- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-24
- Bylos Nr.
- A-143-1788-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Pareiškėjas
- H. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos kariuomenės Karo policijai
- Advokatai
- Algimantas Antanas Palijanskas
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Karo policijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas H. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 4 – 5), kurį patikslino (b. l. 2 – 3), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro (toliau – Krašto apsaugos ministras) 2005 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. P-609, kurio pagrindu buvo nutraukta 2001 m. birželio 4 d. profesinės karo tarnybos sutartis ir jis buvo atleistas iš Šiaulių įgulos I – ojo karo policijos būrio I – ojo karo policijos skyriaus karo policininko pareigų; 2) grąžinti jį į darbą – į Šiaulių įgulos I – ojo karo policijos būrio I – ojo karo policijos skyriaus karo policininko pareigas; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) priverstinę pravaikštą dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo.
Pareiškėjas nurodė, kad 2001 m. birželio 4 d. su juo buvo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis, kurioje buvo nurodyta darbo vieta – Kauno įgulos Karo policija. Teigė, jog nesant jo sutikimo, atostogų metu, minėta sutartis buvo pakeista, perkeliant dirbti iš Kauno į Šiaulius bei paskiriant į Šiaulių įgulos I – ojo karo policijos būrio I – ojo karo policijos skyriaus karo policininko pareigas. Apie sutarties pakeitimą jis nežinojo, bet darbą atliko sąžiningai ir be priekaištų. Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą kreipėsi į įvairias teisines institucijas dėl perkėlimo dirbti į kitą miestą pagrįstumo. Šie veiksmai nepatiko atsakovui, todėl 2005 m. vasario 3 d., 2005 m. birželio 22 d. ir 2005 m. liepos 27 d. buvo priimti įsakymai, kurių pagrindu skirtos drausminės nuobaudos: papeikimas, laipsnio atėmimas, atleidimas iš darbo. Visi minėti įsakymai buvo priimti per 6 mėnesius, kai iki tol nebuvo paskirta nei viena drausminė nuobauda, todėl šiuos veiksmus vertina kaip kerštą. Dėl išvardintų aplinkybių skundžiamas atsakovo administracijos įsakymas, kurio pagrindu nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis, yra neteisingas ir pripažintinas negaliojančiu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 22 – 24) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Karo policijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Karo policija) vado 2005 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. V-269 pagrindu atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, jog pagal Šiaulių įgulos viršininko 2005 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. 11 ,,Dėl JAV orlaivių įgulos bei pakavimo ir pakrovimo grupės saugumo užtikrinimo“ ir 2005 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. V-12 ,,Dėl grįžtančių iš misijos karių ginkluotės ir bagažo tikrinimo“ pareiškėjas buvo paskirtas į tarnybą, tačiau jis 2005 m. birželio 11, 12, 18 d. tyčia į ją neatvyko, o 2005 m. birželio 17 d. savavališkai pasišalino iš tarnybos vietos. Pareiškėjas buvo supažindintas su šiais įsakymais, bet atsisakė juos vykdyti. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas padarė drausmės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos 1999 m. gegužės 20 d. įstatymu Nr. VIII-1191 patvirtinto Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto (toliau – Statutas) 78 straipsnyje (savavališkas pasišalinimas). Kadangi Karo policijos vado 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P-51 pareiškėjui jau buvo paskirta drausminė nuobauda – tarnybinio atlyginimo sumažinimas – už Statuto 78 straipsnio 1 dalies (savavališkas pasišalinimas) pažeidimą, vadovaujantis Statuto 49 straipsnio 1 dalies 5 punktu (panašus karių drausmės pažeidimas per metus padarytas pakartotinai), tai buvo kvalifikuota kaip sunkinanti aplinkybė. Vadovaujantis Statuto 78 straipsnio 2 dalimi, atsirado teisinis pagrindas pareiškėją atleisti iš tarnybos. Be to, Karo policijos vado 2005 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. P-16 ir Lietuvos kariuomenės vado 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. PK-768 pareiškėjui buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos – papeikimas ir kario laipsnio pažeminimas už šiurkščius drausmės pažeidimus (Statuto 82 str. 1 d. ir 94 str. 1 d.). Todėl vadovaudamasis Statuto 58 straipsnio 7 punktu, 78 straipsnio 2 dalimi, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 38 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 45 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į tarnybinio tyrimo išvadą Krašto apsaugos ministras 2005 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. P-609 ,,Dėl drausminės nuobaudos gr. H. K. skyrimo ir išleidimo į atsargą“ skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – bei nutraukė su juo profesinės karo tarnybos sutartį ir nuo 2005 m. liepos 29 d. išleido į atsargą. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas klaidina teismą, nurodydamas, kad 2001 m. birželio 4 d. sudarytoje sutartyje numatyta darbo vieta Kaune, nes profesinės karo tarnybos sutarties 1 punkte nei konkreti pareigybė, nei tarnybos vieta nėra nustatyta. Krašto apsaugos ministro 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-25 ,,Dėl Lietuvos kariuomenės Karo policijos pareigybių sąrašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Lietuvos kariuomenės Karo policijos pareigybių sąrašas. Vadovaudamasis šiuo įsakymu ir esant tarnybiniam būtinumui, Karo policijos vadas 2005 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. P-11 ,,Dėl perkėlimo į pareigas“ pareiškėją iš Karo policijos Kauno įgulos policininko pareigų perkėlė į tolygias Karo policijos Šiaulių įgulos policininko pareigas. Įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Pagal Krašto apsaugos ministro 2000 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 844 patvirtintų Lietuvos kariuomenės junginiams ir daliniams (pagrindiniams vienetams) deleguotų bendrųjų teisių ir pareigų nuostatų (toliau – Nuostatai) 17.1 punktą, pagrindinio dalinio vadas pagal savo kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka skiria į pareigas ir atleidžia iš jų jo žinion paskirtus karius. Teisės aktai, reglamentuojantys karo tarnybos santykius, nenumato, kad perkeliant karį į kitas pareigas ar vietovę turi būti gautas kario sutikimas. Su pareiškėju sudarytoje profesinės karo tarnybos sutartyje yra kario (pareiškėjo) įsipareigojimas nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje Įstatymo, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo perkėlimas į Karo policijos Šiaulių įgulos policininko pareigas buvo teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžė, kad kario tarnybos santykiai savo esme nėra sutartiniai, jiems netaikomos darbo bei civilinės teisės normos, karių žmogaus teisės (į tarnybos vietą, poilsį bei laisvalaikį ir kt.) gali būti varžomos tiek, kiek to reikia kario pareigoms atlikti, karinei drausmei ir paklusnumui bei tarnybos tikslams užtikrinti (Įstatymo 21 str. 2, 3 d.). Kitaip nei darbo sutarties, profesinės karo tarnybos sutarties dalyku nėra nei tarnybos vieta, nei apmokėjimo sąlygos. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kario tarnybos dienos ir suminė savaitės tarnybos trukmė nėra apribota ir priklauso nuo tarnybos poreikių. Pagal profesinės karo tarnybos sutartį pilietis yra priimamas į profesinę karo tarnybą ir jis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas (Įstatymo 31 str. 1 d.), todėl į kario pareigas įeina ir tarnybinių užduočių vykdymas savaitgaliais, o jeigu prireiktų ir dalyvavimas karo veiksmuose.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 53 – 54) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui drausminė nuobauda (atleidimas iš tarnybos) paskirta teisėtai ir pagrįstai. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2005 m. birželio 11, 12, 18 d pareiškėjas neatvyko į tarnybą, nors su įsakymais, kad teks vykdyti tarnybines pareigas, buvo supažindintas. Drausminė nuobauda paskirta vadovaujantis Statuto 78 straipsnio 2 dalimi (savavališkas pasišalinimas, esant sunkinančioms aplinkybėms), nes pagal Statuto 49 straipsnio 1 dalies 5 punktą viena iš sunkinančių aplinkybių yra drausmės pažeidimo padarymas per metus pakartotinai. Pareiškėjui Karo policijos vado 2005 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. P-16 už tarnybos įgaliojimų viršijimą (Statuto 82 str. 1 d.) buvo paskirtas papeikimas, 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P-51 už savavališką pasišalinimą (Statuto 78 str. 1 d.) – tarnybinio atlyginimo sumažinimas 20 procentų trims mėnesiams, o Lietuvos kariuomenės vado 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. PK-768 už skundų tvarkos pažeidimą (Statuto 94 str. 1 d.) – karinio laipsnio pažeminimas. Nei vienos iš paminėtų drausminių nuobaudų pareiškėjas neskundė teisės aktų nustatyta tvarka, todėl drausminis nusižengimas buvo kvalifikuotas pagal Statuto 78 straipsnio 2 dalį ir paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Teigė, jog pareiškėjas iš Karo policijos Kauno įgulos policininko į Karo policijos Šiaulių įgulos