Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės ir prokurorės Linos Šimonienės apeliacinius skundus dėl 2016 m. rugsėjo 29 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- BK 181 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 metams;

- BK 182 str. 3 d. – areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdais ir D. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d. ir 9 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. B. paskirta galutinė subendrinta 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaityta bausmė iš dalies atlikta pagal 2015 m. lapkričio 17 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, taip pat vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas ir laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. (2 paros) jas prilyginant 2 (dviem) laisvės atėmimo dienoms.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. B. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p.).

R. P. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ir BK 284 str. 1 d. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d., apie 22 val. 15 min., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu bei sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: sudavė vieną smūgį kumščiu M. R. į veidą ir padarė jam muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, apatinio kairės pusės pirmo danties panirimą, t. y. nežymų M. R. sveikatos sutrikdymą, po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, toje pačioje vietoje, sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam L. B. į galvą, taip sukėlė jam fizinį skausmą.

1.1. Be to, D. B. nuteistas ir už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d., apie 22 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo E. V. atžvilgiu, t. y. nenustatytam asmeniui sudavus E. V. į nugarą ne mažiau kaip keturis smūgius kumščiu ir pareikalavus atiduoti grandinėlę nuo rankos, pats sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį koja į dešinę akį, taip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis ir jam padarydamas poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, tai yra nežymų E. V. sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą, E. V. priklausantį turtą - auksinę apyrankę 2896 eurų vertės.

1.2. Be to, D. B. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio mėn., laikotarpiu nuo 1 dienos 8 val., iki 2 dienos, 13 val., veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, pavartodami psichinę prievartą nukentėjusiojo S. U. atžvilgiu, prievartavo svetimą turtą, o būtent: 2015 m. balandžio 1 d., apie 8 val., (duomenys neskelbtini), kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, priėjo prie S. U., asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, išsitraukus peilį, pats grasino juo sužaloti S. U., vėliau (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame nenustatytame bute, (duomenys neskelbtini), baugino S. U., sakydamas jam, kad atvažiuos čigonai ir S. U. išveš į mišką, nurodytu laikotarpiu, kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, vežiodamiesi grasinimų įbaugintą S. U. po įvairias (duomenys neskelbtini) vietas ir neleisdami nukentėjusiajam nuo jų atsitraukti, vertė S. U. paimti greitąjį kreditą-600 eurų ir šį turtą perduoti jam, t. y. D. B., iki balandžio 2 dienos 13 val., kol jų neteisėtus veiksmus S. U. atžvilgiu (duomenys neskelbtini), nutraukė kriminalinės policijos pareigūnai.

1.3.Taip pat D. B. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2015 m. balandžio 10 d., 19 val. 16 min., paskambino telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), L. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., kuris tą pačią dieną, internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) buvo įdėjęs skelbimą apie parduodamą žaidimų konsolę (duomenys neskelbtini) 150 eurų vertės ir nurodė ketinantis šią žaidimų konsolę iš L. G. nusipirkti, po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2015 m. balandžio 11 d., 13 val. 30 min., vėl telefonu susisiekė su L. G., tą pačią dieną internetine (duomenys neskelbtini) programa atsiuntė L. G. netikrą apmokėjimo už žaidimo konsolę kvito kopiją, kurioje nurodė pirkėjo, realybėje neegzistuojančio asmens duomenis - J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir duomenis apie pinigus, neva pervestus už pirkinį į R. G. banko sąskaitą, taip suklaidino L. G. ir jo motiną R. G., kurie 2015 m. balandžio 11 d., išsiuntė žaidimų konsolę (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Po to, jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2015 m. balandžio 12 d., (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini) autobusų stotyje, pasiėmė per UAB (duomenys neskelbtini) gautą siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. G. priklausantį turtą-žaidimų konsolę (duomenys neskelbtini) 150 eurų vertės.

2. D. B. ir R. P., kuriems buvo pareikšti kaltinimai, kad veikdami bendrininkų grupėje, kiekvienas sudavė ne mažiau kaip po penkis smūgius kojomis nukentėjusiajam A. T. į galvą, įvairias jo kūno vietas, savo bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam dešinio alkūnkaulio išnirimą, odos nubrozdinimus viršugalvyje, kairės plaštakos antrame piršte, kairėje blauzdoje, t. y. padarius nesunkų A. T. sveikatos sutrikdymą, išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

2.1. R. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d., apie 22 val. 15 min., veikdamas bendrininkų grupėje su D. B., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu bei sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: D. B. sudavus vieną smūgį kumščiu M. R. į veidą ir padarius jam muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, apatinio kairės pusės pirmo danties panirimą, t. y. nežymų M. R. sveikatos sutrikdymą, po to, D. B. tęsiant nusikalstamus veiksmus, toje pačioje vietoje, sudavus vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam L. B. į galvą, taip sukėlus jam fizinį skausmą, po to, toje pačioje vietoje, jam kartu su D. B. - kiekvienam sudavus ne mažiau kaip po penkis smūgius kojomis nukentėjusiajam A. T. į galvą, įvairias jo kūno vietas, savo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. T. nesunkų A. T. sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu prokurorė Lina Šimonienė prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl:

D. B. išteisinimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. panaikinti ir priimti naują nuosprendį pripažįstant jį kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. bei paskirti jam laisvės atėmimą 3 metams; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 - 6 d. paskirtą bausmę subendrinti su tuo pačiu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis už nusikalstamas veikas dėl kurių nuosprendis neskundžiamas ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 5 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-17 nuosprendžiu paskirta galutine bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 7 metams, į ją įskaitant pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės dalį;

R. P. išteisinimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį pripažįstant jį kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir paskiriant 2 metų laisvės atėmimo bausmę bei pripažįstant kaltu ir pagal BK 284 str. 1 d., paskiriant jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant dirbti ar būti registruotam darbo biržoje. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis BK 75 str. l d., 2 d. 5 p., 7 p. 8 p., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant dirbti, arba būti registruotam darbo biržoje, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be priežiūrą vykdančio institucijos leidimo.

Skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. B. ir R. P. išteisinimo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p. (2015-08-10 nesunkus A. T. sveikatos sutrikdymas) ir R. P., išteisinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. (2015-08-10 viešosios tvarkos pažeidimas) yra nepagrįstos ir neteisingos, kadangi neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o nuosprendis šioje dalyje prieštaringas. Nurodo, kad teismo suformuluota išvada, kad kad D. B. ir R. P. A. T. nesužalojo ir R. P. viešosios tvarkos nepažeidė, prieštarauja sekančiame nuosprendžio pastraipoje nurodytiems teiginiams: „šiuo atveju, nusikalstama veika buvo padaryta viešojoje vietoje, be aiškios motyvacijos, veikiant bendrininkų grupe, naudojant įžūlius smurtinius veiksmus, (suduodant smūgius į galvos sritį ir spardant kojomis nukentėjusiuosius), nuo smurtinių veiksmų sužalojimus patyrė net trys nukentėjusieji, nusikalstama veika buvo padaryta matant kitiems asmenims. Taigi dėl šio konflikto kilo sumaištis, susibūrę ir draugiškai laiką leidę asmenys buvo priversti skubiai pasišalinti, buvo iškviesti policijos pareigūnai bei greitosios pagalbos medikai“, todėl kelia klausimą, kurių asmenų veiksmai konkrečiai šioje dalyje yra nurodomi.Prokurorė tvirtina, kad D. B. ir R. P. skundžiamoje dalyje išteisinti tik jų pačių teisme duotų parodymų pagrindu, neįvertinus byloje surinktų įrodymų visumos, nemotyvuojant, kuriais vadovaujantis atmetami kiti įrodymai, prieštaraujantys jų išsakytoms versijoms. Teigia, kad teismas nesiėmė jokių priemonių dėl D. B. ir R. P. parodymuose, duotuose tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu, esančių prieštaravimų pašalinimo. Nurodo, kad R. P., net po įvykio prabėgus tik keletai dienų nurodė neįsidėmėjęs jaunuolio, kuriam sudavė smūgį, tačiau beveik metai po įvykio jau tvirtina, kad trenkė ranka, bet ne A. T..Skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad R. P. viso proceso metu: 2015-08-13, 2015-12-08, 2016-01-20 įtariamojo apklausose, 2016-06-23 teismo posėdžio metu tvirtino, kad kaltę pripažįsta iš dalies, gailisi dėl savo veiksmų. Tai, kad pats mušė žmogų, pripažino ir 2015-10-01 ikiteisminio tyrimo teisėjo vykdytos nukentėjusiojo E. V. apklausos metu, užduodamas nukentėjusiajam klausimą, todėl nekyla abejonių, kad išteisintasis suvokė savo veiksmų prasmę, juolab, kad jis pats prisipažino smurtavęs viešojoje vietoje. Teigia, jog šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas tiesiog apsiribojo lakoniška išvada, kad R. P. nekaltas, nes neprisipažino kaltu dėl abiejų jam pateikto kaltinimo dalių - viešosios tvarkos pažeidimo ir A. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.Prokurorė kelia klausimą ir dėl parodymų vertinimo, teigdama, kad teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai nenurodė, kodėl R. P. parodymais (dalyje dėl D. T., o ne A. T. sumušimo) tiki, o didžiają jo parodymų dalį atmeta. Prokurorė detalizuodama tiek R. P., tiek D. B. parodymus tvirtina, jog teismas nepašalino prieštaravimų, atsiradusių ne tik paties D. B. parodymuose, tačiau ir akivaizdžiai prieštaraujančių R. P. parodymams. Prokurorė pažymi, jog teismas neįvertino ir liudytojų nurodytos aplinkybės, jog D. B. priėjęs prie jaunuolių paklausė, kur yra „vaikinas raudona maike“, o tai reiškia ne ką kitą, kaip, kad tuo metu D. T. toje vietoje jau nebebuvo, todėl R. P. jo sumušti, o D. B. to pamatyti, niekaip negalėjo. Skunde prokurorė taip pat atkreipia dėmesį, jog teismas, darydamas išvadą tiek apie plėšimą, tiek apie viešosios tvarkos pažeidimą, taip pat rėmėsi nukentėjusiojo plėšimo metu E. V. ir liudytojo M. B. parodymais, konstatavęs, jog jie yra teisingi ir patikimi. Šių asmenų parodymais rėmėsi motyvuodamas ir D. B. kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo, M. R. ir L. B. sužalojimo, taip pat ir kitų (nukentėjusiųjų ir liudytojų) parodymais: L. B., M. R., A. T., D. T., M. T., G. T., L. T., K. K. prodymais. Nurodo, jog nors nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai iš dalies skiriasi dėl asmenų, atėjusių su D. B. ir dalyvavusių muštynėse skaičiaus, tačiau jų parodymai nesiskiria dėl esminių aplinkybių (nusikaltimo vietos, laiko, konflikto pradžios ir priežasties, pasekmių) sutampa, papildo vieni kitus. Prokurorė pažymi, kad nesutampančios detalės - su D. B. atėjusių asmenų skaičius, negalėjimas nurodyti tikslių atėjusių asmenų veiksmų, negalėjimas įvykio vietoje atpažinti R. P., nepadaro šių asmenų (E. V. ir M. B.) parodymų nepatikimais, nes tai įtakojo tamsa įvykio vietoje, asmeninės liudijančio žmogaus savybės, jo būsena įvykio metu (išgąstis, apsvaigimas nuo alkoholio), sugebėjimas atpasakoti įvykio aplinkybes. Tokiu būdu, skunde išdėstydama liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus, tvirtina, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, neįvertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, tarpusavyje jų nesusiejo į vieną įrodymų visumą, todėl nepagrįstai padarė išvadą, jog bylos duomenys nepatvirtina R. P. ir D. B. kaltės dėl A. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir R. P. – dėl viešosios tvarkos pažeidimo.Apeliaciniu skundu D. B. gynėja advokatė Kristina Rutkauskienė prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. B. pripažimo kaltu pagal BK 181 str. 1 d. ir BK 180 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį arba (pagal BK 180 str. 1 d.) šioje dalyje nutraukti vadojaunatis BPK 3 str. 1 d. 6 p., 327 str. 1 p. arba paskirti švelnesnę bausmę. D. B. į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014-05-15 iki 2014-05-16 (2 paros) bei suėmime išbūtą laiką nuo 2014-05-20 iki 2014-09-04. Skunde advokatė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. B. kaltu pagal BK 181 str. 1 d. buvo šališkas, nuosprendį priėmė neištyręs visų reikšmingų įvykio aplnkybių, rėmėsi iš esmės vien tik nukentėjusiojo S. U. parodymais, įrodymus apskritai vertino nesusiejęs jų į vieną visumą dėl ko pažeidęs BPK 20 str. 5 d. nuostatas padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Dėstydama BK 181 str. 1 d., BK 294 str., dispozicijas bei šių nusikalstamų veikų sudėties požymius, taip pat Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse įtvirtintus turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, akcentuoja du aspektus: ar turėjo D. B. arba kartu su juo buvęs D. J. pagrindą reikalauti perduoti turtą, ar reikalavo turto be jokio pagrindo, be to, ar byloje yra pakankamai neginčijamų duomenų, jog reikalaujant perduoti turtą, D. B. S. U. atžvilgiu naudojo psichinę prievartą. Be to, nurodo, kad D. B. kaltę dėl šio nusikaltimo neigė bei parodė, jog nukentėjusiajam nieko nedarė, negrasino ir nevertė paimti kredito. Taip pat parodė, kad D. J. peilio su savimi neturėjo, o S. U. bet kada galėjo nuo jų nueiti. D. B. žinojo, kad S. U. apspjovė D. J. pusseserę, todėl šis prašė nukentėjusiojo 600 Eur bei žadėjo jam D. B. 200 Eur už tai, kad jis su jais vaikščios. Advokatė teigia, jog teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog pinigų buvo reikalaujama kaip neturtinės žalos atlyginimo – už netinkamą elgesį su D. J. pussesere bei jos drauge, o ne dėl kitų priežasčių, o tai įtakojo netinkamą veikos kvalifikaciją pagal BK 181 str. 1 d. Advokatės manymu, nurodytas aplinkybes pagrindžia tiek paties nukentėjusiojo S. U., tiek D. B., tiek ir D. J., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, parodymai. Kita vertus skunde ji pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tai, jog D. B. vertė S. U. perduoti turtą, grasino panaudoti fizinį smurtą ar panaudojo kitokią psichinę prievartą. Pažymi, kad peilis, kuriuo neva grasino nukentėjusiajam, rastas nebuvo. Be to, dėstydama tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo J. G. parodymus, tvirtina, kad jie nepatvirtina objektyviai ir neginčijamai fakto, jog D. B. neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, grasindamas tuoj panaudoti fizinį smurtą S. U. atžvilgiu reikalavo, kad nukentėjusysis perduotų turtą. Taip pat advokatė tvirtina, kad paskirta bausmė pagal BK 181 str. 1 d. yra nepagrįstai griežta, todėl prašo ją sušvelninti, atsižvelgiant į atliktų veiksmų pavojingumą.

