Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-669-544/2012

2012 m. lapkričio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14-739/2012 pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui J. J. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-06-22 sprendimą dalyje dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės – nekilnojamojo turto ir santaupų padalijimo, ir minėtą nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis priteisti kiekvieno iš sutuoktinių asmeninėn nuosavybėn, o dalijant jų santaupas iš jo ieškovei priteisti 53 403,79 Lt, panaikinti sprendimo dalį dėl santaupų priteisimo ir piniginių kompensacijų išmokėjimo vykdymo tvarkos, o likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą (6 t., b. l. 108-118). Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodė, kad, nors teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jų santuokos metu atlikus rekonstrukciją iš esmės buvo pagerintas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusi namo ir jo priklausinių dalis, dėl ko turtas pagrįstai buvo pripažintas bendrąja jungtine jų nuosavybe, tačiau teismas be pagrindo šio turto pagal jo prašymą tarp šalių nepadalino natūra. Minėta namų valda yra jo vienintelė gyvenamoji vieta, todėl neturi kur gyventi ir po teismo sprendimo paliko benamiu. Jo pasiūlytas nekilnojamojo turto padalijimas natūra ir naudojimosi ginčo turtu tvarkos nustatymas būtų buvęs priimtiniausias, taip būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumo principo įgyvendinimas, mažiausiai nukrypta nuo bendraturčiams priklausančių nuosavybės lygių dalių, tai atitiktų LR Konstitucijos 23 str., CK 1.2 str. 1 d., 3.127 str. 3 d. nuostatas. Mano, jog nekilnojamas turtas tarp jo ir ieškovės turi būti padalintas natūra po ½ dalį vadovaujantis CK 1. 5 str., 3.117 str. 1 d. ir įvertinus tas aplinkybes, kad teismo pripažintus įrodytais 14060 Lt vertės pagerinimo darbus, kurių ekspertai nevertino nustatant namo rinkos vertę, atliko jis iš savo asmeninių lėšų ir kad teismas neteisingai nustatė ginčo turto pagerinimo mastą, rekonstruoto turto vertę ir statybų kainą. Jeigu būtų padaryta išvada, jog yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, tai tada turi būti taikoma CK 3.117 str. 3 d. numatanti, jog, jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją. Todėl turtą padalinus natūra iš jo ieškovei turėtų būti priteista kompensacija. Nesutinka su teismo išvada, jam tinkamų izoliuotų patalpų paskirti nėra galimybės, nes ieškovei tenka 82,5 % gyvenamojo namo dalis, o jam – 17,5 % dalis. Teismas, nustatydamas turto dalis, nepagrįstai skaičiavo tik pastatų ir kiemo statinių vertę ir nepagrįstai nepridėjo žemės vertės. Viso nekilnojamojo turto: žemės sklypo 37 300 Lt vertės, ½ gyvenamojo namo su nebaigtu statyti priestatu 110 690 Lt vertės, garažo 24 000 Lt vertės, ½ dalis kiemo statinių 2010 Lt vertės - vertė po turto pagerinimo yra 174 000 Lt. Ieškovės paveldėto turto vertė buvo 90200 Lt (1/2 gyvenamojo namo vertė be nebaigto statyti priestato buvo 88 190 Lt ir ½ dalies kiemo statinių vertė 2010 Lt) arba 52 % nuo pagerinto turto vertės. Todėl jo dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje yra ne mažesnė kaip 24 %. Mano, jog prie bendros pagerinto turto vertės 174 000 Lt turėtų būti pridėti 14 060 Lt vertės pagerinimo darbai, todėl jo dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra ne mažesnė nei 26 %. Pagal ekspertizės akto ir kadastrinių matavimų duomenis, šalims priklausančio ½ gyvenamojo namo 1-ame aukšte yra 79,57 kv. m. patalpų, 2-ame aukšte – 14,19 kv. m. patalpų, kurios gali būti pritaikytos nuolatinai gyventi, kas svarbu nustatant naudojimosi šia namo dalimi tvarką. Santuokos metu pastatytas garažas taip pat greitai ir nesunkiai gali būti pritaikytas nuolatinai gyventi, kas yra reikšminga nustatant, kokios patalpos skiriamos kiekvienam iš bendraturčių asmeniškai, o kurios – bendram naudojimui. Todėl turtą natūra galima padalinti ir pagal nurodytas dalis: jam skiriant patalpą 1-ame aukšte 1-6/13,98 kv. m., ieškovei patalpas 1-7/24,97 kv. m. ir 1-5/10,83 kv. m., o kitas patalpas skiriant naudotis bendrai.