policininko pareigas buvo perkeltas teisėtai. Vadovaujantis Įstatymo 63 straipsnio 4 dalimi pareiškėjas buvo aprūpintas gyvenamąja patalpa kareivinėse, jam buvo mokami butpinigiai, kuriuos jis galėjo panaudoti naujai gyvenamajai vietai išlaikyti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 7 d. sprendimu (b. l. 145 – 148) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad būdamas karys pareiškėjas privalėjo vadovautis Įstatymu, kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojančiais įstatymais, statutais ir kitais teisės aktais (Įstatymo 27 str. 1, 2, 3 d., Statuto 49 str. 5 p., 78 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog sąmoningai (tyčia) 2005 m. birželio 11, 12, 18 d. neatvyko į tarnybą, todėl nevykdė Šiaulių įgulos viršininko 2005 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. V-11 bei 2005 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-12. Pareiškėjas atsisakymą vykdyti šiuos įsakymus bei skundo reikalavimą panaikinti Krašto apsaugos ministro 2005 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. P-609 grindžia iš esmės vieninteliu motyvu – jo manymu, neteisėtu skyrimu į Šiaulių įgulos I – ojo karo policijos būrio I – ojo karo policijos skyriaus karo policininko pareigas ir su tuo susijusiu perkėlimu iš Kauno į Šiaulius. Teismas nurodė, kad 2001 m. birželio 4 d. profesinės karo tarnybos sutartyje konkreti pareiškėjo tarnybos vieta ir pareigybė nenustatyta. Teisės aktai nenumato, jog perkeliant karį į kitas pareigas ar vietovę turi būti gautas jo sutikimas (Įstatymo 42 str. 1 d., Nuostatų 17.1 p.). Su pareiškėju sudarytoje profesinės karo tarnybos sutartyje yra kario (pareiškėjo) įsipareigojimas nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje Įstatymo, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo perkėlimas į Karo policijos Šiaulių įgulos policininko pareigas buvo teisėtas ir pagrįstas. Be to, nėra duomenų, jog dėl perkėlimo į kitą tarnybos vietą pareiškėjas būtų kreipęsis į aukštesnįjį vadą ar krašto apsaugos generalinį inspektorių, kaip nurodyta Įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje. Įsakymas dėl perkėlimo nenuginčytas nustatyta tvarka ir yra galiojantis. Teismas pažymėjo, kad skundžiamame įsakyme pareiškėjui per metus paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstai buvo vertinamos kaip sunkinančios. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ginčijamas įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti šį įsakymą atmestinas. Kadangi kiti skundo reikalavimai susiję su šiuo reikalavimu, o įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, kiti skundo reikalavimai atmestini.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 154 – 156) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas rėmėsi tik vienos pusės paaiškinimais, neatsižvelgęs, jog jie yra šališki, neobjektyvūs.
2. Sudarant profesinės karo tarnybos sutartį susitarta, kad tarnybą atliks Kauno įgulos Karo policijoje.
3. Teismas nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 79 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir bylą išnagrinėjo neišklausęs jo atstovo nuomonės, kuriam nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį (ABTĮ 73 str. 1 d.), todėl iš jo buvo atimta teisė naudotis teisine pagalba teisme (ABTĮ 49 str.).
4. Teismas nenurodė, kodėl netinkama atstovavimo sutartis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 161 – 163) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Profesinės karo tarnybos sutartyje konkreti tarnybos vieta ir pareigybė nenustatyta.
2. Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai.
3. Pagal atstovavimo sutartį pareiškėjui galėjo būti atstovaujama civilinėje byloje, todėl jo atstovui neįteiktas teismo šaukimas.
4. Teismas pagrįstai nutarė nagrinėti bylą iš esmės ir prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepatenkino.
5. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 160) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį. Jo dalyvavimas teismo posėdyje yra teisė, o ne pareiga (ABTĮ 78 str. 1, 3 d.). Gavęs šaukimą, turėjo pakankamai laiko pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Teismas pagrįstai neatidėjo bylos nagrinėjimo ir išnagrinėjo bylą iš esmės.
2. Teismas visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė šalių pateiktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl apelianto nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 49, 73 straipsnių nuostatas, skirtas užtikrinti pareiškėjo atstovo pagal pavedimą (advokato) dalyvavimą teismo posėdyje ir jo teikiamos teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimą.
