Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-02-09 · Administracinė byla Nr. AS-663-55-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-02-09
Bylos Nr.
AS-663-55-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Aplinkos ministerijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Kategorijos
  • 50.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 57.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 65.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS 15- 55 / 2006Procesinio sprendimo kategorija 50.1; 57.1; 65.2
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2006 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pirmininkas) ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Aplinkos ministerijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorei R. Baškytei, Valstybiniam žemėtvarkos institutui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus panaikinimo ir klausimo išsprendimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. A. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti turint užstatymo teisę jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau - Sklypas); 2) pripažinti nuosavybės teisių pažeidimą, ribojant užstatymo galimybę jam nuosavybes teise priklausančiame Sklype; 3) pripažinti tai, jog esant identiškai teisinei situacijai, jam nepagrįstai ribojama užstatymo galimybė Sklype ir tuo jis diskriminuojamas nuosavybės disponavimo pagrindu; 4) pripažinti nuosavybės teisių pažeidimą nepagrįstu ir neteisėtu ir įpareigoti skubiai pašalinti padarytus pažeidimus, rengiant Pajūrio regioninio parko tvarkymo schemą, t. y. sprendinius derinti su visais nekilnojamojo turto savininkais, laikytis nustatytos tvarkos ir plano rengimo tikslų; 5) panaikinti 2005-06-02 aplinkos ministro įsakymą Nr. Dl-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą; 6) įpareigoti atsakovus rengiant Pajūrio regioninio parko tvarkymo schemą numatyti užstatymo teisę jam nuosavybės teise priklausančiame žemės Sklype.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė. Teismas nurodė, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano įtvirtintų nuostatų analizė leidžia tvirtinti, kad jos yra programinio, nevienkartinio pobūdžio, numato atitinkamus draudimus arba, priešingai, leidimus atitinkamai veiklai visoje parko teritorijoje ar atitinkamose jo dalyse, taigi, nuostatos skirtos individualiais požymiais neapibrėžtiems adresatams, todėl šis teisės aktas savo esme yra norminio pobūdžio. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 111 str. 1 d. nurodyta, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę asmenys, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Pareiškėjas prašo ne ištirti, o panaikinti 2005-06-02 aplinkos ministro įsakymą Nr. Dl-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ bei šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą, tačiau tokio prašymo teisės pagal ABTĮ pareiškėjas neturi. Remdamasis išdėstytu teismas konstatavo, kad byla dalyje dėl prašymo panaikinti 2005-06-02 aplinkos ministro įsakymą Nr. Dl-282 bei šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą yra nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.). Teismas taip pat nurodė, kad Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjas žemės sklypą įgijo Apskrities viršininko 2001-02-09 sprendimo bei įsakymo pagrindu. Pats žemės sklypas įregistruotas kadastre 2001-02-26, o jam nustatyta tikslinė žemės naudojimo paskirtis - žemės ūkio paskirties žemė. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui priklausančio žemės Sklypo naudojimo paskirtis po Sklypo įgijimo buvo pakeista, nustatant užstatymo teisę. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos 2004-10-05 raštą Nr. V3 8.5-658 teismas vertino tik kaip informacinio pobūdžio dokumentą. Pačiame rašte pareiškėjas tik informuojamas, kad kartu su 2003-09-25 prašymu nepateikė žemės Sklypo, esančio Karklės kaime, nuosavybės dokumentų, todėl Tarnybos 2003-10-24 atsakymas R. A. buvo klaidinantis, nurodant apie Sklypo patekimą į galimą užstatymo teritoriją. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui įsigijus žemės Sklypą, nuo jo įsigijimo momento, t. y. nuo 2001-02-09, nebuvo priimtas joks administracinis aktas, kuriuo būtų buvusi pakeista žemės Sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis iš žemės ūkio paskirties žemės į kitos paskirties žemę. