- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- I-1213-580/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03610-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- UAB „Sauleita“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos
- Advokatai
- Mantas Gerdauskis
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Sauleita“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Sauleita“ (toliau – ir Bendrovė) prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 62 752,9 Lt žalos atlyginimo ir 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų.
UAB „Sauleita“ taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių tarifų (toliau – Fiksuoti tarifai) didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.
Paaiškino, kad 2011-05-12 priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta skatinimo priemonė - Fiksuotas tarifas, kuris Įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis garantuojama už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013-01-31, buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už Fiksuotą tarifą, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, o šio straipsnio 4 dalyje, kad Fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į Įstatyme nustatytus Fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Tos pačios redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, o Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, yra peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiu energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.
Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“, 24 punkte nustatyta, kad įmonė, norinti gauti leidimą plėtrai, kiekvienu atveju turi pateikti atskirą prašymą: 1) statyti naujus elektros energijos gamybos pajėgumo objektus naujoje vietoje (nauju adresu); 2) išplėti esamą elektros energijos gamybos pajėgumą viršijantį apimtį, nustatytą anksčiau išduotame leidime. Saulės elektrinių statyba Lietuvoje yra galima tik gavus leidimą plėtrai. Bendrovė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – Leidimas plėtoti) gavo 2012 m., galiojant 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifui elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,8 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Šie tarifai buvo patvirtinti Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (toliau – Nutarimas I).
Seimas 2012-01-17 ypatingos skubos tvarka priėmė Pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė teisinę padėtį gamintojų, kurie ketino statyti iki 30 kW įrengtosios galios saulės elektrinę. Pataisomis panaikinti taikytini elektros energijos supirkimo tarifai, sutrumpintas elektrinės statybos terminas bei pareikalauta užtikrinimo priemonės – garantijos (15 000 Lt vienai 30 kW įrengtosios galios saulės elektrinei). Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, kuriuo buvo pakeistas Įstatymo 20 straipsnis, nustato, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, o Fiksuotu tarifų didžiausi galimi dydžiai peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pakeitimo įstatymu buvo pakeista Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013-01-31, bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija. Pakeitimo įstatyme įtvirtinta taikomas Fiksuotas tarifas, kuris galios leidimo gaminti išdavimo dieną. Ankstesniu Įstatymo reguliavimu elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtrai išdavimo momentu, kadangi tik žinojęs garantuojamą supirkimo tarifą, pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad Energetikos ministerija Pakeitimo įstatymu pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė žalą, o Energetikos ministerijai kilo civilinė atsakomybė. Priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeisti įstatymų negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principai, teisėkūros reikalavimai. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali tik išimtiniais atvejais nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Pakeitimo įstatymu Energetikos ministerija nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius, t. y. pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013-01-31, Fiksuotas tarifas buvo susietas su leidimo plėtoti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, tad šio Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti UAB „Sauleita“ išdavus Leidimą plėtoti. Fiksuotas tarifas pareiškėjo parduodamai elektros energijai yra Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas, tad faktinis santykis, su kuriuo buvo susietas Fiksuotas tarifas, pasibaigė nuo pareiškėjui išduoto Leidimo plėtoti išdavimo momento. Iš Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo 2012-01-25 sprendimo byloje Nr. C1/2012/0023 matyti, kad užsienio valstybių teismuose ginčai, kai elektros energijos gamintojai kreipiasi į teismines institucijas dėl atitinkamų institucijų neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių elektros energijos gamintojų teises, kurios yra pažeidžiamos atitinkamų institucijų priimtais naujais teisės aktais, taikomais retrospektyviai, yra išspręsti ne valstybinių institucijų naudai.
