Telšių apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr.1-86-1-00128-2013-3 Procesinio sprendimo kategorija 2.2.4.3.; 2.3.2.1.3.3.

2013m. rugsėjo 5d.

Telšių rajono apylinkės teismo teisėja A. A., sekretoriaujant R. U., dalyvaujant prokurorams L. S., A. L., gynėjui A. J., nukentėjusiajam A. M., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis 9 klasių išsilavinimą, nevedęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), 2000-11-15 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal 1961 m. LR BK 271 str. 3 d. nuteistas laisvės atėmimu 1 m 4 mėn., kuris 2001-02-08 Šiaulių apygardos teismo nutartimi pakeistas, paskiriant pataisos darbus be laisvės atėmimo 1 metams, 2001-05-24 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal 1961 m. LR BK 246-1 str. 1 d. - pataisos darbais be laisvės atėmimo 1 metams ir atimti teisę 3 metus vairuoti transporto priemonę, 2003-08-04 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal 1961 m. LR BK 111 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 m, kuris 2003-12-02 Šiaulių apygardos teismo nutartimi pakeistas, perkvalifikuojant veiką ir paskiriant laisvės atėmimą 2 m., 2003-09-26 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu pagal 180 str. 2 d. - laisvės atėmimu 4 m., 2006-06-13 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal 180 str. 1 d. - laisvės atėmimu 2 m., 2008-05-26 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal 227 str. 2 d. - laisvės atėmimu 2 m., 2012-08-16 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal 227 str. 2 d. - laisvės atėmimu 1 m., pritaikius LR BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 1 m. 6 mėn., įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, 2013 03 14 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi pasiųstos atlikti vienerių metų laisvės atėmimo bausmės, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą LR BK 140str. 1d.,

V. N. kaltinamas tuo, kad jis 2013m. vasario 15 d., apie 17 val., būdamas neblaivus, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sugriebė savo senelį A. M. už rūbų ir vieną kartą trenkė į sieną, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.

K. V. N. savo kaltę pripažino ir parodė, kad 2013m. vasario 15 d., apie 17 val., būdamas girtas, norėjo važiuoti automobiliu, norėjo išsinešti raktelius, o senelis A. M. neleido, todėl jis senelį pastūmė. Buvo girtas, gerai įvykio aplinkybių neprisimena, sutinka su senelio paaiškinimais. Jeigu senelis sako, kad jis stūmė, tai tada jis savo kaltę pripažįsta. Jeigu senelis sako, kad jis prasilenkdamas tik kliudė senelį, tada prašė jį išteisinti. Negali paaiškinti aplinkybių, nes jų neprisimena dėl girtumo.

Nukentėjusysis A. M. parodė, kad 2013m. vasario 15 d., apie 17 val., jo anūkas V. N., būdamas girtas, norėjo važiuoti su jo mašina, todėl jis neleido. Jis stovėjo tarp durų į garažą. Praeidamas anūkas jį pastūmė ir jis su nugara atsirėmė į sieną. Pastūmė prasikeisdamas su juo. Jokio fizinio skausmo jis nepajuto. Policijos pareigūnams pasakė, kad pajuto fizinį skausmą, nes antraip jie būtų neieškoję V. N. ir automobilio. Jis jaudinosi, kad gali neatgauti automobilio. Bijojo, kad automobilis nebūtų konfiskuotinas. Teisme sako tiesą. Į policiją kreipėsi ne dėl patirto fizinio skausmo, o dėl to, kad buvo paimtas jo automobilis ir norėjo, kad automobilis būtų sugrąžintas. Anūkui jokių pretenzijų nebeturi.

L. V. M. parodė, kad prieš pusmetį jam paskambino tėvas A. M.. Jis buvo susijaudinęs, pasakė, kad anūkas V. N. pasiėmė be leidimo jo automobilį. Klausė ką daryti. Jis pasiūlė tėvui skambinti į policiją. Tėvas paprašė, kad jis paskambintų. Tada jis pats paskambino į policiją ir pranešė, kad V. N. savavališkai pasiėmė A. M. automobilį. Vėliau tėvas paskambino jam vėl, ir pasakė, kad policija automobilį surado. Apklausiat tėvą jis jokios įtakos policijos pareigūnams nedarė.

Iš pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą matyti, kad neblaivus V. N. 2013 02 15, apie 17 val., paėmė ranka už rūbų A. M., trenkė į sieną, bei iš kelnių kišenės savavališkai paėmė pareiškėjo automobilio VW Golf v.n. (duomenys neskelbtini) raktelius, taip sukeldamas fizinį skausmą, ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal LR BK 140str.1d. (b.l. 1).

