Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. V. (K. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3319-823/2015 pagal ieškovo K. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,Swedbank“, dalyvaujant trečiajam asmeniui A. V., dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2006 m. lapkričio 20 d. vartojimo kredito sutarties pagrindu jis (ieškovas) gavo iš atsakovės 173 772 Eur; po sutarties sudarymo sumokėjo atsakovei 23 476,01 Eur. Skirtumas tarp gautos kredito sumos ir atsakovei sumokėtos sudaro 150 295,99 Eur. Ši suma turėtų būti priteista atsakovei, taikant restituciją.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Teismas sprendimą grindė CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiančia apgaulės sąvoką, bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, ir nenustatė atsakovo nei aktyvių, nei pasyvių (nutylėjimo) veiksmų, tyčia suklaidinusių sandorį sudarantį asmenį dėl esminių sandorio aplinkybių. Kiekvienas asmuo turi pareigą pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, siekdamas sudaryti konkretų, paties pasirinktą sandorį. Informacijos apie gresiančią ekonominę krizę nesuteikimas, net jei ši informacija atsakovei buvo žinoma ginčijamo sandorio sudarymo metu, teismo įsitikinimu, negali būti vertinamas kaip aplinkybės, kurią, remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, turėjo būti atskleistos kitai šaliai, nuslėpimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas neįvertino to, kad ieškovas siekia apginti savo kaip vartotojo teises, todėl nepagrįstai nurodė, kad jis pats turėjo domėtis finansine ir ekonomine padėtimi. Jeigu atsakovė būtų informavusi apie gresiančią ekonominę krizę, ieškovas nebūtų sudaręs kredito sutarties.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, buvo nepakankamai aktyvus, atsisakė apklausti liudytojus – atsakovės darbuotojus, atsisakė priimti atsakovės finansų analitikos ataskaitą, kuri patvirtina jo (ieškovo) reikalavimus. Byloje esantis viešas atsakovės prezidento M. W. 2010 m. lapkričio 11 d. pranešimas, kad jis jaučiasi kaltas dėl įvykių Baltijos šalyse, įrodo, kad atsakovei buvo žinoma apie artėjančią finansų krizę, ir ji nutylėjo šią informaciją. Tai lėmė ieškovo valią sudaryti kredito sutartį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes. Ginčijamo sandorio sudarymo metu apelianto atlyginimas buvo per 6 000 Lt; jis buvo vienintelis UAB ,,Kino ekspresas“, kuri užsiėmė daugiabučių namų statyba, akcininkas ir direktorius. Į ją (atsakovę), kreipėsi siekdamas finansinės naudos – mažesnių palūkanų. Apeliantas teigia, kad suklydo dėl esminių sandorių aplinkybių, nes nežinojo, kad po trejų metų nuo sandorio pasirašymo bus finansų krizė. Suklydimą galima konstatuoti tik jei suklysta dėl aplinkybių, egzistavusių sandorio sudarymo metu. Ginčo sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi, nes ja nebuvo įsigyjamos prekės ar paslaugos, o tik refinansuojama paskola, gauta kitame banke. Sudarydamas sutartį, apeliantas prisiėmė su tuo susijusią riziką, bet savo įsipareigojimų nevykdė. Apeliantas patvirtino sutartį, todėl neturi teisės jos ginčyti. Bankui nutraukus sutartį, apeliantas teisme ginčijo vienašalį sutarties nutraukimą, tačiau ieškinys atmestas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12545-864/2011. Paminėtoje byloje konstatuota, kad kredito gavėjas sistemingai pažeidinėjo sutartį ir siekė nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų sutartinių įsipareigojimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d., toliau – CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nėra.

Apeliantas ginčija kredito sandorį, kaip sudarytą apgaulės būdu, atsakovei nuslėpus informaciją apie po kelerių metų gresiančią ekonominę krizę.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo, kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 str. 5 d.). Apgaule pripažįstami tik tokie suinteresuotos šalies veiksmai, kurie turėjo lemiamos įtakos kitos šalies valiai susiformuoti. Sprendžiant dėl apgaulės, reikšminga ar apgaule kaltinama sandorio šalis atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, tyčia nutylėjo reikšmingas faktines aplinkybes, dėl kurių kita sandorio šalis buvo paskatinta sudaryti sandorį, kurio, žinodama apie nutylėtas esmines aplinkybes, būtų nesudariusi. Spendžiant ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, svarbus ir ieškovo elgesys iki sandorio sudarymo, jo sudarymo metu bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Tokios pozicijos laikosi ir teismų praktiką formuojantis Lietuvos Aukščiausiais Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2008; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007 ir kt.).

