- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-222-115/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Algirdas Auruškevičius (pran.), Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- V. B., I. B., I. P., L. G., M. T., Nacionalinės žemės tarnybos prie LŽŪ, M. B.
- Pareiškėjas
- Ž. G.
- Kategorijos
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio, Rūtos Veniulytės – Jankūnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų V. B., I. B., I. P., L. G., M. T. ir M. B.(mirė 2010-06-21) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja Ž. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos senelis V. B. nuosavybės teise valdė 2.2496 ha žemės Pašilaičių k., atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams kompetentingoms institucijoms pateikti ir atlikti kitus reikalingus veiksmus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos Ž. G. senelis V. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 hektarų ploto žemės sklypą Pašilaičių k., dabartinėje Vilniaus miesto teritorijoje, kurį įgijo paveldėdamas iš savo tėvo T. B.; atnaujino pareiškėjai terminą iki 2008 m. liepos 1 d. pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, siekiant atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 259-262).
Teismas iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad V. B. po prosenelio mirties 1937 m., pagal 1941 m. privalomų prievolių bylą Pašilaičių k. valdė 2 ha žemės. Anot teismo, pareiškėja pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. gali pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į V. B. žemę, nes dokumentais įrodė, kad yra nuosavybės teisės į žemę turėtojo anūkė, žemės savininko dukra, o pareiškėjos motina yra mirusi. Teismas atmetė suinteresuotų asmenų paaiškinimus, kad M. B. ir V. B. nesiejo giminystės ryšys, o jie buvo tik bendrapavardžiai. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis į bylą pateiktais gimimo pažymėjimais, nacistinės Vokietijos okupacijos metais darytais įrašais, butų ūkio sąrašais, pieno gamintojų sąrašais bei liudytojos K. U. paaiškinimais.
Teismas konstatavo, kad 1937 m. mirus T. B., V. B. tėvui, palikimo atsiradimo momentu pagrindiniu civilinės teisės šaltiniu prie Lenkijos prijungtame Vilniaus krašte buvo Rusijos imperijos Civilinių bylų įstatymų sąvado X tomo 1 dalis. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas nustatė remdamasis archyvo pažymėjimu, pieno gamintojų sąrašu, Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1128, 1148 str. pagrindu. Teismas atmetė suinteresuotų asmenų motyvą, kad kartu su T. B. sūnumis žemę paveldėjo ir dukra H. B., kadangi byloje esantys pažymėjimai patvirtina, jog H. B. mirė 1932 m. sausio 5 d., t.y. dar iki tėvo T. B. mirties.
Vadovaudamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. teismas atnaujino pareiškėjai terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku patvirtinančius dokumentus, nes pareiškėja nespėjo laiku įgyvendinti savo teisių dėl žemėtvarkos tarnybos darbuotojų neveiklumo. Pareiškėja su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemę kreipėsi 2001 m. balandžio 4 d., o žemėtvarkos skyrius pranešimą pareiškėjai, kad trūksta dokumentų surašė 2005 m. sausio 6 d., nors visus buvusius žemės ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus turėjo 1994-2000 m. (nuosavybės atkūrimo bylos 207, 211-223 lapai). Teismas konstatavo, kad aptariamu atveju pareiškėjos išsilavinimas bei socialinė padėtis negali būti pagrindas perkelti jai pareigą prižiūrėti, koordinuoti ir įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kadangi tai yra įgaliotų valstybės institucijų pareiga. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo A. J., K. M., F. B. ir D. B. įtraukti suinteresuotais asmenimis, kadangi nėra duomenų, jog šie asmenys būtų išreiškę valią atkurti nuosavybės teisę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuoti asmenys V. B., I. B., I. P., L. G., M. T. ir M. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 1, b. l. 264-268).
Žemesnės instancijos teismas
Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Žemėtvarkos skyrius pranešimą pareiškėjai, kad trūksta dokumentų surašė 2005 m. sausio 6 d., o pareiškimas teismui yra datuotas 2006 m. lapkričio 15 d. Beveik dviejų metų terminas surašyti pareiškimą dėl termino pateikti nuosavybės teise bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra pernelyg ilgas. Pareiškėja iki teismo sprendimo priėmimo nėra pateikusi žemėtvarkos skyriui savo senelio V. B. mirties liudijimo, nors apie tokio dokumento pateikimo būtinybę privalėjo žinoti.
2.Teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjos pateiktoje Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2006 m. rugsėjo mėn. pažymoje Nr. (P1-9096)P2-9354 yra paminėtas T. B., kuris mirė 1937 m. gruodžio 2 d., būdamas 67 m. amžiaus, kai tuo tarpu nuosavybės teisių atkūrimo į T. B. nuosavybę byloj yra 2000 m. spalio 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjimas Nr. 756-B, iš kurio matyti, kad T. B. gimė 1873 m. gegužės 13 d. Minėtos aplinkybės leidžia abejoti, ar dviejuose archyvo pažymėjimuose nurodytas vienas ir tas pats asmuo.
