Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko,

nerengdama teismo posėdžio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. B. prašymą dėl jo teisinės padėties palengvinimo, sušvelninant Kauno apygardos teismo 2002 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2018 m. kovo 19 d. pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės Vyriausybė nurodo, jog pareiškėjai, taip pat ir nuteistasis R. B., galėjo pasinaudoti EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Be to, Vyriausybė teigia, kad nepasinaudojimas tokia galimybe yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, savo ruožtu sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių EŽTT procese.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnyje yra naudojamas terminas „įstatymas“, todėl prašyme pasisakoma, kad šis terminas turi būti aiškinamas plačiau nei tik Lietuvos Respublikos Seimo išleistas ir Prezidento patvirtintas teisės aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgauna teisinę galią. Pažymėta ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

2016 m. gegužės 9 d. Konstitucinio Teismo sprendime Nr. KT12-S5/2016 „Dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, kad esą valstybės įstatymai numato ką kita. Valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. išvada). EŽTT įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).

Prašyme nurodoma, jog, atsižvelgiant į aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, reikšmės turi teisinis reguliavimas, numatytas BK 1 straipsnio 3 dalyje, t. y. kad gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo taisyklės, nei numato BPK. Padaryta išvada, jog BPK 362¹ straipsnyje naudojamas terminas „įstatymas“, vertinant ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinį reguliavimą, turi būti taikomas plačiau.

Nuteistasis prašyme aprašo teismų kompetenciją užpildyti įstatymų spragas. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 20 paragrafe išaiškino: „teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti).

Vyriausybės pastabų 22–27 pastraipose pasisakoma, kad po EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) galima teigti apie teisinę spragą, kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos pareiškėjai. Nepasinaudojimas teismams suteikta kompetencija (ir netgi pareiga) užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. Vyriausybės nuomone, svarstomoje byloje sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, kadangi tiesioginis EŽTT išvadų byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą taikymas užtikrino veiksmingas priemones apginti Konvencijoje nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu, priešingai Strasbūro teismo proceso suteikiamoms galimybėms, kurios vis tiek reikalauja naudoti individualias priemones nustačius pažeidimą. Vyriausybė teigia, kad nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą.

Nuteistasis R. B. didžiąja dalimi sutinka su tokia Vyriausybės pozicija tiek dėl Konvencijos ir EŽTT praktikos viršenybės, tiek ir dėl tiesioginio EŽTT praktikos taikymo. Be to, nuteistasis yra tos pačios nuomonės, kad teismai turi ne tik teisę, bet ir pareigą užpildyti teisės spragas, kai to nepadaro įstatymų leidėjas. Prašyme pažymėta, kad nuo EŽTT sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nekoregavo baudžiamojo įstatymo, kad šis atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką. Daroma išvada, jog šiuo atveju teisės spraga nuteistojo iki gyvos galvos R. B. atveju užpildytina ad hoc, palengvinant jo teisinę padėtį BPK 362¹ straipsnio pagrindais ir tvarka, kadangi minėtas EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) laikytinas švelninančiu bausmę teisiniu reguliavimu.

Nuteistojo teigimu, šio klausimo išsprendimui turėtų būti surengtas teismo posėdis, į kurį būtų šaukiamas valstybės paskirtas gynėjas, prokuroras, Vyriausybės atstovas EŽTT. Nuteistojo vertinimu, tik jo dėka buvo atskleistas nusikaltimas, todėl prokuroras jam siūlė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo R. B. prašymas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

