Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėja D. Žebelienė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00618-2010-3

2012 m. gegužės 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį 80 parų arešto bausme.

Iš A. J. T. D. naudai priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. A. J. naudai 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 metų spalio mėnesio iki 2010 metų birželio 12 d. Tauragės rajone (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje, tvirkino mažametę podukrą T. D., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. keletą kartų išrengdavo ją nuogai, rankomis liesdavo ir glostydavo jos kūną, bučiuodavo pečius, veidą, tokiu būdu atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme parodė, kad su nukentėjusiosios T. D. mama A. J. susituokė prieš aštuonerius metus ir gyveno iki 2009 metų spalio mėn. 2008 metų vasarą A. J. išvyko dirbti į Klaipėdą. Jis liko namuose prižiūrėti vaikus. Kadangi 2009 m. liepos mėnesį, jie nusipirko kavinę Raseinių mieste, tai nuo rugsėjo mėnesio jam A. J. liepė prižiūrėti vaikus, namus ir į kavinę išvyko dirbti viena. Jis namuose liko su podukra – T. D. bei savo sūnumi A. J. Vaikų motina į namus grįždavo retai. Su vaikais santykiai buvo geri, jis rūpinosi jų išlaikymu, priežiūra, auklėjimu. Abu vaikai miegodavo savo kambaryje, o jis savo. Kadangi vaikų kambaryje televizoriaus nebuvo, todėl vaikai, vakarais, ateidavo į jo kambarį pažiūrėti televizoriaus. Žiūrint televizorių vaikai kartais užmigdavo ant „minkšto kampo“, kur jis ir miegodavo. Kai kada jis juos pažadindavo arba nunešdavo juos į lovą. O kai būdavo įmigę, kartais palikdavo ir toliau miegoti toje vietoje, kur užmigo. Po viena antklode su T. D. nėra niekada miegojęs, jos nurenginėjęs taip pat nėra. Mergaitės nėra lietęs ar matęs nuogos. Yra tik pabučiavęs kaip tėvas į galvą arba skruostą, kadangi ją augino nuo trejų metų. Nuteistasis teigė, kad jokių seksualinio pobūdžio veiksmų su T. D. neatliko. Podukra yra linkusi meluoti ir mano, kad mergaitei įtaką padarė jos motina, kuri nori iš jo užsidirbti pinigų (t. 1. b. l. 238-240).

Šis nuteistojo aiškinimas paneigtas byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad ekspertams bendraujant su T. D., pastaroji apie byloje nagrinėjamą įvykį pasakojo nenoriai, pasakojant ženkliai padidėja jos emocinė įtampa, ji susikausto, graudinasi. Po korekcinio pokalbio, ekspertų paskatinta atsakyti į keletą klausimų, nukentėjusioji T. D. įvardina įvykio vietą bei dažnumą „per savaitę tris – keturis kartus. Namuose, miegamajame arba prie pečiaus, ant kėdutės“, nuteistojo A. J. veiksmus: „jis laikydavo mane. Už juosmens. Brolį uždarydavo kambarį“, A. J. veiksmų priežastis: „gal malonumą pajaust. Jam buvo malonu. Pati supratau – pagal jo mimikas: „džiaugsmas, linksma buvo“, savijautą įvykių metu „blogai jaučiuosi, verkdavau“, savo veiksmus tuo metu „pastumdavau, bet jis atgal ateidavo“. Nešaukdavau brolio, nes jis sakytų: „palauk tuoj pabaigsiu“ bei mėginimą ieškoti pagalbos „kai mamai pasakiau, jis labai išsisukinėjo, mama juo patikėjo“.

