- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-01
- Bylos Nr.
- I-1151-426/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05392-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame nurodė, kad jai darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pasak pareiškėjų, valstybės tarnautojų, tame tarpe ir jos, atlyginimų mažinimas atliktas nesilaikant proporcingumo principo. Prašo panaikinti Policijos departamento 2013-10-04 sprendimą Nr. 5-S-3902, priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas, atstovaujantis ir atsakovę Lietuvos valstybę, teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–10). Taip pat prašė taikyti Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, priteisimo.
Atsakovas prašo taikyti Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-01-09 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pareiškėja kreipėsi į teismą 2013-10-18, prašydama priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio nuo 2009-08-01 d. iki 2013-10-01. Pareiškėja kreipėsi į teismą nepraleidusi ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), tad laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjos reikalavimai, yra nepasibaigę.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 priėjo išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 str. aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašė panaikinti Policijos departamento 2013-10-04 sprendimą Nr.5-S-3902. Nustatyta, kad pareiškėja 2013-10-01 kreipėsi su prašymu į Policijos departamentą dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo. Policijos departamentas, atsakydamas į šį prašymą, 2013-10-04 raštu Nr.5-S-3902 paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą įstatymų leidėjas turi pareigą patvirtinti praradimų kompensavimo tvarką, reglamentuoti teisės aktą. Taip pat. sprendime Nr. 5-S-3902 nurodyta, kad darbo užmokesčio nepriemokoms kompensuoti Policijos departamento biudžete nėra numatyto tikslinio finansavimo ir remiantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (Valstybės Žinios, 2000, Nr. 10-126; Valstybės Žinios, 2005, Nr. 139-5008) 16 str. 2 d. 1 p., Policijos departamentas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.
Anksčiau teismo sprendime nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo. Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), atitinka pareiškėjos prašymo turinį. Teismas taip pat nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 2 d. nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.