- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-08-17
- Bylos Nr.
- A-438-886-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A.B.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- V.T., M.B., S.K., A.K., I.M., R.M.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė)
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A.B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A.B. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V.T., M.B., S.K., A.K., I.M., R.M. dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A.B. pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė:
1) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę pakeisti Panevėžio miesto Senųjų kapinių, esančių Sporto g. ir Nevėžio upės prieigose, statusą iš „neveikiančių" į „riboto laidojimo";
2) priteisti iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės 10000 Lt neturtinės žalos, padarytos neteisėtais vietos savivaldos tarnautojų - V.T., M.B., S.K., A.K., I.M., R.M. veiksmais, atlyginimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad jis 2006-12-18 raštu kreipėsi į Panevėžio miesto merą dėl Panevėžio miesto Senųjų kapinių statuso iš „neveikiančių“ į „riboto laidojimo“ pakeitimo, kadangi Senosios kapinės yra apleistos, netvarkomos, joms taikomos skirtingos sanitarinės normos , nors tiek prie Senųjų kapinių, tiek ir prie Katedros kapinių yra tokiu pat atstumu pastatyti gyvenamieji namai. Pareiškėjas paaiškino, kad nesulaukęs atsakymo į jau minėtą jo 2006-12-18 raštą, jis 2007-02-23 nuvyko į Panevėžio miesto savivaldybės priėmimo ir informavimo skyrių. Šio skyriaus tarnautoja A.S. pakvietė V.T.. Nepavykus jam išsiaiškinti su V.T. dėl 2007-02-13 rašto, kurį ruošė ir jam pateikė pats V.T., jis paprašė iškviesti miesto ūkio skyriaus vedėją A.K., kuris šį raštą pasirašė. Tačiau tuo metu A.K. buvo išvykęs, todėl A.S. jam pasiūlė palaukti jo atvykstant. Jis savivaldybės priimamajame viešosios tvarkos nepažeidė, nuėjo toliau nuo interesantų priėmimo langelio ir atsisėdo laukti. Tuo metu V.T. paskambino į policiją, iškvietė policijos pareigūnus, kurie išvežė jį į policijos komisariatą. M.B. dirbanti savivaldybės priimamajame parašė policijai šmeižikišką skundą. Anot pareiškėjo, jis nuvežtas į policijos komisariatą peršalo, savaitę sirgo gripu, negalėjo paruošti projekto dėl lėšų gavimo iš Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos. Dėl šių pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrė 1000 Lt neturtinę žalą.
Kaip paaiškino pareiškėjas, Miesto ūkio skyriaus vedėjas A.K., gavęs tik vienos institucijos, Panevėžio visuomenės sveikatos centro, atsakymą ir nesulaukęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio atsakymo, neteisėtai pasirašė 2007-02-13 raštą, kad nebus keičiamas Senųjų kapinių statusas bei nepakvietė jo į savivaldybės tarybos posėdį. Dėl šių A.K. neteisėtų veiksmų, pasak pareiškėjo, jis patyrė 500 Lt neturtinę žalą. Po konferencijos „Mirtis ir kapai. Panevėžio senųjų kapinių renesansas" Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius S.K. pateikė dezinformaciją ir šmeižtą jo atžvilgiu, kurį korespondentė J.B. išspausdino laikraštyje „Sekundė". S.K. atsisakė laikraštyje paneigti jį šmeižiančią informaciją. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių S.K. veiksmų jis patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata. Tuo jis patyrė 8000 Lt neturtinę žalą. Be to, kaip buvo nurodyta pareiškėjo skunde, savivaldybės Teisės skyriaus vedėja I.M. parašė pareiškėją klaidinantį atsakymą, nes šį atsakymą rašė I.M., o pasirašė S.K.. Anot pareiškėjo, I.M. darė viską, kad V.T. ir S.K. išvengtų atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Taigi I.M. neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta 500 Lt neturtinė žala. Pareiškėjas skunde akcentavo ir tai, kad buvęs sveikatos centro direktorius R.M. slėpė nuo jo informaciją, bei taikė skirtingas normas Panevėžio Senosioms kapinėms ir Katedros kapinėms, sprendžiant klausimą dėl jų statuso, nors prie abiejų kapinių tokiu pat atstumu stovi gyvenamieji namai.
Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, jog vietos savivaldos institucijos tarnautojai savo veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje pažeidė teisės aktus, kurie įtakojo pareiškėjo teisėms ar interesams, todėl nėra juridinio pagrindo atsirasti Panevėžio miesto savivaldybės atsakomybei dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-02-13 nutarimu Nr. 149 patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių 6 punktas bei Panevėžio savivaldybės Tarybos 2006-12-21 sprendimu patvirtintų Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklių 8 punktas nustato, kad sprendimą dėl kapinių statuso keitimo priima savivaldybės Taryba, gavusi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinio padalinio ir visuomenės sveikatos centro suderinimą. Kadangi nei viena iš minėtų institucijų nepritarė Senųjų kapinių statuso pakeitimui, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti savivaldybę pakeisti kapinių statusą iš „ neveikiančių" į „riboto laidojimo" negali būti tenkinamas.
Tretysis suinteresuotas asmuo V.T. taip pat prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad 2007-02-23 buvo iškviestas į Panevėžio miesto savivaldybės priimamąjį, ten buvęs A.B. aiškino, kad negavo atsakymo į jo rašytą raštą. A.B. kalbėjo pakeltu tonu, apkaltino V.T. dokumentų klastojimu. Kadangi A.B. priimamajame esančių žmonių akivaizdoje, buvo įžūlus, agresyvus, kėlė triukšmą, nepagarbiai su juo šnekėjo ir tai užsitęsė pakankamai ilgai, jis paskambino į policiją. Atvykę policijos pareigūnai A.B. išvežė. Trečiojo suinteresuotojo asmens teigimu, jis policijos pareigūnams nurodymo išvežti A.B. į policijos komisariatą nedavė ir jokių netinkamų veiksmų neatliko.
Tretysis suinteresuotas asmuo S.K. prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotasis asmuo paaiškino, kad laikraščio „Sekundė" žurnalistei atkartojo A.B. konferencijos „ Mirtis ir kapai. Panevėžio senųjų kapinių renesansas" metu išsakytus žodžius, todėl nematė būtinumo tikrovę atitinkančią informaciją paneigti spaudoje. Trečiojo suinteresuotojo asmens S.K. manymu, jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008-09-05 sprendimu pareiškėjo A.B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad svarstant Panevėžio miesto savivaldybėje A.B. 2006-12-18 raštą dėl Senųjų kapinių statuso pakeitimo nebuvo pažeisti Vietos savivaldos įstatymo bei tuo metu galiojusio Savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2005-06-02 sprendimu Nr. 1-33-1, reikalavimai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-02-13 nutarimu Nr. 149 patvirtintų kapinių tvarkymo taisyklių 6 punkte ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2006-12-21 sprendimu Nr. 58-8 patvirtintų Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklių 8 punkte nustatyta, kad kapinėms gali būti suteiktas neveikiančių, riboto laidojimo arba veikiančių kapinių statusas. Statusas kapinėms suteikiamas ir keičiamas savivaldybės tarybos sprendimu, gavus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinio padalinio ir apskrities visuomenės sveikatos centro suderinimą. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys ir Panevėžio visuomenės sveikatos centras atsisakė derinti Senųjų kapinių statuso pakeitimą, A.B. reikalavimas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę pakeisti Panevėžio miesto Senųjų kapinių, esančių Sporto g. ir Nevėžio upės prieigose, statusą iš „neveikiančių" į „riboto laidojimo" atmestinas kaip nepagrįstas, nes jo tenkinimas pažeistų minėtų norminių aktų reikalavimus.