BPK 362¹ straipsnio 3 dalyje numatyta, jog prašymui arba teikimui nagrinėti gali būti rengiamas teismo posėdis, kuriame dalyvauja prokuroras. Dalyvauti šiame teismo posėdyje šaukiamas laisvėje esantis nuteistasis ir nuteistojo prašymu gynėjas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis į teismo posėdį šaukiamas prireikus. Nuteistojo ir gynėjo neatvykimas į teismo posėdį nesustabdo bylos nagrinėjimo, jeigu teismas nepripažįsta, kad jiems dalyvauti būtina. Šiuo atveju nuspręsta žodinio nagrinėjimo nerengti, kadangi naujai aiškintinų aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis R. B. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka niekaip nemotyvavo. Jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų išnagrinėtos teismo posėdžių pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose metu, nuteistasis prašyme nenurodė, todėl kyla tik paskirtos bausmės vertinimo klausimas, atsižvelgiant į EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Visus, nuteistojo nuomone, reikšmingus argumentus ir motyvus jis galėjo nurodyti prašyme sušvelninti jo teisinę padėtį ir šia savo procesine teise jis pasinaudojo (išdėstė ne tik teisinius argumentus, tačiau ir pridėjo, jo vertinimu, aktualius sprendimus, kitus dokumentus). Taigi, galimybė pateikti papildomą informaciją rašytinio proceso tvarka nuteistajam R. B. buvo aiškiai žinoma ir asmuo proceso metu ją išnaudojo.

BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi BK 3 straipsnio nuostatomis. Nagrinėjamu atveju prašymas paduotas tuo pagrindu, kad nuteistojo R. B. padėtį švelnina ne įstatyme įtvirtintas reguliavimas, o išaiškinimas, kurį pateikė EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Šiame EŽTT sprendime konstatuota, kad „net tie labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis. Nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltes. Šios vilties iš jų negalima visai atimti. Atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui“. Tokiu būdu suformuota nuostata, jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus, t. y. pažeidžia nuteistojo „teisę į viltį“.

Teisėjų kolegija sutinka su prašyme aptartu ir detalizuotu išaiškinimu, kuris remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kad doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. Taigi, teismas sutinka su išvada, kad tiek pati Konvencija, tiek EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai. Tačiau EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent nuteistojo R. B. atveju, t. y. nebuvo konstatuota, kad Kauno apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-29/2002, kuriuo R. B. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Nagrinėjamu atveju būtų visiškai nepagrįsta teismui esančią teisėkūros spragą pašalinti ad hoc ir išaiškinimą, numatytą EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti), tiesiogiai taikyti ir nuteistajam R. B., konstatuojant, kad ir šiuo atveju buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Toks vienkartinis teisėkūros spragos užpildymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi EŽTT yra pateikti, bet dar neišnagrinėti R. B. ir kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimai tuo pačiu klausimu, t. y. ar paskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai nacionaliniame reguliavime nėra įtvirtintas šios bausmės peržiūros institutas, pažeidžiami Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai (Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16, kt.)). Teismas, šiuo metu ad hoc užpildydamas teisinio reguliavimo spragą, išspręstų klausimą, kurį EŽTT dar tik nagrinės ateityje ir galbūt pasisakys neidentiškai, kaip yra išaiškinta 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės, net ir vykdydamos EŽTT sprendimus, ne visuomet gali užtikrinti nustatytų Konvencijos pažeidimų staigų pašalinimą, tam reikia atitinkamo laiko tarpo. Nors nuo EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) yra praėję jau kiek daugiau nei metai laiko, negalima tvirtinti, jog nebuvo imtasi jokių veiksmų, siekiant pašalinti nustatytą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programos“ Nr. 152 priede „Teisės aktų projektų, kuriuos Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo įtraukti į Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programą, sąrašas“ yra numatyta, jog vienas iš siūlomų projektų yra Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir lydimieji įstatymų projektai, kuriais siekiama įgyvendinti EŽTT sprendimą ir sudaryti teisines sąlygas asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Projekto siūlomas svarstymo Seime mėnuo numatytas birželis. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimo internetinėje svetainėje prie naujausių įregistruotų teisės aktų projektų minėtas BK 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas dar nėra užregistruotas, tačiau birželio mėnuo dar nėra pasibaigęs.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atitinkami teisinio reguliavimo keitimo ir pildymo veiksmai, siekiant pašalinti esamą spragą ir užtikrinti EŽTT sprendimo įgyvendinimą, yra atliekami. Akivaizdu, jog turi būti nustatytas bausmės nuteistajam, kuriam paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, peržiūrėjimo institutas, t. y. įstatyme turi būti aiškiai įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis būtų sprendžiama, ar keisti paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, tačiau nekalbama tiesiog apie bausmės pakeitimą kitos rūšies bausme vykdymo proceso metu. Nagrinėjamu atveju nuteistajam R. B. keičiant paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausme, pavyzdžiui, kaip prašo pats nuteistasis, terminuotu laisvės atėmimu, nebūtų aišku, kokiais kriterijais remtis sprendžiant šį klausimą, t. y. tokia situacija neatitiktų numatomo įstatyme įtvirtinti peržiūros instituto prasmės, o būtų tik vienos bausmės rūšies pakeitimo kita klausimo svarstymas be įvertinimo, ar asmuo atitinka aiškius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Toks neapibrėžtas ir nemotyvuotas teisėtai paskirtos bausmės pakeitimas, tenkinant vien nuteistojo lūkesčius, prieštarautų teisinės valstybės principui, iškreiptų teisinės sistemos darną. Pažymėtina ir tai, kad pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, kuris priimtas 1998 m., o Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 2003 m. rugpjūčio 1 d., 110 straipsnio 3 dalį nuteistajam atlikus du trečdalius bausmės arba, jei jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, iškalėjus 25 metus, teismas peržiūri bausmę ir sprendžia, ar ją sumažinti. Nesukakus nurodytiems terminams, bausmė neperžiūrima. Taigi, tarptautinis statutas numato minimalų 25 metų kalėjimo terminą, ką neabejotinai apsvarstys ir Lietuvos Respublikos teisėkūra, įtvirtindama nacionalinėje teisėje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros institutą. Tuo pačiu pažymėtina, kad R. B. nuteistas 2002 m., vadinasi, šiuo metu jis nėra atlikęs net 20 metų laisvės atėmimo bausmės, todėl jo prašymo svarstymui nėra jokio pagrindo.