2010 m. lapkričio 18d. – gruodžio 20 d. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-210 konstatuota, kad T. D., galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį bei paviršutiniškai, tačiau pakankamai teisingai – tų veiksmų reikšmę. T. D. mėgino priešintis su ja atliekamais veiksmais (stūmė A. J. nuo savęs), tačiau atsižvelgiant į jai būdingus ypatumus, jos būseną įvykių metu (beviltiškumas, fizinis silpnumas) bei situacines aplinkybes (kreipėsi pagalbos į motiną, tačiau ši nepasitikėjusi ja), ji negalėjo aktyviau priešintis tiems veiksmams. T. D. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. T. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie A. J. veiksmus atitinka jos dabartinę emocinę būseną (depresiškumas, prislėgtumas, beviltiškumas, kalbėdama apie tai verkia ir kt.). Negauta jokių duomenų apie galimas A. J. veiksmų sąsajas su M. D. veiksmais. Neabejotina, kad M. D. veiksmai T. D. atžvilgiu taip pat ją paveikė psichotraumuojančiai. T. D., kalbėdama apie traumuojančią patirtį, aiškiai atskiria A. J. veiksmus nuo M. D. veiksmų. Negauta nei subjektyvių, nei objektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį T. D. duodamiems parodymams.

Ekspertų komisijos nariai savo išvadoje konstatavo, kad T. D. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 7.1., nes po byloje nagrinėjamo įvykio T. D. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, t. y. tiriamajai 2008-09-23 po patirto streso (byloje nagrinėjamo įvykio) šeimos gydytojo buvo diagnozuotas emocinis sutrikimas, ji lankėsi pas psichologę. 2010-11-23, atlikus ambulatorinę teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę ir įvertinus T. D. būseną ekspertizės metu, skubiai rekomenduota intensyvi stacionarinė krizių intervencijos pagalba. Šiuo metu T. D. konstatuojamas potrauminio streso sutrikimas, kurį lemia besitęsiantys psichotraumuojantys veiksniai – baudžiamosios bylos nagrinėjimas, galimos pakartotinės apklausos, tikimybė vėl susitikti su A. J. (t. 1., b. l. 169 – 172).

Taigi, iš aptartų faktinių bylos duomenų matyti, jog mažametė nukentėjusioji T. D. ne kartą patvirtino, kad nuteistasis A. J., jų namuose, atliko jos atžvilgiu jam inkriminuotus nusikalstamus tvirkinimo veiksmus. Šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė savo mamai, tetai, močiutei, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismo ekspertams. Be to, liudytojas A. J., taip pat ne kartą patvirtino, tiesiogiai matęs, kaip jo tėvas A. J., atlieka su jo sese tvirkinimo veiksmus. Iš liudytojo A. J. parodymų matyti, kad nukentėjusioji T. D., dažnai miegodavo su patėviu vienoje lovoje, o jis turėdavo vienas miegoti savo kambarį.

Todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo A. J. atžvilgiu, pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiosios T. D. parodymais, kurie pasitvirtina aukščiau minėtų nukentėjusiosios A. J., mažamečio liudytojo A. J., liudytojos B. P., D. P. parodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde. Duomenų, jog nukentėjusioji T. D. davė tokius parodymus įtakota savo motinos, baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, mama apie seksualinę prievartą sužinojo iš pačios nukentėjusiosios T. D., nukentėjusioji ekspertams net užsiminė, kad prieš tris metus, ji pirmą kartą mamai prasitarė, kad patėvis „lenda“ prie jos, tačiau tuo metu, patėvis išsigynė ir mama patikėjo ne ja, o juo. Todėl vėliau ji negalėjo aktyviau priešintis nuteistojo A. J. veiksmams, nes ja vieną kartą jau buvo nepatikėta. Ekspertų išvadoje taip pat konstatuota, jog mergaitei nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Be to, ekspertizės akte pažymėta, jog nėra gauta nei subjektyvių, nei objektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį T. D. duodamiems parodymams.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija daro išvadą, kad ekspertų išvada nesudaro pagrindo abejoti duomenų, gautų mažametės nukentėjusiosios T. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų patikimumu, todėl apylinkės teismas pagrįstai ja rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Be to, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktas surašytas laikantis BPK 88 straipsnio reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad ekspertams pateikta medžiaga buvo neišsami, nepakankama ar nekokybiška, taip pat, kad atliekant ekspertizę buvo panaudotos moksliškai nepagrįstos metodikos ar tyrimą atlikę ekspertai būtų viršiję savo kompetencijos ribas. Nekelia abejonių ekspertizę atlikusių eksperčių kvalifikacija – tyrimą atliko teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė, turinti dvylikos metų ekspertinio darbo stažą, ir teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė, turinti vienerių metų ekspertinio darbo stažą.