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o 23 str. 2 d. 5 p. nurodoma, kas yra prašymo (skundo) dalyku šio įstatymo prasme, t.y. konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas. Pagrindas kreiptis teisminės gynybos yra tuomet, kai pažeidžiama teisė ar teisėtas interesas, ir šis pažeidimas pasireiškia konkrečiais viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu) ar aktu. Remiantis išdėstytu, teismas tvirtina, kad pareiškėjo reikalavimai pripažinti žemės Sklypo užstatymo teisę; pripažinti nuosavybės teisių pažeidimą, ribojant užstatymo galimybę; pripažinti tai, jog pareiškėjas diskriminuojamas nuosavybės disponavimo pagrindu; pripažinti nuosavybės teisių pažeidimą nepagrįstu ir neteisėtu bei įpareigoti skubiai pašalinti padarytus pažeidimus, rengiant Pajūrio regioninio parko tvarkymo schemą, neatitinka skundo dalykui keliamų reikalavimų, negali būti laikomi skundo dalyku ABTĮ 23 str. 2 d. 5 p. prasme, todėl byla šioje dalyje nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Teismas taip pat nurodė, kad vadovaujantis Žemės įstatymo 38 str. 1 d. žemėtvarkos schemų rengimą pagal valstybės ir savivaldybių institucijų prašymus organizuoja apskričių viršininkai, o minėto straipsnio 3 d. nurodyta, kad žemėtvarkos schemos rengiamos, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 51 d. nurodyta, kad žemėtvarkos schema - specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame valstybės, regionų ar rajonų lygmeniu nustatomi kaimiškųjų teritorijų žemės naudmenų naudojimo ir tvarkymo prioritetai. Šio įstatymo 13 str. 3 d. nurodoma, kad konkrečius planavimo uždavinius nustato Saugomų teritorijų įstatymas, Kelių įstatymas, Miškų įstatymas, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Šilumos ūkio įstatymas, Žemės įstatymas ir kiti teisės aktai. Teismas konstatavo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjui priklausančiam žemės Sklypui būtų patvirtinta žemėtvarkos schema Žemės įstatymo nustatyta tvarka, o ir pats pareiškėjas prašo įpareigoti rengiant Pajūrio regiono parko tvarkymo schemą numatyti užstatymo teisę jo žemės Sklypui. Atsižvelgdamas į Žemės ir Teritorijų planavimo įstatymuose įtvirtintas teisės normas bei tai, kad pareiškėjui priklausančiam žemės Sklypui nėra sudaryta ir patvirtinta schema, teismas konstatavo, jog pareiškėjas pradeda ginti savo teises nuo galimo pažeidimo ateityje, t. y. Pajūrio regioninio parko schemos parengimo, neatsižvelgus į Teritorijų planavimo įstatymo numatytų teisės aktų reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad ABTĮ nuostatos nenumato galimybės ginti teisės nuo galimo pažeidimo ateityje, todėl teismas padarė išvadą, jog tokios reikalavimo teisės pareiškėjas, remiantis ABTĮ 5 str. 1 d. pagrindu, neturi. Remiantis išdėstytu, teismas konstatavo, kad byla dalyje dėl reikalavimo numatyti užstatymo teisę jam priklausančiame žemės Sklype rengiant Pajūrio regioninio parko tvarkymo schemą, nutrauktina kaip nepriskirtina teismo kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai, jų formulavimas bei abstraktumas neapibrėžia institucijų, į kurias pareiškėjas turi kreiptis.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti teismo 2005-11-03 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Teigia, kad atsakovai atsiliepimuose nenurodė, jog yra netinkama šalis byloje ir negali atsikirsti į pareikštus reikalavimus, todėl teismo išvados, kad jo reikalavimai abstraktūs bei neapibrėžia institucijų, į kurias jis turi kreiptis, yra nepagrįstos ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas nenurodė, į kurią instituciją jis turi kreiptis, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, taip pažeisdamas ABTĮ 102 str. 1 p. bei ABTĮ 5 str. 1 d. nustatytą teisę kreiptis gynybos į teismą. Teismas, priimdamas skundą, nenustatė ABTĮ 37 str. 2 d. 1 ir 2 p. numatytų pagrindų, šie pagrindai bylos nagrinėjimo metu neatsirado, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti ABTĮ 101 str. Taip pat teigia, kad teismo išvados, jog jo skundo 1 - 4 reikalavimai negali būti skundo dalyku, yra nepagrįstos. CK 1.138 str. nustato, jog civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, pripažindamas tas teises bei pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. ABTĮ 88 str. 4 p. nustato, kad išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali priimti sprendimą patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Vadovaujantis minėtomis teisės normomis darytina išvada, kad minėti reikalavimai gali būti skundo dalyku, o teismas dėl šių reikalavimų turi pasisakyti priimdamas sprendimą. Be to pažymi, kad 2005-11-03 nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog pareiškėjo skundas buvo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, o toks reikalavimas atitinka ABTĮ 23 str. 2 d. 5 p. prasmę.

Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pareiškėjo prašomas panaikinti įsakymas pagal ABTĮ 2 straipsnio 7 ir 13 dalis laikytinas norminiu teisės aktu, kadangi nustato reikalavimus individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei ir jį yra priėmęs centrinis administravimo subjektas. Pagal ABTĮ 111 str. l d. pareiškėjas, kai teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, gali prašyti teismo ištirti, ar norminis teisės aktas arba jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, tačiau R. A. tokio prašymo teismui nepateikė. Pareiškėjas prašė panaikinti aplinkos ministro 2005-06-02 įsakymą Nr. D l-282 bei šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą, nors ABTĮ tokios teisės pareiškėjui nenumato. Todėl teismas pagrįstai nutraukė bylą dėl to, kad ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Atskirajame skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas, priimdamas pareiškėjo skundą, nenustatė ABTĮ 37 str. 2 d. numatytų pagrindų, o pagrindai nagrinėjimo metu neatsirado. Pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi skųsdamas Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius, tarp jų ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštą, tačiau bylos nagrinėjimo metu skundą keletą kartą papildė. Tokiu būdu dalis prašymų, kurių dalyje Vilniaus apygardos administracinis teismas nutraukė bylą, buvo suformuluoti bylos nagrinėjimo metu.

Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad skundžiamas 2005-06-02 aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-282, atsižvelgiant į ABTĮ 2 str. 13 d., laikytinas norminiu teisės aktu, kadangi nustato reikalavimus individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei ir jį priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas. Tačiau ABTĮ nesuteikia teisės apygardų administraciniams teismams tirti norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, kadangi tai yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija (ABTĮ 18, 19, 20 str.). Pareiškėjas prašė panaikinti minėtą įsakymą bei juo patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą ir nepateikė prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl minėto teisės akto teisėtumo ištyrimo. Toks prašymas nebuvo pateiktas ir tuomet, kai Aplinkos ministerija 2005-10-03 raštu Nr. (3-l)-D8-7344 pateikė teismui papildytą atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame išdėstė savo poziciją apie tai, kad skundžiamo įsakymo teisėtumo nagrinėjimas nėra Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencija. Atsižvelgiant į tai mano, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. A. skundu prašo ne ištirti, o panaikinti 2005-06-02 aplinkos ministro įsakymą Nr. D1-282, tačiau tokio prašymo teisės pagal ABTĮ neturi. Taip pat nurodo, kad pagal ABTĮ 23 str. 2 d. 5 punkto nuostatas skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Skundo 1 - 4 reikalavimai yra pernelyg abstraktūs ir neatitinka minėtų įstatymo reikalavimų, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad jie negali būti laikomi skundo dalyku.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad norminis teisės aktas yra įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad norminis administracinis aktas - teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtų asmenų grupei.

Valstybinio regioninio parko, t. y. saugomos teritorijos, tvarkymo planai (planavimo schemos) priskirtini prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų. Jie rengiami saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nustatyti (Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Minėti tvarkymo planai reglamentuoja veiklą saugomoje teritorijoje (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 12 straipsnio 3 dalis, 13 straipsnis). Jais nustatomi tam tikri draudimai, ribojimai ar leidimai atitinkamai veiklai visoje parko teritorijoje ar tam tikrose jo dalyse. Šie nustatymai yra programinio, nevienkartinio pobūdžio ir yra skirti individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skundžiamas 2005-06-02 aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas, yra norminis teisės aktas, pagrįsta.

Bylų dėl norminių teisės aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo nagrinėjimas yra išimtinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija (ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymo kreiptis į minėtą teismą dėl skundžiamo norminio teisės akto, kurį priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas, teisėtumo nepateikė. Pačiam pirmosios instancijos teismui abejonių dėl pareiškėjo skundžiamo akto teisėtumo nekilo.

Pareiškėjas daugiau nenurodė jokių konkrečių administravimo subjekto veiksmų (neveikimo) ar aktų, pažeidžiančių jo teises ar teisėtus interesus. Kiti R. A. patikslintame ir papildytame skunde pareikšti reikalavimai yra abstraktaus pobūdžio, jie neatsiejamai sietini su reikalavimu panaikinti anksčiau minėtą norminį teisės aktą, todėl negali būti savarankišku skundo dalyku.

Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai 2005 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutraukė nagrinėjamą administracinę bylą, tad pagrindo tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti šią nutartį nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasEdvardas Sinkevičius