Mano, kad Pakeitimo įstatymas iš esmės pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes: 1) valstybė priimdama Pakeitimo įstatymą panaikina Leidimu plėtrai pareiškėjų turėtas teises, įgytas pagal iki 2013-02-01 galiojusią Įstatymo redakciją; 2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal; 3) pareiškėjas, gavęs Leidimą plėtoti iki 2013-01-31, pagrįstai galėjo tikėtis, kad jam bus taikomas Fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtoti išdavimo momentu. Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013-01-31, buvo teisėta ir joje įtvirtintos teisės normos neprieštaravo kitiems teisės aktams bei Konstitucijai, todėl galėjo lemti pareiškėjo teisėtų lūkesčių atsiradimą. Bendrovė, įgyvendindama teisės aktais suteiktas teises ir pareigas, negalėjo ir neturėjo pareigos numatyti, kad pradėjus įgyvendinti Įstatyme nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins jai iki 2013-01-31 galiojusios redakcijos Įstatymo suteiktas teises ir pažeis pareiškėjo teisėtus interesus. Įstatymų leidėjo skuboti sprendimai dėl Pakeitimo įstatymo sukėlė teisinį neapibrėžtumą elektros energijos gamintojams, kadangi juo energetikos projekto įgyvendintojai bei jų finansuotojai sužinojo, kad projekto investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta iki 2013-01-31 galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Tik žinodamas garantuojamą supirkimo Fiksuotą tarifą, pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo.
Energetikos ministerija 2013-01-07 pateikė Vyriausybei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. 13-64-01 (toliau – Projektas), kuris buvo įregistruotas teisės aktų projektų informacinėje sistemoje (toliau – TAPIS) tik 2013-01-07, t. y. vos prieš 10 dienų iki Pakeitimo įstatymo priėmimo. Vyriausybės 2013-01-14 nutarimu Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ nutarta prašyti Seimo Projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka. Taip buvo neįvertintas Projekto lemiamas teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis, o teikiamas Projektas buvo nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis ir visuomene. Teisingumo ministerija 2013-01-09 rašte Nr. (1.6)2T-23 nurodė, kad Projektas teikiamas Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento, Vyriausybės teisėkūros taisyklių nustatytos tvarkos ir terminų. Tokia teisės akto projekto pateikimo Vyriausybei ir jo svarstymo Vyriausybėje tvarka nesudaro galimybių visapusiškai ir išsamiai įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo, neužtikrina teisės aktų kokybės ir teisėkūros proceso efektyvumo bei sistemiškumo. Energetikos ministerija Projekto nesuderino su Teisingumo ministerija ir kitomis kompetentingomis valstybės institucijomis, Projektas nebuvo paskelbtas viešai susipažinti iki 2013-01-07 teikimo Vyriausybei. Atsakovo atstovas neatliko numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, vadovaujantis Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Vyriausybės 2003-02-26 nutarimu Nr. 276. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikti paaiškinimai yra abstraktus ir paviršutiniški. 2013-01-15 aiškinamojo rašto dėl Projekto 5 punkte nurodyta, kad priėmus Projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. Asmenims, valdantiems jau veikiančias elektrines, šios veiklos sąlygos nesikeis. Asmenys, jau turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, išduotus iki Projekto priėmimo, ir pradėję įgyvendinti projektus, galės juos baigti leidimo plėtoti metu nustatytomis sąlygomis, 7 punkte nurodyta, kad Projekto įgyvendinimas nepakeis verslo sąlygų ir neturės neigiamo poveikio investicijų atsinaujinančios energetikos sektoriuje plėtrai, kadangi galiojančių teisės aktų pakeitimai bus taikomi tik naujiems projektams, inicijuotiems po Projekto priėmimo, 13 punkte nurodyta, kad pirminis Įstatymo projektas buvo derintas su suinteresuotoms institucijomis.
Projekto trūkumai išdėstyti Ūkio ministerija 2012-12-06 rašte Nr. (26.14-81)3-6733 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“, Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013-01-15 išvadoje Nr. XIIP-204 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“ ir Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto 2013-01-16 išvadoje Nr. 103-P-2 dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Nr. XIIP-204). 2013-01-17 Seimo I (rudens) sesijos rytinio posėdžio Nr. 19 stenograma, patvirtina, kad įstatymų leidėjas žinojo apie galimas neigiamas finansinės pasekmes, kurios kiltų priėmus Projektą.
Priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas proporcingumo principas. Pakeitimo įstatymu nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių. Elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių skatinimo mechanizmas, kai elektros energijos gamyba skatinama vartotojo sąskaita, buvo numatytas dar 2011 m. priimant Įstatymą. Vartotojų teisių apsauga buvo užtikrinta įgyvendinant visumą teisinių priemonių, kurios įtvirtintos Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose. Valstybės interesas siekti energetinės nepriklausomybės ir „švarios“ energijos buvo suderintas su vartotojų interesais – elektros energijos gamybos skatinimas vartotojų sąskaita buvo siekis. Pakeitimo įstatymo svarstymo ar priėmimo metu, Lietuvos Respublikoje ypatingos situacijos nebuvo. Pakeitimo įstatymas, Projektas arba jo lydimieji raštai, komitetų, ministerijų išvados bei raštai, patvirtina, kad valstybėje ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties ar kt.) nebuvo. Atsakovas negali remtis šia aplinkybe, pateisinančia Fiksuotų tarifų mažinimą atgaline tvarka, nes ši aplinkybė Pakeitimo įstatymo priėmimo metu objektyviai neegzistavo. Pakeitimo įstatymu nebuvo nustatyta, jog Fiksuoti tarifai mažinami tik tam tikram laikotarpiui.
Projekto lydimuosiuose raštuose Pakeitimo įstatymo poreikis grindžiamas siekiu užtikrinti darnią alternatyvios energetikos plėtrą. Pakeitimo įstatymu pakeisti Fiksuotų tarifų nustatymo principai nesusiję su alternatyvios energetikos plėtros rodikliais. Fiksuotų tarifų nustatymo principų pakeitimas nelemia išduotų leidimų plėtrai ir leidimų gamybai skaičiaus. Siekiant darnios plėtros alternatyvios energetikos srityje, Pakeitimo įstatymu buvo nustatytos kitos priemonės šiam tikslui siekti (prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pateikimas, leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminų sutrumpinimas ir kt.). Pakeitimo įstatymu gamintojų teisių ribojimas „ne didesniu mastu, nei būtina“ kriterijumi apskritai nevertintas. Pakeitimo įstatymo poveikio rinkai tyrimai ir ekspertinis vertinimas nebuvo atliekami. Energetinio nepriklausomumo didinimo, naudojant „švaresnę“ energijos gavybą, įvardinimas Įstatymo projekte suponuoja išvadą, kad atsakovas šią sritį laiko prioritetine ir atitinkančią viešąjį interesą.
Pareiškėjas Leidimą plėtoti gavo tada, kai galiojo Nutarimu I patvirtintas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW bei 1,8 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Remiantis iki 2013-01-31 galiojusia Įstatymo redakcija, šis Fiksuotas tarifas UAB „Sauleita“ turėjo būti taikomas 12 metų skatinamuoju laikotarpiu, tačiau, priėmus Pakeitimo įstatymą, Bendrovė yra ir bus priversta parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtoti išdavimo, o leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiais elektros energijos supirkimo Fiksuotais tarifais. Pareiškėjo patiriami nuostoliai pasireiškia Leidimo plėtrai ir leidimo gamini išdavimo metu galiojusių elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumu.
2013-10-22 iš UAB „Arginta“ buvo gauta pažyma apie saulės energetikos sistemų parametrus Lietuvos sąlygomis. Pareiškėjos saulės elektrinės rangovo UAB „Mazgas“ 2013-10-21 atsakyme patvirtinama, jog pareiškėjo saulės elektrinė atitinka optimalias įrengimo sąlygas. UAB „Sauleita“ įrengusi saulės elektrinę, kurios galingumas 29,28 kW, patirs 62 752,90 Lt nuostolių, apskaičiuojamų taip: AxBxCxD, kur A – per 1 (vienerius) metus 1 kW įrengtosios galios saulės elektrinės (Lietuvos sąlygomis) pagamintas elektros energijos kiekis lygus 940 kWh; B – 12 metų laikotarpis, kurio metu gamintojui taikomas supirkimo Fiksuotas tarifas; C – Leidimo plėtoti išdavimo metu galiojusio (1,44 Lt/kWb (be PVM)) ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusio (1,25 Lt/kWh (be PVM)) elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumas, kuris lygus 0,19 Lt/kWh (be PVM); D – saulės elektrinių įrengtųjų galių suma, lygi 29,28 kW. UAB „Sauleita“ 2013-07-11 sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 1.3. punktas nustato, kad pareiškėjas įsipareigoja patiekti į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o AB „Lesto“ įsipareigoja sumokėti V. T. 1,25 Lt, o ne 1,44 Lt už 1 kWh. Pareiškėja yra pateikusi AB „Lesto“ 2013-07-31 PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 22 631,54 Lt sumai, 2013-08-31 PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 6 048,49 Lt sumai, 2013-09-30 PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 3 867,46 Lt sumai, 2013-10-31 PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 1 815,00 Lt sumai, 2013-11-30 PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 385,69 Lt sumai, 2013-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 231,41 Lt sumai. UAB „Sauleita“ yra patyrusi 4 394,13 Lt nuostolių, apskaičiuojamų pagal formulę A x B, kur A – bendras pagamintas elektros energijos kiekis už laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, t. y. 22,952 kWh; B – Leidimo plėtoti išdavimo metu galiojusio (1,44 Lt/kWh (be PVM)) ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusio (1,25 Lt/kVVh (be PVM)) elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumas, kuris lygus 0,19 Lt/kWh (be PVM).
