Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad nuo 2004 m. dirbo Nyderlandų Karalystėje, kurioje gavo su darbo santykiais susijusias pajamas. Remiasi Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 15 straipsniu. Paaiškina, kad 2004 metais Lietuvos Respublikoje praleido mažiau nei 183 dienas per metus, pajamas gavo būtent už darbą Nyderlanų karalystėje, atlyginimą mokėjo darbdavys, kuris nėra LR rezidentas, atlyginimas nėra priskiriamas nuolatinei buveinei ar nuolatinei veiklavietei Lietuvoje. Tokiu būdu teisės norma suteikė galimybę gyventojų pajamų mokestį mokėti arba Nyderlandų Karalystėje, arba Lietuvoje.

Paaiškina, kad egzistavo susitarimas su darbdaviu, kad mokestį apskaičiuos ir sumokės jis. Pareiškėjas negalėjo žinoti, kad mokestis nėra mokamas. Pareiškėjo manymą, kad GPM moka darbdavys, patvirtino tas faktas, kad darbdavys buvo sumokėjęs 404,98 Lt mokesčio. Darbdavys pareiškėjui neteikdavo ataskaitų dėl priskaičiuoto atlyginimo ir atskaičiuoto mokesčio, todėl pareiškėjas negalėjo žinoti, kiek mokesčio darbdavys sumokėjo.

Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. ir teigia, kad pareiškėjas turi būti atleistas nuo priskaičiuotų delspinigių, nes jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Nesutinka su mokesčių administratorių išvada, kad yra jo kaltė. Remiasi MAĮ 3 straipsniu. Paaiškina, kad minėta Sutartis yra parašyta labai sudėtingai, o pareiškėjas turi vidurinį išsilavinimą ir suprato, kad jo pajamos yra apmokestinamos tik Nyderlandų Karalystėje. Pareiškėjas paaiškina, kad jo veiksmuose nebuvo jokios tyčios nemokėti mokesčio. Mano, kad pažeidimas atsitiko dėl aplinkybių, kurių pareiškėjas nenumatė ir negalėjo numatyti visumos.

Paaiškina, kad šiuo metu dėl valiutų kurso pasikeitimų sumažėjo pareiškėjo darbo užmokestis. O pareiškėjas išlaiko vaiką, išmoka paskolą ir palūkanas. Poreikiams tenkinti lieka tik 3000 Lt suma. Pareiškėjo sugyventinė laukiasi vaiko ir todėl ateityje pareiškėjas išlaikys du vaikus. Mokesčių sumokėjimui pareiškėjas pinigus skolinosi iš banko, todėl turi dar vieną paskolą. Dėl to sumokėti baudą ir palūkanas pareiškėjui yra sunku. Mano, kad tikslingą atleisti jį nuo delspinigių ir baudos, remiasi MAĮ 141 straipsniu.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. 2009 09 28 teisme gautas pareiškėjo prašymas, kaip jis nurodo - skundas (b. l. 21-22), kuriame paaiškinama, kad pareiškėjui žinoma apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, bet jis išvyksta dirbti į užsienį, todėl negali dalyvauti bylos nagrinėjime. Taip pat bylos nagrinėjime negali dalyvauti pareiškėjo atstovė advokatė.

Šiame skundo argumentų papildyme pareiškėjas ginčija ir delspinigių apskaičiavimo laikotarpį. Remiasi MAĮ 98 straipsniu ir teigia, kad delspinigiai negali būti skaičiuojami daugiau nei už 18 dienų. Nurodo, kad jam delspinigiai paskaičiuoti už žymiai ilgesnį periodą. Tokiu būdu delspinigių suma gali būti tik 837 Lt.

Priimtas sprendimas bylą nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalimi.