Nors nuteistasis A. J. tvirtina, kad nukentėjusioji apie jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus galėjo papasakoti įtakota savo motinos A. J., kuri jam kerštauja už tai, jog jis pradėjo skyrybų procesą, tačiau toks apelianto aiškinimas prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Visų pirma, A. J. parodė, jog apie skyrybas su nuteistuoju kalbėjo jau seniai, faktinio sutuoktinių gyvenimo jau negyveno, bendro ūkio nevedė. Nukentėjusioji A. J. patvirtino, kad pati papasakojo, A. J., kad turi ir gyvena su kitu vyru ir neturi pagrindo dėl to jo apkalbėti. Be to, kaip matyti iš paties A. J. parodymų, ta aplinkybė, kad A. J. gyvena su kitu vyru jam tapo žinoma dar 2009 m. rudenį, tuo tarpu, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji T. D. apie netinkamą A. J. elgesį jos atžvilgiu, motinai pirmą kartą pasakė dar prieš tris metus. Taigi, visi šie faktiniai duomenys rodo, kad A. J. neturėjo jokio pagrindo keršyti nuteistajam. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, jog mergaitės motinos beveik nebūdavo namie, todėl ji neturėjo realios galimybės taip įtakoti savo dukrą, kad ši papasakotų ir net parodytų jai pačiai nesuprantamus dalykus.

Todėl nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog teismas jį nuteisė remdamasis vien tik nukentėjusiosios parodymais. Nagrinėjamoje byloje A. J. kaltė padarius BK 153 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsta ne vien tik nukentėjusiosios T. D. parodymais, bet ir kitais juos patvirtinančiais įrodymais.

Apeliantas skunde taip pat teigia, jog renkant įrodymus ikiteisminio tyrimo metu ir juos tikrinant bylos nagrinėjimo metu, buvo pažeistos jo teisės, o būtent tai, kad 2010 m. liepos 26 d. nukentėjusiosios T. D. apklausa vyko nesilaikant BPK 184 str. 4 d. reikalavimų. Apie apklausos atlikimą nei jam, nei jo gynėjai pranešta nebuvo, tokiu būdu jis neteko galimybės pateikti klausimus nukentėjusiajai. Tokie nuteistojo argumentai yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. J. šioje byloje buvo pripažintas įtariamuoju 2010 m. rugpjūčio 3 d. Mažametė T. D. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei 2010 m. liepos 26 d., t. y. tuo metu, kai A. J. dar neturėjo įtariamojo statuso šioje byloje. Taigi, apklausiant mažametę nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, negalėjo būti pažeista BPK 184 str. 4 d. įtvirtinta įtariamojo ir jo gynėjo teisė dalyvauti tokioje apklausoje.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu, A. J. suteikė teisę, raštu pateikti nukentėjusiajai klausimus, ir nors teismas vėliau nusprendė, pateiktų klausimų pakartotinai nebeužduoti nukentėjusiajai, tokį savo sprendimą motyvavo. Apylinkės teismas konstatavo, jog nukentėjusioji jau buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ir dar kartą užduoti analogiškus klausimus nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog buvo būtina atsižvelgti ir į nukentėjusiosios mergaitės interesus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos, siekiant apsaugoti nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato, kad ikiteisminio tyrimo metu tokie asmenys paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, o į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte ekspertai savo išvadoje taip pat konstatavo, jog toliau dalyvauti nukentėjusiajai T. D. ikiteisminio tyrimo procese bei teismo posėdyje (jos apklausti) nerekomenduojama dėl išliekančio psichotraumuojančio poveikio. Taigi pirmosios teismas, įvertinęs aptartas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, ekspertų išvadas bei kaltinamojo gynėjo suformuluotus klausimus pakartotinei nukentėjusiosios T. D. apklausai, pagrįstai tokį prašymą atmetė. Kita vertus, kaip jau minėta, mažametės nukentėjusiosios T. D. parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Teisiamajame posėdyje buvo apklausta nukentėjusioji A. J., liudytojos D. P., B. P., kurioms mergaitė pasakojo apie A. J. jos atžvilgiu atliktus veiksmus, mažametis liudytojas A. J., kuris tiesiogiai matė su sese atliekamus tvirkinimo veiksmus, ištirtas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas. Taigi, esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog apklausiant mažametę nukentėjusiąją T. D. tik ikiteisminio tyrimo metu, įstatymų garantuotos kaltinamojo A. J. teisės nebuvo suvaržytos. Be to, pažymėtina, jog teismas patikrino nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nerado juose prieštaravimų.