Energetikos ministerija numatė ir galėjo bei turėjo numatyti, jog dėl jos veiksmų pareiškėjas patirs ar gali patirti nuostolių. Atsakovas gerai žinojo ir suprato savo veiksmų pasekmes, kad ribojant kainą Leidimus plėtrai iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos gavusiems elektros energijoms gamintojams, bus pažeisti elektros energijos gamintojų teisėti lūkesčiai, nepaisant to, jis norėjo priimti neteisėtą Pakeitimo įstatymą ir šiuo įstatymu siekė sukelti neigiamas pasekmes elektros energijos gamintojams. Jeigu Pakeitimo įstatymas nebūtų priimtas, UAB „Sauleita“ gautų tokias pajamas iš elektros energijos pardavimo, kokios buvo numatytos gauti pagal iki 2013-01-31 galiojusią Įstatymo redakciją. Energetikos ministerijos neteisėti veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuostolių pareiškėjui atsiradimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Energetikos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad nuo 2012 m. vasaros atsakovui buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo 2013-02-01 redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, kaip nustatyta Vyriausybės 2012-07-18 nutarime Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Vyriausybės 2012-09-19 nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už Viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013-01-17 priėmė Pakeitimo įstatymą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Viešas interesas tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių.
Teisės doktrinoje nustatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Vartotojas turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatos buvo pakeistos ginant silpnesnę sandorio šalį. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą. Konkuruojant keliems teisės principams, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai.
Nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Energetikos ministerijos elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat skelbiama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Pareiškėjas dar prieš gaudamas Leidimą plėtoti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu ir nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo.
Atkreipė dėmesį, kad Energetikos ministerija 2013-01-11 raštu Nr. (8.1-10)-3-87 „Dėl pakartotino įstatymų projektų teikimo“ Vyriausybę informavo, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas ir jų aiškinamieji raštai patikslinti pagal Teisingumo ministerijos 2013-01-09 rašte Nr. (1.6.)2T-23 pateiktas pastabas. Taip pat informavo, kad tikslinant įstatymų projektus neatsižvelgta į Teisingumo ministerijos siūlymą nustatyti vėlesnę įstatymų projektų įsigaliojimo datą. Pažymėjo, kad atidėjus įstatymų įsigaliojimo datą, per atidėjimo laikotarpį dar išaugtų Įstatymo nustatyta tvarka pateiktų prašymų gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei išduotų leidimų skaičius.
Projektas 2013-01-07 buvo įkeltas į Seimo TAIS Projektų registravimo posistemę. Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244, 4 punktas nustatė, kad dėl TAIS Projektų registravimo posistemėje skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus šių taisyklių 18 ir 19 punktuose nustatytais terminais gali teikti visi suinteresuoti asmenys. Daro išvadą, kad visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl Projekto. Minėtų taisyklių 31.4 punktas nustatė, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma nerengiama, kai rengiamas įstatymo projektas. Vyriausybė 2013-01-14 nutarimo Nr. 23 1 punktu nutarė pritarti Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektams ir pateikti juos Seimui.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjui žalą tiesiogiai sukėlė Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte Energetikos ministerija deklaruoja tikrąjį Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslą – suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius.