Paaiškina, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra tai, ar pagrįstai pareiškėjo 2004 metais gautos su darbo santykiais susijusios pajamos užsienio valstybėje (Nyderlandų Karalystėje) apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM). Pareiškėjas pajamų gavimo fakto neginčija. Nustatyta, kad pareiškėjas 2004 metais dirbo Nyderlandų Karalystėje, įmonėje „Global Oilfield Support Services LTD“. Už darbą 2004 metais iš šios kompanijos pareiškėjas gavo 15 017 EUR, oficialiu lito kursu – 51 850,69 Lt pajamų, išskaičiuota pajamų mokesčio suma 117 EUR arba oficialiu lito kursu 404,98 Lt. Pareiškėjas šias pajamas deklaravo 2007 03 09 metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, priede „Neapmokestinamos pajamos“. Pareiškėjas pats GPM nuo šių pajamų nemokėjo.

Remiasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 3 straipsniu, 5 straipsniu, 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje apibrėžta nuolatinio Lietuvos gyventojo sąvoka. Paaiškina, kad pareiškėjas yra nuolatinis Lietuvos gyventojas, nes Lietuvoje gyvena jo šeima, Lietuvoje pareiškėjas turi nekilnojamojo turto. Dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo remiasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 40 dalimi, 22 straipsniu, 25 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi. Paaiškina, kad pareiškėjas gautas pajamas turėjo deklaruoti iki 2005 05 02, tačiau to nepadarė, deklaraciją pateikė tik 2007 03 09. Remiasi GPMĮ 37 straipsniu, galiojusiu pajamų gavimo metu, ir Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – Sutartis) ir aiškina, kad GPM apskaičiuotas teisingai, nes buvo atimta suma, kurią pareiškėjo darbdavys sumokėjo Nyderlandų Karalystėje. Teigia, kad apmokestinimui pagrįstai taikyta Sutarties 15 straipsnio 1 dalis, nes pareiškėjas yra ir 2004 metais buvo Lietuvos rezidentas.

Paaiškina, kad GPMĮ 36 str. 2 dalyje nurodyta, kad už įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai. Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 str. 19 dalimi, 95 str. 1 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 97 str. 2 dalimi ir konstatuoja, kad inspekcija, nustačiusi, kad pareiškėjas turėjęs sumokėti į biudžetą 15 501 Lt GPM to nepadarė, todėl pagrįstai pareiškėjui buvo apskaičiuota 7 126 Lt GPM delspinigiai. Paaiškina, kad atleidimo nuo delspinigių pagrindus reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis bei VMI prie FM viršininko 2004 07 26 įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės (taisyklės buvo keičiamos 2006 02 28 ir 2007 10 16 įsakymais, toliau – Taisyklės). Mano, kad pareiškėjas neįrodė, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, nes kaltės nepaneigia tai, kad pareiškėjas neteisingai suprato Sutartį.

Teismo posėdyje atstovė palaikė atsiliepimo argumentus. Papildomai paaiškino, kad delspinigiai apskaičiuoti teisingai ir šiuo atveju jų paskaičiavimo laikotarpis negali būti ribojamas 180 dienų.

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija bylos nagrinėjime nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad skundas netenkintinas.

Dėl ginčo dalyko. Nors iš esmės pareiškėjas skunde teismui (ir skundo argumentų ir motyvų papildyme) kelia klausimą tik dėl delspinigių ir baudos priskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau skundo reikalavimas yra panaikinti visus sprendimus, kuriais patvirtintas ir apskaičiuotas papildomai gyventojų pajamų mokestis, todėl ginčas yra ir dėl gyventojų pajamų mokesčio priskaičiavimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pavėluotai priskaičiuoto ir sumokėto mokesčio atsiradusios pareigos mokėti delspinigius ir baudą.

Nustatyta, kad Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – AVMI, inspekcija) 2008 11 04 Patikrinimo aktu Nr. AB1-25 pareiškėjui papildomai apskaičiuota 22 627 Lt, iš jų 15 501 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 7 126 gyventojų pajamų mokesčio delspinigių (MGK byla, l. 22-24). Patikrinimo akte nurodyta, kad V. G. 2004 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją Klaipėdos AVMI Klaipėdos skyriui pateikė 2007 03 09, deklaravo Nyderlandų Karalystėje gautų neapmokestinamų pajamų 51 850,70 Lt ir nemokėjo gyventojų pajamų mokesčio. Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, 11 langelyje, nurodė, kad deklaraciją teikia nuolatinis Lietuvos gyventojas. Patikrinimo akte nurodyta, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir įstatymas) 22 str. nuostatas V. G. 2004 m. Nyderlandų Karalystėje gautos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms. Įstatymo 25 str. nustatyta pareiga sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Pajamų mokestis deklaruojamas ir apskaičiuojamas įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka. Patikrinimo akte nurodoma, kad pareiškėjas yra nuolatinis Lietuvos gyventojas pagal įstatymo 4 str. 1 dalies nuostatas (įvertinus šeimos, nekilnojamojo turto ir kitus turtinius interesus).

