- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-01-23
- Bylos Nr.
- 1A-18-462-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius
- Nukentėjusysis
- V. V.
- Nuteistasis
- E. Ž.
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-18-462/2014
Teisėja Zita Romanovaitė Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.6.; 1.2.4.5.; 1.2.26.2.1.; 2.1.9.; 2.1.15.1.2.
2014 m. sausio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-15 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. bei nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneriems) metams laisvės apribojimo, įpareigojant per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą;
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį – 6 (šešiems) mėnesiams laisvės apribojimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.
Pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo E. Ž. 4 000 Lt (keturis tūkstančius) litų neturtinės ir 261 Lt (du šimtus šešiasdešimt vieną litą) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. V.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2012-07-25, apie 14.00 val., viešoje vietoje – Klaipėdos m., Kuncų g. „(duomenys neskelbtini)“ namo kieme, sustabdęs nuosavą automobilį vairavusį V. V. ir pastarajam išlipus iš automobilio, kitų žmonių akivaizdoje, tyčia ne mažiau kaip šešis kartus metaline geležte sudavė ranka besiginančiam V. V., pataikydamas jam į kairę ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje, kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, kairio peties išoriniame paviršiuje, kairio dilbio sumušimus su minkštųjų audinių patinimu, poodine kraujosruva, odos nubrozdinimu, muštine žaizda ir kairiojo alkūnkaulio lūžimu, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-15 nuosprendį ir jį išteisinti.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas byloje reikšmingas aplinkybes nustatė remdamasis vien tik nukentėjusiojo melagingais parodymais, nesiremdamas kitų proceso dalyvių (liudytojų) parodymais, ir priėmė akivaizdžiai nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Pirma, apeliantas tvirtina, kad jis pats nurodė (tai patvirtino ir D. K.), jog V. V. su savo džipu užstojo pravažiavimą kitiems eismo dalyviams, savo automobilį sustabdymas viduryje kelio, ir priėjo prie jo šaukdamas dėl to, kad jis (nuteistasis) parašė pareiškimą policijai dėl jo sūnaus sumušimo. Jis nukentėjusiajam atsakė, kad ne jis, o jo žmona buvo parašiusi pareiškimą policijai. V. V. puldamas ant jo dar pagrasino, kad ne jis, o apeliantas turėsiąs problemų ir sumokės jam pinigus už tai. Todėl darytina išvada, kad būtent V. V. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.
Antra, apeliantas savo skundą toliau grindžia tuo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis nuosekliai nurodė, jog jokių smūgių nesudavė, o tik ramino nukentėjusįjį. Juo labiau jis neturėjo jokio daikto rankose, nes kaip minėta anksčiau, viskas vyko greitai, kada nukentėjusysis sustabdęs savo automobilį prieš jo automobilį, staigiai prie jo pribėgo. Be to, niekas iš liudytojų nematė jo rankose jokio daikto.
Trečia, atvykus policijos pareigūnams V. V. nieko jiems neminėjo jokių metalinių geležčių, kaip nurodyta kaltinime. Taip pat neparodė jokių sužalojimų, nes akivaizdu, kad ir be parodymo policijos pareigūnai būtų matę sužalotą, stipriai kraujuojančią ranką (kaip matyti nuotraukose) ir būtų paklausę, iš kur tai, bei, kaip parodė teisme, būtų surašę protokolą ar iškvietę medicininę pagalbą.
Ketvirta, apeliantas pažymi ir tai, kad teismo medicinos eksperto paklausus, ar gali pats nukentėjusysis susižaloti sau ranką, buvo atsakyta, jog tokia tikimybė galima. Juolab, kaltinime nurodyta, kad jis sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius, tačiau eksperto išvadoje nurodoma, kad sužalojimai padaryti ne mažiau kaip keturiais smūgiais.
