- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-01
- Bylos Nr.
- I-958-583/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02684-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- R.Z.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
- Kategorijos
- 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
2016 m. sausio 18 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R.Z. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R.Z. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sprendimą nemokėti motinystės pašalpos pasibaigus tarnybos santykiams neteisėtu, įpareigoti išmokėti pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą – 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. (kol vaikui suėjo dveji metai) bei priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Skunde (b.l. 4-5) R.Z. nurodo, kad 2015 m. gruodžio 4 d. atsakovas priėmė sprendimą nemokėti pareiškėjai motinystės pašalpos ir pasiūlė kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių dėl motinystės pašalpos mokėjimo tęstinumo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos ir atsakovo tarnybos santykiai nutrūkę. Paaiškina, jog iki 2015 m. rugsėjo 17 d. dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiąja tyrėja. Pažymi, kad nuo 2014 m. sausio 23 d. buvo išėjusi vaiko auginimo atostogų iki vaikui sueis 2 metai ir pasirinko motinystės pašalpos mokėjimą – iki vaikui sueis metai – 70 proc., o nuo 1 metų iki 2 metų – 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Akcentuoja, jog 2015 m. liepos 1 d. grįžo į darbą ir kartu su darbo užmokesčiu jai buvo mokama įstatymu numatyta 40 proc. vidutinio dydžio atlyginimo motinystės pašalpa. Teigia, kad nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. buvo atleista iš pareigų dėl išėjimo į tarnybinę pensiją, tačiau nutrūkus tarnybos santykiams motinystės pašalpos mokėjimas nebuvo tęsiamas. Mano, jog atsakovo sprendimas nemokėti pareiškėjai motinystės pašalpos iki vaikui sueis dveji metai yra neteisėtas.
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 15-17) su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškina, kad R.Z. 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. TE-17 suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d., t.y. iki vaikui sueis 2 metai, mokant motinystės pašalpą 70 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoką, kol vaikui sueis vieneri metai. Pažymi, jog remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. TE-169 nuo 2015 m. liepos 1 d. pareiškėjai skirta 40 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoka, kol vaikui sueis dveji metai. Nurodo, kad R.Z. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. ėjo Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos pareigas, t.y. buvo statutinė valstybės tarnautoja. Mano, jog nutrūkus tarnybos santykiams dėl motinystės pašalpos skyrimo pareiškėja turėtų kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių. Tvirtina, kad pavėluotai išmokėjus socialinio draudimo išmokas delspinigiai neskaičiuojami.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpiu nutrūkus tarnybos santykiams.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad R.Z., Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja, nuo 2014 m. sausio 24 d. įgijo teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. TE-17 buvo išleista atostogų vaikui prižiūrėti iki jam sueis dveji metai (nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d.). Pareiškėjai buvo mokama 70 procentų jos vidutinio kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoka iki vaikui sueis vieni metai ir 40 procentų vidutinio kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoka antraisiais vaiko priežiūros metais. Nuo 2015 m. liepos 1 d. R.Z. grįžus į tarnybą, atsakovas 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. TE-169 nurodė toliau mokėti pareiškėjai motinystės pašalpą (40 proc. vidutinio darbo užmokesčio) nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. įskaitytinai. 2015 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. TE-207 Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės vadas nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. atleido vidaus tarnybos majorę R.Z. iš vidaus tarnybos. 2015 m. rugsėjo 22 d. raštu pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tęstinumo pasibaigus tarnybos santykiams, tačiau 2015 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. (21)-14-4132 pareiškėjai pasiūlyta kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių. Analogišką atsakymą atsakovas pateikė ir vėlesniame 2015 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 21/23-15-3316, tuo būdu atsisakydamas mokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nutrūkus tarnybos santykiams.
Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, jų socialines bei kitas garantijas reglamentuoja specialus įstatymas – Vidaus tarnybos statutas, kurio 41 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl pareigūnų laikinojo nedarbingumo bei jo apmokėjimo tvarkos. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis (2013-05-14 redakcija Nr. XII-297) nustatė, kad laikinojo nedarbingumo (išskyrus laikinąjį nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo), nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis; mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.
Vidaus tarnybos pareigūnai pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą iki 2016 m. sausio 1 d. nebuvo priskirti asmenų grupei, kuri privalomai draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto 2011-12-13 redakcija Nr. XI-1792). Tačiau ši aplinkybė asmeniui, kuriam taikomas Vidaus tarnybos statutas, nebuvo kliūtis gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kadangi minėtą socialinę garantiją numatė Vidaus tarnybos statutas ir ginčui aktualiu laikotarpiu taikytinos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo nuostatų taikymas apdraustųjų asmenų socialinių garantijų suvienodinimo prasme nereiškia, kad motinystės (tėvystės) pašalpa valstybės tarnautojui, kuriam taikomas Vidaus tarnybos statutas, mokama iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, nes tokiam statutiniam valstybės tarnautojui motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mokama iš valstybės biudžeto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas valstybės tarnautojų, kuriems taikomas Vidaus tarnybos statutas, socialinės garantijos – teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą užtikrinimui yra pasirinkęs finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų, kurias išmoka darbdavys, modelį.
