Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Benedikto Stakausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. P., E. V. ir nukentėjusiųjų A. K., G. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 30 d. nuosprendis dėl E. V. pakeistas, nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmestas.

E. V. veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 straipsnio 3 dalies ir 132 straipsnio 1 dalies, jis pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams, pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Nuosprendžio dalis, kuria priteista iš E. V. nukentėjusiajai A. K. 2777,04 Lt turtinei žalai atlyginti, panaikinta. Nukentėjusiajam A. K. priteistos turtinės žalos dydis sumažintas iki 16 662,24 Lt.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Iš nuteistųjų E. V. ir M. P. priteista solidariai nukentėjusiesiems G. K. ir A. K. 1500 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 30 d. nuosprendis, kuriuo M. P. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

E. V. nuteistas pagal BK 16 straipsnio 3 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Priteista iš E. V. nukentėjusiesiems G. K. 10 035,80 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, A. K. 2777,04 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, A. K. 87 696 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš E. V. ir M. P. solidariai nukentėjusiajam G. K. 3000 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjos, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiųjų – atmesti, nukentėjusiųjų, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, prokurorės, prašiusios nuteistųjų ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus atmesti, palikti galioti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 31 d., nuo 1.30 iki 2.30 val., viešoje vietoje – aikštelėje prie kultūros namų, esančių Jonavos rajone, Šveicarijos kaime, Pergalės g. 19, nepilnamečių R. Z., N. R., V. P. bei L. F. akivaizdoje įžūliu elgesiu, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį: kerštaudamas dėl R. Z. sužalojimo, tyčia sudavė kumščiu nukentėjusiajam G. K. į veidą, sukeldamas jam fizinį skausmą, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą ir 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį nužudymą už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 31 d., nuo 1.30 iki 2.30 val., viešoje vietoje – aikštelėje prie kultūros namų, esančių Jonavos rajone, Šveicarijos kaime, Pergalės g. 19, nepilnamečių akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei visuomenei, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – kerštaudamas dėl R. Z. sužalojimo, naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį G. K.: tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį G. K. į dešiniąją veido sritį, dėl to šis griuvo aukštielninkas ir galva atsitrenkęs į betoninį grindinį, patyrė mirtį sukėlusius galvos sužalojimus – kraujo išsiliejimą ir smegenų sumušimą, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu.

Kasatorius pabrėžia, kad atsakomybė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tik tada, kai žmogaus gyvybė atimama kaltininkui veikiant tyčia. Nužudymas laikomas padarytas netiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas suprato, jog kėsinasi į kito asmens gyvybę, numatė, kad savo veiksmais gali atimti gyvybę, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime nurodyta, kad sprendžiant apie subjektyvųjį veikos požymį – tyčią – būtina atsižvelgti į nusikaltimo aplinkybes: padarymo būdą, įrankius, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir kt.

Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pritaikė jo veikai ir BK 284 straipsnio l dalį, nes šio nusikaltimo jis nepadarė. Tokios veikos kvalifikacijos neprašė nei prokuratūra, nei nukentėjusieji. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio l dalyje, būtinoji sąlyga yra visuomenės rimties sutrikdymas. Šis požymis yra vertinamasis. Veikos kvalifikavimą pagal šį baudžiamąjį įstatymą lemia nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai – padarytos veikos pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-659/2004, 2K-249/2009, 2K-159/2009). Taigi teismas privalėjo vertinti visas byloje nustatytas įvykio aplinkybes, pagal kurias spręstina, ar buvo viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, ar dėl to buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, tačiau to nepadarė ir nenustatė visų BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių.