Nuteistasis pateiktą apeliacinį skundą apibendrina tuo, kad visų išvardytų aplinkybių teismas nevertino, šių aplinkybių priimtame nuosprendyje neanalizavo ir nenurodė, kodėl to nedaro. Apeliantas yra įsitikinęs, kad V. V. „meniškai“ surežisavo savo sužalojimą ir įvykdė savo grasinimus, išsakytus konflikto pradžioje, teigdamas „jog dabar jis (nuteistasis) mokės jam už tai, kad buvo parašytas pareiškimas policijai dėl jo (apelianto) vaiko sumušimo“, kai jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Tai patvirtina ir tai, kad įvykį V. V. inscenizavo po jam iškeltos baudžiamosios bylos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas pagrįstai ir teisėtai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. įtvirtinta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma neleidžia abejoti, kad nuteistasis viešoje vietoje sumušė nukentėjusįjį V. V. padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apelianto E. Ž. padarytos nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir 284 str. 1 d.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, E. Ž. kaltę nuosprendyje grindė neginčijamai nustatytu paties konflikto faktu tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, nukentėjusiojo V. V. parodymais, liudytojos D. K. parodymais, eksperto R. P. P. paaiškinimais, liudytojos J. Ž. parodymais, 2012-07-26 protokolu pareiškimu, 2013-01-15 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, 2013-01-11 parodymų patikrinimo vietoje protokolu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2012-07-26 specialisto išvada Nr. G 1359/12(03), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2012-10-23 papildoma specialisto išvada Nr. pG 2136/12(03), 2012-08-20 asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos protokolu, 2012-09-25 akistatos protokolu, 2012-12-28 parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir kita bylos medžiaga. Be to, BPK 96 str. nustatytos dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rūšys.
Dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, yra: privatūs fizinių asmenų raštai, pareiškimai, prašymai, skundai, laiškai, dienoraščiai ir kiti asmeninio pobūdžio rašiniai; magnetiniai, lazeriniai ir elektroniniai įrašai: garso ir vaizdo juostos, kompaktinės plokštelės ir kitos elektroninės informacijos laikmenos (BPK 96 str. 1 d. 3 ir 4 p.). Nukentėjusysis į bylą pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti gausiai kraujuojanti žaizda rankoje (alkūnėje) (b. l. 173–174, t. 1). Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta tyrėja J. Ž. parodė, kad nukentėjusysis jai rodė nuotraukas telefone. Paskutinės apklausos metu apie jas paklausė nukentėjusiojo, jis sakė, kad nuotraukas pateiks teisme (b. l. 179, t. 1). Nukentėjusysis teismo posėdžio metu nurodė, kad tai tos pačios nuotraukos, kurias jis tyrimo metu rodė tyrėjai.
Pažymėtina, kad nuteistasis E. Ž. kaltės dėl to, kad viešoje vietoje sumušė nukentėjusįjį padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nepripažino ir byloje nebuvo nustatyta liudytojų, tiesiogiai mačiusių smūgių sudavimo nukentėjusiajam aplinkybių. Tačiau byloje yra surinkta pakankamai kitų įrodymų, kurie leistų neabejotinai teigti, jog apeliantas padarė šias nusikalstamas veikas.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių reikšmingų aplinkybių ir skundžiamame nuosprendyje jų neanalizavo. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl to, kad niekas iš liudytojų nematė jo rankose jokio daikto, o juo labiau metalinio strypo, ir jis jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, laikėsi.
Taigi apeliantas neneigia to, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje konfliktavo su nukentėjusiuoju, tačiau neigia viešoje vietoje sudavęs jam smūgius metaliniu strypu ir taip sukėlęs jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta D. K. parodė, kad gyvena Kuncų g. „(duomenys neskelbtini)“ name, trečiame aukšte. 2012-07-25 13.45 val. buvo namie. Kieme išgirdo triukšmą, todėl priėjo prie lango. Nukentėjusysis buvo atvažiavęs su džipu, E. Ž. buvo prie savo automobilio BMW. Sustojus džipui, už jo vėliau sustojo dar kelios mašinos. Džipas sustojo važiuojamojoje dalyje. Nukentėjusysis priėjo prie E. Ž., aiškinosi, konfliktavo. Nukentėjusysis mosikavo rankomis, rodė piktumą, kaimynas (nukentėjusysis) buvo ramesnis. Kaimynas vaikėsi nukentėjusįjį po kiemą, rankoje nieko neturėjo. Vyrai nubėgo už namo kampo. E. Ž. grįžo vienas, iš paskos nukentėjusysis, kuris nuvažiavo su džipu, paskui grįžo (b. l. 165, t. 1). Konstatuotina, kad šie liudytojos parodymai kartu su specialisto išvadomis, paties nukentėjusiojo parodymais pripažinti esminiais įrodymais, pagrindžiančiais E. Ž. kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo.
