Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. P. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už 2004 m. vasario 18 d. pas V. G. ir V. M. atliktų kratų protokolų suklastojimą ir panaudojimą atleistas dėl nusikaltimų mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir byla dėl šių dalių nutraukta.

D. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 6 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

D. P. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl 2004 m. vasario 18 d. kratų pas V. G. bei V. M. neatlikimo) išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, kuria atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimų mažareikšmiškumo, t. y. už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – dirbdamas VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM ikiteisminio poskyrio tyrėju, atlikdamas 2004 m. vasario 17 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. ,,duomenys neskelbtini”, priėmęs du nutarimus daryti kratas – įtariamojo V. G. bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini”, ir jo sugyventinės V. M. bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini”, 2004 m. vasario 18 d. atvyko į šiuos butus su dar dviem nenustatytais asmenimis ir atliko įstatymo nustatyta tvarka kratas, surašė kratos protokolus, kuriuose pasirašė už jo paties įrašytus, kaip dalyvavusius kratoje, asmenis: G. U. ir L. R. (V. G. buto kratoje), bei G. U. ir J. J. (V. M. buto kratoje), taip formaliai juos suklastojo, dokumentus patvirtino savo parašu, po to 2004 m. vasario 20 d. šiuos formaliai suklastotus kratos protokolus panaudojo – pateikė Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui neatidėliotinai atliktų kratų teisėtumui patvirtinti ir pridėjo prie baudžiamosios bylos.

Kasatoriaus nuomone, ikiteisminio tyrimo tendencingumas pirmiausia matyti iš užduoties atlikti objektų tyrimą. Užduotis specialistui surašyta iš anksto teigiant, kad kasatorius parašus tikrai suklastojo. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad specialistas atliks tik lyginamąjį tyrimą, t. y. pagrįstą tik subjektyviais pastebėjimais ir užduotyje suformuluotomis nuostatomis. Vėliau teisme paaiškėjo, kad užduotyje nurodyti kai kurie teiginiai nepasitvirtino – nustatyta, kad kratos buvo atliktos. Teismui pateiktame prašyme skirti ekspertizę kasatorius teigia nurodęs, kas kelia abejonių specialistės išvadoje, kokių papildomų duomenų reikėtų pareikalauti, tačiau prašymas nepagrįstai buvo atmestas.

Be to, kasatorius nurodo, kad nebuvo išnaudota visų galimybių surasti kviestinius, nes iš byloje esančio dokumento matyti, kad buvo patikrinti tik keli asmenys, o ar yra tokių asmenų daugiau – duomenų nėra. Ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo supažindintas su bylos medžiaga, todėl negalėjo pateikti prašymų ir tokiu būdu gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo taikomas teisme (BPK 7 straipsnis), o ikiteisminiame tyrime jis netaikomas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius grindžia tuo, kad nebuvo išnaudotos visos galimybės surasti kviestinius, bei mano, jog specialistės išvada nepatikima.

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM buvo prašoma pateikti duomenis apie tai, kiek Lietuvos Respublikoje registruota asmenų, kurių vardai ir pavardės yra L. R. ir J. J., nurodant jų asmens kodus, pasų duomenis bei deklaruotas gyvenamąsias vietas ar adresus, kuriais šie asmenys yra registruoti. Gyventojų registro tarnyba pateikė prašomų asmenų sąrašą, visi nurodyti sąraše asmenys buvo apklausti, išskyrus vieną, kuris yra paieškomas. Taigi teismui nebuvo pagrindo abejoti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išnaudotos visos galimybės surasti minėtus asmenis.

Pirmosios instancijos teisme buvo apklausta specialistė, atlikusi kratos protokoluose nurodytų kviestinių parašų tyrimą, kuriai kaltinamasis ir jo gynėjas uždavė klausimus. Kaltinamojo gynėjo prašymą skirti ekspertizę teismas motyvuotai atmetė. Specialisto išvadą, jog kratos protokoluose nurodyto kviestinio – G. U. – parašai suklastoti patvirtino ir liudytojas G. U. Taigi teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, išanalizavo surinktus duomenis ir jų viseto pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl kasatoriaus kaltės.

Teismo nešališkumą patvirtina ir tai, kad D. P. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl 2004 m. vasario 18 d. kratų pas V. G. bei V. M. neatlikimo) išteisintas, taip pat iš kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pašalinti trys inkriminuoti veiksmai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nuosprendis pagrįstas prielaidomis.

Kasatoriaus argumentas, kad jis nebuvo supažindintas su bylos medžiaga, nepagrįstas. Bylos duomenys patvirtina (T. 1, b. l. 172), kad, vadovaujantis BPK 218 straipsnio 1 dalimi, D. P. ir jo gynėjui advokatui S. R. 2004 m. gruodžio 28 d. raštu pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Pranešime nurodyta, kad D. P. ir jo gynėjas turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Kasatorius neteigia, kad šio pranešimo negavo.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, ir įrodymų vertinimas motyvuotai aptartas apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakant į esminius skundo argumentus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nepadaryta. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnių teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Teismų sprendimais nustatyta, kad D. P. suklastojo du kratos protokolus – pasirašydamas juose už kviestinius, abu dokumentus patvirtino savo parašu ir panaudojo – pateikė Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui neatidėliotinai atliktų kratų teisėtumui patvirtinti ir pridėjo prie baudžiamosios bylos. Teismas, įvertinęs objektyviuosius veikos požymius, pagrįstai nustatė, kad D. P. šiuos veiksmus atliko tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad klastoja oficialius dokumentus, juos tvirtina savo parašu bei panaudoja, ir norėjo taip veikti. D. P. veikos atitinka BK 300 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šios veikos dėl pavojingumo laipsnio yra mažareikšmės, todėl D. P., vadovaujantis BK 37 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleido.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. P. kasacinį skundą atmesti.