- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-29
- Bylos Nr.
- 3K-3-353/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algis Norkūnas, Zigmas Levickis, Bronius Pupkovas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Sermeta“, Vilniaus
- Ieškovas
- V. A., R.
- Kategorijos
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.12.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Broniaus Pupkovo,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Sermeta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų V. A. ir R. A. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Sermeta“, Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir pažeistų teisių atkūrimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės taryba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė: 1) pripažinti negaliojančia 1250 kv. m ploto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 374 N01/20G3-27174, sudarytą 2003 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybės, kuriai atstovavo Vilniaus apskrities viršininko administracija, ir UAB „Sermeta“; 2) įpareigoti UAB „Sermeta“ nugriauti tvorą, pastatytą kieme tarp namų (duomenys neskelbtini), ir netrukdyti ieškovams naudotis įėjimu iš kiemo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tarp namų (duomenys neskelbtini) esančiu privažiavimu prie buto, esančio (duomenys neskelbtini).
Ieškovai nurodė, kad 1995 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini). 1996-1997 m. buvo atliktas remontas, kurio metu rūsyje po butu buvo įrengtos 43,48 kv. m ploto pagalbinės patalpos ir įėjimas iš kiemo, esančio tarp namų (duomenys neskelbtini). Visi statybos darbai buvo atlikti gavus visus būtinus leidimus, o atliktus darbus priėmė valstybinė priėmimo komisija, 1997 m. birželio 6 d. patvirtinusi aktą dėl individualaus statinio priėmimo naudoti. Nepaisant to, kad kiemas, iš kurio ieškovai turi tiesioginį įėjimą į savo butą, nebuvo priskirtas jokiai namų valdai, nes iki to laiko nebuvo parengtas joks detalusis planas ar kitoks planavimo dokumentas, 2003 m. birželio 4 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi bendrovei „Sermeta“ buvo išnuomotas 1250 kv. m ploto žemės sklypas. Ieškovų nuomone, ši valstybinės žemės nuomos sutartis pripažintina negaliojančia Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu, nes sandoris prieštaravo sandorio metu galiojusioms imperatyvioms teisės normoms – Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemes ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 33 punkto ir aplinkos ministro 1999 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 298 patvirtintos Žemės sklypo plano, išduodamo asmenims perkant ar nuomojant žemės sklypą, parengimo tvarkos 15 punkto reikalavimams. Pripažinus negaliojančia valstybinės žemės nuomos sutartį, neteisėtais pripažintini ir bendrovei „Sermeta“ išnuomotame žemės sklype atliekami veiksmai. 2004 m. pavasarį bendrovei pradėjus vykdyti statybos darbus, visas kiemas buvo aptvertas tvora, kuri buvo pastatyta prie pat įėjimo iš kiemo į ieškovų butą, taip atimant ieškovams teisę naudotis tiesioginiu įėjimu iš kiemo į butą. Ieškovai taip pat nurodė, kad jie negali naudotis privažiavimu prie buto, esančiu tarp namų (duomenys neskelbtini). Nors bendrovė ,,Sermeta“ pateikė leidimą aptvėrimo darbams, tačiau šio leidimo terminas baigėsi 2004 m. lapkričio 30 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis 27,30 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statinių statybos inspekcijos Vilniaus miesto inspekcija ieškovei leidimą vykdyti statybos darbus (likviduojant pamatų avarinį stovį, įrengti rūsyje po butu pagalbines patalpas (duomenys neskelbtini) išdavė tik 1997 m. gegužės 7 d., sprendė, kad 1996 m. lapkričio 17 d. kadastriniai matavimai, užfiksuojantys atliktą buto rekonstrukciją, patvirtina, jog buto patalpų perplanavimas buvo vykdytas, neturint buto perplanavimo leidimo ir nustatyta tvarka suderinto buto perplanavimo projekto. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai neturėjo reikiamai suderinto įėjimo projekto, statybos leidimo įėjimui įrengti, sprendė, kad ieškovų įrengtas įėjimas negali būti laikomas įrengtu teisėtai, todėl negali būti laikomas ir priimtu naudoti 1997 m. birželio 6 d. aktu. Šiame akte aiškiai nurodyta, kurie darbai priimami – tai darbai, atlikti pagal 1997 m. gegužės 7 d. statybos leidimą R97-211. Teismas konstatavo, kad įėjimas buvo įrengtas savavališkai.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus darbo organizavimo ir techninės priežiūros tarnyba 2004 m. kovo 31 d. ir 2004 m. gegužės 28 d. išdavė atsakovui UAB „Sermeta“ tris leidimus nuomojamam žemės sklypui aptverti, atmetė kaip nepagrįstą ieškovų reikalavimą įpareigoti bendrovė „Sermeta“ nugriauti tvorą ir netrukdyti ieškovams naudotis įrengtu įėjimu į butą. Teismas taip pat kaip nepagrįstą atmetė ieškovų reikalavimą dėl 2003 m. birželio 4 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 374 pripažinimo negaliojančia. Teismas laikė, kad ginčijama nuomos sutartis neprieštarauja ieškovų nurodytiems teisės aktams, kad išnuomoto žemės sklypo ribos buvo teisėtai patvirtintos Vilniaus miesto valdybos 1999 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, o 1999 m. spalio mėnesį buvo parengtas šio žemės sklypo planas. Teismas pripažino, kad ginčijamas sandoris nepažeidė ieškovų teisių ir saugomų interesų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino. Teisėjų kolegija ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą netrukdyti ieškovams naudotis įėjimu iš kiemo į butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir tarp namų (duomenys neskelbtini) esančiu privažiavimu prie buto. Teisėjų kolegija ieškinio dalį dėl atsakovų įpareigojimo atmetė, o teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovų reikalavimai pripažinti negaliojančia 2003 m. birželio 4 d. valstybės ir UAB ,,Sermeta“ sudarytą žemės sklypo nuomos sutartį, perdavė iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra išvados dėl reikšmingos byloje aplinkybės - ar ieškovė, 1997 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto inspekcijoje pateikdama įregistruoti statinį be pavadinimo, jau buvo atlikusi statybos darbus, kurie 1997 m. birželio 16 d. buvo užfiksuoti Valstybinės įmonės Respublikinio inventorizavimo ir paslaugų biure. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad leidimas statybai buvo išduotas 1997 m. gegužės 7 d., kai darbai jau buvo atlikti. Atsakovas - Vilniaus apskrities viršininko administracija – 2005 m. spalio 11 d. nutartimi buvo įpareigota pateikti rašytinius įrodymus apie tai, ar ieškovams buvo taikytos poveikio priemonės, 2004 m. balandžio 5 d. paaiškėjus, kad durys ir langai į butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo įrengti neteisėtai, tačiau tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Teigdamas, kad 1997 m. birželio 6 d. komisijai surašant statinio priėmimo naudoti aktą, durys nebuvo įrengtos, atsakovas šio paaiškinimo nepagrindė kitais leistinais įrodymais, todėl teisėjų kolegija rėmėsi ieškovų paaiškinimais, kad statybos darbai, kurių metu buvo įrengtas įėjimas į butą vietoje lango, buvo atlikti iki komisijos priėmimo statinį naudoti. Statinio priėmimo naudoti aktu statinį įregistravęs inspekcijos viršininkas ir institucijų, patvirtinančių, kad neprieštarauja statinio priėmimui, atstovai patvirtino davę leidimą ieškovams dėl durų įrengimo. Galiojant šiam aktui, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nebuvo įteisintas ieškovų ne pagal projektą atliktas durų įrengimas. Statinio priėmimo naudoti aktas nepripažintas negaliojančiu dėl to, kad statyba buvo atlikta be leidimo, kad nebuvo pagrindo priimti naudoti statinio. Pripažinus, kad statinio priėmimo naudoti aktu valstybės institucija priėmė ieškovės pateiktą statinį, kuriame buvo įrengtos durys, nėra pagrindo daryti išvadą, kad durų įrengimas nebuvo taip įteisintas.
Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti žemės nuomos sutartį negaliojančia kolegija padarė išvadą, kad pagal byloje esančią medžiagą apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nuspręsti, kokia dalimi ginčijama nuomos sutartis pažeidžia ieškovų teises. Ieškovai nepateikė įrodymų, kokią išnuomoto sklypo dalį užima įėjimas į jų butą ir pravažiavimo kelias. Teismas turėtų pasiūlyti ieškovams pateikti įrodymus dėl šios aplinkybės. Tik pripažinus, dėl kokios nuomos sutarties dalies ieškovai turi reikalavimo teisę, galima daryti išvadas dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia žemės sklypo nuomos sutartį. Ši teismo sprendimo dalis naikintina teismui pažeidus Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovus nugriauti tvorą teisėjų kolegija konstatavo, kad šis reikalavimas nekonkretus, t.y. nepateikti įrodymai, kokioje vietoje, kokios apimties tvorą jie prašo įpareigoti nugriauti, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, dėl šios reikalavimų dalies ieškinys pagrįstai atmestas. Be to, reikalavimas įpareigoti netrukdyti naudotis įėjimu iš kiemo ir privažiavimu yra bendresnio pobūdžio reikalavimas, kuris gali apimti ir tvoros nugriovimą, todėl darytina išvada, kad ieškovų teisės yra apgintos patenkinus vieną iš jų reikalavimų.
III. Kasacinio skundo ir prisidėjimo prie kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas ,,UAB ,,Sermeta“ prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Ieškovai apeliaciniame skunde nebuvo nurodę argumento, susijusio su įėjimo į kiemo pusę iškirtimo momento vertinimu. Apeliaciniame skunde taip pat nebuvo nurodytas argumentas, kad 1997 m. birželio 6 d. aktu būtų buvęs įteisintas be leidimo ir ne pagal projektą ieškovų atliktas įėjimo įrengimas. Nepaisant to, apeliacinės instancijos analizavo šiuos argumentus, nepagrįstai ir neteisėtai išplėtė apeliacinio skundo argumentų sąrašą, peržengė apelianto nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Teismas taip būdu išplėtė ieškinio reikalavimų pagrindus.
Atsiliepimas
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai neanalizavo ir nevertino esminės reikšmės ginčui galinčių turėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų. Teismas pažeidė CPK 320 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies 2 punkto ir 3 dalies normas.
Šalies argumentai
Motyvuotą išvadą dėl įėjimo (durų) iškirtimo neteisėtumo visiškai teisingai suformulavo pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė, dėl kokių priežasčių nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija net nenurodė, kokiu teisės aktu vadovaudamasis padarė išvadą, kad statinio priėmimo aktu gali būti įteisintas be leidimo ir ne pagal projektą atliktas įėjimo iškirtimas. Teisėjų kolegija taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimą.
Teisėjų kolegija nenurodė nė vieno procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų taikymo, nenustatė materialinės teisės normų pažeidimo, juolab absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija neturėjo jokio teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažeidė CPK 326, 330 straipsnių nuostatas.
2. Apeliacinės instancijos teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimą, susijusį su CK 1.78 ir 1.80 straipsnių taikymu ir aiškinimu. Teisėjų kolegija taip pat pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nes nenurodė teisės aktų, kuriais vadovaudamasi padarė išvadą, kad 2003 m. birželio 4 d. nuomos sutarties galiojimui gali turėti įtakos įrodymai, kokią išnuomoto sklypo dalį užima įėjimas į butą ir privažiavimo kelias.
Teisėjų kolegija nutartyje nenurodė jokių teisinių argumentų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija neteisingai aiškino ir taikė CPK 185 straipsnio, 329 straipsnio 1 dalies normas. Teisėjų kolegija taip pat pažeidė CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 327 straipsnio normas.
3. Apeliacinės instancijos teismas, CK 1.78 ir 1.80 straipsnių pagrindu nekonstatavęs, kad 2003 m. birželio 4 d. nuomos sutartis yra niekinė, negalėjo įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovams naudotis įėjimu iš kiemo į butą ir privažiavimo prie jo. Teisėjų kolegija pažeidė CPK 320 straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies normas.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Ieškovai apeliaciniame skunde išdėstė išsamius argumentus, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl įėjimo iš kiemo įrengimo yra nepagrįsta.
Iš kasacinio skundo teksto visiškai neaišku, kuo kasatorius grindžia savo argumentus, dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas išplėtė ieškinio reikalavimų ribas. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir netenkino jokių kitų ieškovų reikalavimų, išskyrus nurodytus ieškinyje.
2. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino kasatoriaus nurodytus Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir šiuos argumentus visiškai pagrįstai atmetė.
3. Teisėjų kolegija, visiškai pagrįstai vadovaudamasi CPK 197 straipsnio 2 dalies norma, statinio priėmimo naudoti aktą laikė oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, ir šiuo aktu vadovavosi.