Teigia, kad tikslaus pareiškėjo nuostolių dydžio apskaičiuoti yra objektyviai neįmanoma, kadangi jis priklauso nuo faktiškai pagamintos ir parduotos elektros energijos kiekio ir pažeidimo termino. Be to, faktiškai pagamintos elektros energijos kiekis taip pat priklauso nuo objektyvių priežasčių. UAB „Sauleita“ informuoja apie su AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos žalos atlyginimą. Pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie jo pateiktą ieškinį dėl sutarties sąlygų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą. Elektros energijos jėgainės, naudojančios saulės energiją yra naujas reiškinys Lietuvoje. Energetikos ministerijai nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Nesutinka su teiginiu, kad per vienerius metus 1 kw įrengtosios galios pagamintas elektros energijos kiekis yra lygus 900 kWh. UAB“Sauleita“ nepateikė saulės elektrinės dokumentų, nurodančių kada ir kur yra pagamintos šios elektrinės dalys, taip pat nepateikė pirkimo, planavimo dokumentų, įrangos kokybę užtikrinančių dokumentų, neinformavo, kas atliko montavimo darbus.
Atsakovas nemano, kad Pakeitimo įstatymas ir jo įgyvendinimo įstatymas, ta apimtimi, kuria elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną galiojančiu tarifu, o ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną, galiojančiu nustatytu fiksuotu tarifu, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, bei konstituciniams principams bei todėl nemato poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šie teisės aktai prieštarauja nurodytam Konstitucijos straipsniui ir principams.
Pažymėjo, kad akivaizdi papildomo kasmetinio Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio viršijančio 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, grėsmė, pagrindžia būtinos teisinės priemonės – Pakeitimo įstatymo priėmimą. Aplinkybė, kad 2013-05-30 iki 2013-02-01 galiojusios Įstatymo redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas tikslas, vertinant įrengtąją suminę elektros galią pagal išduotus leidimus gaminti elektros energiją, jau buvo viršytas daugiau negu penkis kartus, patvirtina, kad ši teisinė priemonė nevaržo asmens teisių labiau, negu reikia Įstatymo tikslams pasiekti. Elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas Įstatymo kontekste. Viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Mano, kad atsižvelgiant į iki 2013-02-01 galiojusios redakcijos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Pareiškėjas, dar prieš jam gaunant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė vienodai visiems asmenims, kurie iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės elektrines ir gauti leidimus gaminti elektros energiją. Pažymėjo, kad Anglosaksų teisinės sistemos atstovai – Karališkieji teisingumo teismai – nėra Europos Sąjungos teisminės institucijos, todėl negali formuoti Europos Sąjungos teismų praktikos.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos UAB „Sauleita“ padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos valdžios institucijos – Energetikos ministerijos – neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo nuomone, Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams. Projektas parengtas ir pateiktas Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus (Projekto rengimo, priėmimo procedūras, Projektas nebuvo suderintas su kompetentingomis valstybės institucijomis ir visuomene, neatliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas ir neatlikti būtini pataisymai), Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių išteklių energetikos politikos ir reguliavimo praktikos, taip pat Pakeitimo įstatymo nuostatos pažeidžia Bendrovės teisėtus lūkesčius ir interesus, lemia ženklius finansinius nuostolius ir iš esmės pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Energetikos ministerija, atsižvelgusi į UAB „Sauleita“ 2012-09-05 prašymą (t. 1, b. l. 78), 2013-03-21 išdavė pareiškėjui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-7357. Šiame leidime nurodyta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,03 MW. Leidime nurodyta, kad jis laikomas išduotu nuo 2012-11-12. Leidimu plėtoti reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (t. 1, b. l. 157).
Pareiškėjas 2013-02-28 pateikė Energetikos ministerijai prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (t. 1, b. l. 87). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-02-28 energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 13ĮP2-36369 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (t. 1, b. l. 89). Atsakovo atstovas 2013-03-29 UAB „Sauleita“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1640 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02928 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėtoti pagrindu. Šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (t. 1, b. l. 17).
Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Viena iš skatinimo priemonių yra fiksuotas energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimo tarifas (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad skatinimo priemonių taikymo tvarką ir sąlygas, kiek jų nereglamentuoja šis ir (ar) kiti įstatymai, vadovaudamasi šio įstatymo reikalavimais, nustato Vyriausybė.
Pažymėtina, kad Leidimo plėtoti ir Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjui procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos. Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tos pačios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 8 dalį nustatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Taigi gamintojams buvo nustatyti fiksuoti tarifai 12 metų laikotarpiui atsižvelgiant į Leidimo plėtoti išdavimo metu Komisijos nustatytus tarifus.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo pataisoms, buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas. Pagal šios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Aptartos Įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013-02-01 tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą.
Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nustatyta, kad analogišku būdu besielgęs asmuo yra įgijęs teisėtą lūkestį, kokio buvimą šioje byloje įrodinėja pareiškėjas. Bendrovė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo reiškia teigdama, kad jos teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasi, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.
Jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nurodyta, kad gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymėjo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Šiuo išaiškinimu teismas remiasi vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.
Išduodama Leidimą gaminti, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.
Priimdamas sprendimą šioje byloje teismas, remdamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, vadovaujasi teisės išaiškinimais, kurie pateikiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pareiškėjas ginčijo galimumą remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi dėl bylų skirtingumo, nurodydamas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėjo aplinkybių, sudarančių šioje byloje pateikto skundo pagrindą ir nepasisakė dėl administracinių ir turtinių teisinių santykių atskyrimo bei eigos ir su tuo susijusio Pakeitimo įstatymo įsiterpimo į pasibaigusius ar besitęsiančius teisinius santykius bei įstatymo galiojimo atgal problema. Nors čia nagrinėjamoje administracinėje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pareikšti reikalavimai yra skirtingi, tačiau savo esme abi bylos yra tokios pačios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje reikalauti įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti įrašyti sąlygą, jog parduodant elektros energiją būtų taikomi fiksuoti tarifai, galioję Leidimo plėtoti išdavimo metu, tuo tarpu šioje byloje prašoma priteisti skirtumą tarp fiksuotų tarifų, kurie būtų galioję, jei Pakeitimo įstatymas nebūtų priimtas ir realiai taikomų. Taigi abiejose bylose yra siekiama, jog būtų taikomi iki Pakeitimo įstatymo priėmimo nustatyti fiksuoti tarifai, kas rodo abiejuose bylose nagrinėjamų teisinių santykių tapatumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje yra pasisakyta dėl turtinių teisių atsiradimo momento nuo leidimo plėtoti išdavimo, įvertinti ryšium su teisės įgyvendinimu kilę teisėti lūkesčiai ir kartu jie paneigti remiantis proporcingumo bei vartotojų apsaugos, o taip pat asmens ir visuomenės interesų derinimo principais. Tai rodo, jog buvo įvertinti ir pareiškėjo šioje byloje nurodomi motyvai.
Leidimas plėtoti pareiškėjui išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013-02-01, o Leidimas gaminti UAB „Sauleita“ išduotas 2013-03-29, t. y. galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai, galiojančiai nuo 2013-02-01. Dėl Leidimo gaminti energiją išdavimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su 2013-02-28 prašymu, taigi taip pat galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pažymėtina, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas Bendrovei nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jai taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta UAB „Sauleita“, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
Karališkieji teisingumo teismai nėra Europos Sąjungos teisminės institucijos ir negali formuoti Europos Sąjungos teismų praktikos, todėl pareiškėjo nurodytu Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo 2012-01-25 sprendimu byloje Nr. C1/2012/0023 nesivadovautina.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad turtinę žalą jam sukėlė Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, tačiau Seimas, leisdamas įstatymus, neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir negali būti laikomas viešojo administravimo subjektu. Atsižvelgiant į šias teisės akto nuostatas, pareiškėjo ginčijami Seimo veiksmai, galimai jam sukėlę turtinės žalos atsiradimą, negali būti administracinės bylos dalyku, todėl teismas pareiškėjo nurodytų Seimo veiksmų neanalizuoja.
Teismui konstatavus, kad Leidimą gaminti atsakovas priėmė remdamasis jo išdavimo metu galiojusia Įstatymo redakcija ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti Energetikos ministerijos darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei turtinės žalos priteisimui. UAB „Sauleita“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
UAB „Sauleita“ taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismui su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti Fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.
Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina jo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo normos konstitucingumo nekyla. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje Nr. A-2834/2013 taip pat buvo nagrinėjama bei atmesta galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas nurodo eilę argumentų dėl teisėkūros proceso pažeidimo. Tokio pobūdžio argumentai galėtų būti svarstomi tik Konstitucinio Teismo sprendžiant įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimą, o ne nagrinėjamas teismų sistemoje veikiančių teismų. Kadangi nebuvo nustatytas galimas Pakeitimo įstatymo prieštaravimas Konstitucijai, teismas šioje byloje daro išvadą, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, todėl šis pareiškėjo prašymas taip pat atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.