Teismas netinkamai taikė CK 3.88 str., 3.89 str., 3.118 str. 1 d. nuostatas ir nepagrįstai nepripažino jo asmenine nuosavybė atsiskaitomojoje sąskaitoje esančių 23098,61 Lt, be pagrindo šią sumą įtraukė į dalintino turto balansą. Šią sumą sudaro dalis 25872 Lt kompensacijos pagal 1999-04-27 Panevėžio apskrities viršininko sprendimą ir 1999-04-27 pažymą už jam atkurtą nuosavybę į 12 ha žemės sklypą, kurį iki nacionalizacijos valdė jo senelis J. S., nes 2773,39 Lt iš šios kompensacijos išleido priestatui ir garažui statyti. Be teismo nurodytų aplinkybių, dėl kurių šios lėšos buvo pripažintos santuokoje įgytu turtu, reikšmingos ir aplinkybės apie tai, kad jis šias, kaip ir paveldėtas iš V. B., lėšas taupė terminuotuose indėliuose, turėjo sukaupęs ženklias sumas pinigų, lėšas laikė savo asmeninėmis lėšomis, o ieškovė į jų valdymą nesikišo ir nežinojo jo turimų sumų dydžio. Todėl tarp šalių lygiomis dalimis po 58 403,79 Lt turėjo būti dalijama 116 807,58 Lt santuokoje įgytų santaupų suma (be minėtų 23 098,16 Lt) ir ieškovei, atsižvelgiant į pas ją esančią 5000 Lt sumą, iš jo turėjo būti priteista 53 403,79 Lt, nes kitaip ieškovė nepagrįstai praturtėtų jo asmeninių lėšų sąskaita. Teismas nurodė, kad neįrodyta, jog ginčo turto gerinimo, rekonstrukcijos darbus jis darė savo asmeninėmis lėšomis, tačiau 25 872 Lt minėtos kompensacijos sumos nepripažino jų asmenine jo nuosavybe, kas yra tarpusavyje prieštaringa. Tvirtina, jog neteisingai buvo nustatyta priestato 1 kv. m. statybos kaina, ieškovės paveldėtos ir dabartinio bendrojo naudingo ploto gyvenamojo namo plotų dydžiai. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad priestato rinkos vertė apskaičiuota atkuriamosios vertės metodu ir 1 kv. m. kaina yra 449 Lt, nors vieno aukšto gyvenamojo pastato iki 250 kv. m. statybos kaina pagal UAB „Sistela“ nustatytus įkainius, kuriuos naudojo ir ekspertai, yra 784 Lt. Mano, kad be pagrindo išskaičiuotos pridėtinės išlaidos, nes priestatas ir buvo statomas ūkio būdu. Ekspertizės akte nenurodyta, kokiu teisiniu pagrindu nutarta išskaičiuoti pridėtines išlaidas, kokio jos turi būti dydžio, nepateiktas skaičiavimas kaip 1 kv. m. statybos kaina sumažėjo 43 %. Mano, jog priestato 3a2/p rinkos kaina pagal ekspertų taikytą metodiką turėjo būti nustatyta 43 200 Lt, o ne 22 500 Lt. Garažo rinkos kaina nustatyta palyginamuoju rinkos vertės nustatymo metodu nemotyvuojant ir nepagrindžiant, kodėl toks metodas parinktas, kaip to reikalauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 str. 2 p., 21 str. 3 p., 1996-02-14 LRV nutarimu patvirtintos turto vertinimo metodikos 20.4, 20.5 p.. garažas 4G1/p pastatytas pagal individualų projektą, analogų rinkoje neturi, jis pastatytas kaip gyvenamasis namas, todėl tik kaip tipinis garažas neturėjo būti vertinamas. Šias aplinkybes prašo įvertinti kaip papildomą pagrindimą skundo argumentui apie tai, kad santuokoje įgytas turtas tarp šalių turi būti padalintas lygiomis dalimis. Paaiškino, jog ekspertizės akte neteisingai nurodyta, jog statybos darbų rūšis yra rekonstrukcija, nes seni