Klaipėdos AVMI 2008 12 18 sprendimu Nr. AB2-36 Patikrinimo aktas patvirtintas, skirta 10 procentų dydžio bauda (minimali) – 1 550 Lt.

Iš mokestinio ginčo bylos dokumentų matyti, kad faktinės aplinkybės nustatytos Metine pajamų mokesčio deklaracija, pildyta 2008 10 29, kurią pateikė V. G. (MGK byla, l. 26-28), Global Oilfield Support Services Ltd 2009 01 15 patvirtinimu (MGK byla, l. 31), kad šioje bendrovėje dirbo V. G., V. G. 2008 10 27 paaiškinimu (MGK byla, l. 18). Pareiškėjas nei skunde teismui, nei anksčiau, kai buvo nagrinėjamas mokestinis ginčas, neneigė, kad dirbo Nyderlandų Karalystėje 2004 metais, įmonėje Global Oilfield Support Services LTD, nurodo tas pačias gautų pajamų sumas ir Nyderlandų Karalystėje sumokėto pajamų mokesčio dydį, kaip ir mokesčių administratoriai. Nors mokesčių administratoriai nepateikė teismui (nei MGK) visų dokumentų, kuriais rėmėsi, nustatydami V. G. Nyderlandų Karalystėje gautų pajamų dydį, išskaičiuoto toje valstybėje mokesčio dydį, atsižvelgiant į tai, kad V. G. šių sumų neginčija, teismas laiko, kad pakanka Patikrinimo akte esančio nurodymo, jog šios sumos nustatytos Nyderlandų FIOD 2006 10 13 raštu Nr. (25.4-09)-R1-4962 pateikta VMI informacija. Ginčas yra tik dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo, Mokesčių administravimo įstatymo ir 1999 06 16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Nyderlandų Karalystės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutarties (V.Ž. 2000 07 19 Nr. 59-1764, toliau – Sutartis) taikymo apmokestinant su darbo santykiais susijusias pajamas, t. y. ginčas nėra susijęs su gautų pajamų ir išskaičiuoto kitoje valstybėje mokesčio dydžiu, bet yra susijęs tik su teisės taikymu apmokestinant pareiškėjo užsienio valstybėje gautas pajamas valstybėje, kurioje jis yra nuolatinis gyventojas, t. y. Lietuvoje.

Sutarties 15 straipsnis (Veikla, susijusį su darbo santykiais), nustato:

„1. Atsižvelgiant į 16, 18, 19 ir 20 straipsnių nuostatas, algos, darbo užmokestis ir kiti panašūs atlyginimai, kuriuos Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna už samdomą darbą, apmokestinami tik toje Valstybėje, jeigu samdomas darbas nėra atliekamas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje. Jeigu samdomas darbas atliekamas tokiu būdu, už jį gaunamas atlyginimas gali būti apmokestinamas toje kitoje Valstybėje.

2. Neatsižvelgiant į 1 paragrafo nuostatas, atlyginimas, kurį Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna už samdomą darbą, atliekamą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, apmokestinamas tik pirma minėtoje Valstybėje, jeigu:

a) gavėjas kitoje Valstybėje bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu, prasidedančiu arba pasibaigiančiu duotais finansiniais metais, ištisai arba su pertraukomis išbūna ne ilgiau kaip 183 dienas ir

b) atlyginimą moka darbdavys, kuris nėra kitos Valstybės rezidentas, arba atlyginimas mokamas jo vardu, ir

c) atlyginimas nėra priskiriamas nuolatinei buveinei ar nuolatinei veiklavietei, kurią darbdavys turi kitoje Valstybėje.