Kasatoriaus įsitikinimu, dėl pirmiau nurodytų aplinkybių yra pakankamas pagrindas bausmės vykdymą atidėti, nes jos tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Kasatorius teigia, kad A. K. priteistas 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis, todėl turi būti sumažintas arba paliktas nenagrinėtas. Teisę gauti moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą įstatymas sieja su išlaikymu, todėl sprendžiant, ar jis reikalingas (būtinas), byloje turi būti nustatytos nukentėjusio asmens pajamos. Tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme A. K. pateikė įrodymus apie gaunamas pajamas, iš kurių matyti, kad išlaikymas nereikalingas. Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. K. pajamos tiek nėštumo, tiek vaiko auginimo metu buvo didelės. Duomenų, kad A. K. būtų nedarbinga dėl sveikatos būklės ar pan. – nepateikta. Vaiko auginimo faktas dar nereiškia išlaikymo reikalingumo. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino, kad išlaikymas nereikalingas, tačiau neargumentuotai paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl A. K. priteistos neturtinės žalos atlyginimo. Kasatorius pažymi, kad pats ieškovas privalo suformuluoti tiek ieškinio pagrindą, tiek dalyką, tačiau teismas, lyg būtų ieškovo advokatas, priteisdamas 30 000 Lt, nurodė savo argumentus.

Remiantis baudžiamosios teisės teorija bei teismų praktika nėra būtina, kad kiekvienas padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis krito ir galvą susižalojo nuo E. V. smūgio, tačiau M. P., kaip dalyvavęs gyvybės atėmimo procese, turi atsakyti už nužudymą kartu su E. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 8 punktas; nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-426/2006, 2K-456/2008, 2K-245/2008), nes abu bendrai panaudojo smurtą – sudavė smūgius G. K. į galvą, nuo kurių šis mirė, t. y. buvo nužudytas.

Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad tiek M. P., tiek E. V. turi pakankamą gyvenimišką patirtį, yra subrendę vyrai. E. V. turi dar ir sportinio patyrimo, įgijęs gerus kovinius pagrindus, M. P. teistas už tyčinį nužudymą. Taigi E. V. ir M. P. suvokė daromos veikos faktinę pusę, numatė priežastinio ryšio vystymąsi ir kokius padarinius gali sukelti jų daroma pavojinga veika, veikė kryptingai, suderintai, t. y. bendrai grupe.

Tai, kad M. P. ir E. V. veikė bendrai, rodo ir jų elgesys po nusikaltimo padarymo: M. P. neleido (liudytojai L. F.) iškviesti greitosios medicinos pagalbos. Pagal liudytojos N. R. parodymus, jis liepė apie tai niekam nepasakoti. Be to, iš karto po nusikaltimo padarymo abu – M. P. ir E. V., užuot pranešę teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikaltimą, pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad šio nusikaltimo iniciatorius ir organizatorius buvo M. P., t. y. jis, išgirdęs nepilnametės skundą dėl G. K. elgesio, ėmėsi iniciatyvos „išsiaiškinti“ aplinkybes, „pasikalbėti“ su juo, visiems buvusiems kartu nurodinėjo, ką ir kaip daryti (sėstis į automobilį, kartu važiuoti ieškoti G. K.), o suradus kvietėsi jį, liepė išlipti iš automobilio nepilnametėms, pirmasis pradėjo mušti nukentėjusįjį ir pan. Be to, M. P. iniciatyva antrą kartą buvo važiuojama į įvykio vietą pažiūrėti G. K.

Nukentėjusiųjų manymu, tiek M. P., tiek E. V. G. K. bendrai veikdami nužudė dėl chuliganiškų paskatų. Nuteistieji, susiradę nukentėjusįjį, dėl mažareikšmės dingsties, turėdami tikslą sumušti jį už R. Z. sužalojimą, tai darė viešoje vietoje, matant pašaliniams (nepilnamečiams), taigi pažeisdami viešąją tvarką. Nusikaltimo padarymas nepilnamečių akivaizdoje rodo M. P. ir E. V. veiksmų didesnį įžūlumą ir pavojingumą. Taip elgdamiesi nuteistieji siekė priešpastatyti save aplinkiniams, demonstravo niekinamą požiūrį į juos bei į nukentėjusįjį.