Iš protokolo-pareiškimo matyti, kad nukentėjusysis A. M. nurodė, jog V. N. prašė duoti pavažiuoti jam priklausančiu automobiliu. Kadangi V. N. buvo neblaivus, pasakė, kad automobilio neduos. Tada V. N. prirėmė jį prie sienos ir pasiėmė automobilio raktelius iš kelnių kišenės (b.l.6).

Iš 2013 02 15 liudytojo apklausos protokolo matyti, kad A. M., apklausiamas iš karto po įvykio, nurodė, kad anūkas V. N. jį prirėmė prie sienos, ir iš kelnių kišenės paėmęs automobilio raktelius, savavališkai išvažiavo jo automobiliu. Apie šį faktą jis pranešė savo sūnui, kuris ir informavo policiją (b.l.8).

Iš 2013 04 28 liudytojo apklausos protokolo matyti, kad nukentėjusysis A. M. atsiėmė jam priklausantį automobilį po to, kai V. N. buvo nubaustas už vairavimą neblaiviam administracine tvarka, todėl pretenzijų V. N. dėl automobilio paėmimo neturi (b.l.10).

Iš tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje matyti, kad 2013 02 15, apie 17val, iš budėtojo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), A. M. anūkas sukėlė fizinį skausmą, bei savavališkai paėmė automobilį. Smurto poveikis pasireiškė tuo, kad A. M. už rūbų buvo tampomas po kambarį, todėl su nugara atsitrenkė į sieną (b.l.12-14).

Byla perduotina prokurorui.

Nusikalstama veika, numatyta LR BK 140str.1d. yra tyčinė veika, padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šio straipsnio dispozicija numato, kad atsakomybę užtraukia veiksmai, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo sukelia žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužaloja ar trumpam susargdina. Šiuo konkrečiu atveju V. N. kaltinamas tuo, kad sugriebė savo senelį A. M. už rūbų ir vieną kartą trenkė į sieną, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Tokiu būdu nusikaltimo objektas turi būti žmogaus kūno neliečiamumas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis kreipdamasis į policiją ir duodamas paaiškinimus, visur akcentavo savavališką jo automobilio raktelių ir paties automobilio paėmimą. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, duotų bylos nagrinėjimo teisme metu, jis buvo susirūpinęs, kad neblaivus anūkas nepadarytų eismo įvykio, bei, kad automobilis nebūtų konfiskuotas, todėl ir kreipėsi į policiją. Tas aplinkybes patvirtino ir liudininkas V. M.. Įvertinus šių aplinkybių visumą, galima pagrįstai manyti, kad nukentėjusiojo pranešimas dėl padarytos nusikalstamos veikos sietinas su neteisėtu automobilio užvaldymu, o ne su pasikėsinimu į jo kūno neliečiamumą. Teismas negali konstatuoti, kad nukentėjusysis melagingai pranešė apie nusikaltimą, nes visos jo nurodytos faktinės aplinkybės yra nuoseklios. Nukentėjusysis pats negali visiškai paneigti, kad fizinio skausmo nepatyrė, tačiau, kaip matyti, fizinis skausmas buvo sukeltas ne tiesiogiai smurtaujant nukentėjusiojo atžvilgiu, siekiant sukelti jam fizinį skausmą, o siekiant patekti į nukentėjusiojo automobilį. Šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos, nors jas akivaizdžiai nurodė nukentėjusysis. Nusikalstamos veikos padarymo būdas, padariniai, ir kitos svarbios aplinkybės turi būti nurodomos kaltinamajame akte. Kaltinamajame akte yra esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudaro kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (LR BPK 219 str. 3 p.) Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte neteisingai ir neišsamiai nurodytos faktinės galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių ir gali lemti kaltinamojo veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamąjį procesą reglamentuojančios teisės normos draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tai gali būti padaryta tik prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu, laikantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 256 str. nustatytos tvarkos. Nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, prokuroras Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 str. nustatyta tvarka prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nepateikė, teismas, nepažeisdamas kaltinamojo teisės į gynybą, savo iniciatyva jų pakeisti negali. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo teismui išsamiai ir teisingai išnagrinėti bylą (LR BPK 254 str. 3 d.), todėl įrodymų tyrimas atnaujintinas ir byla perduotina prokurorui.

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 254 str. 3 d., 300 str. 2 d.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atnaujinti įrodymų tyrimą.

Baudžiamąją bylą, dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, perduoti Telšių apylinkės prokuratūrai.

Nustatyti 2 mėnesių terminą, skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, nurodytiems trūkumams pašalinti.

Nutartis per 7 dienas nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Telšių rajono apylinkės teismą.

Teisėja A. A.