Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. S. (toliau – Pažeidėjas), a. k. (duomenys neskelbtini) skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Molėtų rajono apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pripažino R. S. kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 str. 1 d., 124 ² str. 2 d., 124 ¹ str. 2 d., ir nubaudė jį pagal ATPK 130 str. 1 d., - 1300 Eur bauda be transporto priemonės konfiskavimo, pagal ATPK 124¹ str. 2 d. - 55 Eur bauda, pagal ATPK 124² str. 2 d. - 870 Eur bauda. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., šias skirtas nuobaudas teismas subendrino ir Pažeidėjui skyrė galutinę subendrintą 1300 Eur nuobaudą be transporto priemonės konfiskavimo už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 8 d., 16 val. 26 min., (duomenys neskelbtini)., Molėtų r. sav., vairavo transporto priemonę, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės jos vairuoti (teisė vairuoti yra atimta) ir nepakluso teisėtam policijos pareigūnų reikalavimui ją sustabdyti. Vairuodamas kelyje Vilnius - Utena, kuriame eismas buvo intensyvus, tikslu išvengti policijos pareigūnų sustabdymo ir patikrinimo važiavo chuliganiškai, dideliu greičiu, pavojingai manevruodamas lenkė kitas transporto priemones neįsitikinęs manevro saugumu ir lenkdamas jas nerodė posūkių signalų, o privažiavęs minėtame kelyje įrengtą saugumo salelę, pavojingai manevruodamas per ją pervažiavo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, skundžiamą teismo nutarimą bei apeliacinį skundą, sprendžia, kad byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog R. S. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124 ¹ str. 2 d., 124² str. 2 d., bei 130 str. 1 d., todėl Molėto rajono apylinkės teismo 2016-03-21 nutarimu jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal jam inkriminuotus teisės pažeidimus.

Apygardos teismas pažymi, kad Pažeidėjo kaltę padarius minimus administracinius teisės pažeidimus pagrindžia byloje esančių duomenų visuma, t.y., liudytojų M. R., R. V., A. Z., Ž. Č., R. K., A. A. parodymai (b. l .40-43, 53-54),byloje esantys tarnybiniai pareigūnų pranešimai dėl minimų teisės pažeidimų padarymo (b. l. 4-11), taip pat administracinis teisės pažeidimo protokolas (b. l. 2), bei paties patraukto administracinėn atsakomybėn R. S. parodymai (b. l. 40-43, 53-54). Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apygardos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Visgi teismas pasisako dėl atskirų skunde pateiktų argumentų, kuriais remiantis Pažeidėjas neigia savo kaltę. Iš skundo turinio galima suprasti, kad vienas pagrindinių argumentų, kodėl Pažeidėjas laikosi savo pozicijos, yra teiginys, kad tuomet, kuomet buvo padaryti administraciniai teisės pažeidimai, t. y. 2015-12-08 16 val. 26 min., kaip tvirtina pažeidėjas, jis tuo metu lankęsis Lenkijoje, o grįžęs tik 2015-09-15 apie 15 val. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį skundo argumentą atmeta kaip visiškai nepagrįstą, kadangi byloje nėra jokių pateiktų duomenų, įrodančių, kad būtent nurodytu laiku Pažeidėjas būtų buvęs kitoje šalyje, juolab, kad teismo posėdžio metu Pažeidėjas minėjęs, jog buvo išvykęs autobusu (b. l. 40), tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Kaip nepagrįstas atmestinas ir skundo argumentas, kuriuo pažymima, kad automobilis, kurį vairavo Pažeidėjas, t.y. VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise pastarajam nepriklauso. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, nepaneigia Pažeidėjo kaltės, kadangi automobilio nuosavybės teisės turėjimas niekaip nėra susijęs su paties automobilio vairavimo faktu. O tai, kad teismas, pasak Pažeidėjo, neva nepagrįstai atmetė gynybos prašymą apklausti liudytoju minimo automobilio savininką, nesuponuoja išvados, kad teismas nepagrįstai apkaltino R. S.. Teismas vadovavosi įstatymu ir jam suteiktais įgaliojimais tenkinti ar atmesti gynybos prašymą dėl papildomo liudytojo dalyvavimo teismo posėdyje. Aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo nutartyje išdėstytasis motyvais, mano, kad policijos pareigūnų parodymais apylinkės teismas vadovavosi ne dėl išskirtinio, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pareigūnų tarnybinio statuso, tačiau dėl to, kad jų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaringi, sutampa su tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis pirminėmis įvykio aplinkybėmis, jie pažeidimą matė tiesiogiai ir joks pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nustatytas nebuvo. O tai, kad pastarieji budinčiam policijos komisariate pareigūnui tiksliai neįvardijo automobilio vairuotojo, o tik pranešė apie stabdomą ir nesustojusį automobilį, neleidžia abejoti Pažeidėjo kaltumu padarius administracinius teisės pažeidimus. Tuo labiau, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog kartu viename tarnybiniame automobilyje važiavę pareigūnai R. K. bei A. A. savo pranešimuose apie minimus teisės pažeidimus pažymėjo, kad vieta, kurioje VW Touran vairuotojas apsisukinėjo, buvo apšviesta, o jam pravažiuojant pro pat jų automobilį aiškiai matė, kad automobilyje yra vienas asmuo ir jį vairuoja R. S.. (b. l. 5). Šią aplinkybę pareigūnai nurodė ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 41). Todėl nenustačius jokio pagrindo netikėti pareigūnų parodymais, skundo argumentas, kad minėtų pareigūnų parodymai yra nepatikimi - atmetamas.

Be kita ko, teismas sutinka su skunde išsakytu teiginiu, jog nekaltumo prezumpcijos principas , įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir iš jo išplaukiantis in dubio pro reo principas įgalina teismą visas byloje esančias abejones aiškinti pažeidėjo naudai. Kita vertus, šioje byloje abejonių, kurios leistų dvejoti Pažeidėjo kalte, teismo vertinimu, nėra. O kalbant apie įrodinėjimo pareigą administracinėje teisės pažeidimo byloje, atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis teismų praktika, nagrinėdamas administracines bylas teismas privalo užtikrinti, kad bylos šalys turėtų vienodas galimybes dėstyti savo aplinkybes. Iš to išplaukia, kad nors įstatymas numato teisinių institucijų pareigą įrodyti Pažeidėjo kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, tačiau joks teisės aktas nedraudžia ir neriboja paties Pažeidėjo teisės teikti teismui įrodymus, jo manymu, paneigiančius pastarojo kaltę byloje. Todėl skunde nepagrįstai teigiama, kad minėti principai įpareigoja tik administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusią Instituciją ir administracinę bylą nagrinėjantį teismą surinkti pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens pažeidimo įvykdymo faktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo procesinis sprendimas priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus ir todėl keisti ar naikinti teismo nutarimą skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.