Nuteistasis A. J. kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė tos aplinkybės, kad 2008 m. T. D., buvo apkaltinusi to paties kaimo gyventoją M. D. tokiu pat nusikaltimu. Toks apelianto argumentas ginčijant kaltę yra visiškai nepagrįstas. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai nevertino šios aplinkybės, kadangi tai visiškai nėra susiję su šia baudžiamąja bylą ir nuteistojo kaltės klausimui įtakos neturi. Be to, ekspertų išvadoje nurodyta, jog nukentėjusioji T. D., kalbėdama apie traumuojančią patirtį, aiškiai atskiria A. J. veiksmus nuo M. D. veiksmų.

Taigi kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje.

Pagal BK 153 straipsnį atsako tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Mažamečio asmens tvirkinimas – tai objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais, tokie veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistasis A. J. laikotarpiu nuo 2009 metų spalio mėnesio iki 2010 metų birželio 12 d. savo gyvenamojo namo kambaryje, tvirkino mažametę T. D., nenustatytą skaičių kartų išrengdavo ją nuogai, rankomis liesdavo ir glostydavo jos kūną, bučiuodavo pečius, veidą. Šie nuteistojo nusikalstami veiksmai atitinka mažamečio asmens tvirkinimo požymius.

Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su tuo, jog apylinkės teismas priteisė neturtinę žalą nukentėjusiosios motinai A. J. Teigia, kad tėvai yra laikomi įstatyminiais nukentėjusiųjų atstovais, o nereiškia savarankiškų reikalavimų, kaip nukentėjusieji. Apelianto manymu, A. J. negalėjo būti pripažinta nukentėjusiąja, o turėjo būti laikoma tik nukentėjusiosios T. D. atstovė pagal įstatymą. Su tokiais nuteistojo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutikti negali. Pažymėtina, jog nors atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtis yra padėti atstovaujamam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus (BPK 54 straipsnio 1 dalis) bei visais atvejais, kai ieškinys tenkinamas, žalos atlyginimas turi būti priteisiamas ne atstovo, o atstovaujamojo (nepilnamečio, neveiksnaus asmens ar asmens dėl senatvės, neįgalumo, ligos, kitos priežasties, negalinčio pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis) naudai, tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju, A. J. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažinta nukentėjusiąja (t. 1., b. l. 8). Pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Byloje nustatyta, kad A. J., pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos teismas A. J. pripažino civiline ieškove ir konstatavo, jog A. J. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 3000 Lt suma. Civilinio kodekso 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nors, neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, ir teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėtos veikos, tačiau šiuo atveju civilinė ieškovė dėl A. J. neteisėtos veikos išgyveno didelį dvasinį sukrėtimą, kadangi nuteistojo nusikalstamais veiksmais padaryta moralinė žala ne tik jos dukrai, tačiau ir jai, kaip motinai, dėl dukters patirtų tvirkinamųjų veiksmų, ji patyrė išgyvenimų, tai sukėlė jai nerimą ir papildomus rūpesčius dėl dukters sveikatos, teko vežioti dukrą pas gydytojus. Kolegija neabejoja, jog A. J. būdama mama, išgyvena ir patiria nerimą ir dėl tolimesnės dukters sveikatos, galimybių savarankiškai susikurti ir užsitikrinti pilnavertį gyvenimą, be to, ateityje tvirkinimą patyrusiai T. D. taip pat bus reikalinga ir mamos parama, pagalba.