Kasatoriai teigia, kad tarp nuteistųjų ir G. K. nebuvo jokio asmeninio pobūdžio konflikto, jie sumušė jį dėl mažareikšmės dingsties. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvykio metu net ir mažareikšmės dingsties nebebuvo, nes nužudymas įvyko praėjus ilgam laiko tarpui nuo R. Z. ir G. K. konflikto, dar daugiau – abu nuteistieji net nematė to konflikto (poilsiavietėje jų nebuvo), todėl nukentėjusiojo ieškojimas ir sumušimas yra ne spontaniški, o sąmoningi, aiškiai susiformavę ir suderinti veiksmai. Esant išdėstytoms aplinkybėms abiejų nuteistųjų veikos, kasatorių įsitikinimu, turėtų būti kvalifikuojamos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad nuteistųjų M. P., E. V. ir nukentėjusiųjų A. K., G. K. kasaciniai skundai nepagrįsti.

Dėl nuteistųjų M. P. ir E. V. kasacinių skundų dėl BPK pažeidimų

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš M. P. ir E. V. kasacinių skundų turinio akivaizdu, jog jų teiginiai dėl esminių BPK pažeidimų – deklaratyvūs, neparemti teisiniais argumentais bei konkrečiais duomenimis ir prieštarauja bylos medžiagai. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Tokių pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi bylos duomenys, kurie teismų buvo ištirti ir pripažinti įrodymais, atitinka BPK 20 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal paduotus apeliacinius skundus kaip tai įpareigoja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, savo nuosprendyje argumentuotai atsakė į visus jų argumentus. Šio teismo išvados dėl M. P. nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, įrodytumo, grindžiamos pagal BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas taisykles įvertintais įrodymais, nustačius visas įrodinėtinas aplinkybes, atskleidžiančias subjektyviuosius ir objektyviuosius pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos sudėties požymius (tarp jų – padarinius). Spręsdamas E. V. kaltės ir atsakomybės klausimus apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, be to, papildomai aiškinosi aplinkybes, susijusias su G. K. mirties priežastimi, – tuo tikslu paskyrė pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, kurios aktas ir išvados byloje pateiktos ir teismo ištirtos. Šio teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir E. V. veikų teisinio vertinimo yra grindžiamos įrodymų visetu, išnagrinėjus teisingo sprendimo priėmimui turinčias reikšmės aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo M. P. apeliacinis skundas atmestas, o dėl E. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas, atitinka jo turiniui keliamus BPK nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių M. P. ir E. V. teiginiai dėl BPK normų esminių pažeidimų – nepagrįsti.

Dėl M. P. ir E. V. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Tiek M. P., tiek E. V. netinkamą BK 284 straipsnio 1 dalies taikymą argumentuoja tais pačiais teiginiais, t. y. tuo, kad jie neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką (todėl nebuvo ir tyčios įvykdyti šį nusikaltimą); be to, įvykio vieta nebuvo vieša, o visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta.

Byloje nustatyta, kad R. Z. pasiskundus dėl netinkamo G. K. elgesio su ja, M. P. ir E. V. surado pastarąjį ir, išlipę iš automobilio, aikštelėje prie kultūros namų, matant R. Z., N. R., V. P., L. F., panaudojo fizinį smurtą prieš G. K., kuriam pirmasis sudavė kumščiu į veidą M. P., po to kumščiu į veidą smogė E. V. Pagal pripažintų įrodytomis ir teismų sprendimuose aprašytų nuteistųjų veikų padarymo aplinkybes, leidžiančias spręsti apie jų padarymo vietą, kaltininkų motyvus, veiksmus ir sukeltus padarinius, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas abiejų kasatorių veikas kvalifikuodamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kasatorių samprotavimai dėl įvykio vietos, kaip neviešos, vertinimo (BK 284 straipsnio prasme) neturi jokio pagrindo. Taip pat akivaizdu, kad M. P. ir E. V. smurtiniai veiksmai, suduodant G. K. į veidą, yra įžūlus elgesys, tai yra objektyvusis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorių įžūlaus elgesio – smurto prieš G. K. – paskata buvo ne jų asmeninio pobūdžio santykiai, o R. Z. pasiskundimas dėl netinkamo G. K. elgesio su ja. Šis pretekstas (dingstis) teismo motyvuotai įvertintas kaip mažareikšmis ir, priešingai nei nurodo kasatoriai, nenustatyta jokių aplinkybių apie nukentėjusiojo G. K. agresyvų elgesį su jais. Taigi M. P. ir E. V. pasirinkta vieta ir būdas, kitų asmenų akivaizdoje neadekvačiai reaguojant į anksčiau buvusį bei jų pačių nematytą G. K. poelgį prieš R. Z., pagrįstai konstatuota kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimas, elementarių moralės bei elgesio normų paniekinimas ir dėl to buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas M. P. ir E. V. veikų turinį apibūdinančias aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 284 straipsnio 1 dalis) jiems pritaikytas tinkamai. Taigi ir M. P. prašymas perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o E. V. teiginys, kad jis nepadarė viešosios tvarkos pažeidimo – nepagrįsti.