Teismas nurodė, jog pareiškėjas A.B. savo skundo antruoju reikalavimu prašė priteisti iš atsakovo - Panevėžio miesto savivaldybės - 10000 litų neturtinės žalos, padarytos neteisėtais vietos savivaldos tarnautojų - V.T., M.B., S.K., A.K., I.M., R.M. veiksmais, sprendžiant Senųjų kapinių statuso pakeitimo klausimą, atlyginimui. Dėl šio pareiškėjo reikalavimo teismas pažymėjo, jog nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje A.B. buvo kaltinamas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje, 2007-03-21 nutarime konstatavo, kad A.B., norėdamas išsiaiškinti dėl jo rašyto rašto, kalbėjo su savivaldybės darbuotojais netinkamu būdu. Tretysis suinteresuotas asmuo V.T. teismo posėdžio metu patvirtino, kad priimamajame esančių žmonių akivaizdoje A.B. kalbėjo pakeltu tonu, jį apkaltino dokumentų klastojimu, buvo įžūlus, agresyvus, kėlė triukšmą, nepagarbiai su juo šnekėjo ir tai užsitęsė pakankamai ilgai. Todėl V.T., nematydamas kito būdo kaip baigti užsitęsusį ginčą su pareiškėju, paskambino į policiją. Tačiau, kaip nurodė V.T., jis atvykusiems policijos pareigūnams nedavė nurodymo išvežti A.B. į policijos komisariatą. Panevėžio miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A.Ž. nenurodė, kad A.B. buvo išvežtas į policijos komisariatą V.T. nurodymu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad A.B. į Panevėžio miesto VPK I - ąjį policijos komisariatą buvo išvežtas policijos pareigūnų iniciatyva, o ne dėl savivaldybės tarnautojų kokių nors neteisėtų veiksmų, tuo tarpu savivaldybė negali atsakyti už kitos institucijos darbuotojų veiksmų teisėtumą.
Šalies argumentai
Teismo vertinimu, savivaldybės priimamajame dirbanti M.B. 2007-02-23 policijai pateikė ne skundą, o policijos pareigūnų prašymu surašė paaiškinimą, kuriame tik nurodė veiksmus, kuriuos, jos nuomone, 2007-02-23 atliko A.B. Panevėžio miesto savivaldybės priimamajame, šiame paaiškinime nebuvo prašymo išvežti A.B. į policijos komisariatą. M.B. nurodytas paaiškinime aplinkybes patvirtino tiek V.T., tiek ir išnagrinėtoje administracinėje byloje liudytoja apklausta A.S.. Teismas akcentavo, jog A.B. konkrečiai nenurodė, kodėl jis šį paaiškinimą laiko šmeižikišku. Teismas, įvertinęs šį paaiškinimą, taip pat nenustatė aplinkybių ar faktų, kurie gali būti laikomi šmeižtu. Tretysis suinteresuotas asmuo S.K. nurodė, kad laikraščio „Sekundė" žurnalistei atkartojo A.B. žodžius išsakytus konferencijos „ Mirtis ir kapai. Panevėžio senųjų kapinių renesansas" metu, todėl nematė būtinumo tikrovę atitinkančią informaciją paneigti spaudoje. Kaip konstatuota teismo sprendime, A.B. teismo posėdžio metu nepaneigė S.K. išsakytų žodžių, neįvardijo kokį šmeižtą ir dezinformaciją jo atžvilgiu paskleidė S.K.. Be to, A.B. nesikreipė į teismą dėl paskleistų duomenų jo manymu, žeminančių garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės paneigimo.
