Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Štabo Teisės skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pareiškėjas informuotas tinkamai. Pareiškėjas nurodė teismui, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 127).

Teismo posėdyje VST atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus VST veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Šiuo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais.

Pareiškėjas teigia, kad specialiuosiuose automobiliuose būdavo priverstas konvojavimo metu stovėti, nes automobiliai būdavo perpildyti, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas asmuo su savimi turėjo dar iki 30 kg daiktų, kuriems pasidėti automobiliuose atskiros patalpos nebūdavo.

Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punkte nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos 5.7.21 punktas) matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas šiais specialiaisiais automobiliais: „Iveco“, valstybinis Nr. GND472 – įrengta 30 sėdimų vietų (b. l. 62), „Mersedez Benz“, valstybinis Nr. DOK714 – įrengtos 29 sėdimos vietos (b. l. 71); „VW Crafter“, valstybiniai Nr. FUV253, Nr. FUV254, Nr. EFS558, Nr. EFS559, Nr. EDL149, Nr. EDL150, Nr. EDL152, Nr. EDL153, Nr. EDL154, Nr. EDL143, Nr. EFS558, Nr. EFS561 – įrengta 19 sėdimų vietų (b. l. 74, 77, 80, 83, 86, 89, 92, 95, 98, 101). Įvertinus nurodytus duomenis kartu su byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo konvojavimo laikotarpius ir VST kelionės žiniaraščius (b. l. 9–59), matyti, kad 2014 m. kovo 26 d. konvojavimas vyko dviem „VW Crafter“ automobiliais (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo 21), 2014 m. balandžio 1 d. konvojavimas vyko vienu „Iveco“ ir vienu „Mersedez Benz“ automobiliu (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo 40), 2014 m. balandžio 1 d. konvojavimas vyko dviem „VW Crafter“ ir vienu „Mersedez Benz“ automobiliu (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo 47), 2014 m. balandžio 16 d. ir 2014 m. balandžio 24 d. konvojavimas vyko dviem „VW Crafter“ automobiliais (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo, atitinkamai, 28 ir 25), 2014 m. balandžio 29 d. ir 2014 m. gegužės 6 d. konvojavimas vyko vienu „Iveco“ ir vienu „Mersedez Benz“ automobiliu (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo, atitinkamai, 45 ir 47), 2014 m. gegužės 7 d. ir 2014 m. gegužės 12 d. konvojavimas vyko dviem „VW Crafter“ automobiliais (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo, atitinkamai, 25 ir 27), 2014 m. birželio 23 d. konvojavimas vyko vienu „Iveco“ ir vienu „Mersedez Benz“ automobiliu (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo 42), 2014 m. birželio 25 d. ir 2014 m. birželio 30 d. konvojavimas vyko dviem „VW Crafter“ automobiliais (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo, atitinkamai, 23 ir 18), 2014 m. rugsėjo 16 d. ir 2014 m. lapkričio 4 d. konvojavimas vyko vienu „Iveco“ ir vienu „Mersedez Benz“ automobiliu (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo, atitinkamai, 28 ir 40), 2014 m. lapkričio 5 ir 6 d. konvojavimas vyko dviem „VW Crafter“ automobiliais (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo, atitinkamai, 20 ir 14), 2014 m. lapkričio 11 d. konvojavimas vyko trimis automobiliais – „Iveco“, „Mersedez Benz“ ir „VW Crafter“ (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius buvo 53). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo konvojavimo metu konvojuotų asmenų skaičius buvo mažesnis (dažnai – net žymiai mažesnis) nei konvojavimą vykdžiusių transporto priemonių sėdimų vietų skaičius, todėl konvojuojami asmenys galėjo pakankamai patogiai vykti tokiuose automobiliuose net ir su savo bagažais. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad konvojuojami asmenys buvo paskirstomi transporto priemonių kamerose taip, kad vienose kamerose buvo daugiau žmonių nei sėdimų vietų, o kitos kartu tuo pačiu maršrutu vykusios transporto priemonės kameros konvojavimo metu buvo beveik arba visai tuščios. Darytina išvada, kad VST ginčo laikotarpiu pareiškėjo konvojavimą vykdė, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimo, o su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nurodė, kad transporto priemonės buvo be saugos diržų, ventiliacijos ir šildymo.