pastatai buvo nugriauti, neliko senų konstrukcijų, todėl pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.08.:2002 6.18, 8.1, 8.2 p. buvo atlikta naujų statinių priestato ir garažo statyba. Vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos“ 7, 10, 14, 17 p. gyvenamojo namo, nevertinant priestato 3A2/p, gyvenamasis plotas padidėjo ne 0,39 kv. m., kaip kad nurodyta ekspertizės akte, bet 3,91 kv. m., nes koridorius 1-5 yra mažesnis negu 4 kv. m., todėl negali būti kambariu, o virtuvės plotas padidėjo iki 12,48 kv. m. po pertvaros išgriovimo. Akivaizdu, jog priestatas gyvenamojo namo bendrą plotą padidino 33,36 kv. m., nes jo sienos, konstrukcijos, inžinierinės komunikacijos yra tokios ir veikia kaip ir ieškovės paveldėtame name. Ekspertai pripažino ir teismas vadovavosi, jog bendras naudingas gyvenamojo ir priestato plotas 107,96 kv. m., kurį dauginant iš 1600 Lt kainos už 1 kv. m. yra gauta nekilnojamojo turto objekto 174 000 Lt rinkos vertė 6 t., b. l. 108-117).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantas nepagrįstai reikalauja namų valdą padalinti lygiomis dalimis ir natūra. Teismas šioje dalyje priimdamas sprendimą pagrįstai įvertino svarbias aplinkybes apie tai, kad ginčo patalpų ½ dalį ji paveldėjo po motinos mirties 1982-08-23, kad jose gyvena nuo pat gimimo, kad jokio gyvenamojo ploto santuokos metu pastatyta nebuvo ir jo tebėra tiek, kiek ji paveldėjo, kad buvo tik pastatytas garažas buvusio ūkio pastato vietoje ir 76 % baigtumo namo priestatas vietoje buvusio paveldėto priestato su rūsiu. Tik dėl negyvenamos paskirties pastatų pastatymo santuokos metu teismas gyvenamąjį namą pripažino bendrąja jungtine nuosavybe, kas jai atrodo neteisinga. Tačiau, gerbdama teismo sprendimą ir siekdama kuo greičiau baigti ginčą, apeliacinio skundo neteikia, bet mano, jog namų valdoje santuokos metu 46 000 Lt vertės negyvenamų patalpų pastatymas, iš kurių atsakovui priklauso tik 23 000 Lt vertės statinių dalis, neturėtų būti pripažįstamas esminiu namų valdos pagerinimu ir bendrąja jungtine nuosavybe. Svarbiausias juridinis faktas yra tai, kad ji paveldėjimo būdu įgijo visas gyvenamąsias patalpas ir kiemo įrenginius, kas sudaro 65 % 136 700 Lt vertės namų valdos dalies. Jos paveldėto namo vertė buvo 88190 Lt, kiemo įrenginių vertė – 2010 Lt, todėl apelianto prašymas namų valdą padalinti lygiomis dalimis neatsižvelgiantį paveldėto turto dydį ir vertę yra siekimas praturtėti jos paveldėto turto sąskaita. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių teismas nusprendė, jog namų valdos padalinti natūra nėra galimybių. Papildomai nurodė, kad projektuoti kokius nors pertvarkymus nėra kur, nes atsakovui tenkanti dalis pernelyg maža, o santykiai su juo konfliktiški. Svarbiausia teismo sprendimo dalis yra ta, kad patalpos natūra tektų jai vienai, o apeliantas, žinodamas jos baimes, tyčia reikalauja patalpų padalijimo natūra, nors turi paveldėjęs gyvenamą namą ir turi pakankamai lėšų litam būstui įsigyti. Atsižvelgiant į jos amžių, sveikatos būklę, į teisėtą lūkestį turėti ramią senatvę namuose, kur