3. Neatsižvelgiant į šio straipsnio ankstesnes nuostatas, atlyginimas, kurį Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna už samdomą darbą tarptautiniams pervežimams naudojamame jūrų laive ar orlaivyje, apmokestinamas tik toje Valstybėje.“.

Motyvuojamoji dalis

Sutarties 1 straipsnyje nustatyta, kad Sutartis taikoma asmenims, kurie yra vienos arba abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentai.

Pagal Sutarties 4 straipsnio nuostatas (taip pat pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas), mokesčių administratoriai pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas laikytinas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ar rezidentu (pagal Sutartį). Iš esmės pareiškėjas ir neginčija, kad jis yra Lietuvos Respublikos nuolatinis gyventojas, neginčija tų aplinkybių, kurios nurodytos mokesčių administratorių sprendimuose, kaip patvirtinančios, kad V. G. yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas: gyvybės draudimo sumų mokėjimas, kredito sutartys, automobilio registracija, nekilnojamojo turto turėjimas Lietuvoje, sūnus, gyvenantis Lietuvoje, bei pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje jo tėvų adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Iš šių aplinkybių padaryta pagrįsta išvada, kad V. G. asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvos Respublika, o pagal Sutarties 4 straipsnio nuostatas tokiu atveju jis yra Lietuvos Respublikos rezidentas.

V. G. nurodomas buvimas Nyderlandų Karalystėje daugiau nei 183 dienas per metus nėra teigimas, kad jis yra Nyderlandų Karalystės rezidentas, o tėra įrodinėjimas, kad pagal Sutarties 15 straipsnio 2 dalies nuostatas pajamų mokesčiu jis turėjo būti apmokestintas Nyderlandų Karalystėje (arba Lietuvos Respublikoje). Pareiškėjas aiškina, kad jis tikėjosi, kad darbdavys, Nyderlandų Karalystės rezidentas, mokėjo pajamų mokestį toje valstybėje, kurioje jis dirbo. Taigi, net pats aiškindamas Sutarties nuostatas, pareiškėjas supranta, kad pajamų mokestį turėjo sumokėti arba Nyderlandų karalystei, arba Lietuvoje. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjas visiškai neteisingai suprato Sutarties nuostatas. Netgi vadovaujantis šiomis nuostatomis pareiškėjas turėjo domėtis, ar mokestis mokamas apskritai.

Nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad Nyderlandų Karalystėje sumokėta tik šio mokesčio suma, atitinkanti 404,98 Lt sumą. Taigi nuo su darbo santykiais susijusių pajamų gyventojo pajamų mokestis pilnutinai nebuvo sumokėtas Nyderlandų Karalystėje, taip pat šis mokestis nustatytais terminais nebuvo sumokėtas Lietuvos Respublikoje.

Mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija 2009 06 02 sprendime Nr. S-146(7-83/2009) tinkamai aiškino Sutarties 15 straipsnio taikymą ir padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad Lietuvos Respublika turėjo teisę apmokestinti už užsienio valstybėje už samdomą darbą gautas pajamas, tačiau atsižvelgdama į tai, kad pajamos nebūtų dvigubai apmokestinamos. Tai ir buvo padaryta Patikrinimo aktu apskaičiavus pareiškėjui pajamų mokestį, atėmus iš jo jau sumokėtą Nyderlandų Karalystėje mokestį (ir kitus būtinus atskaitymus).

Pareiškėjas skunde analizuoja Sutarties 15 straipsnio 2 dalies nuostatas. Mokesčių administratorių ir MGK sprendime pagrįstai nurodoma, kad Sutarties 15 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes šios nuostatos taikomos tik tuomet, kai teisė apmokestinti nuolatinio gyventojo pajamas už kitoje valstybėje dirbtą darbą suteikiama tik pajamas gaunančio gyventojo rezidavimo (nuolatinės gyvenamosios vietos) valstybėje.