Vien ta aplinkybė, kad byloje apklausti asmenys nematė E. Ž. rankose metalinio strypo (išskyrus nukentėjusįjį) ir byloje nebuvo nustatytas minėtas įrankis, negali paneigti visų kitų įrodymų byloje, kurie leidžia nustatyti tarpinius faktus ir išvadas tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Apeliantas savo skunde kvestionuoja specialisto išvadų atitikimą nukentėjusiojo parodymams, teigdamas, kad rankos sužalojimus nukentėjusysis patyrė kitomis aplinkybėmis, galbūt susižalojo pats. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius atmeta.
Pagal teismų praktiką, specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 11 d. nutartis Nr. 2K-2/2005). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ekspertizės akte ar specialisto išvadose yra nurodytos konkrečios tikėtinos (nekategoriškos) eksperto/specialisto išvados davimo priežastys, ekspertizės aktas/ specialisto išvada yra išsamūs ir jais remtis nuosprendyje įstatymas nedraudžia.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2012-07-26 specialisto išvadoje Nr. G 1359/12(03) nurodyta, kad sužalojimus V. V. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus nurodytas vietas kietu buku daiktu. Kairio dilbio sumušimas su alkūnkaulio vidurinio trečdalio lūžimu dar vadinamas „apsauginiu“, kada nukentėjusysis nuo smūgių bando prisidengti kitas kūno vietas (b. l. 28, t. 1). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2012-10-23 papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 2136/12(03) nurodyta, kad sužalojimus V. V. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus nurodytas vietas kietu buku daiktu. Kairio dilbio sumušimas ir alkūnkaulio vidurinio trečdalio lūžimas dar vadinamas „apsauginiu“, kada nukentėjusysis nuo smūgių bando prisidengti kitas kūno vietas. Pagal apžiūros metu konstatuotą sužalojimų išsidėstymą V. V. kūne galima išskirti ne mažiau kaip keturias trauminio poveikio vietas (kairysis dilbis, kairė alkūnė, kairysis žastas, kairio peties sritis) (b. l. 35–36, t. 1). Pirmosios instancijos teismas laikėsi reikalavimų vertindamas specialistų išvadas, itin atidžiai ir išsamiai jas ištyrė, išvadų patikslinimui apklausė tyrimus atlikusį ekspertą R. P. P., kuris paaiškino, kad sužalojimai gauti dėl bukos traumos. Alkūnė sužalota kietu buku daiktu. Alkūnkaulio lūžimas gali kilti nuo smūgio į aštrią briauną. Petį, žastą gali susižaloti ir virsdamas. O norint alkūnkaulį sulaužyti, į tą vietą turi būti tiesus smūgis (b. l. 178, t. 1).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti specialisto išvadose nustatytomis aplinkybėmis, kadangi jos visiškai atitinka nuoseklius bei aiškius nukentėjusiojo parodymus, taip pat teismo posėdyje apklausto eksperto R. P. P. duotus paaiškinimus. Darytina išvada, kad šie teismo posėdžio metu išdėstyti eksperto R. P. P. paaiškinimai visiškai atitinka nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes.
Teisėjų kolegija neabejoja, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusysis patyrė būtent nuo E. Ž. suduotų smūgių, t. y. smūginio kontakto metu nuo kieto buko daikto. Konstatuotina, jog būtent nuo suduotų smūgių metaliniu strypu nukentėjusiajam buvo padaryti odos nubrozdinimai kairėje alkūnėje, kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, kairio peties išoriniame paviršiuje, kairio dilbio sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, poodinė kraujosruva, odos nubrozdinimas, muštine žaizda ir kairiojo alkūnkaulio lūžimas.