yra jos tėviškė ir kur gyveno jos tėvai, į tai, kad atsakovas su ja elgėsi netinkamai, grasino, smurtavo, ne tvarkė, o niokojo namus ir savo asmeninėmis lėšomis jų neremontavo, mano, jog teismas teisingai nusprendė namų valdą priteisti jai natūra. Apeliantas nenuosekliai nurodo patalpų, kurios, jo manymu, jam priklauso, dydžius ir savo skaičiavimo nepagrindžia. Skaičiuojant atsakovui priklausančią patalpų dalį neturi būti įtraukiama sklypo vertė, nes ją teismas padalino lygiomis dalimis ir atsakovui priteisė kompensaciją. Atsakovo noras vietoje sklypo dalies gauti nuosavybėn patalpų dalį nepagrįstas. Reikalavimas priešieškinyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas, todėl šių apeliacinio skundo teiginių prašo nesvarstyti. Apeliantas neturi turto vertintojo kvalifikacijos, todėl jo paties atlikti statybos kainos, priestato vertės skaičiavimai nepagrįsti, o pakartotinės ekspertizės jis skirti neprašė. Nebaigtas statyti pastatas nepadidino namo bendro ploto 33,36 kv. m., nes priestate gyvenamojo ploto nėra, apeliantas įtraukia rūsio plotą, o vietoje šio pastato buvo senas pastatas su rūsiu. Kompensaciją, kurią apeliantas gavo už senelio valdytą žemę, jis seniai išleido kelionėms, aviacijos pramogoms, bendraudamas su kitomis moterimis, todėl neprivalo šių išlaidų jam kompensuoti. Apeliantas procesiniuose dokumentuose prašo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir nurodo, kad santaupų nebeturi. Priešieškiniu atsakovas neprašė pripažinti, kad 23 098,61 Lt indėlio suma yra jam asmeninės nuosavybės teise priklausančios lėšos (6 t., 126-130).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-06-22 sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas (CK 3.87 str. 1 d, 3.88 str. 2 d., 3.89 str., 3.117 str. 1,2 d., 3.118 str. 1 d., 3.123 str. 1 d., 3.127 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Tačiau teismas, teisingai nustatęs faktines aplinkybes, kad ieškovės paveldėta ½ dalis gyvenamojo namo dalis su nebaigtu statyti priestatu, garažu ir kiemo įrenginiais (duomenys neskelbtini) dėl to, kad santuokos metu buvo pagerinta 46 500 Lt, pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe, rezoliucinėje dalyje nenurodė viso turto objektų, kurie pripažįstami bendrąja juūngtine nuosavybe, todėl teismo sprendimo dalis patikslintina.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegija sutinka su esminiais pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Apeliaciniu skundu atsakovas skundžia teismo sprendimo dalį dėl žemės sklypo ir ant jo stovinčio gyvenamojo namo su priklausiniais dalių tarp buvusių sutuoktinių nustatymą, nesutinka su teismo parinktu turto padalijimo būdu, nesutinka su tuo, kad 23 098,61 Lt indėlis nepagrįstai nepripažintas jo asmenine nuosavybe, dėl to neteisingai nustatytas piniginės kompensacijos dydis atsakovei, su sprendimo dalimi dėl santaupų priteisimo ir piniginių kompensacijų išmokėjimo vykdymo tvarkos. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą apeliacinio skundo ribose ir dėl nepaskųstos teismo sprendimo dalies nepasisako.