3. Pagal LR Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.2 p. pareiškėjos pateiktas Riešės vis. pieno gamintojų sąrašas yra priskiriamas papildomų dokumentų kategorijai, todėl vien šio dokumento nepakanka, kad būtų įrodytos pareiškėjos senelio nuosavybės teisės į žemę. Teismas taip pat tinkamai neįvertino pareiškėjos ir jos sutuoktinio išsilavinimo bei galėjimo pasitelkti kitus asmenis į pagalbą sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo klausimus.
4. Teismas neišsamiai ištyrė įrodymus, susijusius su tuo, kokią dalį žemės po tėvo T. B. mirties paveldėjo V. B.. Teismas remdamasis 1994 m. sausio 13 d. archyvo pažymėjimo nuosavybės atkūrimo byloje 222 p. esančiu įrašu, kad 1936-1937 m. ipotekos knygos Nr. 17021 duomenimis T. B. sklypuose Nr. 40, Nr. 74, Nr. 39 turėjo 4 ha 4789 kv. m. žemės niekaip negalėjo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, jog V. B. po tėvo T. B. mirties paveldėjo 2 ha žemės Pašilaičių k.
5. Teismas netyrė, kokia dalis T. B. turėtos žemės patenka į dabartinę Vilniaus miesto teritoriją, o kokia dalis į Vilniaus raj. teritoriją ir nustatė faktą, kad visa žemė buvo Vilniaus miesto teritorijoje, o tai yra grubus materialinės teisės normų pažeidimas, turintis neigiamos įtakos nuosavybės teisių atkūrimo procesui, kadangi įstatymai skirtingai reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą į mieste ir kaime esančią žemę.
6. Teismas nepagrįstai nesirėmė Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1123 str. remiantis kuriuo po H. L., T. B. dukros, mirties jos sūnus F. L. turėjo kartu su V. B. ir M. B. paveldėti T. B. turtą, juolab, kad T. B. nepaliko testamento.
Šalies argumentai
7. A. J., K. M., F. B. ir D. B. turėjo būti įtraukti į bylos nagrinėjimą, kadangi jie, kaip ir pareiškėja, yra V. B. anūkai, ir gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Pati pareiškėja nėra pateikusi prašymo prašymo ir išreiškusi valios atkurti nuosavybės teises, kadangi jos prašymas buvo pateiktas ne Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, o Vilniaus raj. žemėtvarkos skyriui.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių ir pareigų perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM) atsiliepimu į apeliacinį skundą paaiškina, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad visas V. B. paveldėtos 2 ha žemės plotas buvo Pašilaičių k., dabartinėje Vilniaus teritorijoje. Teismas negalėjo nustatinėti, kiek žemės V. B. paveldėjo po tėvo T. B. mirties dabartinėje Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono teritorijoje, nes jokių duomenų apie žemės pasidalinimą tarp įpėdinių nėra. Pagal byloje esamus įrodymus turėtų būti nustatyta, kiek žemės paveldėta buvusiame Pašilaičių k., kiek buvusioje Buivydiškių A kolonijoje, Riešės valsčiuje, Vilniaus apskr. (t. 1, b. l. 272-274).
Pareiškėja Ž. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 1, b. l. 276-280). Paaiškina, kad pareiškėjai tik 2006 m. lapkričio 2 d., kai buvo atsiųstas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. spalio 30 d. raštas Nr. S190764 su priedais, tapo žinoma, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 7A nepakanka nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Tik 2006 m. spalio 30 d. raštu Nr. S19-764 pareiškėja buvo informuota apie būtinybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir apie analogiško turinio 2005 m. sausio 6 d. raštą. Būtent dėl žemėtvarkos pareigūnų neveiklumo net iki 2005 m. sausio 6 d. (kai buvo surašytas pirmas raštas) nebuvo pastebėta, kad reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o aplinkybė, kad trūksta giminystės ryšį patvirtinančio dokumento, konkrečiai V. B. mirties liudijimo, paaiškėjo, tik bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka ir terminais padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ji aktyviai domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu.
Iš byloje pateiktų duomenų nekyla abejonių, kad V. B. buvo M. B. brolis, o jie abu T. B. ir P. B. sūnūs. Tai, kad pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė palikimo atsiradimo metu galiojusias teisės normas patvirtina ir pirmos instancijos teismo sprendime nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 56. Teismas pagrįstai nustatė, kad mirus H. B. jinai neteko paveldėjimo teisės, o remdamasis bylos medžiaga ir paveldėjimo atsiradimo metu galiojusiomis teisės normomis V. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį atimdamas jo broliui ir motinai tenkančias dalis.
