Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Edita Lapinskienė, susipažinusi su nukentėjusiojo J. S. privataus kaltinimo skundu dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teisme gautas J. S. skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka V. R. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, kaltinant V. R. tuo, kad 2013 m. gruodžio 20 d., 16.00-17.00 val. vyr. tyrėja V. R. įteikė jam pranešimą apie įtarimą. Skunde J. S. nurodo, jog šiuo pranešimu yra skleidžiama neatitinkanti tikrovės informaciją, kuri jį šmeižia ir žemina bei pakerta pasitikėjimą. Pranešime išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes jame nurodyta, jog J. S. nebuvo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos nariu, kad prisistatė neegzistuojančio Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos Klaipėdos apskrities filialo vadovu bei kad neteisėtai pasisavino Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos spaudą. Tokie tyrėjos veiksmai, anot pareiškėjo, yra išsigalvoti, dokumentas pagamintas sąmoningai ir tyčia, siekiant jį pažeminti ir diskredituoti.

Nukentėjusiojo skundas privataus kaltinimo bylose yra itin svarbus, esminis procesinis dokumentas, kadangi juo ne tik pradedamas privataus kaltinimo bylos procesas, ne tik išreiškiama asmens valia, kad kaltininkas atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus ir būtų nubaustas, bet ir nustatomos nagrinėjimo teisme ribos, kadangi teisėjas nutartimi perduoda bylą į teisiamąjį pagal kaltinimą, apibrėžtą būtent nukentėjusiojo skunde.

Analizuojant ir vertinant J. S. skunde išdėstytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas kaltinimas, matyti, jog tikrovės neatitinkančia informacija, galinčia paniekinti, ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, J. S. traktuoja vyriausiosios tyrėjos V. R. 2013 m. gruodžio 18 d. surašytą pranešimą apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-000065-12.

Bylos medžiaga nustatyta, jog baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-000065-12 atliekamas ikiteisminis tyrimas, J. S. pareiškus įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

Pranešimas apie įtarimą yra ikiteisminio tyrimo metu surašomas procesinis dokumentas, kuris pasirašytinai įteikiamas įtariamajam ikiteisminio tyrimo metu. Šiame procesiniame dokumente surašomos baudžiamosios bylos aplinkybės ir duomenys pagrįsti ikiteisminio tyrimo metu atliktais procesiniais veiksmais ir nustatytomis aplinkybėmis.

Pažymėtina, jog baudžiamosios teisės teorijos ir praktikos prasme, skirtingas ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų ar sprendimų, paties proceso, jo eigos traktavimas negali būti objektyviai traktuotinas (objektyviosios nusikalstamos veikos sudėties prasme) kaip pagrindas pradėti privataus kaltinimo procesą. Be to, šmeižimu pagal objektyviuosius požymius laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Baudžiamosios teisės teorijos prasme, turint omenyje subjektyviuosius minėtame straipsnyje apibrėžto nusikaltimo sudėties požymius, šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kadangi skleidžiami, atkreiptina, aiškiai melagingi prasimanymai – kaltininkas suvokia, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės, yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito žmogaus garbę. Maža to, šmeižimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. prasimanymai skleidžiami tiesiogiai ir siekiant apšmeižti žmogų, tiesiogiai suvokiant žeminantį ir užgaulų savo veikos pobūdį kitam žmogui ir būtent šitaip siekiant jį pažeminti.

Įžeidimas tai yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi, įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija.

Tiek įžeidimas, tiek šmeižimas yra nusikalstamos privataus kaltinimo pobūdžio veikos, kai nukentėjęs asmuo pats sprendžia, ar jomis interesai paliesti yra taip stipriai, kad dėl to verta kreiptis teismą ir pradėti privataus kaltinimo procesą. Tačiau privataus kaltinimo pobūdis nereiškia, kad bet kokia kito asmens veika pasireiškianti tam tikros nuomonės, minčių, duomenų apie asmenį išreiškimu, savaime gali būti vertinama kaip šmeižimas, įžeidimas BK 154 straipsnio 1 dalies, 155 straipsnio 1 dalies kontekste. Kad veika galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, ji privalo turėti visus sudėties požymius: subjektą, subjektyviąją pusę, objektą, objektyviąją pusę.

Nagrinėjamuoju atveju tiek šmeižimas, tiek įžeidimas, kaip minėta, yra tyčinės nusikalstamos veikos. Tai reiškia, jog kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės, yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito žmogaus garbę, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, abiem paminėtaisiais atvejais to turi būti norima ir siekiama.

Tuo tarpu susipažinus su nukentėjusiojo J. S. skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir su vyr. tyrėjos V. R. 2013 m. gruodžio 18 d. surašytu pranešimu apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-000065-12, konstatuotina, jog tyrėja, būdama pareigūnė ir atlikdama, atkreiptina, jai įstatymu deleguotas ir griežtai reglamentuotas savo pareigines funkcijas – ikiteisminio tyrimo veiksmus, surašė procesinį dokumentą – pranešimą apie įtarimą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ikiteisminį tyrimą reglamentuojančiomis normomis ir šis dokumentas negali būti traktuojamas kaip tyčinis jos veikimas siekiant tyčia paskleisti apie J. S. neatitinkančias tikrovės žinias, kurios yra melagingos, prasimanytos ir žeminančios kito žmogaus garbę, kad užgauliai pažeminti nukentėjusįjį.

Tokiu būdu, J. S. skunde pateikti argumentai, objektyviai negali būti vertintini kaip pagrindas asmens atžvilgiu pradėti baudžiamąjį procesą pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius. Konstatuotina, jog pati veika, įvardinta privataus kaltinimo pareiškime, negali būti vertintina kaip veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pažymėtina, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-000065-12 yra tik pradėtas. Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnis numato ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejus. Tuo atveju, jeigu ikiteisminis tyrimas bus užbaigtas kaltinamojo akto surašymu, tik teismas, gavęs prokuroro byloje surašytą kaltinamąjį aktą ir išnagrinėjęs baudžiamąją bylą galutiniu procesiniu sprendimu pasisakys dėl visų ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir duomenų, jų pagrįstumo ir išspręs kaltinamo asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą.

Vertinant išdėstytą, esant aiškiems baudžiamojo proceso negalimumo pagrindams, privataus kaltinimo bylos procesą pagal J. S. skundą V. R. atžvilgiu atsisakytina pradėti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412¹ straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

baudžiamąjį privataus kaltinimo bylos procesą pagal J. S. pareiškimą dėl šmeižimo ir įžeidimo atsisakyti pradėti.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.