Dėl saugos diržų VST nurodė, kad tokio reikalavimo Konvojavimo taisyklės nenumato (b. l. 112). VST atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad tik labai nedidelėje naujausių „VW Crafter“ automobilių dalyje yra įrengti saugos diržai.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininkas 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtino Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus (toliau – Techniniai reikalavimai). Techninių reikalavimų 1 punkte numatyta, kad šiuo teisės aktu yra nustatomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos motorinės transporto priemonės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad būtent šis teisės aktas taikytinas ginčo teisiniam santykiui (dėl saugos diržų). Techninių reikalavimų 1 priedas numato motorinių transporto priemonių bendruosius reikalavimus. Šio priedo 7.1 punkte numatyta, kad M, N kategorijų motorinėse transporto priemonėse, nepažeidžiant originalios transporto priemonės konstrukcijos, turi būti įrengti saugos diržai. Iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad transporto priemonės su kuriomis buvo vykdomas konvojavimas ginčo laikotarpiu, yra M ir N tipo (M2, N2). Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 244 punkte taip pat nustatyta, kad kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržais. KET 235 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą. Techninės apžiūros metu, vertinant transporto priemonės techninę būklę, be kita ko, vertinama ir tai, ar yra įrengti privalomi saugos diržai (Techninių reikalavimų 2 priedo 7.1.2 punktas). Tuo atveju, jeigu nėra įrengti saugos diržai, kai jie yra būtini, techninę būklę vertinantis asmuo pažymi, kad tai yra didelis trūkumas (DT). Pagal Techninių reikalavimų 16 punktą, vertinimo kriterijus „Didelis trūkumas“ reiškia, kad transporto priemonei yra nustatytas įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimas dėl kurio gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai arba kiti esminiai trūkumai. Pašalinus nustatytus esminius trūkumus, transporto priemonę privaloma pateikti pakartotinei techninei apžiūrai (Techninių reikalavimų 17 punktas). VST pateikė teismui transporto priemonių, kuriomis nurodytais maršrutais ginčo laikotarpiu buvo vykdytas konvojavimas, techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas), kuriose pateiktos išvados, kad minėtos transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus (b. l. 63, 72, 75, 78, 81, 84, 87, 90, 93, 96, 99, 102). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su saugos diržų įrengimo pažeidimais, atmetami kaip nepagrįsti.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte, be kita ko, nustatyta, kad specialiuosiuose automobiliuose turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija arba vėdinimo liukas, evakuaciniai liukai (b. l. 61, 70, 73, 76, 79, 82, 85, 88, 91, 94, 97, 100), todėl pareiškėjo su šia aplinkybe susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Be to, Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktuose nustatyta, kad visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas VST vadovybei. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus VST dėl neveikiančių šildymo, apšvietimo ar ventiliacijos sistemų.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kartu buvo konvojuojami ir infekcinėmis ligomis (ŽIV) sergantys asmenys.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta tenka įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo (konvojavimo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo (konvojavimo) sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo (konvojavimo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo (konvojavimo) aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl kartu konvojuotų sergančių asmenų yra abstraktaus pobūdžio, nes pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai jis buvo konvojuotas kartu su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis, skunde nenurodė tų asmenų pavardžių, todėl įrodinėjimo našta šiuo aspektu VST nepriklauso. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad VST atliko neteisėtus veiksmus aptartu laikotarpiu konvojuojant pareiškėją. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti VST neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimų.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, priteisti 10 000,00 Eur neturtinės žalos kompensavimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. R. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.