Žemesnės instancijos teismas
A. J., K. M., F. B. ir D. B. iki šios dienos nėra pateikę prašymų atkurti nuosavybės teises, jie nėra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi jie neturi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.)
Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino pareiškėjos prašymus ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos Ž. G. senelis V. B. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 hektarų ploto žemės sklypą Pašilaičių kaime, dabartinėje Vilniaus miesto teritorijoje, kurį įgijo paveldėdamas iš savo tėvo T. B.. Atnaujino Ž. G. terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, siekiant atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.
Suinteresuoti asmenys V. B., I. B., I. P., L. G., M. T. ir M. B., kuri mirė po apeliacinio skundo pateikimo, su teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingais laikotarpiais reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojęs iki 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“, ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku paduoti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo“) buvo pratęsiami kelis kartus. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis (Lietuvos Respublikos 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 10 str., įsigaliojusio nuo 2004 m. spalio 26 d., redakcija). Po šio įstatymo pakeitimo terminai prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti išliko tie patys – 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.
Taip pat pažymėtina, kad asmenys, siekdama atkurti nuosavybės teises į žemę, pirmiausia turėjo išreikšti savo valią ir paduoti prašymą ne teismui, bet atitinkamai institucijai (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte detalizuotos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Šioje byloje nustatyta, kad pagal teisinį reglamentavimą pareiškėja 2001-04-05 surašytą pareiškimą atitinkamai institucijai padavė laiku, t.y. 2001-12-17, o į teismą dėl termino atnaujinimo ir juridinio fakto nustatymo pareiškėja kreipėsi 2006-11-23. Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų dviejų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo bylų į T. B. turėtą žemę nustatė, kad žemėtvarkos skyrius visus jo vardu buvusius žemės dokumentus ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus turėjo. Tuo tarpu pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka ir terminais padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. B. turėtą žemę. Ji taip pat pateikė ir kitus dokumentus, kurie yra gauti iki 2003-12-31, nes šią aplinkybę patvirtina nuosavybės atkūrimo ir civilinėje bylose esanti medžiaga (b.l.37-23, t.1). Be to, pareiškėja domėjosi nuosavybės atkūrimo eiga, nes dar 2003-06-22 prašė rajono žemėtvarkos skyriaus persiųsti mieto žemėtvarkos skyriui reikalingus dokumentus, nes paaiškėjo, jog dalis žemės yra miesto teritorijoje. Tuo tarpu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius tik 2005-01-06 pareiškėjai raštu pranešė, jog nepakanka duomenų atkurti nuosavybę į V. B. turėtą žemę, kadangi archyviniuose dokumentuose kaip buvęs savininkas yra nurodytas T. B., todėl pasiūlė kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo ir giminystę bei nuosavybę patvirtinantiems dokumentams pateikti. (b.l.9, t.1). Kita informacija pareiškėjos advokatui yra pateikta 2006-10-30 raštu (b.l.8, t.1). Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja pagrindai prašomam terminui atnaujinti ir atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kuriais nesutinkam su teismo sprendimu ir teigiama, jog šis prašymas patenkintas nepagrįstai.
Teismas taip pat nustatė pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vertinant šį pareiškėjos prašymą ir pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).
1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kokie įrodymai gali patvirtinti nuosavybės teisę bei suteikta teisė Vyriausybei detalizuoti nuosavybės teisę įrodančių dokumentų sąrašą. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte išvardyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises. Tiek Įstatymo 9 straipsnio, tiek ir šio Vyriausybės nutarimo 12 punkto sisteminė analizė patvirtina, kad šiomis nuostatomis reglamentuojamas tik įrodinėjimo klausimas, kai nuosavybės teisės atkūrimas sprendžiamas administracine tvarka. Nuosavybės teisių restitucijos santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato specialių įrodinėjimo taisyklių teismo procese nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu.
Iš civilinės ir T. B. nuosavybės atkūrimo bylos matyti, kad pareiškėja Ž.Gečis pateikė 2003-06-19 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimą Nr. R4-4108, kuriame nurodyta, jog Vilniaus – Trakų seniūnijos archyviniame fonde, Riešės valsčiaus piliečių 1925 m. sąraše įrašytas Pašilaičių k. gyventojas T. B. turėjęs 2,5 dešimtines (2,731 ha) žemės, įgytos iš tėvo. Be to, iš to paties pažymėjimo matyti, kad T. B., kartu su dar dvylika Pašilaičių k. gyventojų, 1928m. birželio 12 d. įsigijo bendron nuosavybėn 22 ha 983 kv.m. žemės, atitinkamai po 1,768 ha kiekvienam gyventojui(b.l. 44, t.1).
