Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Prano Šimkaus ir Eligijaus Gladučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. M. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 154 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 3 str. 1 d. 1 p.

R. M. civilinis ieškinys A. L. dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Priteista iš R. M. A. L. 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išteisintasis A. L. buvo kaltinamas pagal BK 154 str. 2 d. dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini) esančioje kaimo turizmo sodyboje, 2013 m. rugpjūčio mėnesį, tiksli diena ir laikas nežinomi, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad R. M., nesumoka jam (A. L.) pinigų už iš jo gautus grūdus – „aš nuvežiau (grūdus), susitarėm kainą, viską, o galų gale aš nieko negavau, nei pinigų, nei grūdų“. Tokia paskleista tikrovės neatitinkanti informacija buvo transliuojama 2013-09-05, apie 21.20 val., „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidoje (duomenys neskelbtini) ir 2013-09-05, apie 22.20 val. patalpinta internete adr.: (duomenys neskelbtini). Nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, yra šmeižikiški R. M. atžvilgiu ir niekina jį bei žemina jo garbę ir orumą, kadangi jokių A. L. grūdų neatlyginamai nėra užvaldęs. A. L., šmeiždamas R. M. per visuomenės informavimo priemonę, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, tuo pažemino jį ir sumenkino jo reputaciją bei pakirto pasitikėjimą juo visos Lietuvos gyventojų akyse. Dėl neteisėtų A. L. veiksmų jis (R. M.) patyrė nepatogumus, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą pažįstamų tarpe.

Išteisintajam dėl neapmokėjimo už grūdus buvo pasiūlyta pareikšti ieškinį. Tačiau išteisintasis šiomis jam pasiūlytomis priemonėmis nesinaudojo, bet vyko pas visuomenės informavimo priemonių atstovus tam, kad paskleisti apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją kuri neabejotinai žemina jo, kaip ūkininko ir verslininko, garbę bei orumą - kad yra nepatikimas partneris, kuris neatsiskaito už prekes ar paslaugas. Dėl to tokie išteisintojo veiksmai, jo įsitikinimu, peržengia civilinės teisės ginamas vertybes ir jiems būtina taikyti baudžiamąjį įstatymą.

Išteisintasis A. L. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo atmesti R. M. apeliacinį skundą. Nurodo, kad apeliantas klaidina teismą išgalvotomis aplinkybėmis. Niekada nesakė, kad susvertus grūdus R. M. vežė didmaišiuose. Liudytojai K. B. ir A. V. konkrečiai nurodo, kad R. M. vežė grūdus ir jie nebuvo sukrauti į jokius didmaišius. Nagrinėdamas bylą teismas tenkino visus šalių prašymus, apklausė šalių kviestus liudytojus, prie bylos prijungė pateiktus rašytinius įrodymus. Tačiau nei apeliantas, nei jis neprašė, kad teisme būtų apklausti liudytojai V. Š. ir A. P.. Klaidindamas teismą apeliantas teigia, kad su juo niekada nesudarinėjo grūdų pirkimo-pardavimo sandorių. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai, kad su R. M. tokie sandoriai buvo sudarinėjami. Vėliau tokie sandoriai buvo sudarinėjami žodiniu susitarimu. Teisme apklausti liudytojai davė priesaiką sakyti tik tiesą ir apelianto atžvilgiu liudytojai nebuvo nusiteikę priešiškai.

Motyvuojamoji dalis

R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino teisingai ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius teismo išvadą, jog A. L. nepadarė jam inkriminuojamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Skundžiamas teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 str., 301 str. nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija sutinka ne su privataus kaltintojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad A. L. veiksmuose nėra būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., sudėties požymių.

BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektas – asmens garbė ir orumas. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2A-3/2012).

Apelianto teigimu, A. L. susitikęs su visuomenės informavimo priemonių atstovais paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri neabejotinai žemina jo, kaip ūkininko ir verslininko, garbę ir orumą – kad yra nepatikimas partneris, kuris neatsiskaito už prekes ar paslaugas.

Teisėjų kolegija, gretindama byloje ištirtus įrodymus su „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidoje (duomenys neskelbtini), patalpinta internete adresu: (duomenys neskelbtini), A. L. išsakytais teiginiais, konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog A. L. minėtoje televizijos laidoje šmeižė R. M.. Apylinkės teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad A. L. televizijos laidoje išsakyti teiginiai vertintini ne kaip informacija (žinia), neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti bei pažeminti A. L., o kaip A. L. pretenzija dėl žodinio sandorio neįvykdymo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas įrodymus vertino netinkamai, ne visumoje, lyginant vienus įrodymus su kitais, bet atsietai vienus nuo kitų, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą ir, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, padarė atitinkamas išvadas dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo A. L. veiksmuose.