3.2. Be to, advokatė tvirtina, kad teismas nepagrįstai D. B. nuteisė ir pagal BK 180 str. 1 d., kadangi teismo išvados paremtos ne byloje esančiais faktiniais duomenimis, o prielaidomis, todėl šioje dalyje nuteistasis turi būti išteisintas arba jo veiką būtina perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. ir nutraukta, kadangi šios kategorijos bylos priskiriamos privataus kaltinimo byloms. Dėstydama nukentėjusiojo E. V. bei M. B. parodymus, teigia, kad byloje nėra objektyvių įrodymų apie išankstinį D. B. susitarimą su nenustatytu asmeniu apiplėšti E. V.. Atvirkčiai – akcentuoja, jog iš nukentėjusiojo, liudytojo M. B., išteisintojo ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad D. B. tikslo užpulti ir apiplėšti neturėjo, ir iki pasirodant nepažįstamam asmeniui bendravo draugiškai, kartu su nukentėjusiuoju gėrė alų. Teigia, jog nukentėjusysis nuteistajam D. B. pretenzijų neturi, ieškinio nereiškia, žalos atlyginti neprašė, atvirkščiai, nurodė, kad nuteistasis neliepė nusisegti grandinėlės, nepaisant, kad sudavė smūgį. Nukentėjusysis pastarajam skambino siekdamas išsiaiškinti tikrąjį pagrobėją. Atsižvelgus į tai, mano, jog jei yra kokia nors nuteistojo kaltė, tai tik dėl suduoto smūgio, kadangi akivaizdu, jog jo tyčia nebuvo nukreipta pagrobti svetimą turtą, t. y. nėra ryšio tarp panaudoto fizinio smurto ir turto užvaldymo.

3.3. Galiausia, advokatė prašo D. B. į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014-05-15 iki 2014-05-16 (2 paros) bei suėmime išbūtą laiką nuo 2014-05-20 iki 2014-09-04, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį subendrinęs dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-17 nuosprendžiu paskirta galutine bausme, neatsižvelgė jog pastaruoju nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-09-04 nuosprendžiu paskirta bausme, ir šiuo nuosprendžiu D. B. į bausmės laiką buvo įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-05-15 iki 2014-05-16 (2 paros) bei nuo 2014-05-20 iki 2014-09-04.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis D. B. ir jo gynėjas apeliacinį skundą prašė tenkinti, prokurorės skundą – atmesti, prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

5. Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, advokatės atmetamas.

Dėl išteisintojo R. P. bei nuteistojo D. B. parodymų vertinimo.

Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintasis R. P. bei nuteistasis D. B. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 8 p., bei R. P. nepadarė veikos, numatytos ir BK 284 str. 1 d., kadangi neįrodyta, jog jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Savo nesutikimą motyvuota tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tokias išvadas grindė vien tik šių asmenų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, prokurorės bei advokato apeliaciniais skundais bei atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, t. y. apklausęs išteisintąjį R. P. bei nuteistąjį D. B., sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, kuriuo išteisino R. P. pagal 138 str. 2 d. 8 p., ir BK 284 str. 1 d., ir D. B. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. šiuo atveju vienpusiškai vertino byloje esančius įrodymus iš esmės besąlygiškai tikėdamas R. P. ir D. B. parodymais, jų ne tik nevertindamas bendrame kontekste, tačiau ir nesiekdamas jų sugretinti su kitais parodymais, nejungdamas visus reikšmingus faktus į loginę visumą, padarė visiškai nepagrįstą išvadą dėl R. P. ir D. B. kaltės nebuvimo. Teisėjų kolegija, atlikusi pakartotinį įrodymų tyrimą bei visų įrodymų lyginamąją analizę, daro išvadą, kad R. P. veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p., ir BK 284 str. 1 d., o D. B. veiksmuose – BK 138 str. 2 d. 8 p. sudėties požymių, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir R. P. ir D. B. atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.). Įrodymų pripažinimo jais, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą – tai išimtinė teisėjo ar teismo prerogatyva (BPK 20 str. 2 d.). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka, o teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne kas kitą, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išteisino R. P. ir D. B. dėl kaltinimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., bei R. P. – pagal BK 284 str. 1 d., padarius išvadą, kad neįrodyta, jog jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į R. P. ir D. B. parodymus, kad jie neprisipažįsta padarę minėtas nusikalstamas veikas, taip pat nukentėjusiųjų L. B., A. T., M. R. bei E. V., liudytojų D. T., M. T., G. T., L. T., K. K. ir M. B. parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą padarė išvadą, jog byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad R. P. kartu su D. B., veikdami bendrais veiksmais, sudavė ne mažiau kaip po 5 smūgius kojomis kiekvienas nukentėjusiajam A. T. padarydami nesunkų A. T. sveikatos sutrikdymą.Apeliacinės instancijos teismo manymu pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos: pirma, jose teigiama, jog R. P. ir D. B. nesužalojo A. T., kadangi nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų jų kaltę patvirtinančių įrodymų. Antra, jose taip pat teigiama, jog vis dėl to nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, be aiškios motyvacijos, veikiant bendrininkų grupėje, naudojant įžūlius smurtinius veiksmus, jog buvo sužaloti net 3 asmenys, veika padaryta kitų asmenų akivaizdoje, o susibūrę jaunuoliai, draugiškai prieš tai leidę laiką, privalėjo skubiai pasišalinti. Taigi matyti, kad teismo motyvai, kaip pagrįstai nurodo prokurorė, yra prieštaringi.Pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta, atsižvelgęs į R. P., D. B. parodymus, taip pat nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, kad nei vienas iš jų nematė, kad R. P. ir D. B. butų spyrę A. T., pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad R. P. ir D. B. veikdami bendrais veiksmais, sudavė ne mažiau kaip po 5 smūgius kojomis kiekvienas nukentėjusiajam A. T. ir tokiu būdu padarė šio nukentėjusiojo nesunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, padarė išvadą, jog R. P. viešosios rimties nesutrikdė ir pagal BK 284 str. 1 d. pripažino kaltu tik vieną D. B.. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes dalyje dėl A. T. sužalojimo, sutrikdant viešąją tvarką, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik R. P. ir D. B. subjektyviais ir nuolat kintančiais parodymais, iš esmės nevertindamas jų bendrame bylos kontekste, nelygindamas bei negretindamas su nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais. Šiuo nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nustatė, kad 2015-08-10, 22 val. 30 min. prie (duomenys neskelbtini) A. T., spirdami ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, sumušė nepažįstami jaunuoliai, dėl to nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, sužalojimų lokalizacija – dešinio alkūnkaulio galvutės išnirimas, odos nubrozdinimai viršugalvyje, kairės plaštakos antrame piršte, kairėje blauzdoje (2 t., b. l. 41). Reiškia, nėra abejonių, jog sužalojimai, padaryti skirtingose kūno vietose, atsirado ne dėl vieno, tačiau dėl kelių asmenų nusikalstamų veiksmų, ką iš esmės patvirtino ir pats nukentėjusysis, jog jį spardė ne vienas, o keli asmenys, kadangi spyriai buvo jaučiami iš visų pusių vienu metu, todėl abejonių nekylą, jog A. T. sužalojo mažiausiai 2 asmenys. Svarbu pažymėti tai, kad tiek patys nukentėjusieji, tiek liudytojai vienareikšmiškai patvirtino, kad visi linksmai leido laiką, gėrė alkoholinius gėrimus, klausėsi muzikos, dainavo, juokėsi, jog jokių tarpusavio konfliktų negalėjo būti, o tai kategoriškai suponuoja išvadą, kad niekas iš draugų būrio A. T. sužaloti negalėjo. Dar daugiau, iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti ir tai, kad kilus konfliktui, visi jaunuoliai, prieš tai smagiai leidę laiką, išsigandę ar nenorėdami turėti nemalonumų, skubiai pasišalino, o tai reiškia, kad įvykio vietoje liko tie asmenys, kurie sukėlė muštynes, t. y. D. B. ir R. P.. Liudytojai E. V. ir M. B., kurie anot visų nukentėjusiųjų buvo tie kiti asmenys, atėję kartu su R. P. ir D. B., patvirtino aplinkybę, jog po įvykio D. B. ir R. P. grįžo prie suoliukų, kur jie prieš tai ir susitiko. Taigi, šie parodymai tik sustiprina aplinkybę, kad būtent D. B. ir R. P. nuėjo ir sukėlė muštynes vakarojusių jaunuolių kompanijoje. Atkreiptinas dėmesys dar į tai, kad kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tuo pačiu metu kai buvo sužalotas A. T., buvo sužaloti ir kiti nukentėjusieji L. B. bei M. R., ir nors A. T. ne tik dėl savo girtumo, tačiau ir dėl to, jog gynėsi saugodamas savo galvą rankomis, negalėjo konkrečiai nurodyti asmenų, kurie jį spardė, tačiau kitų nukentėjusiųjų parodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad kartu su D. B. buvo ir kiti (trys arba keturi) vaikinai, kurie nebuvo romų tautybės. Be to, liudytojas D. T. teisme patvirtino, kad iš brolio žodžių žinantis, jog brolis buvo užpultas čigonų. Nukentėjusysis M. R. taip pat teisme patvirtino, kad A. T., kuomet jie buvo ligoninėje, pasakė, kad jį sumušė D. (t. 5, b. l. 20). D. B. yra romų tautybės ir tai patvirtina, kad jis buvo vienas iš užpuolusių A. T.. Taip pat D. T. patvirtino aplinkybę, kad jis matė tik du vaikinus, praeinančius pro juos. Kai jie vėl grįžo, įvyko muštinės. Šie jo parodymai sutampa su E. V. ir M. B. parodymais, kad D. B. ir R. P. pirmi nuėjo į tą pusę, kur grojo muzika, sklido triukšmas. Iš paskos, kelių minučių tarpe, tiek jis, tiek liudytojas M. B. nuėjo į tą pačią pusę, todėl galima paaiškinti ir tai, kodėl liudytojai parodė, jog kartu su D. B. buvo net keletas asmenų, tačiau kai kurie iš jų stovėjo toliau nuo D. B.. Nukentėjusysis L. B. parodė, kad D. B. pažįsta iš matymo, o R. P. žino kaip asmenį, kuris nuolatos vaikšto kartu. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, abejonių nekyla, kad įvykio metu, kada buvo sužalotas A. T., su D. B. kartu buvo ir R. P., juolab, jog jie patys šio fakto ir neneigia. Tokiu atveju, nors pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad tiek R. P., tiek D. B. savo kaltės dėl A. T. sužalojimo nepripažino, padarydamas išvadą, jog jų kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų šioje dalyje nėra įrodyta, visgi, apeliacinės instancijos teismo manymu, šių asmenų parodymus būtina vertinti kritiškai, kaip nenuoseklius, neatmetant galimybės, jog tokie parodymai yra tiesiog jų pasirinktas gynybos būdas. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog tiek R. P., tiek D. B. viso proceso metu savo parodymus keitė. Jų parodymai prieštaringi, ne tik tarpusavyje, tačiau ir kitų apklaustų asmenų byloje atžvilgiu. Kaip matyti R. P., apklaustas įtariamuoju, visose apklausose parodė, jog jis nors kažkam ir smūgiavo, tačiau D. B. nieko nemušė, kadangi jis yra geras jo draugas ir viską matė, ką jis veikė tą vakarą. Akivaizdu, kad šios subjektyviai dėstomos aplinkybės yra tiesiog išgalvotos siekiant, kad draugas išvengtų atsakomybės dėl jo neteisėtų veiksmų. Tuo labiau, kad byloje esantys duomenys kategoriškai R. P. parodymus paneigia, dėl ko iškyla objektyvus pagrindas abejoti šio asmens parodymų patikimumu. Kita vertus, svarbu tai, kad R. P. 2016-01-20 apklausos metu savo kaltę pripažino iš dalies, o tikslinant įvykio aplinkybes bei aiškinantis jo kaltę, jį apklausus apeliacinės instancijos teisme, R. P. parodė, kad pripažįsta, jog smūgiavo kažkuriam asmeniui, sutiko, jog padarė viešosios tvarkos pažeidimą. Šioje situacijoje matyti, jog pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino aplinkybių, jog R. P. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu, pripažino sudavęs smūgį, kas iš esmės patvirtina, jog jis iš tiesų suvokė, jog jo neteisėtais veiksmais buvo ne tik, kad asmeniui sukeltas fizinis skausmas, tačiau ir pažeista viešoji tvarka, kas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atvirkščiai, tik sustiprina aplinkybę, kad būtent jis, kartu su D. B. sumušė A. T.. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. P. greičiausiai mušė D. T., taip pat negali būti teisinga, kadangi iš byloje esančių duomenų vienareikšmiškai matyti, kad atėję D. B. ir R. P. teiravosi, kur yra vaikinas raudonais marškinėliai (D. T.), o tai vienareikšmiškai parodo, jog tuo metu, ieškomo vaikino nebuvo, todėl R. P. jo sumušti tiesiog negalėjo. Pažymėtina, kad byloje nustatyti pakankamai aiškūs D. B. ir R. P. veiksmai. Nukentėję M. R. ir L. B. viso proceso metu pakankamai nuosekliai tvirtino, kad jiems smūgius sudavė būtent D. B.. Nei vienas iš šių nukentėjusiųjų nenurodė, kad jiems smūgius sudavė R. P.. Vertinant tai, kad R. P. pripažįsta sudavęs vieną smūgį, šios aplinkybės leidžia daryti loginę išvadą, kad R. P. šį smūgį sudavė būtent A. T.. Be to, pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino nusikalstamos veikos intensyvumo. Iš bylos duomenų matyti, kad smūgiai nukentėjusiems buvo suduoti vienas paskui kitą, toje pačioje vietoje, iš karto kai joje pasirodė R. P. ir D. B.. Nukentėjusysis A. T. patvirtino, kad kilus konfliktui sugebėjo nubėgti tik apie dvidešimt metrų, nes buvo pargriautas ir spardomas mažiausiai dviejų asmenų. Pagal bylos duomenis šalia nukentėjusiųjų buvo tik R. P. ir D. B., kiti du, tai M. B. ir E. V. buvo šiek tiek nuo jų atsilikę. Taigi įvertinus šių duomenų visetą bei R. P. parodymus, juos sugretinus su nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, abejonių nekyla, kad ne kas kitas, o R. P. buvo vienas iš asmenų, sudavusių smūgius A. T.. Duomenų, kad tuo metu A. T. galėjo būti sumuštas kokių nors kitų įvykio vietoje buvusių asmenų, apskritai nėra. Tai, kad jis nepamena visų įvykio aplinkybių, galėjo įtakoti ne tik jo neblaivumas, bet ir didelis stresas, sukeltas užpuolimo metu. Vien jau tai, kad A. T. broliui D. T. bei nukentėjusiajam M. R. nurodęs, kad buvo užpultas čigonų (D.) nurodo į aplinkybę, kurią teismas privalėjo įvertinti, tačiau to nepadarė, kas kolegijos vertinimu, nulėmė neteisingų išvadų dėl D. B. ir R. P. kaltės padarymą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir D. B. parodymais, šalinančiais jo kaltę dėl A. T. sumušimo, tačiau ir šiuo atveju teismo išvada nėra pagrįsta. Byloje esančių duomenų visuma leidžia vienareikšmiškai teigti, jog muštynes sukėlė būtent agresyviai nusiteikę D. B. ir R. P.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aiškinantis įvykio aplinkybes, D. B. apklausos 2016-01-27 metu nurodė, kad kažkuriam iš jaunuolių sudavė kumščiu į nugarą, nurodė, jog smūgiavo ir R. P., o tai patvirtina nukentėjusiojo A. T. parodymus, jog jis juto smūgius į nugarą. Kita vertus, netikėti, jog minėti jaunuoliai nebuvo agresyviai nusiteikę, nėra pagrindo, kadangi tiek iš liudytojų parodymų, tiek iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog vaikinams (išteisintajam ir nuteistajam) reikėjo menkavertės dingsties, jog būtų keliamas konfliktas – muštynės, kurios ir sekė viena po kitos skirtingų asmenų atžvilgiu. Atsižvelgus į nustatytas byloje aplinkybes bei įvertinus duomenis, paminėtus aukščiau, nekyla abejonių, jog tiek D. B., tiek R. P. ne tik, kad buvo įvykio vietoje, tačiau ir sumušė A. T., padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Visų minėtų įrodymų analize nustatytos aplinkybės sudaro vientisą ir logišką įvykių grandinę, pagal kurią darytina abejonių nekelianti išvada, kad R. P. kartu su D. B., minėtomis aplinkybėmis dalyvavo muštynėse ir sužalojo A. T.. Tačiau, kolegijos vertinimu, kaltinime nurodyta aplinkybė, kad R. P. kartu su D. B. sudavė ne mažiau kaip po 5 smūgius kojomis kiekvienas, yra neįrodyta. A. T. negalėjo pasakyti kiek tiksliai smūgių jam buvo suduota, todėl teismas privalėjo vadovautis specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad A. T. buvo nustatytas dešinio alkūnkaulio išnyrimas, odos nubrozdinimas viršugalvyje, odos nubrozdinimas kairės plaštakos antrame piršte ir kairėje blauzdoje. Reiškia, A. T. buvo suduota ne daugiau keturių smūgių. Šioje dalyje kaltinimas tikslintinas pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai išteisino R. P. ir D. B. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., R. P. dar ir iš kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. Pripažinus šią aplinkybę įrodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. P. bendrininkų grupe su D. B., viešojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu bei sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: D. B. sudavus vieną smūgį kumščiu M. R. į veidą ir padarius jam muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, apatinio kairės pusės pirmo danties panirimą, t. y. nežymų M. R. sveikatos sutrikdymą, po to, D. B. tęsiant nusikalstamus veiksmus, toje pačioje vietoje, sudavus vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam L. B. į galvą, taip sukėlus jam fizinį skausmą, po to, toje pačioje vietoje, jis pats, kartu su D. B. sudavė ne daugiau kaip keturis smūgius kojomis nukentėjusiajam A. T. į galvą, įvairias jo kūno vietas, savo bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam dešinio alkūnkaulio išnirimą, odos nubrozdinimus viršugalvyje, kairės plaštakos antrame piršte, kairėje blauzdoje, padarydami nesunkų A. T. sveikatos sutrikdymą, t. y. R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., taip pat jis kartu su D. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p. Dėl nuteistojo D. B. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinio skundo. Nuteistojo D. B. advokatė skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistąjį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 180 str. 1 d., ir 181 str. 1 d., todėl nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis prašo jį išteisinti. Visgi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo skundžiamą nuosprendį šioje dalyje naikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį D. B. atžvilgiu. Advokatė tvirtina, kad teismas visiškai nepagrįstai D. B. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 1 d., kadangi byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis vertė nukentėjusįjį S. U. perduoti turtą, grasino panaudoti fizinį smurtą ar panaudojo kitokią psichinę prievartą, tačiau su tokiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas kategoriškai nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas visiškai pagrįstą išvadą dėl nuteistojo D. B. kaltės šiame epizode, įvertino ir išanalizavo nukentėjusiojo S. U., liudytojo J. G., policijos pareigūnų A. B., S. P. parodymus, taip pat kitus byloje esančius rašytinius duomenis: J. G. pateikto mobiliojo ryšio telefono (duomenys neskelbtini) su Sim kortele apžiūros protokolą, 2015-09-25 AB (duomenys neskelbtini) pažymą (duomenys neskelbtini) ir kt. Skunde advokatė teigia, kad D. B. nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, negrasino ir nevertė paimti kredito, kita vertus, kelia klausimą dėl pinigų reikalavimo pagrindo, kadangi jie buvo reikalaujami kaip žalos atlyginimas už netinkamą elgesį su D. J. pussesere ir jos drauge. Tačiau ištyrus bylos įrodymus matyti, kad nei pirmos instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, D. B. nenurodė pusseserės, kuri galėjo būti pažįstama su nukentėjusiuoju S. U., duomenų. Tokiu būdu darytina išvada, kad D. B. reikalavimas S. U. laikytinas jo paties išgalvotu ir niekuo nepagrįstu pretekstu reikalauti pinigų. Kita vertus, byloje nėra nustatyta, kad minima pusseserė S. žinojo apie siekį atlyginti žalą. Be to, nagrinėjamoje situacijoje svarbu tai, jog nukentėjusysis apskritai viso proceso metu nuosekliai neigė tokių veiksmų atlikimą, atvirkščiai parodė, jog D. B. ir jo draugas, savo iniciatyva, išgalvoję reikalavimo pagrindą, grasindami peiliu reikalavo jam priklausančių pinigų. Nors advokatė skunde nurodo, jog minimas peilis nebuvo rastas, todėl negalima vienareikšmiškai tvirtinti, jog toks iš viso buvo, tačiau tai nepaneigia grasinimo nukentėjusiajam fakto. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis S. U. suklydo, arba sakė netiesą, parodydamas apie grasinimą peiliu. Teisme nukentėjusysis du kartus patvirtino (t. 1, b. l. 25, t. 4, b. l. 192), kad D. J. išsitraukė peilį, o D. B. juo grasino, be to, aplinkybė, kad pastarasis buvo sulaikytas ne tą pačią dieną, kaip D. J., paaiškina, kodėl peilis nebuvo rastas. Kita vertus, nukentėjusysis parodė ir tai, kad nuteistojo (D. B.) bijojo, ir nors pastarasis jo nemušė, tačiau grasino, kad sumuš, išveš į mišką, be to, žinojo, jog D. B. yra laikomas boksininku, todėl atsižvelgus tiek į asmenines nukentėjusiojo savybes, tiek į jo žinias apie nuteistąjį, visiškai suprantama, jog nukentėjusysis realiai suvokė jo atžvilgiu atliekamus neteisėtus veiksmus bei bauginimą. Advokatė taip pat nurodo, kad D. B. nevertė paimti pinigų, negrasino, nieko nedarė. Visgi tokie skundo argumentai yra paneigti ne tik byloje esančiais rašytiniais duomenimis, tačiau ir liudytojo J. G. parodymais, kad bendraudamas su nukentėjusiuoju telefonu išgirdo, kaip jam buvo sakoma, kad su juo bus susidorota, jei nuteistasis negaus pinigų, be to, sutikęs jam paskolinti pinigų – paimti kreditą, matė, kad nukentėjusysis atrodo išsigandęs ir pavargęs, be to, jis jam sakė, kad iš jo buvo reikalaujami pinigai, o susitikus – D. B. visada būdavo šalia – beveik metro atstumu. Būtina pažymėti, nors realiai nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu fizinio smurto nepanaudojo, tačiau tai nereiškia, jog nebuvo naudojama psichinė prievarta. Psichinė prievarta tokio pobūdžio bylose dažnu atveju pasireiškia grasinimu panaudoti fizinį smurtą. Šiuo atveju byloje esantys duomenys kategoriškai patvirtina aplinkybę, jog buvo grasinta susidoroti su nukentėjusiuoju, tuo atveju, jei jis neperduos 600 Eur, todėl jokių abejonių dėl psichinės prievartos buvimo šioje situacijoje nekyla, taigi advokatės skundo argumentai laikytini nepagrįsti. Tokią išvadą sustiprina, kaip minėta, ir nukentėjusiojo parodymai, jog jis bijojo D. B., todėl niekur nebėgo ir į nieką pagalbos nesikreipė. Galiausia svarbu ir tai, kad grasinimai gali būti išreikšti ne tik veiksmais, žodžiu, tačiau ir kitais veiksmais (gestais, mimika, baimę keliančios aplinkos sukūrimu ir kt.). J. G. parodė, kad nukentėjusysis apskritai buvo nedrąsus, negalintis savęs apginti, todėl nekyla abejonių, kad nuolatinis D. B. buvimas šalia jam kėlė baimę, kurią jis suvokė kaip realią grėsmę. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistasis suvokė tokio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, be to, turėjo aiškų materialinį suinteresuotumą - savo veiksmais siekė gauti 200 eurų už vaikščiojimą kartu su nukentėjusiuoju, kadangi tokio dydžio atlygį jam buvo pažadėjęs asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas. Kita vertus, nuteistasis pats teisme parodė, kad, būdamas kartu su nukentėjusiuoju ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, turėjo pabūti „stogu“, jog nukentėjusysis nepabėgtų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje tinkamai kvalifikavo D. B. veiksmus pagal BK 181 str. 1 d. ir pripažino jį kaltu dėl turto prievartavimo iš S. U.. Skunde advokatė nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai pripažino D. B. kaltu pagal BK 180 str. 1 d., kadangi byloje nėra objektyvių įrodymų apie išankstinį D. B. susitarimą su nenustatytu asmeniu apiplėšti E. V.. Dar daugiau, tvirtina, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. ir baudžiamasis procesas tokiu atveju išvis turėtų būti nutrauktas. Visgi apeliacinės instancijos teismas tokius skundo argumentus atmeta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio dalyje padarė pagrįstą išvadą dėl D. B. kaltės. Teismas šią išvadą padarė remdamasis byloje esančiais rašytiniais duomenimis bei nukentėjusiojo ir liudytojo M. B. parodymais, kuriais apeliacinės instancijos teismas taip pat neabejoja. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai detalizavo jų parodymus, taip pat pasisakė šiuo atveju, kodėl atmeta nuteistojo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad tiek nukentėjusiajam E. V., tiek liudytojui M. B., kurių parodymais teismas nematė pagrindo netikėti, nekilo abejonių, jog nuteistasis D. B. yra pažįstami su nenustatytu asmeniu, su kuriuo bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiajam priklausančią auksinę apyrankę. Nors advokatė skunde ginčydama nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus teigia, kad jų parodymai nepatvirtina, jog nuteistasis su nenustatytu asmeniu turėjo išankstinį susitarimą apiplėšti nukentėjusįjį, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad susitarimas padaryti nusikaltimą galimas ir konkliudentiniais veiksmais, kuomet bendravykdytojai tiesiog pritaria vienas kito neteisėtiems veiksmams siekiant bendro rezultato. Šiuo nagrinėjamu atveju D. B. pritarė nenustatyto asmens smurtinio pobūdžio veiksmams, neprieštaravo, kad iš nukentėjusiojo būtų atimta jam priklausantį auksinė grandinėlė, bei prisijungė prie nusikaltimo darymo pats vartodamas smurtą prieš nukentėjusįjį, tokiu būdu palaužiant nukentėjusiojo galimybę priešintis, dėl ko pastarasis, nenorėdamas būti dar labiau sužalotas, pats atidavė jam priklausantį turtą. Šios aplinkybės šioje situacijoje vienareikšmiškai leidžia tvirtinti, jog nuteistasis ir nenustatytas asmuo buvo susitarę pagrobti svetimą, nukentėjusiajam priklausančią apyrankę. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje nurodytais motyvais, kad D. B. kaltė pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d., todėl naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra jokio pagrindo. Dėl bausmių. Individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat turi įtakos konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo R. P. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą skirti laisvės apribojimo 1 metams bausmę, įpareigojant dirbti ar būti registruotam darbo biržoje, o už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą veiką – laisvės atėmimą dviem metams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis bausmių rūšimis sutinka, tačiau mano, kad siūloma skirti dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, vertinant R. P. asmenybę ir padarytų veikų pobūdį bei kilusias pasekmes, būtų per griežta. R. P. praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (t. 3., b. l. 79-84), nedirba, tačiau registruotas darbo biržoje (3 t., b. l. 85, 86), (duomenys neskelbtini) rajono psichikos sveikatos centro registre neįrašytas, (duomenys neskelbtini) psichoterapijos ir psichoanalizės centre neregistruotas (3 t., b. l. 74, 75), pagal gyvenamąją vietą dėl jo elgesio nusiskundimų negauta (3 t., b. l. 78). Jis padarė vieną nesunkų, vieną apysunkį tyčinius, baigtus nusikaltimus. Jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi įvertinus padarytų veikų pavojingumą bei teisiamojo asmenybę, kolegija sprendžia, kad R. P. už BK 138 str. 2 d. 8 p. padarytą nusikalstamą veiką skirtina vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri subendrintina apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 284 str. 1 d., esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p.). Įvertinusi aukščiau paminėtus duomenis, kolegija taip pat daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jos vykdymą atidedant minimaliam terminui ir skiriant jam pareigas – pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti iš už gyvenamosios vietos miesto ribų be priežiūrą vykdančio institucijos leidimo. Advokatė nesutinka su paskirta D. B. bausme pagal BK 181 str. 1 d., tvirtindama, jog ji yra per griežta, tačiau su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas 4 metų laisvės atėmimo bausmę atsižvelgė į nusikaltimo padarymo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, į tai, kad jis teistas 3 kartus už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, padarė iš viso keturias nusikalstamas veikas, iš kurių dvi įstatymo (BK 11 str. 4 d.) priskiriamos apysunkiams nusikaltimams, viena - nesunkiems nusikaltimams (BK 11 str. 3 d.), viena – baudžiamiesiems nusižengimams, šias nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nedirbantis (4 t., b. l. 70), registruotas VšĮ (duomenys neskelbtini) psichoterapijos ir psichoanalizės centro įskaitoje nuo 2015-06-23, diagnozė - (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 61). 2015-10-14 jam atlikta teismo psichiatrų konsultacija. Nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini), buvusio darbdavio AB (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) kūno kultūros ir sporto centro, kur lankė bokso treniruotes nuo 2008 metų, charakterizuojamas teigiamai (t 4., b. l. 72, 74), (duomenys neskelbtini) jaunimo mokyklos, kurioje mokėsi nuo 2012-09-01, charakterizuojamas kaip nepaklusnus, nedrausmingas, piktybiškas mokinys (4 t., b. l. 78), atleistas iš UAB (duomenys neskelbtini) dėl 10 dienų trukusios pravaikštos (t. 4, b.l. 76), baustas administracine tvarka (4 t., b. l. 81-83). Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas D. B. paskiriant bausmes, įskaitant ir šią, tinkamai motyvavo jų skyrimą, apibūdino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, įvertino D. B. asmenybę. Sprendžiant klausimą dėl D. B. paskirtos bausmės pagal BK 181 str. 1 d. pagrįstumo ir teisingumo, kolegija atsižvelgia dar ir į nusikalstamos veikos pobūdį bei jos intensyvumą. Nukentėjusiajam buvo grasinama peiliu, grasinama, kad bus išvežtas į mišką, be to, nuteistasis nukentėjusiojo nepaleido daugiau kaip vieną parą, o sunkesnių padarinių buvo išvengta tik nukentėjusiojo draugo J. G. ir kriminalinės policijos dėka. Be to, D. B. pagal BK 181 str. 1 d. jau buvo teistas 2014-09-04 nuosprendžiu, išvadų nepadarė, bei nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi visas anksčiau nurodytas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, nuteistojo D. B. įvykdyto nusikaltimo sunkumą (BK 11 straipsnio 4 dalis), laikydamasi apeliacinio skundo ribų, daro išvadą, jog nėra pagrindo mažinti nuteistajam D. B. šiuo nuosprendžiu pagal BK 181 str. 1 d. skirtą 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs D. B. kaltu padarius ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., įvertinęs anksčiau paminėtus duomenis, bei atsižvelgęs į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam skyrus realią laisvės atėmimo bausmę, artimesnę BK 138 str. 2 d. 8 p. sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui. Dėl suėmimo įskaitymo.Advokatė prašo įskaityti nuteistajam D. B. į galutinę subendrintą bausmę D. B. laikinajame sulaikyme nuo 2014-05-15 iki 2014-05-16 ir suėmime išbūtą laiką nuo 2014-05-20 iki 2014-09-04 argumentuodama tuo, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Panvėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-17 nuosprendžiu paskirta galutine bausme, nebuvo atsižvelgta į tai, kad minėtu nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2014-09-04 nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką buvo įskaitytas laikinajame sulaikyme ir sumėmime išbūtas laikas. Iš Panevėžio apylinkės teismo 2014-09-04 nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad D. B. buvo įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2014-05-15 iki 2014-05-16 ir suėmime nuo 2014-05-20 iki 2014-09-04 išbūtas laikas. Taip pat matyti ir tai, kad šis nuosprendis buvo bendrinamas su Panvėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-17 nuosprendžiu, vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 dalimis, t. y., jis buvo subendrintas su Panevėžio apylinkės teismo 2014-09-04 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies sudedant prie neatliktos dalies pridedant vėlesnio nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį. Šiuo atveju iš Panvėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-17 nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad bendrinant bausmes su ankstesniu to paties teismo 2014-09-04 nuosprendžiu, nebuvo įskaitytas D. B. laikinajame sulaikyme nuo 2014-05-15 iki 2014-05-16 ir suėmime nuo 2014-05-20 iki 2014-09-04 išbūtas laikas, todėl vadovaujantis BK 66 str. 1 d., D. B. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas privalo būti įskaitytas į jam paskirtą bausmę. Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų atlyginimo. (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 62-63), kuriuo prašo Valstybinės ligonių kasos naudai iš asmenų, pripažintų kaltų dėl A. T. sužalojimo, priteisti nukentėjusiojo 211,93 Eur išlaidų dydžio gydymo išlaidas, patvirtintas gydymo įstaigos pateiktais duomenimis. Ieškinys pagrįstas ir tenkinamas. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu būdu civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginės turtinės ar neturtinės žalos. R. P. ir D. B. tyčiniais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį, jis dėl sužalojimų buvo gydomas. Valstybinė ligonių kasa už suteiktas paslaugas gydymo įstaigai apmokėjo, todėl išlaidos Valstybinei ligonių kasai atsirado dėl R. P. ir D. B. neteisėtų veiksmų. Valstybinei ligonių kasai padaryta turtinė žala neatlyginta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalimi kaltinamasis, neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaigų dėl to turėtas išlaidas.Panevėžio apygardos teisme gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2016-04-04, 2016-11-28 pažymos, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos išteisintajam R. P. išlaidos sudaro 28,95 Eur, o nuteistajam D. B. šios išlaidos sudaro 127,38 Eur. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų D. B. ir R. P. neišieškotinos.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 329 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

tenkinti iš dalies prokurorės Linos Šimonienės apeliacinį skundą dėl 2016 m. rugsėjo 29 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį dalyje dėl R. P. išteisinimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. ir D. B. išteisinimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Pripažinti R. P. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirti bausmes:

pagal BK 284 str. 1 d. – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę;pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 7 p., 8 p., R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo metu pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, neišvykti iš už gyvenamosios vietos miesto ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pripažinti D. B. kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir skirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d. 5 d. 2 p., pagal BK 284 str. 1 d. paskirtą bausmę apimti bausme, paskirta pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis pagal BK 180 str. 1 d., 181 str. 1 d., 182 str. 3 d. ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-17 nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2015-12-10.

Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., 2 d., į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2014-05-15 iki 2014-05-16 ir nuo 2014-05-20 iki 2014-09-04.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš R. P. ir D. B. priteisti solidariai 211,93 Eur (du šimtus vienuolika eurų ir 93 ct.) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

D. B. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.