Dėl E. V. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Kasatoriaus prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos jo veikos kvalifikavimą pagal BK 132 straipsnio 1 dalį (neatsargus gyvybės atėmimas) argumentuojamas tuo, kad jis neturėjo tyčios nužudyti G. K. ir šio mirties tiesioginė priežastis buvo ne jo suduotas smūgis, o galvos sužalojimai, atsiradę dėl nukentėjusiojo atsitrenkimo į betoninį pagrindą.

Byloje nustatyta, kad E. V. tyčia smogė kumščiu į veidą G. K., kuris nuo šio smūgio parkrito ir, atsitrenkęs pakaušiu į kietą betoninį pagrindą, patyrė galvos sužalojimus, nuo kurių netrukus mirė. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs tiesioginį priežastinį ryšį tarp E. V. veikos ir kilusių padarinių (G. K. mirties) bei kaltininko netiesioginę tyčią (BK 16 straipsnio 3 dalis), pagrindė savo išvadas dėl teisinio šios veikos vertinimo. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad E. V. suduotas smūgis G. K. į veidą, nuo kurio šis parkrito ir galva (pakaušiu) atsitrenkė į betoninį grindinį, buvo ne atsitiktinis, o dėsningas veiksnys, nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Spręsdamas apie kasatoriaus kaltės formą ir rūšį apeliacinės instancijos teismas, argumentuotai paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas (dėl neatsargumo), atsižvelgė į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Tai yra į tai, kad E. V. sąmoningai sudavė pakankamai stiprų smūgį, nuo kurio nukentėjusiajam lūžo žandikaulis ir nuo kurio jis griuvo aukštielninkas; taip elgdamasis kaltininkas, turėdamas gyvenimiškos patirties bei fizinį pasirengimą (išlavinęs kovinius veiksmus rankomis), suprato, kad savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, nes buvo akivaizdu, kad šis, juo labiau būdamas neblaivus, nuo suduoto smūgio gali kristi ir mirtinai susižaloti. Tai reiškia, kad darydamas nusikalstamą veiką kasatorius suvokė pavojingą jos pobūdį ir numatė padarinius – nukentėjusiojo mirtį. Teismas taip pat konstatavo, kad nors kasatorius šių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokios išvados grindžiamos ne tik E. V. valiniais veiksmais atimant gyvybę nukentėjusiajam, bet ir jo elgesiu po to, liudijančiu kaltininko abejingumą atsirasiančioms pasekmėms; matydamas G. K. būklę – kai šis po suduoto smūgio nebepakilo, nutempė jį (kartu su M. P.) ir paliko gulintį ant žolės, po kiek laiko vėl atvykęs į įvykio vietą ir pamatęs tebegulintį sužalotąjį, jo likimu visiškai nesirūpino, neteikė ir nekvietė jokios pagalbos. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas E. V. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikavo tinkamai, nustatęs šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Dėl M. P. ir E. V. kasacinių skundų argumentų, susijusių su paskirtomis bausmėmis