Kadangi pagal Sutarties nuostatas pareiškėjo užsienyje už samdomą darbą gautas pajamas apmokestinti galėjo Lietuvos Respublika (išvengdama galimo dvigubo apmokestinimo), pareiškėjo apmokestinimui turėjo būti taikomos ir buvo taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos.

GPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Pagal šias įstatymo nuostatas prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, neatsižvelgiant į tai, ar jis pajamas gavo Lietuvoje, ar kitoje valstybėje. Pagal šias įstatymo nuostatas pareiškėjas privalėjo domėtis, ar Nyderlandų Karalystėje darbdavys už jį moka pajamų mokestį. Pareiga sumokėti tokį mokestį GPMĮ 3 straipsnyje nustatyta pajamas gavusiam gyventojui. Dėl to, kad pareiškėjas pripažintas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju pagrįstai, jau pasisakyta. Šiuo atveju mokesčių administratoriai atsižvelgė ir į GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ši norma sukonstruota taip, kad alternatyviai nustatyta, kas gali būti laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Mokesčių administratoriai pasirinko variantą, kai pripažįstama, kad asmens asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje, be to, asmens gyvenamoji vieta nurodyta Lietuvoje. Dėl to šiuo atveju nebuvo pagrindo vertinti, kiek dienų pareiškėjas išbuvo Lietuvoje, o kiek kitoje valstybėje, nes tai yra viena iš alternatyvų, kai sprendžiama, ar asmuo yra nuolatinis gyventojas Lietuvoje.

Nagrinėjamo apmokestinimo atveju taikant Sutarties 24 straipsnio nuostatas svarbu yra ir lengvatų galimas taikymas. Pareiškėjas dirbo jūrininku užsienio naftos gręžimo platformoje, todėl jo gautos pajamos negalėjo būti priskirtos neapmokestinamoms pajamoms, kaip tai nustatyta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkte.

Pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas pareiškėjo Nyderlandų Karalystėje gautos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms. Pagal GPMĮ 25 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas pajamų mokestį tokiu atveju šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas, vadovaudamasis 27 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas pagal šias įstatymo nuostatas privalėjo iki kitų kalendorinių metų gegužės 1 dienos pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti pajamas ir apskaičiuotą pajamų mokestį, t. y. šiuo atveju pareiškėjas 2004 metais gautas pajamas privalėjo deklaruoti iki 2005 05 02, tačiau, kaip teigia mokesčių administratoriai, jis deklaraciją pateikė tik 2007 03 09 (į Mokestinių ginčų komisijos bylą atsakovas pateikė tik 2008 10 29 pareiškėjo Metinę pajamų mokesčio deklaraciją, tačiau, kadangi data nurodyta sprendimuose yra palankesnė pareiškėjui, pareiškėjas tos datos neginčija, 2008 10 29 deklaracijos duomenys yra tokie patys, kaip ir nurodyti ginčijamuose sprendimuose, tai teismas neabejoja, kad tokia deklaracija tikrai nurodyta data buvo pateikta). Tačiau ir 2007 03 09 data pateikta deklaracija buvo pateikta pažeidžiant GPMĮ 27 straipsnio nuostatas (turėjo būti pateikta iki 2005 05 02), tai mokesčių administratoriai pagrįstai pripažino, kad mokestinis įstatymas buvo pažeistas.

Visos pirmiau paminėtos įstatymų nuostatos patvirtina, kad gyventojų pajamų mokestį už 2004 metus nuo pajamų, gautų už samdomą darbą Nyderlandų Karalystėje, pareiškėjas privalėjo sumokėti, bet nesumokėjo Lietuvoje. Dėl to skundžiamais sprendimais pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas turi sumokėti 15 501 Lt gyventojų pajamų mokestį. Pareiškėjas šios mokesčio sumos neginčija. Iš Patikrinimo akto duomenų matyti, kad pajamų mokestis apskaičiuotas teisingai. Pagal GPMĮ 6 straipsnį gautos pajamos už samdomą darbą apmokestinamos 33 procentų tarifu. Pagal GPMĮ 20 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius pritaikė neapmokestinamų pajamų dydį (NPD) ir atskaitė Nyderlandų Karalystėje jau sumokėtą mokestį.