Teismas akcentavo ir tai, kad S.K., pasirašydamas 2007-02-13 raštą, jog nebus keičiamas Senųjų kapinių statusas, vykdė savo kaip savivaldybės tarnautojo pareigas, be to jis neturėjo pareigos kviesti į savivaldybės tarybos posėdį suinteresuotus asmenis, konkrečiu atveju pareiškėją. Todėl teismas padarė išvadą, jog S.K. veikė teisės aktų nustatyta tvarka, neteisėtų veiksmų neatliko. Kartu, teismo vertinimu, laikytina nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės Teisės skyriaus vedėja I.M. paruošdama A.B. 2007-08-14 atsakymą dėl informacijos paskelbimo spaudoje, kurį pasirašė administracijos direktorius S.K., vykdė savo kaip savivaldybės tarnautojos pareigas ir nepažeidė jokių teisės aktų. Pareiškėjas A.B. nenurodė kokius nusikaltimus padarė V.T. ir S.K. ir kokius neteisėtus veiksmus atliko I.M., kad V.T. ir S.K. išvengtų atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Teismas nurodė, jog tokių veiksmų nenustatyta. Teismas pabrėžė, kad buvęs Visuomenės sveikatos centro direktorius R.M. nėra Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojas, todėl savivaldybė negali atsakyti už kitos institucijos darbuotojų veiksmų teisėtumą. Dėl šios priežasties teismo sprendime apie R.M. veiksmų teisėtumą plačiau nebuvo pasisakyta. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog Panevėžio miesto savivaldybės pareigūnai veikė teisės aktų nustatyta tvarka ir neteisėtų jų veiksmų nenustatyta. Teismo nuomone, konstatavus, jog šiuo atveju Panevėžio miesto savivaldybės pareigūnų veiksmai nelaikytini neteisėtais, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl A.B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo jį atmesti, atsiliepime nurodo, jog palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus.
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Viktoras Trofimovas prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime paaiškina, jog savo skunde pareiškėjas nenurodo savivaldybės institucijos sprendimo, kuris įtakojo neturtinės žalos atsiradimą, tuo tarpu savo reikalavimus grindžia prielaidomis ir nuomonėmis, o ne pagrįstais įrodymais.
Atsiliepimu į pareiškėjo skundą tretysis suinteresuotasis asmuo I.M. prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas A.B. neįrodė nei dokumentais, nei liudytojų parodymais, kad ji pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas atmesti reikalavimą priteisti moralinę žalą pareiškėjui pagrįstas ir teisingas, jo naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra dvejopo pobūdžio: vienu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl Panevėžio miesto Senųjų kapinių, esančių Sporto g. ir Nevėžio upės prieigose, statuso pakeitimo iš „neveikiančių" į „riboto laidojimo", o kitu atveju kelia ginčą dėl žalos atlyginimo.
Ginčo atsiradimo metu kapinių statuso suteikimo ir keitimo klausimus reguliavo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 20 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 144 patvirtintos Kapinių tvarkymo taisyklės.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Visos kapinės prižiūrimos pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintas kapinių tvarkymo taisykles. Neveikiančių kapinių teritorijoms nustatoma pagrindinė konservacinė (saugojimo) žemės naudojimo paskirtis, o ši gali būti pakeista tik pripažinus kitokio visuomenės poreikio viršenybę ir perkėlus mirusiųjų palaikus.“
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 144 patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių 6 punktas nustatė, kad „Kapinėms gali būti suteiktas neveikiančių, riboto laidojimo arba veikiančių kapinių statusas. Statusas kapinėms suteikiamas ir keičiamas savivaldybės tarybos sprendimu, gavus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau vadinama - Departamentas) teritorinio padalinio ir apskrities visuomenės sveikatos centro suderinimą. Pakeitusi kapinių statusą, savivaldybė per 7 darbo dienas informuoja Departamentą.“, o šių taisyklių 8 punktas nustatė, kad „Riboto laidojimo statusas nustatomas kapinėms, kuriose nėra vietos naujoms kapavietėms formuoti, tačiau gali būti laidojama esamose kapavietėse, formuojant naujus kapus, arba pakartotinai į esamus kapus, praėjus ne mažiau kaip 20 metų po paskutinio palaidojimo. Laidojimui į Kultūros vertybių registrą įrašytose riboto laidojimo kapinėse reikia Departamento teritorinio padalinio pritarimo.“
Iš šių teisės normų matyti, kad kapinių statuso iš neveikiančių į riboto laidojimo keitimas yra susijęs su atitinkamo savivaldybės tarybos sprendimo priėmimu, kuriam priimti būtina sąlyga - gauti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinio padalinio ir apskrities visuomenės sveikatos centro suderinimą.