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad egzistuoja sąlygos, dėl kurių ginčijama 2006 m. lapkričio 20 d. kredito sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Apeliantas nurodė vienintelę, jo įsitikinimu, esminę sandorio negaliojimo sąlygą – atsakovo nutylėjimą apie ateityje gresiančią pasaulinę ekonominę krizę. Ginčijama 2006 m. lapkričio 20 d. kredito sutartimi apeliantas iš atsakovės gavo 144 810 Eur kreditą 2006 metais AB ,,DnB NORD“ banko suteiktam kreditui grąžinti ir 28 962 Eur kreditą buto remontui. Byloje nustatyta kad, kad apeliantas pats, atsakovės neverčiamas, neįkalbinėjamas, išreiškė valią gauti ginčo kreditą mažesnėmis palūkanomis. Byloje nėra duomenų, kad šalys, sudarydamos sutartį, aptarinėjo valstybės ekonominę situaciją, ateityje galimą ekonominę krizę bei jos įtaką apelianto finansinei padėčiai ir jo galimybei grąžinti kreditą. Nors apeliantas gavo kreditą kaip fizinis asmuo, tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, kad jis yra taip pat ir verslininkas, vykdęs daugiabučių namų statybą, turi skolinimosi patirties. Apeliantas neteigia, kad jis nesuprato sudaromo sandorio esmės, jo galimų pasekmių rizikos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-459/2010, 3K-265/2011 ir kt. yra konstatavęs, kad nuo 2008 metų pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p.), tačiau ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2006 metais, gerokai iki paminėtos krizės pradžios, todėl teigti, kad atsakovė jau tuo metu turėjo žinoti apie gresiančias neigiamas ekonomines permainas ar jas prognozuoti, nėra pagrindo. Apeliantas nepateikė įrodymų apie tai, kad atsakovė žinojo apie gresiančią 2008 metų krizę ir tyčia nutylėjo apie tai, nesąžiningai siekdama, kad apeliantas sudarytų ginčijamą sutartį. savo teiginius grindžia prielaidomis (CPK 177, 178 str.). Apeliantas, siekdamas gauti kreditą, privalėjo įvertinti savo finansines galimybes ir taip pat numatyti galimas, taip pat ir neigiamas, situacijas (įmonės bankrotą, bedarbystę ir t.t.), tuo labiau, kad pats užsiėmė verslu.

Byloje nustatyta, kad apeliantas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nemokėjo kredito įmokų ne dėl to, kad sutartis sudaryta atsakovei apgavus apeliantą, nuslėpus ateityje būsiančios ekonominės krizės faktą, o dėl paties apelianto kaltės, nevykdant prisiimtų įsipareigojimų (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. įsiteisėjęs sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-12545-864/2011).

Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų atlikusi kokius nors nesąžiningus, tyčinius veiksmus, turėjusius įtakos ginčo sutarčiai sudaryti. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi šalims įstatymo galią ir turi būti sąžiningai bei tinkamai vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Kreipimasis į teismą po beveik aštuonerių metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, vertintinas kaip siekis išvengti sutartinės prievolės įvykdymo.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nebuvo aktyvus ir t. t. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šalis, laikydamasi dispozityvumo ir rungimosi principų, turi veikti aktyviai, įrodinėti savo reikalavimų pagrindą, formuluoti atsikirtimus į kitos šalies pareikštus reikalavimus, teikti kontrargumentus ir įrodymus, paneigiančius kitos šalies argumentus bei įrodymus. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 179 str. 2 d.). Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Apeliantas nėra atleistas nuo pareigos įrodyti savo teiginius.

Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Vienas iš įrodymų vertinimo kriterijų yra šių įrodymų ryšys su byla. Įrodymai gali būti vertinami kaip neturintys ryšio su byla, jeigu nustatyta, kad jie tiesiogiai ar netiesiogiai nepatvirtina jokių bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įvertinus bylos faktines aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas byloje apklausti atsakovės darbuotojus, dirbusius 2006 metais, ir pareikalauti 2006 metų finansų analitikų ataskaitų, pažeidė paminėtas įrodymų vertinimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 2 d. nutartimi atmetė tokį apelianto prašymą, motyvuodamas tuo, kad nenurodytas šių įrodymų ryšys su byla, ir neaišku, kokias konkrečias faktines aplinkybes tokie įrodymai gali pagrįsti. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada. Apelianto nurodomi argumentai ir pateikti įrodymai nepagrindžia jo ieškininio reikalavimo pagrįstumo, todėl ieškinys atmestas pagrįstai (CPK 185 str.).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujančio asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių faktinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.