Pareiškėjas ginčija delspinigių ir baudos priskaičiavimą. Iš esmės pareiškėjas remiasi tuo, kad nėra jo kaltės dėl to, kad darbdavys nemokėjo mokesčio, be to, ir tuo, kad Sutartis parašyta labai sudėtingai ir neaiškiai ir dėl to jis neteisingai galėjo suprasti Sutarties nuostatas. Mano, kad tai yra pagrindas neskirti jam baudos ir nepriskaičiuoti delspinigių. Be to, pareiškėjas teigia, kad delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami daugiau nei už 180 dienų, remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsniu.

Pirmiau minėta, kad pagal GPMĮ nuostatas pareiga apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti pajamų mokestį šiuo atveju kyla pačiam pareiškėjui (GPMĮ 3, 4, 5, o taip pat 25 ir 27 straipsnių nuostatos), todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad mokestis nesumokėtas dėl darbdavio kaltės ir dėl to, kad jis nesuprato Sutarties nuostatų. Nors pagal MAĮ 5 straipsnį nustatyta, kad tarptautinės sutartys turi viršenybę, kai jose nustatytos kitokios negu mokesčių įstatymuose apmokestinimo taisyklės, tačiau šiuo atveju Sutarties ir GPMĮ nuostatose nustatytos tokios pačios apmokestinimo taisyklės, tik Sutarties nuostatos skirtos dvigubo apmokestinimo išvengimui, apie kurį GPMĮ nepasisakoma. Sutarties nuostatos nedraudė apskaičiuoti ir mokėti mokestį Nyderlandų Karalystei, nustatė, kad į sumokėtą mokestį reikia atsižvelgti išvengiant dvigubo apmokestinimo. Šios Sutarties nuostatos buvo įvykdytos apskaičiuojant mokestį Lietuvoje. Be to, bet kuriuo atveju, kokio nors teisės akto nesupratimas nereiškia, kad mokestis nesumokėtas dėl kitų asmenų kaltės, nesant mokesčio mokėtojo kaltės. MAĮ nuostatos suteikia teisę mokesčių mokėtojui kreiptis į mokesčių administratorių dėl konsultacijų gavimo (MAĮ 12 straipsnis, 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir kt.), todėl pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti, jeigu tarptautinės sutarties nuostatos dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo jam buvo neaiškios ir jis nežinojo, kaip jam mokėti pajamų mokestį.

GPMĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą, pavėluotai sumokėtą deklaruotą mokestį, už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčio administratoriaus nustatytą nedeklaruotą mokestį. Šiuo atveju centrinis mokesčių administratorius pasisakė, kad delspinigiai skaičiuoti pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą mokestį. Pareiškėjas mokesčio nedeklaravo, nes 2007 03 09 pateiktoje Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nurodė, kad gavo neapmokestinamų pajamų 51 850,70 Lt ir todėl jis nemokėjo gyventojų pajamų mokesčio. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, jo pirminės deklaracijos pavėluotas pateikimas aptartas Patikrinimo akte ir kituose mokesčių administratorių sprendimuose.

Šios MAĮ nuostatos reiškia, kad delspinigiai turėjo būti skaičiuojami, nes mokestis turėjo būti deklaruotas ir sumokėtas iki 2005 05 02. Pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalį, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos, t. y. šiuo atveju nuo 2005 05 03 iki 2008 11 04, o būtent taip delspinigiai ir buvo paskaičiuoti (MGK byla, lentelė, l. 25), susidarė 7 126 Lt suma. Pareiškėjas teigia, kad delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami daugiau kaip už 180 dienų, remiasi MAĮ 98 straipsniu. Nurodo, kad pagal įstatymą delspinigių suma negali viršyti 837 Lt.