Įvertinus nukentėjusiojo parodymus, taip pat minėtomis specialisto išvadomis ir eksperto paaiškinimais konstatuotas aplinkybes, t. y. kad sužalojimus V. V. galėjo patirti dėl bukos traumos, nes alkūnė sužalota kietu buku daiktu, kadangi norint alkūnkaulį sulaužyti, į tą vietą turi būti tiesus smūgis, kolegija neabejoja, jog minėtą traumą V. V. patyrė būtent nuo suduotų smūgių. Apeliacinės instancijos teismui, išnagrinėjusiam byloje surinktus įrodymus, taip pat nekyla jokių abejonių, kad šiuos smūgius nukentėjusiajam sudavė būtent nuteistasis. Todėl apelianto teiginiai, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti kur nors kitur ar susižaloti pats „inscenizuodamas“ įvykį, yra nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė visas reikšmingas aplinkybes, nuosprendyje išsamiai atskleidė įrodymų esmę ir išanalizavo surinktus įrodymus bei nustatė, jog esminių baudžiamojo proceso pažeidimų padaryta nebuvo.
Byloje ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje – Klaipėdos mieste, Kuncų g. „(duomenys neskelbtini)“ namo kieme, t. y. vietoje, kur nuolat yra praeivių, važiuoja automobiliai. Tokioje vietoje, t. y. daugiabučių namų kieme, bet kada gali pasirodyti įvairaus amžiaus asmenys: tiek mažamečiai vaikai, paaugliai, tiek ir senyvo amžiaus gyventojai. Šios nusikalstamos veikos vaizdo praeiviai galėjo būti sukrėsti, pasijusti nesaugūs. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šia aplinkybę pakankamai detaliai aptarė skundžiamame nuosprendyje, todėl iš naujo dėl to pasisakyti nėra tikslinga. Viešosios tvarkos pažeidimas byloje įrodytas visiškai.
Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, mano, kad E. Ž. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. viešoje vietoje daugiabučio namo kieme sudavė nukentėjusiajam tyčia ne mažiau kaip šešis kartus metaliniu strypu sudavė ranka besiginančiam V. V., pataikydamas jam į kairę ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje, kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, kairio peties išoriniame paviršiuje, kairio dilbio sumušimus su minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą, odos nubrozdinimą, muštinę žaizdą ir kairiojo alkūnkaulio lūžimą, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šios apelianto padarytos nusikalstamos veikos – nesunkus sveikatos sutrikdymas bei nepagarbos aplinkiniams demonstravimas ir visuomenės rimties sutrikdymas – byloje įrodyta neginčijamai.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamojo E. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs visus byloje esančius duomenis, mano, jog yra pagrindas byloje pripažinti E. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).
BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismai, spręsdami klausimą, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką jam nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį.
Pažymėtina, kad ši lengvinanti aplinkybė reiškia, jog kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012).
Nukentėjusysis teismo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo nepažinojo iki įvykio su vaikais, po kurio jis pradėjo skambinti, grasinti. Jo (nukentėjusiojo) dukra skundėsi, kad Ž. sūnus skriaudžia, jis to berniuko nemušė, tik papurtė. Tuo tarpu liudytoja Ž. Ž. parodė, kad su nukentėjusiuoju susipažino teisme. Ji parašė pareiškimą, jog nukentėjusysis sužalojo jos sūnų. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti apie tai, jog nukentėjusysis privažiavęs prie nuteistojo pradėdamas agresyviai priekaištauti dėl policijai parašyto pareiškimo pats pradėjo kurti konfliktišką situaciją. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tokiu būdu nukentėjusysis veikė provokuojamai, teisėjų kolegija neatmeta tos galimybės, jog nukentėjusysis sakė necenzūrinius žodžius nuteistajam.