Pagal esamą teisinį reglamentavimą, įsiteisėjęs teismo nuosprendis privalo būti vykdomas, o intervencija į nuosprendį ir juo paskirtą bausmę galima tik tuo atveju, jeigu po nuosprendžio įsiteisėjimo buvo priimtas nuteistojo teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas. Šiuo atveju to nenustatyta. Baudžiamasis įstatymas numato du atvejus, kuomet galėtų būti sprendžiama galimybė švelninti R. B. teisinę padėtį, tai yra amnestijos taikymas (BK 78 straipsnis) ir malonė (BK 79 straipsnis), tačiau abiem atvejais laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo galimybės suteiktos ne teismams. Amnestija – tai Lietuvos Respublikos Seimo priimtas aktas, o malonė - Respublikos Prezidento išleistas teisės aktas. Nors šios galimybės remiantis EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) pripažintos neveiksmingomis galimybėmis kreiptis dėl bausmės sušvelninimo nuteistiesiems iki gyvos galvos, tačiau tai savaime nesuponuoja pareigos teismui nuteistajam R. B. taikyti BK 51 straipsnio 2 dalies nuostatas ir jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimą. Baudžiamosios taisyklės įstatymo leidėjo yra tiksliai apibrėžtos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, jų privalomu laikytis, jas privalu taikyti ir vykdyti. Taigi, nesant teisinio reguliavimo, nagrinėjamu atveju teisingumą vykdantis teismas, neturėjo ir neturi galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas, net tuo atveju, kai malonės ir amnestijos institutai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, pagal tarptautinių teismų praktiką laikytini neveiksmingomis galimybėmis sušvelninti bausmę asmenims, įkalintiems iki gyvos galvos.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo R. B. prašymas yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo, vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, keisti nuteistajam Kauno apygardos teismo 2002 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausmės rūšimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹, 364 straipsniais,

nutaria:

nuteistojo R. B. prašymo netenkinti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.