Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, bei nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė A. G. paskirta 3 (treji) metai ir 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. G. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 25 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo-balandžio mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie parduotuvės „Akropolis“, Taikos pr., Klaipėdoje, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 5,280 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir ją neteisėtai laikė savo kelnių kišenėje bei nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje iki 2007 m. liepos 4 d. Po to, tą pačią dieną, apie 17 val., iš Klaipėdos automobiliu „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno iki Kauno oro uosto, esančio Karmėlavos kaime, Kauno rajone, kur apie 20 val. 30 min. buvo pareigūnų sulaikytas, o psichotropinė medžiaga metamfetaminas paimta.

Taip pat jis nuteistas ir už tai, kad 2007 m. liepos 4 d., apie 20 val. 30 min., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Kauno oro uosto pasienio kontrolės punktą, esantį Karmėlavos kaime, Kauno rajone, paslėpęs savo kelnių dešinėje kišenėje, tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, neturėdamas leidimo, pasikėsino gabenti psichotropinę medžiagą – 5,280 g metamfetamino, išskrisdamas lėktuvo reisu RYR 2972 iš Kauno į Dubliną (Airija), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas VSAT prie LR VRM pareigūnų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 25 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir skirdamas bausmę, neatsižvelgė, kad jis visiškai pripažino padaręs šį nusikaltimą ir labai gailisi. Ši aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Taip pat A. G. teigia, kad jis pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, t. y. už pasikėsinimą gabenti psichotropines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną. Todėl, jo nuomone, esant nustatytoms aplinkybėms, numatytoms BK 22 straipsnio 3 dalyje, jam galėjo būti pritaikytas BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktas ir paskirta švelnesnė bausmė, tačiau teismas to nepadarė. Be to, A. G. nurodo, kad paskutinio žodžio metu jis visiškai pripažino kaltę ir labai gailėjosi, tačiau ši aplinkybė neužfiksuota teismo posėdžio protokole. Dėl to jis mano, kad į prisipažinimą nebuvo atsižvelgta ir todėl jam nebuvo taikomas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad viso bylos tyrimo bei teismo metu savo kaltę pripažino ir labai gailėjosi tik nesutiko su kaltinimais, nes narkotikų niekada nėra pirkęs ar platinęs. Amfetaminą naudojo tik savo reikmėms, kaip priemonę padidinti savo fizines galimybes, nes serga lėtiniu hepatitu C ir dėl ligos yra praradęs 50 procentų darbingumo. Be to, šį narkotiką jis norėjo išvežti, o ne įvežti į Lietuvą, narkotikų kiekis yra nedidelis.

A. G. teigimu, šiuo metu jis narkotikų nevartoja, turi gerai apmokamą darbą, augina mažametį sūnų, kuris šiuo metu finansiškai nuo jo priklausomas, nes vaiko motina yra nedirbanti. Dėl šių aplinkybių jis mano, kad jam galėtų būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, pavyzdžiui, jam galėtų būti paskirta bauda.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašo skundą patenkinti, o prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo negali būti pripažinta neteisėta ir nepagrįsta, nes Vilniaus apygardos teismas atsižvelgė į A. G. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininko asmenybę, kitas reikšmingas bausmės dydžiui aplinkybes ir laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Apeliantas skunde įsitikinęs, jog abiejų veikų padarymo atvejais nepagrįstai nenustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis.

Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Išties, nuteistasis A. G. nuo pirmosios apklausos pripažino disponavęs psichotropine medžiaga, o tardamas paskutinį žodį jis visiškai pripažino savo kaltę ir dėl pasikėsinimo įvykdyti psichotropinės medžiagos kontrabandą. Priešingai nei teigia apeliantas, pastaroji aplinkybė užfiksuota teismo posėdžio protokole. Tačiau konkrečios bylos aplinkybės rodo, kad prisipažinimas padarytas ne nuteistojo iniciatyva, o yra sąlygotas surinktų akivaizdžių įrodymų. Liudytojai V. S. ir T. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad A. G. iš oro uosto laukimo salės į lauką pabėgo tuomet, kai buvo vedamas išsamiai patikrinti (į asmens apžiūrą) į kitas tarnybines patalpas (t. 1 b. l. 88-89, 203-215). Ši aplinkybė rodo, jog A. G. suvokė, kad tarnybinėse patalpose bus atliekama asmens apžiūra, kurios metu pas jį gali būti surasta psichotropinė medžiaga. Šie liudytojai ir kita bylos medžiaga (t. 1 b. l. 4, 6-12) taip pat rodo, kad A. G. stengėsi sunaikinti disponavimo psichotropine medžiaga įkalčius, apsunkinti atskleisti psichotropinės medžiagos kiekį, nes vejamas sustojo tik tuomet, kai išbarstė metamfetamino miltelius ir išmetė polietileninį maišelį, kuriame jie buvo laikomi. Nors A. G. sulaikytas VSAT pareigūnams ir pripažino, kad su savimi turėjo psichotropinės medžiagos, tačiau iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad jis tai padarė tik suvokdamas, jog pareigūnai, kurie jį vijosi, matė, kaip jis išbarstė baltos spalvos miltelius ir išmetė maišelį, kuriame jie buvo laikomi.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, norint konstatuoti, kad byloje yra ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė, būtina nustatyti ne tik tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bet ir tai, kad jis nuoširdžiai gailisi. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus kaltės pripažinimo pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas, laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Tačiau iš šios bylos medžiagos tokios aplinkybės neseka. Iš bylos matyti, kad proceso metu A. G. pripažino savo kaltę tik dėl nesunkaus nusikaltimo - disponavimo psichotropine medžiaga, o dėl sunkaus nusikaltimo – psichotropinės medžiagos kontrabandos savo tyčinę kaltę neigė, formaliai pripažino kaltu tik tardamas paskutinį žodį. Kolegija pastebi, kad atsižvelgiant į A. G. už abi veikas paskirtų laisvės atėmimo minimalių bausmių dydžius, net pripažinus vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, ji bausmės dydžiui įtakos praktiškai neturėtų, nes tiek paskirtosios už atskiras veikas, tiek subendrintoji bausmė savo dydžiu yra pakankamai švelnios. Be to, ne vien lengvinančios aplinkybės buvimas, o ir kitos BK 54 straipsnyje numatytos ir nuosprendyje nurodytos aplinkybės lemia kriminalinės bausmės parinkimą. Iš apygardos teismo nuosprendyje nurodytų bausmės skyrimo motyvų matyti, kad byloje nustatytos A. G. charakterizuojančios aplinkybės nėra vien jam palankios.

Remiantis 2003 m. birželio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimais teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas yra ne taisyklė, bet išimtis - švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms lengvinančioms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ir būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Šioje byloje nei dėl padarytų veikų, nei dėl nuteistojo asmenybės kolegija išimtinių aplinkybių neįžvelgia. Dar daugiau, net ir pripažinus, jog šioje byloje yra viena A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nebūtų pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Šios bausmės skyrimo išimtinės taisyklės taikymas galimas tik tada, kai, be kitų sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose, yra nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tik konstatavęs visų sąlygų visumą, teismas gali svarstyti BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo tikslingumą.

Taigi, net ir konstatavus, kad viena iš A. G. padarytų veikų nutrūko esant pasikėsinimo stadijai, bei tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, būtų nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o to nepakanka, kad šiuo atveju būtų galima taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį.

Nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, apygardos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kiekį, kaltės formą ir rūšį, tinkamai įvertino A. G. asmenybę, atsižvelgė į jo sveikatos būklę, šeiminę padėtį, darbo turėjimą ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis) bei kitų BK esančių bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė. Skunde nėra nurodoma aplinkybių, kurios leistų A. G. paskirtąsias bausmes dar labiau švelninti. Kvaišalų kiekis ir jo gabenimo kryptis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nėra aplinkybės, kurios būtų reikšmingos bausmės dydžiui nustatyti. Už sunkiausią nusikalstamą veiką, pasikėsinimą įvykdyti kvalifikuotą kontrabandą, A. G. paskirta bausmė vos dviem mėnesiais viršija BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, galutinė bausmė paskirta apėmimo būdu. Todėl nėra pagrindo pripažinti A. G. paskirtąsias atskiras bausmes ar subendrintą bausmę aiškiai per griežtomis ir neteisingomis.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.