Pripažįstant, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, taip pat reikšmingi yra liudytojos D. K. parodymai. Teismo posėdžio metu ji aiškiai parodė, jog džipas sustojo važiuojamoje dalyje, už jo vėliau sustojo dar kelios mašinos. Nukentėjusysis priėjo prie E., aiškinosi, konfliktavo, nukentėjusysis buvo agresyvus. Nukentėjusysis šaukė, mosikavo rankomis, demonstravo pyktį, kaltinamasis buvo ramesnis (b. l. 165, t. 1). Be to, teismo posėdžio metu apklausta apelianto žmona Ž. Ž. parodė, kad nukentėjusysis ir jai sakė necenzūrinius žodžius, tai darė net ir atvykus policijai. Taigi šie liudytojų parodymai patvirtina, jog pats nukentėjusysis siekė konfliktuoti su apeliantu, buvo agresyvus ir savo kūno kalba (konkliudentiniais veiksmais) aiškiai provokavo nuteistąjį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Paskirdamas bausmes nuteistajam E. Ž., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. E. Ž. nuteistas už dviejų tyčinių nesunkių nusikaltimų padarymą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. Ž. bausmes, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. sankcijoje numatyti viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nuteistojo asmenybę (dirba, turi šeimą, anksčiau neteistas ir galiojančių administracinių nuobaudų neturi, darbe charakterizuojamas teigiamai), padarė pagrįstą išvadą, jog tinkamiausia bausmės rūšis E. Ž. bus laisvės apribojimas.
BK 48 str. 2 d. numatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. Už nesunkų sveikatos sutrikdymą apylinkės teismas nuteistajam skyrė bausmę, kuri savo dydžiu artima straipsnio sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui (1 metų trukmės laisvės apribojimą), o už viešosios tvarkos pažeidimą bausmę, kuri savo dydžiu artima straipsnio sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui (6 mėnesių trukmės laisvės apribojimą). Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismo paskirta bausmė yra optimali (teisinga ir protinga). Taip pat konstatuotina, kad nuteistajam paskirtas įpareigojimas – atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą – individualizuotas tinkamai.
Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo priteisė nukentėjusiajam V. V. 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, t. y. pareikštą ieškinį tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl kaltinamojo veiksmų įvykio metu nukentėjusiajam V. V. buvo nesunkiai surikdyta sveikata, tačiau nukentėjusiojo dėl įvykio patirtos pasekmės nėra susijusios su itin dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, dėl to nukentėjusiajam nebuvo atliekamos operacijos, duomenų apie liekamuosius traumos reiškinius teismui nepateikta. Apylinkės teismas taip pat pažymėjo, jog nukentėjusiajam buvo sulaužyta ranka, jam teko nešioti langetę, tai pablogino jo gyvenimo kokybę ir apribojo jo bendravimo galimybes, apsunkino verslo santykius.
Paminėtina tai, kad nuteistasis pateiktame apeliaciniame skunde dėl civilinio ieškinio nieko nepasisako, nukentėjusysis apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskritai nepateikė, t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad byloje nustatyta nuteistojo atsakomybė lengvinanti aplinkybė, daro išvadą, kad yra pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimą.
Vienas iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, galinčių turėti įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui, yra sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 gruodžio 12 d. nutartyje Nr. 2K-669/2006 konstatuota, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.
Bylos duomenimis nustatyta, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis, jis pradėjo viešoje vietoje santykius su nuteistuoju aiškintis tokiu būdu, jog net aplinkiniai žmonės, be to, būdami namuose į tai atkreipė dėmesį, be to, savo automobiliu buvo kurį laiką užblokavęs įvažiavimą, kol savo įžūliais veiksmais išprovokavo apeliantą nusikalsti. Šios aplinkybės yra reikšmingos siekiant tinkamai įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą, kai ši žala patirta jo paties išprovokuotais veiksmais. Todėl apeliacinės instancijos teismas priteistos neturtinės žalos dydį mažina iki 2 000 Lt.
Atsižvelgiant į tai, nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir iš nuteistojo E. Ž. nukentėjusiajam V. V. priteista neturtinė žala mažintina.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 ir 4 p.,
nusprendžia:
nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Nustatyti nuteistojo E. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio V. V. elgesys.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-15 nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo E. Ž. nukentėjusiajam V. V. 4 000 litų neturtinei žalai atlyginti pakeisti ir iš nuteistojo E. Ž. nukentėjusiajam V. V. priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.