Nors R. M. neigia, kad sudarė žodinį sandorį su A. L., kad gavo grūdus iš A. L., kad praeityje yra sudaręs su A. L. sandorius, tačiau teisėjų kolegija įvertinus bylos medžiagą daro priešingą išvadą. Kad A. L. vežė grūdus R. M. teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai K. B. ir A. V., taip pat jie nurodė, kad A. L. guodėsi, jog R. M. jam nesumoka už nuvežtus grūdus (b. l. 60-61). Liudytojas S. J. patvirtino, kad A. L. klausė R. M. apie skolos grąžinimą už grūdus, o R. M. prašė palaukti pinigų (b. l. 63). Liudytojai M. R., K. B., P. S., S. J., G. D. teismo posėdžio metu parodė, kad 2013 m. dviejų vykusių medžiotojų būrelio susirinkimų metu A. L. R. M. išsakė pretenzijas dėl negrąžintų pinigų už grūdus, o R. M. atsisakė jam gražinti pinigus, ir nurodė, kad tai kompensacija už nušautą elnią (b. l. 62-63). Liudytojas G. D. parodė, kad iš tokio R. M. pasakymo suprato, kad R. M. pripažino grūdų pirkimo faktą (b. l. 64). Nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad nėra su A. L. sudaręs jokių rašytinių sutarčių, tačiau iš A. L. parodymų, matyti, kad jis 10 metų pridavinėjo grūdus R. M., taip pat byloje prie atsikirtimo į apeliacinį skundą pridėti grūdų pirkimo pardavimo kvitai bei sąskaitos išrašas (b. l. 91-93) patvirtina, kad A. L. 2004, 2005, 2006 metais R. M. yra pardavęs grūdus. Įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog A. L., viešai išreikšdamas savo pretenzijas apie realiai egzistuojančius faktus – žodinio sandorio neįvykdymą, paskleidė melagingą informaciją. Išteisintojo pasisakymai televizijos laidoje bei internetiniame puslapyje patalpinta informacija pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip A. L. nuomonė apie objektyviai egzistuojančius faktus, atskleidžianti asmeninio pobūdžio nuoskaudas. Teisėjų kolegiją įvertinus bylos medžiagą bei liudytojų parodymus sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis ir daro išvadą, kad A. L. veikoje nėra BK 154 str. 2 d. sudėties.

Nors apeliantas apeliaciniame skundė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neiškvietęs ir neapklausęs kaip liudytojų A. P. ir V. Š., taip pat neišreikalavęs medžiotojų būrelio susirinkimų protokolų kopijas ir administracinę bylą, kurioje A. L. buvo nubaustas administracine tvarka, nes naudojo necenzūrinius žodžius R. M. atžvilgiu, nepatikrino liudytojų parodymų teisingumo. Tačiau kolegija pažymi, kad BPK 407 str., reglamentuojančiame privataus kaltinimo procesą, įtvirtinta, jog baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 139 str. 1 d., 140 str. 1 d., 148, 152, 154, 155, 165, 168 str., 187 str. 1 ir 3 d., 188, 313 str., procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 408 str. 1 d. įtvirtinta, jog privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis. Šiuo atveju būtent nukentėjusiajam R. M., kuris buvo atstovaujamas gynėjo, kyla pareiga pateikti teismui įrodymus, kurie patvirtintų nukentėjusiojo pareikštą kaltinimą, kad A. L. televizijos laidoje ir patalpintoje internete informacijoje teigdamas: „aš nuvežiau (grūdus), susitarėm kainą, viską, o galų gale aš nieko negavau, nei pinigų, nei grūdų”, tyčia nurodė akivaizdžiai tikrovės neatitinkančią informaciją, šmeižikišką jo atžvilgiu, turėdamas tikslą pažeminti jo garbę ir orumą ir jį pažemino ir sumenkino jo reputaciją bei pakirto pasitikėjimą juo visos Lietuvos gyventojų akyse. Kaip minėta, jog privataus kaltinimo bylose kaltinimą palaiko ir asmens kaltę įrodyti turi būtent privatus kaltintojas, o teismas tik padeda gauti įrodymus, jeigu pats nukentėjusysis to padaryti negali. Šiuo atveju R. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neprašė apklausti A. P. ir V. Š., taip pat neprašė prie bylos prijungti medžiotojų būrelio susirinkimų protokolų kopijas ir administracinę bylą, kurioje A. L. buvo nubaustas administracine tvarka. Be to, iš baudžiamojo proceso kodekso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi tyrimai, apklausiami visi įmanomi liudytojai ir kad to nepadarius pažeidžiamos proceso dalyvių teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys 2K-157/2012, 2K-339/2011,2K-509/2010). Esant šioms bei aukščiau paminėtoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, jog apelianto skundo argumentas, kad teismas įrodymus vertino netinkamai, ne visumoje, lyginant su vienus įrodymus su kitais, bet atsietai vienus nuo kitų ir prieštaravimai nepašalinti, o apklausus A. P., V. Š. tokie prieštaravimai būtų pašalinti, nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažinti neteisėtu ir tenkinti apeliacinį skundą, nes kaip jau ankščiau paminėta, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. L. išsakyti teiginiai nelaikytini melagingais, o už nuomonės apie tam tikrus realius faktus paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 str. 2 d. nekyla. Nėra jokio pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepagrįstu ir tuo motyvu, kurį apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, jog A. L. klaidina teismą, teigdamas, kad neva grūdai buvo vežami traktoriaus priekaba, tačiau, kaip teigia apeliantas, minėtos priekabos techninis pasas (b. l. 26) išduotas 2013-07-17, t. y. praėjus beveik metams po to, kai, anot A. L., buvo vežami grūdai. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. L. nurodė, jog grūdai tikrai buvo vežami minėta priekaba, tačiau tuo metu priekaba buvo neregistruota ir toks A. L. paaiškinimas niekaip neprieštarauja įrašams traktoriaus priekabos dokumente esantiems įrašams, kadangi ten nurodyta, kad traktoriaus priekabos gamybos metai arba pirmosios registracijos data – 1991 metai, pirmosios registracijos Lietuvoje data 1991-03-25, ID kodas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ŽŪB visuotinio susirinkimo protokolas Nr. 4 1995-05-29, registracija 2013-07-17 (b. l. 26).

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti R. M. apeliacinį skundą.