Taigi, kadangi A. J. laikantis procedūrinių taisyklių, byloje įgijo nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės teisinį statusą, vadinasi, civilinio ieškinio nagrinėjimas kartu su baudžiamąja byla suteikė jai galimybę ginti savo teisėtus interesus, reikalauti žalos atlyginimo (BPK 28 straipsnis, 110 straipsnio 2 dalis), todėl atmestinas nuteistojo skundo argumentas, kad neturtinė žala nukentėjusiajai priteista nepagrįstai.

Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas priteisdamas nukentėjusiajai T. D. 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimą, visiškai nemotyvavo priteistinos sumos dydžio. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes. Apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, jog T. D. buvo tirta ir gydyta VŠĮ Vaiko raidos centre, jai skirtos individualios psichiatro, psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos ir gydymas vaistais, į tai, kad 2011-04-14 buvo stebimi astenizacijos požymiai, dėmesio svyravimai, nusilpusi momentinė atmintis, asmenybės pusiausvyros nebuvimas, nerimas, depresiškumas, energijos kritimas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusioji T. D., būdama nepilnametė, patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinę traumą, lankėsi pas psichologą, psichiatrą, jos tolesnės sveikatos pasekmės neprognozuojamos. Veika padaryta nukentėjusiosios socialinės brandos ir vystymosi laikotarpiu, todėl pasekmės gali pasireikšti bet kuriuo metu. Apylinkės teismas taip pat įvertino kaltininko turtinę padėtį, tai, jog A. J. neturi jokio turto, bei pajamų. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimu siekiama kompensuoti nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, patirtus nepatogumus, tačiau nukentėjusieji negali siekti pasipelnyti kaltininko sąskaita. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino nukentėjusiosioms priteistinos neturtinės žalos dydį, nukentėjusiajai T. D. priteisdamas 10 000 Lt, o jos motinai 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kuris yra realus. Kartu kolegija konstatuoja, kad nuteistasis nepagrįstai tvirtina, kad šiuo atveju nenustatytos nusikalstamos veikos pasekmės. Pastebėtina, kad nusikalstamos veikos pasekmės nukentėjusiosios sveikatai yra tik vienas iš kriterijų į kuriuos būtina atsižvelgti nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. Be to, vien ta aplinkybė, kad ekspertai negalėjo tiksliai atsakyti, kaip nagrinėjamas įvykis paveiks nukentėjusiąją, nepaneigia tam tikrų pasekmių atsiradimo galimybės ateityje.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs A. J. kaltu pagal BK 153 str. ir teisingai išsprendęs civilinių ieškinių klausimą, paskyrė neteisingą bausmę, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo A. J. teiginiais, dėl neteisingai paskirtos bausmės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas skirdamas A. J. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas atsižvelgė į tai, jog A. J. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, vadovaujantis itin žemomis teisės ir moralės požiūriu nepateisinamomis paskatomis, į tai, kad nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, į tai, kad A. J. teistas, teistumas neišnykęs.