Byloje esačių įrodymų visuma nustatyta, kad šalių santuokoje įgytam turtui yra taikomas turto režimas pagal įstatymus (CK 3.87 str., 3.101 str.). Santuokos metu šalys bendrojon jungtinėn nuosavybėn buvo įgiję automobilį Subaru Legacy, v. n. (duomenys neskelbtini) 1010 Lt vertės (ginčo nėra), 139 906,19 Lt piniginių santaupų (134 906,19 Lt lėšų pripažinta asmeninėmis atsakovo lėšomis, ginčo nėra), 323/704 dalis žemės sklypo iš 0,0704 ha ploto namų valdos žemės sklypo, 37 300 Lt vertės, ½ dalį gyvenamojo namo 1A2p, su nebaigtu statyti priestatu 3a2p, garažą 4G1p, ½ dalį kiemo statinių, 136 700 Lt vertės adresu (duomenys neskelbtini) bei ieškovės po jos motinos mirties 1982-08-23 paveldėtoje ½ gyvenamojo namo dalyje buvo atlikti 14 060 Lt vertės statybos ir remonto darbai (1 t., b. l. 22-26, 27, 28-30, 31, 42-46, 49, 53-68, 70-77, 2 t., b. l. 22-23, 27-30,125-131, 147, 152, 153-166, 4 t., b. l. 72-75, 154-158, 161-193, 5 t., b. l. 39-58, 60-107, 6 t., b. l. 7-12, 46-72).

Pagrindiniai atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra dėl šalių nelygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo ir turto dalijimo būdo parinkimo. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai šiais aspektais vertintini nepagrįstais dėl šių motyvų. Turtas tarp buvusių sutuoktinių turi būti padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiama nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.117, 3.123 str.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio interesus, todėl turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad nukrypsta nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių masto dalindamas gyvenamąjį namą su priklausiniais, parinko nukrypimo nuo lygių dalių mastą, kuris pagal nekilnojamojo turto objektus ir jų vertę atitinka santykį 82,5/100 ieškovei ir 17,5/100 atsakovui. Dėl kito turto teismas pagrįstai taikė sutuoktiniams lygių dalių mastą. Teismas nurodė, kad tokį sprendimą priima todėl, kad ieškovė po savo motinos mirties asmeninės nuosavybės teise pagal 1982-08-23 paveldėjimo teisės liudijimą asmeninės nuosavybės teise paveldėjo ½ namų valdos (duomenys neskelbtini) dalį, kurios vertė be rekonstrukcijos metu atliktų pagerinimų pagal ekspertizės akto išvadas buvo 90 200 Lt (2 t., b. l. 27, 4 t., b. l. 161-193, 6 t., b. l. 46-72). Tai ženkli ir reikšminga nekilnojamojo turto dalis, kuri vertintina kaip svarbi aplinkybė, leidžianti nukrypti nuo lygio dalių principo. Kadangi nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes, tai, be pirmiau aptartų reikalavimų, turi būti paisoma teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 str. 3 d.).