Pareiškėjas nepagrįstai remiasi MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi, nes šio straipsnio 2 dalyje, kurios nuostatomis remiasi pareiškėjas, kalbama ne apie tą delspinigių skaičiavimą, kuris ginčijamas šioje byloje, o apie delspinigių skaičiavimą po to, kai mokesčių administratoriui atsirado teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką ar kai nesumokamas nedeklaruojamas mokestis. Šiuo atveju nebuvo jokio priverstinio mokesčio išieškojimo, nes pareiškėjas mokestį sumokėjo (taip teigia jis pats savo skunde), GPM yra deklaruojamas mokestis, todėl MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatos Patikrinimo aktu priskaičiuotiems delspinigiams jokios reikšmės neturi. Aptariamu atveju MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje tiksliai nustatytas tokių delspinigių skaičiavimo laikotarpis, jis nėra ribojamas kitaip, nei nustatyta šioje įstatymo normoje (nuo kitos dienos, einančios po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas, iki patikrinimo akto surašymo dienos), todėl pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad ir šiuo atveju taikytinas 98 straipsnis. Pareiškėją galimai klaidina MAĮ 98 straipsnio 2 dalies teiginys „delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka“. Ši nuostata tik nukreipia į tai, kad delspinigiai buvo pradėti skaičiuoti 97 straipsnyje nustatytu pagrindu, o po to 98 straipsnyje paaiškinama, kad vėliau (po patikrinimo akto surašymo) tęsiamas delspinigių skaičiavimas ribojamas 180 dienų terminu. Apie tokią galimybę vėl pradėti skaičiuoti delspinigius pasisakoma ir 97 straipsnyje (nesumokėjus mokesčio per 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas), o šiuo atveju tokio tęsimo nebuvo. Tačiau netgi jeigu būtų toks delspinigių skaičiavimo pratęsimas ginčijamų sprendimų vykdymo eigoje, šios bylos išnagrinėjimas neatimtų iš pareiškėjo galimybės ginčyti delspinigių skaičiavimą, jeigu mokestis būtų išieškomas priverstinai.

Dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos.

Atleidimo nuo delspinigių sąlygos nustatytos MAĮ 100 straipsnyje. Ši įstatymo norma nukreipia į MAĮ 141 straipsnio 1 dalį, kuri reglamentuoja atleidimo nuo baudos pagrindus.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai galėtų būti taikomi tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas įrodytų, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, jei mokesčio įstatymas būtų pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčio mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Įstatyme nurodyta, kad tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčio mokėtojo veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčio mokėtojo nemokumas.

Pirmiau jau aptarta, kad pareiškėjas turėjo pareigą mokėti GPM, o teisės akto klaidingas suvokimas nereiškia kaltės nebuvimo. Šiuo atveju mokesčių administratoriai neteigia, kad pareiškėjas tyčia pažeidinėjo įstatymą. Kaltė gali pasireikšti ir neatsargumo forma, kaip ir buvo šiuo atveju.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte vienas iš pagrindų atleisti nuo baudos yra kai mokesčio mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Šiuo atveju aišku, kad žala biudžetui padaryta, nes į biudžetą laiku nepateko GPM.

Nagrinėjamu atveju taip pat nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos sąlygos. Pareiškėjas nesiremia jokiu mokesčio administratoriaus apibendrintu mokesčio įstatymo paaiškinimu ar mokesčio administratoriaus raštu pateikta pareiškėjui klaidinga konsultacija.

Kadangi nėra įstatyme nustatytų sąlygų atleisti nuo delspinigių, nėra pagrindo atleisti ir nuo baudos, nuo kurios atleidimo pagrindai išvardinti tame pačiame MAĮ 141 straipsnyje. Mokesčių administratoriai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, laiku vykdė visus nurodymus, todėl jam buvo skirta minimali 10 procentų dydžio bauda.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas dar vienas galimo atleidimo nuo delspinigių pagrindas – kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nors pareiškėjo pateikti argumentai dėl jo šeimos sunkios ekonominės padėties nepagrįsti jokiais įrodymais, tačiau pačių aplinkybių aprašymas leidžia daryti išvadą, kad jos neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte aprašytų aplinkybių. Aplinkybės gali būti tokios: asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis sąrašas yra baigtinis, o iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad tokių aplinkybių nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos ar šias sumas mažinti.

Daroma išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas visa apimtimi atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, 127 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. G. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.