- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- I-264-283/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00005-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.
2017 m. kovo 13 d.
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. M. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė), atlyginti. R. M. skunde nurodė, kad jis nuo 2014 m. vasario 3 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m ploto, ir dėl to jam buvo suvaržyta judėjimo laisvė, jis buvo priverstas nuolat gulėti. Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų – kamerose tebuvo tik skylė grindyse; priešais tualetą pastatytas stalas. Be to, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, nes stebint pro kamerų duryse įrengtus langelius, yra matoma, kaip asmenys naudojasi sanitariniame mazge įrengtu tualetu. Tvirtino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir tuo, kad tualetą turėdavo užsidengti su ta pačia patalyne, kuri išduodama atvykus į areštinę. R. M.nurodė, kad žalą patyrė ir dėl to, kad atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę, nebuvo nuvestas į dušą. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus ir kitokius nepatogumus (b. l. 2).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 12 d. - 2015 m. rugpjūčio 20 d. laikotarpiu periodiškai buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose vienas, su dar vienu arba dviem, trimis asmenimis. Atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjui Panevėžio AVPK areštinėje mažiau nei 5 kv. m ploto teko trumpą laikotarpį, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Panevėžio AVPK atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, jog minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m, o mažas kameros plotas šio teismo sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas, neįtikėtinai mažas, dėl kurio kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti. Atsakovės atstovas patvirtino, kad per visą buvimo areštinėje laikotarpį pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto nebuvo pateikęs. Panevėžio AVPK teigė, kad areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų apskritai nenumato. Panevėžio AVPK tvirtino, kad nepagrįsti yra pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Nurodė, kad asmenys, besinaudojantys areštinės kamerose įrengtu tualetu, gali audeklu užsidengti tualetą, kadangi 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nėra matomas pro kameros stebėjimo langelį, be to, jei asmenys ir būtų matomi pro stebėjimo langelius, vien to nepakaktų įrodyti, kad taip pažeidžiamos žmogaus teisės, nes stebėjimo langelių funkcija ir yra sudaryti sąlygas stebėti kameroje esančių asmenų elgesį, siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, kaip turi būti išdėstytas inventorius, todėl pareiškėjo teiginiai, kad stalas, esantis priešais sanitarinį mazgą, galėjo pažeisti jo teises, yra visiškai nepagrįsti. Nurodė, kad HN 37:2009 52 punktas numatė, jog sulaikytieji privalo patys rūpintis areštinės švara, tuo tikslu jie yra aprūpinami būtinu inventoriumi, taigi asmenys, nesilaikydami švaros ir higienos, gali patirti nemalonius pojūčius, tačiau tokiu atveju už kilusias pasekmes yra atsakingi patys. Nurodė, kad kamerų langai yra darinėjami, todėl galimybės vėdinti kameras yra sudarytos. Be to, akcentavo, kad 2005 metais atlikus Panevėžio AVPK areštinės remonto darbus, joje buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Teigė, kad pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama, nepažeidžiant nustatytos tvarkos, t. y. vieną kartą per savaitę. Panevėžio AVPK atsiliepime pabrėžė, kad R. M. skundas pagrįstas abstrakčiais teiginiais, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nėra jokių duomenų, kad areštinės darbuotojai atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą (b. l. 7-11).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. M. 2014 m. kovo 12 d. - 2015 m. rugpjūčio 20 d. laikotarpiu (toliau - ginčo laikotarpis) periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (b. l. 7-8, 14-15).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų (ar ne veiksmų), neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo(toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas, ginčo teisiniams santykiams taikoma šio įstatymo suvestinės redakcija nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta higienos norma HN 37:2009 (galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Kalinimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o esmine sveikos gyvenamosios aplinkos užtikrinimo prielaida pripažįstamas minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas. Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas R. M. buvo laikomas areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, kamerose buvusių bendrą asmenų skaičių, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir 2017 m. sausio 23 d. Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl R. M. laikymo areštinėje“ bei „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ (b. l. 7-8, 14-15, 16). Teismas, įvertinęs Panevėžio AVPK pateiktus duomenis, daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis 139 paras buvo laikomas kamerose Nr. 9, 11, 15, 16, 18, 19, 25, iš jų: 32 paras – pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 1 parą teko 2,30 kv. m ploto, 7 paras - 3,31 kv. m ploto, 14 parų – 3,50 kv. m ploto, 5 paras – 3,60 kv. m ploto, 1 parą – 4,25 kv. m ploto, 4 paras – 4,46 kv. m ploto), bei 107 paras - šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui 19 parų teko 5,24 kv. m ploto, 16 parų – 5,61 kv. m ploto, 12 parų – 5,90 kv. m ploto, 26 paras – 8,50 kv. m ploto, 1 parą – 8,97 kv. m ploto, 1 parą – 9,26 kv. m ploto, 9 paras – 12,52 kv. m ploto, 6 paras – 13,09 kv. m ploto ir 17 parų – 18,30 kv. m ploto).
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę, nebuvo nuvedamas į dušą.
Policijos areštinėse laikomų asmenų higienos reglamentavimui iki 2015 m. lapkričio 1 d. buvo skirtas HN 37:2009 VII skyrius. Higienos normos HN 37:2009 55 punkte buvo nustatyta, kad į policijos areštinę patekę asmenys turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – sanuojami), ir privalo nusiprausti sanitarinės švaryklos duše.HN 37:2009 60 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Veiklos taisyklių 7.12 punkte.
Pareiškėjas neginčijo, kad teisė nusiprausti vieną kartą per savaitę jam buvo suteikiama, tačiau tvirtino, kad Panevėžio AVPK pareigūnainesudarydavo galimybės, atvykus konvojumi į šios policijos įstaigos areštinę, nueiti į dušą.
Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę ginčo laikotarpiu buvo pristatomas 20 kartų (b. l. 7-8, 14-15). Panevėžio AVPK duomenų apie tai, kad R. M., atvykęs konvojumi į areštinę, buvo nuvedamas nusiprausti į sanitarinės švaryklos dušą, nepateikė.Remdamasis nurodytais duomenimis, teismas daro išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai, ginčo laikotarpiu uždarydami pareiškėją į areštinę, pažeidė tuo laiku galiojusios HN 37:2009 55 punkto reikalavimą.
Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų – kamerose nebuvo unitazo, tik skylė grindyse; priešais tualetą pastatytas stalas; nebuvo užtikrinimas privatumas, nes besinaudojančius tualetu asmenis mato pareigūnai, stebintys pro kamerų duryse įrengtus langelius.
Sanitarinių mazgų įrengimą areštinėse ginčo laikotarpiu reglamentavo HN 37:2009 20 punktas. Jame buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Teismas neturi pagrindo abejoti Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. 2017 m. sausio 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. M. skundo“ pateiktais duomenimis, kad 2005 m. areštinės antrame korpuse, o 2013 m. – ir pirmajame korpuse, buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema, pakeisti vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės; visose areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema ir atskira patalpų vėdinimo sistemą, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė)(b. l. 9, 17). Remiantis Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. 2017 m. sausio 23 d. tarnybinio pranešimo „Dėl sanitarinių mazgų“ duomenimis, nustatyta, kad kamerose Nr. 18, 19 ir 25, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, stalas yra įrengtas priešais sanitarinį mazgą (b. l. 19).
Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas taip pat atsižvelgia, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai areštinės kamerose įrengiamų tualetų konstrukcijai, be to, HN 37:2009 nebuvo įtvirtinta reikalavimo, kad areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto skirtų durys ar kitokios pertvaros, taip pat kad sanitariniai mazgai būtų įrengti atskiroje patalpoje, todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą areštinės kamerose pripažįstami nepagrįstais. Teismas pažymi, kad stalo, prie kurio valgo kameroje laikomi asmenys, įrengimo vietos ir įrengimo reikalavimų ginčo laikotarpiu galiojusi HN 37:2009 nenustatė. Be to, teismas vertina, kad pareiškėjas skunde nurodė tik patį faktą, kad priešais sanitarinį mazgą yra pastatytas stalas, tačiau visiškai nedetalizavo, kokį konkretų poveikį tai padarė jo teisėms ir interesams.
Veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.Vertinant pareiškėjo teiginius dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgiama į tai, kad aukščiau nurodytas teisės aktas nenustatė, koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, bei neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas. Pareiškėjas privatumo pažeidimą siejo su aplinkybe, kad pareigūnams stebint pro kamerų duryse įrengtus langelius, jis buvo matomasbesinaudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu. Atsižvelgus į Panevėžio AVPK pateiktus duomenis, daroma išvada, kad 2005 m. atlikus areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus (b. l. 18). Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto 2017 m. sausio 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ nurodyti duomenysleidžia teigti,kad tualetu besinaudojantys asmenys sanitarinį mazgą užsidengia audeklu (b. l. 13). Be to, atsižvelgus į minėto pareigūno tarnybinį pranešimą, daroma išvada, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą ir dalį sanitarinio mazgo, kadangi prie durų esantys kampai, kuriuose ir yra įrengtisanitariniai mazgai, į matymo zoną nepatenka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų, absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teigęs apie privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą, skunde tikslių duomenų apie tai, kada jis buvo stebimas, nenurodė.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.
Išanalizavus skundo turinį, daroma išvada, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo sudarytos sąlygos sanitarinį mazgą užsidengti, pasinaudojant sanitariniame mazge įrengtais kabliukais ir audeklu. Tačiau pareiškėjas tvirtino, kad jo teisės buvo pažeistos ir tuo, kad tualetą turėdavo užsidengti su ta pačia patalyne, kuri buvo išduodama atvykus į areštinę. Atsakovės atstovas, teikdamas paaiškinimus apie galimybę asmenims užsidengti sanitarinį mazgą audeklu, dėl šio pareiškėjo teiginio jokių argumentų nepateikė. Atsižvelgęs į įrodinėjimo pareigos paskirstymą administracinėse bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo sąlygų kalinimo vietose, teismas sprendžia, kad Panevėžio AVPK nepateikė nustatytų įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog naudojantis tualetu, sanitarinį mazgą užsidengti buvo priverstas ta pačia lovos patalyne, o ne specialiai sanitarinio mazgo uždengimui skirtu audeklu ( uždangalu).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008).
Atsižvelgęs į byloje nustatytus pareiškėjo R. M. teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus Panevėžio AVPK areštinėje, teismas sprendžia, kad pareiškėjui buvo sukelti nepatogumai, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Be to, teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais. Atsižvelgęs į teisminę praktiką analogiškose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, bei nesant įrodymų, jog laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos sukėlė žalingus padarinius asmens fizinei ir psichinei sveikatai, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti 1 500 Eur suma yra per didelė ir neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui tenkanti ploto norma buvo pažeista nežymiai, į Panevėžio AVPK areštinę pareiškėjas buvo pristatomas periodiškai, areštinės kamerose buvo laikomas su dviem – trimis asmenimis. Nors Panevėžio AVPK duomenų apie tai, kad R. M., atvykęs konvojumi į areštinę, buvo nuvedamas nusiprausti į sanitarinės švaryklos dušą, nepateikė, tačiau iš atsakovės atstovo pateiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad kitomis dienomis areštinėje pareiškėjui teisė nusiprausti duše buvo užtikrinama.Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteisiama 250,00 Eur suma laikoma adekvačia suma jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.