Teismas, nustatęs dalijamą sutuoktinių turtą ir jo vertę (CK 3.118, 3.119 str.) bei sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 str.), padalija turtą natūra, t. y. kiekvienam sutuoktiniui perduoda aiškiai apibrėžtą turtą (CK 3.127 str. 3 d.). Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, rėmėsi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, atsižvelgė į tai, kad sutuoktinių norai dėl gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 str. 1 d., 3.127 str. 3 d. taip pat kitas svarbias) aplinkybes, tinkamai parinko santuokinio turto padalijimo būdą dalyje dėl minėto nekilnojamojo turto padalijimo. Bylos duomenys patvirtina teismo išvadą, kad po namo dalies priestato pastatymo pasikeitę gyvenamojo namo kadastriniai duomenys nėra įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau ir esami duomenys, atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas ir skaičiavimus (4 t., b. l. 161-193, 5 t., 135-141, 6 t., b. l. 46-72), pakankami įvertinti gyvenamojo namo dalies padalijimo natūra galimybes. Iš minėtų dokumentų turinio matyti, kad po priestato pastatymo ½ dalies gyvenamojo namo gyvenamos patalpos (pirmas aukštas), be bendrai ½ dalies su kitais namo bendraturčiais naudojamų patalpų 1-1 ir 1-2, plotas sudaro apie 75 kv. m. (kadastrinius matavimus – 75,9 kv. m., o pagal ekspertizės aktą - 74,605 kv. m. (2 t., b. l. 43-44, 5 t., b. l. 135-141, 6 t., b. l. 46-72). Kadangi, kaip jau virš nurodyta, apeliantui skiriama mažesnė 17,5/100 namų valdos dalis (apie 13-14 kv. m. ), tai pagal bylos duomenis techniškai neįmanoma proporcingai turto dalims be papildomų investicijų ir pertvarkymų paskirstyti tarp bendraturčių konkrečius turto objektus tiek asmeniniam, tiek bendram naudojimui. Nors apeliantas nurodo, kad yra sąlygos namų valdą padalinti tarp šalių natūra, tačiau kartu skunde nurodo, jog gyvenamo namo 2-ojo aukšto patalpas, garažo patalpas tinkamomis gyventi galima pritaikyti tik ateityje. Skirti abiems šalims asmeniniam naudojimui gyvenamas patalpas natūra viename namo aukšte, kurio gyvenamas plotas sąlyginai nedidelis, šiuo konkrečiu atveju nepriimtina ir todėl, kad tarp šalių santykiai konfliktiški, jų neigiamos emocijos viena kitos atžvilgiu jau nėra laikini emociniai subjektyvios prigimties išgyvenimai, kurie bus trumpalaikio pobūdžio ir sprendžiami ne tik tarpusavyje ir kreipiantis į teisėsaugos institucijas (2 t., b. l. 206-209). Pagal tai, kokie duomenys yra byloje, nėra pagrindo pagrįstai manyti, kad bus užtikrinti tolesni buvusių sutuoktinių santykiai, pagrįsti nuosavybės tvarkymo ir tinkamo valdymo principais ir racionalumu. Gyvenamojoje namų valdoje šalys turės susitikti nuolat, tai nėra komercinės paskirties objektas, kuris gali būti tvarkomas per kitus asmenis. Adresu (duomenys neskelbtini) visas žemės sklypas ir namų valda ir taip jau priklauso ne vienam savininkui (2 t., b. l. 22-26), o kelių savininkų buvimas, ypač kai tarp dalies bendraturčių jau vyksta konfliktai, tik padidina tolesnių ginčų tikimybę. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę vertindamas aplinkybes dėl bendraturčio esminio intereso naudotis natūra bendro daikto dalimi ir šią teisę turi įgyvendinti vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šiuo atveju ieškovės interesas gauti natūra vienai valdyti ir naudotis jos paveldėta, o santuokos metu nebaigto statyti priestato ir garažo sąskaita tik pagerinta, namų valdos dalimi (82,5/100 dalis) yra ypač svarbus, nes čia yra ieškovės tėviškė, kur visą laiką gyveno jos tėvai ir ji pati. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis praranda paskutinę gyvenamąją vietą ir neturės galimybės jos įsigyti, taps benamiu, nes jis taip pat yra paveldėjęs tris žemės sklypus, namų valdos dalį, virš 100000 Lt piniginį indėlį, jam tenka santuokoje įgytos santaupos, todėl atsakovas turi gyvenamojo ploto arba turi galimybes jį įsigyti pagal poreikį (1 t., b. l. 16-21, 46, 4 t., b. l. 76). Todėl daroma išvada, jog teismas, spręsdamas dėl šalių santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalijimo būdo, tinkamai įvertino šios konkrečios bylos aplinkybes ir šalių ginčo specifiką, nepažeidė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdo parinkimą ir apeliacinio skundo argumentai šių teismo išvadų nepaneigia.

