Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,

apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. ir nuteistas 50 MGL (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda. M. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalį išteisintas remiantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t.y. 2009 m. birželio mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, paprašė V. V., kad šis Kauno apskrities VPK Raseinių rajono policijos komisariato patalpose, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00224-09 dėl 2009-06-04 įvykusio eismo įvykio, per kurį M. R. buvo sužalotas, duotų melagingus parodymus, o būtent, kad nurodytų, neva jis 2009-06-04 įvykusio eismo įvykio metu vairavęs M. R. priklausantį automobilį ir padaręs eismo įvykį, per kurį M. R. buvo sužalotas, o po įvykio iš autoįvykio vietos pasišalino.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę duoti parodymus, kurie, kaip ir kiti faktiniai bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti ištirti ir įvertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. R. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. Nors nuteistasis M. R. bylos nagrinėjimo teisme metu ir apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo kaltę patvirtina byloje surinkti ir teismo ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai. Apylinkės teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų R. Č., E. G., A. M., liudytojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais – apžiūros protokolu, specialistų išvadomis, M. R. skundu dėl 2009-08-26 nutarimo baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-0024-09, Šiaulių apygardos teismo 2011-04-07 nutartimi.

Liudytojas V. V. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai aiškino, kad M. R. prašė prisiimti kaltę dėl eismo įvykio, kurios metu jis buvo sužalotas, parodė vietą, kurioje buvo padaryta avarija, sukūrė versiją apie jo pabėgimą iš įvykio vietos, aplinkybes, dėl kurių jis vairavo automobilį. Tokius parodymus jis davė apklausų 2010-01-20 (39, 40 b. l.), 2011-01-03 (132, 133 b. l., byla Nr. 82-33-269-09), 2011-03-23 (67, 68 b. l.) bei akistatos 2011-01-28 (134, 135 b. l., byla Nr. 82-33-269-09) metu.

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, liudytojas paneigė savo apklausose bei akistatos ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes ir patvirtino, kad 2009 m. birželio 4 d. M. R. automobilį vairavo jis ir dėl autoįvykio kaltas jis, liudytojo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu jis teigė kitaip dėl jį apklaususių pareigūnų poveikio. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausti pareigūnai, apklausę liudytoją ir atlikę akistatą. Liudytoja E. G., dirbanti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono PK kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, 2011 m. kovo 23 d. atlikusi liudytojo V. V. apklausos procesinį veiksmą baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00040-10, pirmosios instancijos teisme parodė, kad apklausinėdama V. V. ji jokio spaudimo jam nedarė, pokalbis vyko natūraliai, apklausiamasis nebuvo įsitempęs, parodymus davė savo noru (143 b. l.). Liudytojas R. Č., dirbantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono PK kriminalinės policijos skyriaus vyriausiuoju tyrėju, 2010 m. sausio 20 d. atlikęs liudytojo V. V. apklausos procesinį veiksmą, apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad apklausos pradžioje V. V. parodė, jog jis vairavo M. R. automobilį, tačiau, tyrėjui įvertinus apklausą kaip nekonkrečią ir išaiškinus atsakomybę už autoįvykio padarymą, V. V. pakeitė pasakojimą, pasakė, kad visa ši istorija yra M. R. idėja. Tyrėjas pripažino, kad, liudytojui pasakius, jog jis neturi teisių, jis pasakęs, kad tai lengvai patikrinama, galima paimti tarnybinį automobilį, liudytojui reikės nuvežti į Kėdainius ir parodyti, iš kur paėmė tą automobilį. Liudytoja paneigė, kad grasino V. V. sulaikymu. Tyrėjas patvirtino, kad apklausos protokole V. V. pirmosios pasakojimo dalies neužfiksavo (145, 146 b. l.). Liudytoja A. M., dirbanti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono PK kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, 2011 m. sausio 3 d. atlikusi liudytojo V. V. apklausos bei 2011 m. sausio 28 d. akistatos procesinius veiksmus, pirmosios instancijos teisme parodė, kad apklausos metu V. V. geranoriškai davė parodymus, akistatos su M. R. metu jis buvo sutrikęs, bet patvirtino savo anksčiau duotus parodymus. Pareigūnė parodė, kad akistatos metu V. V. dėl sutrikimo nustojo kalbėti, todėl jai teko paprašyti M. R. išeiti iš kabineto. Akistatos protokole ši pertrauka nebuvo pažymėta. Pareigūnė paneigė aplinkybę, kad akistatos metu V. V. iš pradžių davė parodymus, kad vairavo automobilį, po to – kad nevairavo. Pareigūnės teigimu, tiek apklausos, tiek akistatos metu V. V. teigė automobilio nevairavęs ir įvykio vietoje iš viso nebuvęs (150, 151 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu duotuose liudytojo V. V. parodymuose iš tiesų, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra daug neaiškumų, nelogiškų paaiškinimų. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas negalėjo paaiškinti, kodėl apklausos 2011-03-23 metu jis sakė netiesą (132 b. l.). Kitų apklausų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jis neigė dėl jam daryto pareigūnų poveikio, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas, apklausęs ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir tyrėjo išaiškinimą dėl galimo eksperimento atsisakęs vertinti kaip galimą spaudimą ir skatinimą duoti neteisingus parodymus, pagrįstai atmetė kaip neįrodytą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo V. V. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, pripažindamas juos prieštaringais, nenuosekliais ir neišsamiais, prieštaraujančiais visiems kitiems įrodymams byloje.