Šalies argumentai
4. Ieškovai ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodė materialinės teisės normas, kurioms prieštaravo ginčijamas žemės nuomos sandoris. Pirmosios instancijos teismas ieškovų argumentus atmetė, o apeliacinės instancijos teismas iš viso nenagrinėjo ir nevertino apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal byloje esančią medžiagą teisėjų kolegija neturi galimybės nuspręsti, kokia dalimi ginčijama nuomos sutartis pažeidžia ieškovų teises. Taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo padaryti materialinės teisės normos pažeidimo, susijusio su CK 1.78, 1.80 straipsnių aiškinimu.
5. Kasatorius kasaciniame skunde iškreipia ieškinio esmę. Ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo netrukdyti ieškovams naudotis įėjimu iš kiemo į butą ir privažiavimu prie jo nėra siejamas tik su žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimu negaliojančia. Ieškovai reikalavimą pareiškė vadovaudamiesi CK 4.98 straipsniu. Reikalavimą įpareigoti bendrovę netrukdyti ieškovams naudotis įėjimu ieškovai pateikė jau pradiniame ieškinyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Šioje byloje pagrindinis ginčas yra durų įrengimo teisėtumas, t. y. ar ieškovai jas įrengė laikydamiesi nustatyto teisinio reglamentavimo. Nuo šio ginčo išsprendimo priklauso kito ieškovų pareikšto reikalavimo pagrįstumas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos dalis, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl durų įrengimo laiko (momento). Pagal apeliacinės instancijos teismo išvadas, durys buvo įrengtos dar iki 1997 m. birželio 6 d. akto „Dėl individualaus statinio priėmimo naudoti“ pasirašymo. Šis teismas remiasi 1996 m. lapkričio17 d. atliktais kadastriniais matavimais, kuriuose jau pavaizduotas įrengtas įėjimas. Tai padaryta iki 1997 m. balandžio 11 d., t. y. kai antrą kartą buvo išduotas leidimas (T 1, b. l. 12). Teismas padarė išvadą, kad patalpų perplanavimas buvo priimtas 1997 m. birželio 6 d. aktu, kuriame pažeidimų nekonstatuota, todėl pagal šio teismo išvadas, durų įrengimas buvo įteisintas Pirmosios instancijos teismui šios apeliacinės instancijos teismo nurodytos ir kitaip įvertintos aplinkybės buvo žinomos. Pirmosios instancijos teismas jas aiškino ir vertino. Remdamasis jomis, pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas negu apeliacinės instancijos teismas, t. y. kad statybos darbų teisėtumą lemia ne darbų atlikimo laikas ir jų faktinis fiksavimas, bet jų atlikimo teisinio reglamentavimo laikymasis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad durų įrengimas ir jų neteisėtumo nekonstatavimas įrengimą daro teisėtą, teisiškai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad projektas buvo rengiamas ir derinamas 1995-1997 metais. Pirmą kartą leidimas išduotas 1995 m. liepos 19 d. (galiojo iki 1996 m. sausio 1 d.). Antrą kartą leidimas išduotas 1997 m. balandžio 11 d.
Pagal tuo metus galiojusį Statybos įstatymo 3 straipsnį statytojo teisę ieškovai galėjo įgyvendinti turėdami nustatyta tvarka parengtą ir suderintą statinio projektą bei statybos leidimą. Byloje nustatyta, kad ieškovai šiuos reikalavimus atitiko. Tačiau esminis dalykas – ar atliekant pertvarkymus buvo laikytasi projekto. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal projektą durų įrengimas nebuvo numatytas. Šios teismo išvados apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepaneigė. Taigi įrengdami duris ieškovai atliko pertvarkymus, nenurodytus projekte. Beje, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, pagal projektą, durų įrengimas nebuvo derinamas. Perplanuotų patalpų, įrengtų nukrypstant nuo projekto, priėmimas durų įrengimo nedaro teisėto. Pažymėtina, kad leidimo iškirsti duris nebuvimą konstatavo ir Valstybės įmonės registrų centro Vilniaus filialas. Taigi kadastriniais matavimais, kuriais tik fiksuojama faktinė padėtis, nėra pagrindas įteisinti statinį ar jo atskirus elementus, įrengtus nesilaikant patvirtinto projekto.
Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes materialinės teisės normas taikė netinkamai, todėl šios instancijos teismo nutartis naikintina. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atskleidė ginčo esmę ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos, todėl paliktinas galioti šios instancijos teismo sprendimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartį panaikinti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 30 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.