Teisinis reguliavimas dėl motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo (sąlygų, dydžio bei trukmės) įtvirtintas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19-21 straipsniuose. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (2014-04-24 redakcija Nr. XI-850), motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieneri arba dveji metai. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieneri metai; jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.
R.Z. buvo pasirinkusi gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, todėl iki atleidimo iš tarnybos jai buvo mokama atitinkamai 70 procentų vidutinio darbo užmokesčio iki vaikui sueis vieneri metai ir 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio antraisiais vaiko priežiūros metais. Kaip jau buvo minėta, atsakovas motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai mokėjo iki 2015 m. rugsėjo 17 d., t.y. iki tarnybos santykių pabaigos.
Motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tvarka tais atvejais, kai išleistas vaiko priežiūros atostogų ir gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą asmuo atleidžiamas iš darbo (tarnybos), reglamentuota Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje. Pagal minėtą teisės normą (2014-04-24 redakcija Nr. XII-850) vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų ir gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, taip pat dėl to, kad pasibaigė darbo sutartis arba Valstybės tarnybos įstatyme, Valstybės politikų ir pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme nurodytų asmenų paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama šio įstatymo 20 ir 21 straipsniuose nustatyta tvarka. Analizuojant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalį, vertintina, jog joje įtvirtinta teisė gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įprasta tvarka net ir nutrūkus darbo (tarnybos) santykiams, tačiau tik tuo atveju, kai darbo (tarnybos) santykiai nutrūko ne dėl darbuotojo (tarnautojo) kaltės ir ne jo valia.
Bylos rašytiniai įrodymai – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2015-09-15 įsakymas Nr. TE-207 patvirtina, jog pareiškėja R.Z. buvo atleista iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t.y. jos pačios prašymu. Pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu akcentavo, jog iš užimamų pareigų atleista jai pareiškus prašymą atleisti iš vidaus tarnybos, ištarnavus vidaus tarnyboje laiką, suteikiantį teisę išeiti į tarnybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2012-10-02 redakcija Nr. XI-2254) numatė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų. Nagrinėjamu atveju, ištarnavusi vidaus tarnyboje ilgiau nei 20 metų, R.Z. nusprendė išeiti iš tarnybos, siekdama gauti pareigūnų valstybinę pensiją. Atkreiptinas dėmesys, jog Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareigūnų vidaus tarnybos trukmė yra iki kol sukaks 50 metų ar daugiau (priklausomai nuo grandies), todėl net ir ištarnavęs ilgiau nei 20 metų bei įgijęs teisę į pareigūnų valstybinę pensiją asmuo nėra priverstinai atleidžiamas iš tarnybos, o pats sprendžia - jam likti tarnyboje, ar iš jos išeiti. Darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos išėjimas iš tarnybos nebuvo sąlygotas objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių (reorganizavimo, paskyrimo į pareigas termino ar įgaliojimų laiko pabaigos), o nulemtas jos pačios valinio sprendimo (savo noru), todėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo 19 straipsnio 6 dalies (2014-04-24 redakcija Nr. XII-850) nuostatos, įtvirtinančios motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tęstinumą nutrūkus tarnybos santykiams R.Z. atžvilgiu netaikytinos.
Atkreiptinas dėmesys, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusi aktualios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalis motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tęstinumo nebesieja su atleidimo iš tarnybos pagrindais ir įtvirtina, jog motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas tęsiamas nepriklausomai nuo to, kad nutraukta darbo sutartis ar asmuo atleistas iš tarnybos, tačiau R.Z. atostogų vaikui prižiūrėti iki jam sueis dveji metai terminas baigėsi 2015 m. gruodžio 5 d., t.y. iki naujos redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo.
Administracinio teismo kompetencija sprendžiant ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Tokiu būdu administracinis teismas privalo patikrinti administravimo subjekto kompetenciją priimant atitinkamą aktą, akto teisėtumą, tai yra, ar jį priimant nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, ar priimtas aktas yra pagrįstas teisės normomis, o akto turinys atitinka teisės normų reikalavimus. Taip pat teismas privalo tikrinti, ar administravimo įgaliojimai yra įgyvendinami siekiant tų tikslų, dėl kurių jie buvo suteikti atitinkamais įstatymais (LVAT 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-225/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-794/2011).
Ištyrus bylos rašytinius įrodymus bei įvertinus šalių pateiktus argumentus, nenustatyta jokių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės sprendimo nemokėti motinystės pašalpos pasibaigus tarybos santykiams neteisėtumo pagrindų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str.) bei išvestinių skundo reikalavimų tenkinimo sąlygų, todėl pareiškėjos R.Z. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos R.Z. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.