Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. nutarimo R. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

R. Š. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, būdamas UAB „Lindstrom“ (toliau – ir Įmonė) direktoriumi, 2009 m. spalio 23 d. įmonės padalinyje be darbo sutarties, bet esant susitarimui dėl darbo vietos, darbo funkcijų bei darbo užmokesčio skalbėjos pareigoms nelegaliai įdarbino ir leido dirbti D. N.. Tokiu būdu R. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnio, 95 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 99 straipsnio reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3) seka, kad šioje byloje R. Š. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad D. N. realiai dirbo UAB „Lindstrom“ naudai – rūšiavo, lankstė rūbus (b. l. 4, 6, 12, 41, 43, 45, 61, 64, 70). Su šiuo asmeniu rašytinė darbo sutartis nebuvo sudaryta, pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui nebuvo pateiktas. Faktiškai dirbdama D. N. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį. Taigi šiuo atveju D. N. raštu išdėstytas sutikimas, kad „už laiką, praleistą UAB „Lindstrom“ bandymo metu, nebus mokamas atlyginimas“ yra niekinis ir nesuteikia pagrindo laikyti jos darbą neatlygintinu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, teisingai nustatė, kad R. Š. ir D. N. santykiuose buvo visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai. Tarp D. N. ir R. Š. buvo susitarimas dėl darbo. Remiantis UAB „Lindstrom“ generalinio direktoriaus įsakymu (b. l. 18), už darbo santykius, taigi ir už darbo sutarčių sudarymą, yra atsakingas UAB „Lindstrom“ direktorius R. Š., o ne E. R., kuri yra atsakinga tik už darbuotojų Klaipėdos padalinyje paiešką, atranką bei apmokymus (b. l. 17). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį kyla R. Š..

Be to, iš nelegalaus darbo tyrimo akto (b. l. 4), nuotraukų (b. l. 6), D. N. (b. l. 12), M. S. (b. l. 13), J. T. (b. l. 14), E. R. (b. l. 15) paaiškinimų bei teismo posėdžių protokolų medžiagos akivaizdu, kad D. N. atliko tam tikros profesijos darbą, vykdė rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją (rūšiavo, lankstė rūbus), paklusdama darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (buvo mokoma, kaip atlikti darbo funkcijas, dėvėjo specialius darbo drabužius).

Apeliantas apeliaciniame skunde (b. l. 82) teigia, kad tarp jo ir D. N. susiklostė ikisutartiniai santykiai, kurių įtvirtinimui nėra būtinas darbo sutarties sudarymas ar išbandymo termino nustatymas, nes moteris norėjo tik įsitikinti, ar sugebės dirbti darbą. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nenumato tokio išbandymo galimybės, nesudarius darbo sutarties. DK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje, o 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 straipsnis), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 straipsniai). Tai, kad darbuotojo ir darbdavio faktinės darbo sutarties dalis, jog išbandymo metu bus dirbama neatlygintinai, nekliudo veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnį.

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.