Kolegija pažymi, kad procesinio atstovavimo administracinėje byloje taisykles reglamentuoja ABTĮ 48 straipsnio 3 dalis ir speciali šio įstatymo norma – 49 straipsnis. Pagal ABTĮ 48 straipsnio 3 dalį, šalių atstovai (tarp jų advokatai) yra laikomi administracinės bylos proceso dalyviais. Tačiau tokių atstovų procesinę padėtį administracinėje byloje (jų tinkamumą ABTĮ požiūriu būti šalių atstovais) nulemia ABTĮ 49 straipsnio nuostatos dėl atstovavimo teisme. Pagal (šiai bylai aktualią) ABTĮ 49 straipsnio 3 dalį, advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi. Todėl konstatuotina, kad bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti šalies atstovu (šios bylos proceso dalyviu) tik tokį atstovą (advokatą), kuris pateikė jo įgaliojimus atstovauti šiame teisme bylos šaliai patvirtinančius orderį arba su klientu pasirašytą sutartį (sutarties nuorašą).
Iš bylos matyti, kad pareiškėjo 2005 m. rugpjūčio 25 d. atstovavimo sutartis, sudaryta su advokatu A. Palijansku, suteikė šiam advokatui įgaliojimus atstovauti pareiškėjui Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme (b. l. 12). Byloje nesant kitų šio advokato įgaliojimus patvirtinančių dokumentų pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio (ABTĮ 49 str. numatyto) pagrindo pripažinti šį advokatą pareiškėjo atstovu ir administracinio proceso dalyviu šioje administracinėje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neinformavo šio advokato apie bylos nagrinėjimo laiką bei vietą ir pradėjo (2006-03-28 teismo posėdyje) nagrinėti bylą iš esmės (ABTĮ 73 str., 78 str. 1 ir 3 d.). Pažymėtina, kad, kaip matyti iš teismo 2006 m. kovo 28 d. posėdžio protokolo, pats pareiškėjas neatvyko į bylos nagrinėjimą ir nepranešė teismui apie savo neatvykimo priežastis (b. l. 140-142). Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką bei vietą (b. l. 135), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo kliūčių nagrinėti bylą be pareiškėjo (ABTĮ 78 str. 1 d.). Taigi apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo negali būti pripažinti pagrįstais ir kolegijos atmetami.
Dėl materialinės teisės normų taikymo
Iš pareiškėjo nurodytos 2001 m. birželio 4 d. įsigaliojusios profesinės karo tarnybos sutarties matyti, kad nuo šios datos pareiškėjas įgijo kario statusą (b. l. 11). Todėl pareiškėjui buvo taikomi tik Įstatymas ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai, ir negalėjo būti taikomos darbo bei valstybės tarnybos įstatymo nuostatos (Įstatymo 21 str. 2 d.). Pažymėtina, kad (kaip matyti iš nurodytos profesinės karo tarnybos sutarties) pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su kario statuso ypatumais. Taip pat pažymėtina, kad šioje sutartyje nėra jokių nuorodų apie konkrečią pareiškėjo būsimos tarnybos vietą, todėl, kolegijos manymu, nėra jokios prielaidos (pagrindo) daryti išvadą, kad šiuo klausimu pareiškėjas buvo ar galėjo būti suklaidintas. Pareiškėjas iš esmės neginčija faktinės bylos aplinkybės, kad 2005 m. birželio 11, 12, 18 d. , nepaklusęs Karo policijos Šiaulių įgulos viršininko (pareiškėjo vado) 2005 m. birželio 6 ir 10 d. įsakymams, neatvyko į tarnybą (Statuto 78 str. taikymo prasme savavališkai pasišalino iš tarnybos). Tai matyti iš pareiškėjo paaiškinimų šiuo klausimu (b. l. 32-33, 35), minėtų 2005 m. birželio 6 ir 10 d. įsakymų (b. l. 30, 31) bei kitų byloje esančių įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ši bylai reikšminga aplinkybė yra nustatyta (ABTĮ 86 str. 2 d.). Kolegija pažymi, kad apelianto pateikti argumentai, kad prieš neatvykimą nurodytomis dienomis į tarnybą jis buvo informavęs apie tai ir neatvykimo priežastis savo tiesioginį vadą, nepašalina Statuto 78 straipsnyje nurodyto savavališkumo elemento, nes minėti įspėjimai ir priežastis (nesutikimas su 2005 sausio mėn. įvykusiu jo tarnybos vietos perkėlimu iš Kauno į Šiaulius) tik patvirtina pareiškėjo valią nevykdyti minėtų 2005 m. birželio 6 ir 10 d. įsakymų. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su šiais įsakymais. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas (Įstatymo 38 str. 2 d. 4 p., 42 str., Statuto 58 str. 7 p., 78 str. 2 d.).
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.