Pirmiausia apygardos teismas pažymi, jog sutinkamai su BK 3 str. 1 d. veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas. Tuo tarpu baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, yra nusikaltimo padarymo laikas tik tuo atveju, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Tačiau minėtų nusikaltimų padarymo atveju veika kvalifikuojama pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai buvo padaryta paskutinė pavojinga veika, ar nusikalstama veika buvo nutraukta. Nusikaltimas šiuo atveju įvykdytas laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2010 m. birželio 12 d. Tuo metu galiojo 2000 m. BK 153 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968) įstatymo redakcija. Todėl apylinkės teismas nuteistojo nusikaltimą turėjo kvalifikuoti pagal senesnę įstatymo redakciją. Tuo metu BK 153 straipsnio redakcija numatė – baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki 2 metų. Taigi apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuteistasis A. J. įvykdė nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal tuo metu galiojusią BK 153 straipsnio redakciją, nusikaltimas buvo priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai.

Taip pat pirmosios instancijos teismas skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. J. teistas ir teistumas nėra išnykęs. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis nors ir teistas, tačiau teistumas išnykęs, kas, sutinkamai su BK 97 str. 6 d. nuostata, reiškia, kad A. J. yra neteistas.

Tuo pirmosios instancijos teismas skiriant A. J. bausmę pažeidė bendrąsias bausmių skyrimo taisykles, nustatytas BK 54 str. Taigi įvertinusi šioje byloje nustatytų reikšmingų bausmės skyrimui aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BK įtvirtintų bausmės individualizavimo nuostatų, A. J. už nusikaltimą BK 153 str., paskyrė savo dydžiu per griežtą bausmę. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, jog yra pagrindas A. J. paskirtą 80 parų arešto bausmę, mažinti iki arešto bausmės vidurkio (BK 49 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas mano, jog nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau bausmės rūšį nuteistajam parinko tinkamai. Nors nusikalstamos metu galiojusioje redakcijoje BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika ir buvo priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau atsižvelgiant į tai kad A. J. nuteistas už tyčinio, padaryto tiesiogine tyčia, nusikaltimo padarymą, kuriuo pažeidė žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, šiuo nusikaltimu nukentėjusiajai buvo padaryta didelė moralinė žala – ji patyrė stresą, emocinį šoką, pažeminimą, depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, jos tolesnės sveikatos pasekmės neprognozuojamos, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai parinko bausmės rūšį – areštą. Kita bausmės rūšis, kolegijos nuomone, už tvirkinimo veiksmus prieš mažametį asmenį, prieštarautų teisingumo principui ir neužtikrintų nukentėjusiosios pagrįstų lūkesčių į teisingą teismą. Apylinkės teismas išimtinių aplinkybių, kurios leistų A. J. skirti baudą ar laisvės apribojimą nenustatė. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Priešingai, kolegija laiko, jog anksčiau išdėstytų aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei pobūdį visetas neduoda jokio pagrindo tikėtis bausmės tikslų pasiekimo be trumpalaikio laisvės atėmimo.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, jog jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl apylinkės teismas pagrįstai paskyrė už padarytą nusikalstamą veiką numatytą trumpalaikį laisvės atėmimą, atliekamą areštinėje. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam A. J. turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis, byloje nenustatyta. Taip pat pažymėtina, jog BK 55 str. nedraudžia asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, skirti ir laisvės atėmimo bausmę, jeigu remiantis bausmės paskirtimi yra tam pagrindo.

Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis dirba, žmona laukiasi vaiko, todėl jam atliekant arešto bausmę, jo šeima netektų vienintelio pragyvenimo šaltinio, nėra pakankamas pagrindas skirti kitą bausmės rūšį, nes A. J. turėjo suvokti tokios savo nusikalstamos veikos galimas pasekmes, tačiau vis tiek įvykdė nusikaltimą prieš mažametį asmenį rizikuodamas savo laisve.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., BPK 328 str. 2 p.,

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam A. J. skirtą arešto bausmę pagal BK 153 straipsnį sumažinti iki 50 parų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.