Byloje nustatyta, kad ginčo kapinėms yra suteiktas neveikiančių kapinių statusas, dėl šio statuso pakeitimo į riboto laidojimo, pagal pareiškėjo prašymą, atsakovas 2007 m. sausio 10 d. kreipėsi į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinį padalinį ir Panevėžio visuomenės sveikatos centrą, tačiau pastarieji tokiam keitimui, dėl jų nurodytų priežasčių, nepritarė (b. l. 103 – 105).
Ši aplinkybė - Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro atsisakymas suderinti ginčo kapinių statuso keitimą, yra tas teisiškai reikšmingas faktas, kuris nesuteikia sąlygų atsakovui priimti sprendimą dėl šių kapinių statuso pakeitimo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti ginčijamą šiuo klausimu sprendimą yra nepagrįstas.
Viena iš sąlygų atsirasti atsakomybei dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, yra neteisėtų atsakovo veiksmų nustatymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246; 6.250; 6.271 straipsniai).
Minėta, kad atsakovo veiksmai atsisakant pakeisti ginčo kapinių statusą buvo teisėti. Tai lemia, kad pareiškėjo argumentai, kuriais grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas iš atsakovo veiksmų atsisakius pastarajam pakeisti kapinių statusą, yra nepagrįsti.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš atsakovo darbuotojų veiksmų, iškviečiant pareiškėjo atžvilgiu policijos pareigūnus, kurių buvo pristatytas į policijos komisariatą. Administracinių teisės pažeidimo bylos Nr. A2.9.–665–591/2007 nutarime konstatuota, kad nors pareiškėjo veiksmuose nebuvo ATPK 174 straipsnio sudėties, tačiau tarp pareiškėjo ir atsakovo darbuotojų įvykio metu (2007 m. vasario 23 d.) buvo kilęs konfliktas.
Tiek fizinių, tiek juridinių asmenų teisė informuoti teisėsaugos institucijas apie galimai padarytus nusižengimus ar nusikaltimus yra garantuota teisės aktais. Draudžiama yra duoti melagingus parodymus ar melagingai pranešti apie padarytą nusižengimą ar nusikaltimą ( ATPK 187² str.; BK 154 str. 2 d.; 236 str.). Byloje duomenų, kad atsakovo darbuotojai, kurie iškvietė policijos pareigūnus bei davė atitinkamus parodymus, buvo pripažinti kaltais bei nubausti už melagingų parodymų davimą ar melagingą pranešimą apie padarytą nusižengimą ar nusikaltimą, nėra. Tokių įrodymų teismui nepateikė ir pareiškėjas. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad atsakovo darbuotojai, kurie iškvietė policijos pareigūnus bei davė atitinkamus parodymus pareiškėjo atžvilgiu administracinių teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9.–665–591/2007, atliko neteisėtus veiksmus. Kaip minėta, neteisėtų veiksmų nenustatymas nesudaro sąlygų atsirasti atsakomybei dėl žalos atlyginimo. Be to, kaip matyti iš administracinių teisės pažeidimo bylos Nr. A2.9.–665–591/2007, pareiškėjas į policijos komisariatą buvo pristatytas policijos pareigūnų, t. y. pristatymo į policijos komisariatą veiksmus atliko ne atsakovo darbuotojai, todėl jų veiksmuose nėra priežastinio ryšio dėl žalos atsiradimo, kuri galėjo kilti pareiškėją pristačius į policijos komisariatą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis).
Neįrodyti pareiškėjo teiginiai ir dėl atsakovo darbuotojų atliktų neteisėtų veiksmų, duodant interviu laikraščiams ir pan.. Pareiškėjas nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis) neįrodė, kad spaudiniuose išspausdinti atsakovo darbuotojų interviu neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą. Iš esmės ir šioje byloje pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios jo nuomone yra neatitinkančios tikrovės ir pan., o apsiriboja tik bendro pobūdžio teiginiais.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A.B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.