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nuteistiesiems paskirtų bausmių teisingumą nagrinėja tiek, kiek tai susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu M. P. ir E. V. paskiriant bausmes, kurios numatytos baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies normų sankcijose) už jų padarytas nusikalstamas veikas. Pagrindo teigti, kad buvo pažeistos BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmių skyrimą, nėra. BK 59 straipsnyje nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau tokių teismai nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl M. P. apeliacinio skundo, kuriuo šis prašė paskirti nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę, argumentų ir motyvuotai juos atmetė. Skirdamas bausmę nuteistajam E. V., teismas vadovavosi bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Kasatoriaus E. V. skundo dalis dėl bausmės sušvelninimo, kiek tai susiję su kitokiu jo veikos kvalifikavimu, nenagrinėtina, nes tam nėra teisinio pagrindo.

Dėl E. V. kasacinio skundo dalies dėl civilinių ieškinių

Kasatorius nurodo, kad nužudytojo G. K. broliui G. K. neturtinė žala negalėjo būti priteista, nes pagal CK 6.284 straipsnį teisę į žalos atlyginimą tokiu atveju turi tik asmenys, buvę mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėję teisę į išlaikymą. Pasak kasatoriaus, A. K. priteistas 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis; be to, atlygintinos žalos dydis turėtų būti siejamas su nukentėjusiojo (ieškovo) turimomis pajamomis, sveikatos būkle ir pan. Taip pat kasatorius teigia, kad teismas privalėjo atsižvelgti į sunkią jo turtinę padėtį bei paties nukentėjusiojo G. K. netinkamą elgesį.

Tokius argumentus nuteistasis E. V. buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas juos išnagrinėjo ir pateikė motyvuotas išvadas dėl civilinių ieškinių priteisimo. Nukentėjusiųjų G. K. ir A. K. (nužudytojo brolio ir žmonos) teismų pripažinta teisė į kasatoriaus nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos, kurią jie patyrė, atlyginimą atitinka BPK 109 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio nuostatas, kurias teisingai aiškino ir taikė teismai. Be to, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo motyvų, G. K. priteistinos neturtinės žalos dydį teismas sumažino, atsižvelgdamas į tai, kad jis nebuvo nužudytojo G. K. šeimos narys, kartu negyveno, tačiau būdamas susijęs artimais kraujo ryšiais patyrė didelius dvasinius išgyvenimus dėl brolio netekties, o tai ir yra neturtinė žala, teismo įvertinta pinigais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl CK 6.284 straipsnio nuostatų, kaip nepaneigiančių šio nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, taikymo.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis – faktinė aplinkybė, kurią nustato pirmosios ar apeliacinės instancijų teismai. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad neturtinės žalos dydis – A. K. 30 000 Lt, o G. K. – 10 000 Lt, nustatytas pažeidžiant CK 6.250 straipsnio nuostatas ir nevertinant byloje nustatytų aplinkybių, turinčių reikšmės šio dydžio nustatymui.

Kasatoriaus E. V. argumentai, susiję su jo nusikaltimo, kaip netyčinio, traktavimu ir nužudytojo G. K. elgesiu bei neigiamu apibūdinimu, nenagrinėtini, nes prieštarauja teismo nustatytoms ir nuosprendyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms, o kasacinės instancijos teismas teisės taikymo klausimus nagrinėja teismų nustatytiems faktams.

Dėl nukentėjusiųjų A. K. ir G. K. kasacinio skundo

Nukentėjusiųjų kasacinio skundo esmė yra ta, kad abu nuteistieji – M. P. ir E. V. – veikė bendrininkų grupe ir nužudė G. K. dėl chuliganiškų paskatų, todėl jų veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kasatorių manymu, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad konkliudentiniai kaltininkų veiksmai – G. K. ieškojimas (siekiant sumušti), vienas po kito sekę abiejų suduoti smūgiai nukentėjusiajam, kaltininkų elgesys po nusikaltimo padarymo, rodo pritarimą vienas kito veiksmams ir abiejų nuteistųjų dalyvavimą (kaip bendravykdytojų) atimant gyvybę. Tai, kad G. K. buvo nužudytas dėl mažareikšmės dingsties, demonstruojant žmogaus ir visuomenės negerbimą, moralės bei elgesio normų niekinimą, reiškia, jog šis nusikaltimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pirmiau pasisakant dėl M. P. ir E. V. veikų kvalifikavimo iš dalies atsakyta į nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentus.

Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Bendrininkavimas yra tyčinis dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi tyčinio nužudymo bendravykdytojų veiksmai yra tada, kai nustatoma, kad jie veikė kartu, turėdami bendrą tyčią nužudyti, ir kiekvienas vykdytojas tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę kitam žmogui ar savo dalyvavimu kėsinimosi į gyvybę metu prisidėjo prie to, kad būtų atimta gyvybė. Tokių aplinkybių M. P. veikoje teismai nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą pagal nukentėjusiųjų apeliacinį skundą dėl M. P. kaltės ir atsakomybės klausimų išsprendimo ir padarė dėl to motyvuotas išvadas. Teismas nurodė, kad dėl M. P. suduoto smūgio G. K. į kairiąją veido pusę buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau jis nesukėlė galvos smegenų traumos, nuo kurios nukentėjusysis mirė, ir pagal teismo medicinos specialisto bei ekspertizės akto išvadas negalima teigti, kad šis smūgis galėjo turėti įtakos kilusiems mirties padariniams. Teismo nuosprendyje taip pat konstatuota, kad nėra nustatytas susitarimas tarp M. P. ir E. V. nužudyti G. K., jų veiksmai bei jais sukelti padariniai tokio bendrininkavimo (siekiant nužudyti) irgi nerodo. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad M. P. veikai taikytinas BK 129 straipsnis.

Kasatorių A. K. ir G. K. argumentai dėl E. V. (ir M. P.) veikų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – taip pat atmestini. Minėta, kad smurtaudami prieš G. K. M. P. ir E. V. padarė ir viešosios tvarkos pažeidimą, todėl nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju E. V., kuris buvo kaltinamas už tyčinį nužudymą dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas), veiksmai teisiškai įvertinti pagal dviejų nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, sutaptį. Apeliacinės instancijos teismas tokį E. V. veikos kvalifikavimą grindė tuo, kad paskata naudoti prieš G. K. smurtą buvo ne chuliganiška ir kad tikroji dingstis buvo kita – noras atkeršyti, supykus dėl G. K. netinkamo elgesio su R. Z. Tai reiškia, kad pagrindinė nusikaltimo (nužudymo) priežastis ir tikslas buvo ne siekimas demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, parodyti panieką visuomenėje susiklosčiusioms elgesio normoms tiesiogine tyčia atimant gyvybę kitam žmogui, o pirmaeilis, dominuojantis motyvas buvo „pamokyti“ patį G. K. Todėl vien tai, kad nužudymo metu kaltininkas pažeidė ir viešąją tvarką, dar nereiškia, jog nužudymą padarė dėl chuliganiškų paskatų. Taigi teismui nenustačius nužudymo motyvo – chuliganiškų paskatų – nėra pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai, pateikiant pavyzdžius – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kitose baudžiamosiose bylose, neleidžia teigti, kad M. P. ir E. V. baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai, nes šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, įvykio situacija nėra tapačios, o teisinį veikų vertinimą lemia konkrečioje byloje teismų sprendimuose nustatytų faktų visuma.

Kadangi kasatorių skundas dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių susijęs ne su BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymu, o su M. P. ir E. V. veikų kvalifikavimu pagal kitą nusikaltimą (už kurį BK straipsnio sankcijoje numatyta griežtesnė bausmė), tai, netenkinant kasatorių prašymo perkvalifikuoti veikas, nėra ir faktinių bei teisinių pagrindų (jų skundų ribose) spręsti klausimus dėl bausmių.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, šis nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinių skundų ribų, paliktini galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistųjų M. P., E. V. ir nukentėjusiųjų A. K., G. K. kasacinius skundus.