Kelmės rajono apylinkės teismas pagrįstai aplinkybę, kad M. R. įvykio dieną pats vairavo automobilį, grindė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi. Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs nutraukto ikiteisminio tyrimo dėl 2009-06-04 eismo įvykio medžiagą, joje priimtus prokurorų nutarimus, Raseinių rajono apylinkės teismo 2011-03-18 nutartį, 2011-04-07 nutartimi konstatavo, kad medžiaga išnagrinėta visapusiškai ir išsamiai, skundžiama Raseinių rajono apylinkės teismo 2011-03-18 nutartis, taip pat Raseinių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2011-01-28 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir Raseinių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2011-02-21 nutarimas atsisakyti naikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą yra pagrįsti ir teisėti. Raseinių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2011-01-28 nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, motyvuojant tuo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nutarimo motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad įvykio vietos, transporto priemonės apžiūros duomenimis, specialisto išvadomis, liudytojo R. G. parodymais, kitais byloje esančiai įrodymais nustatyta, kad minėto eismo įvykio kaltininkas buvo neblaivus automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas M. R..

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis M. R. paprašė V. V., kad šis Kauno apskrities VPK Raseinių rajono policijos komisariato patalpose, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00224-09 dėl 2009-06-04 įvykusio eismo įvykio, per kurį M. R. buvo sužalotas, duotų melagingus parodymus, kad jis 2009-06-04 įvykusio eismo įvykio metu vairavęs M. R. priklausantį automobilį ir padaręs eismo įvykį, per kurį M. R. buvo sužalotas, o po įvykio iš autoįvykio vietos pasišalino. Nuteistasis tyčia, paprašydamas, siekė paveikti liudytoją, kad šis duotų melagingus parodymus, nes sąvoka „melagingi parodymai“ BK 235 str. prasme reiškia visišką ar dalinį tikrovės neatitikimą, jos sąmoningą iškraipymą, realiai egzistuojančių faktų neigimą ir jų vietoje išgalvotų faktų nurodymą. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo veiksmų atlikimo momento, nepriklausomai nuo to, kad tikslas nebuvo pasiektas. Tokie nuteistojo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., požymius. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis darė poveikį liudytojui V. V., siekdamas jį paveikti duoti melagingus parodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad M. R. kaltė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., padarymu pilnai įrodyta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio atmesti.