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po T. B. mirties, jo turtą, tame tarpe ir nekilnojamąjį paveldėjo du sūnūs, iš kurių V. B. buvo Ž. G. senelis, o dukra Helena ar jos sūnus F. L. paveldėti kartu su V. B. ir M. B. negalėjo, remiantis bylos medžiaga ir paveldėjimo atsiradimo metu galiojusiomis teisės normomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė palikimo atsiradimo metu galiojusias teisės normas patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29d. nutarimas Nr. 56.
Pažymėtina, kad minėtame archyvo pažymėjime nurodyta, jog Riešės valsčiaus pieno gamintojų sąraše 1941-10-20 yra įrašytas B. V., Pašilaičių kaimą valdęs 2 ha naudojamos žemės(b.l.44, t.1). Byloje esami duomenys rodo, kad tokį patį kiekį žemės turėjo ir M. B. (b.l. 220-226, t.1). Pagal LR Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.2 p. pieno gamintojų sąrašas yra priskiriamas papildomų dokumentų kategorijai. Taigi nėra pagrindo abejoti, kad būtent pareiškėjos senelis V. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2ha žemės, nes turėtos žemės faktą patvirtina ir apklausti byloje liudytojai.
Apeliantai nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog pareiškėjos pateiktoje Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2006 m. rugsėjo mėn. pažymoje Nr. (P1-9096)P2-9354 yra paminėtas T. B., kuris mirė 1937 m. gruodžio 2 d., būdamas 67 m. amžiaus, o T. B. nuosavybės byloje yra 2000 m. spalio 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjimas Nr. 756-B, iš kurio matyti, kad T. B. gimė 1873 m. gegužės 13 d. Apeliantų nuomone šios aplinkybės leidžia abejoti, ar dviejuose archyvo pažymėjimuose nurodytas vienas ir tas pats asmuo. Tačiau kolegija sprendžia, kad šie neatitikimai neduoda pagrindo teigti, jog šiuo atveju galėjo būti kitas T. B., nes tokių įrodymų byloje nėra.
Kolegija taip pat nesutinka su apeliantų argumentais, kad A. J., K. M., F. B. ir D. B. turėjo būti įtraukti į bylos nagrinėjimą, kadangi jie nustatytu terminu nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės atkūrimo į V. B. priklausantį turtą (žemę) ir praleistas terminas nebuvo atnaujintas teismine tvarka. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-25 nutartis, kuria atmestas skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-11-26 sprendimo (b.l.326-333, t.1). Tai rodo, kad šie asmenys negali pretenduoti atkurti nuosavybę į V. B. turėtą žemę, todėl priimtas sprendimas jiems nesukuria jokių teisių ar pareigų ir naikinti skundžiamą sprendimą pagrindo nėra (CPK 329str.2d.2p.).
Tokiu būdu kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra priimtas pilnai ir visapusiškai ištyrus visas bylos aplinkybes bei įvertinus pateiktus įrodymus, todėl jį naikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pagrindo nėra (CPK 326str.1d.1p.). Tačiau kolegija sutinka su apeliacinio skundo ir suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių ir pareigų perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM) atsiliepimo į jį argumentais, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad visas V. B. 2 ha žemės plotas buvo Pašilaičių k., dabartinėje Vilniaus teritorijoje. Kolegija sprendžia, kad teismas šioje byloje negalėjo nustatinėti kiek žemės V. B. iki nacionalizacijos turėjo dabartinėje Vilniaus miesto ar rajono teritorijoje, nes duomenų apie žemės pasidalinimą tarp įpėdinių nėra, o kaip matyti iš bylos medžiagos, tai žemė buvo keliuose sklypuose, kurių dalis dabartiniu metu patenka į miesto ir rajono teritoriją.
Be to, teismas atnaujino pareiškėjai terminą iki 2008 m. liepos 1 d. pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tačiau šis terminas yra jau pasibaigęs, todėl sprendimas šiose dalyse tikslinamas, nenurodant konkretaus termino per kurį pareiškėja turi pateikti trūkstamus dokumentus nuosavybei atkurti į žemę ir nenurodant kiek jos dabartiniu metu miesto ar rajono teritorijoje.
Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino, taikė įstatymą, vertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, patikslinant jo rezoliucinę dalį, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326str.1d.1p.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2-913-534/2007 iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį, kurią išdėstyti taip:
„ pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos Ž. G. senelis V. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 hektarų ploto žemės sklypą, esantį Pašilaičių k., Riešės valsčiuje, Vilniaus apskrityje.
Atnaujinti pareiškėjai Ž. G. terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus“.
Priteisti iš suinteresuotų asmenų (apeliantų) V. B., I. B., I. P., L. G. ir M. T. lygiomis dalimis 39,90Lt valstybei procesinių dokumentų siuntimo(pašto) išlaidų.