Nors apeliantas tvirtina, jog teismas netinkamai taikė CK 3.88 str., 3.89 str., 3.118 str. 1 d. nuostatas, dėl ko nepagrįstai nepripažino jo asmenine nuosavybė atsiskaitomojoje sąskaitoje esančių 23098,61 Lt ir be pagrindo šią sumą įtraukė į dalintino turto balansą, tačiau su tuo sutikti teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pagal 1999-04-27 Panevėžio apskrities viršininko sprendimą ir 1999-04-27 pažymą už atsakovui atkurtą nuosavybę į 12 ha žemės sklypą, kurį iki nacionalizacijos valdė jo senelis J. S., buvo išmokėta 25872 Lt piniginė kompensacija (2 t., b. l. 146, 211, 3 t., b. l. 46). Tačiau pats apeliantas pripažįsta, kad 2773,39 Lt iš šios kompensacijos išleido priestatui ir garažui statyti, kas reiškia, kad panaudojo tam, jog gyvenamas namas su nebaigtu statyti priestatu būtų pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe, už kurią apeliantui teismo priteista piniginė kompensacija. Pirmosios instancijos teiginio, kurį atitinka šiuo klausimu surinktų įrodymų turinys, kad atsakovas neįrodė, jog „Swedbank“, AB buvusi 23 098,61 Lt suma (2 t., b. l. 186-191) yra tik piniginė kompensacija už nuosavybės teisių atkūrimą į jo senelio nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia (CPK 178 str.). Bylos duomenys patvirtina (kas neginčijama ir apeliaciniame skunde), jog į šią sąskaitą buvo pervedamas darbo užmokestis, joje buvusiomis lėšomis buvo atsiskaitoma už paslaugas, buvo apmokami kitos šeimos poreikiams skirtos išlaidos. Taip pat buvo nuolat išimami grynieji pinigai, kas patvirtina, kad šios lėšos buvo naudojamos šeimos poreikių tenkinimui. Apelianto argumentai apie tai, kad jis lėšas taupė terminuotuose indėliuose, turėjo sukaupęs ženklias sumas pinigų, lėšas laikė savo asmeninėmis lėšomis, o ieškovė į jų valdymą nesikišo ir nežinojo jo turimų sumų dydžio, yra skundžiamo teismo sprendimo motyvai, kurių pagrindu teismas apelianto asmenine nuosavybe pripažino lėšas, paveldėtas iš JAV gyvenusios giminaitės. Todėl teismas turėjo faktinį pagrindą 23 098,61 Lt piniginių santaupų pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog tarp šalių lygiomis dalimis po 69 953,09 Lt turi būti dalijama 139 906,19 Lt santaupų suma (97 500+53 000+42000+25 000+23 098,61=240 598,61; 240 598,61-105 692,42=134 906,19Lt ir 5000 Lt santaupų ieškovės vardu), neatsižvelgiant į abiejų sutuoktinių taupomų lėšų pokyčius po bylos iškėlimo (1 t., b. l. 41-46, 49, 53-68, 70-77, 2 t., b. l. 147, 166, 168-202, 5 t., b. l. 39-58, 60-107, 120-208, 6 t., b. l. 7-12, CK 1.5 str., 3.127 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi CK 3.117 str. 1 d. numatyta prezumcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys padalijant 37 300 Lt vertės namų valdos dalies žemės sklype (1 t., b. l. 22-23) yra lygios, tinkamai argumentavo ir motyvavo išvadas, su kuo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad žemės sklypas turi būti vertinamas kartu su gyvenamojo namo ir jo priklausinių plotu, taip didinant atsakovo dalį bendrojoje jungtinėje statinių nuosavybėje iki 24 %, šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Apeliantas nepagrįstai ir remdamasis tik savo paties samprotavimais nurodo, kad prie bendros pagerintos gyvenamojo namo su priklausiniais vertės 174 000 Lt turėtų būti pridėti 14 060 Lt vertės pagerinimo darbai. Tai prieštarauja teismo ekspertizės akto išvadoms, kuriose argumentuotai pagrindžiant išvadas nustatyta, kad dėl šių statybinių darbų ir pagerinimų atlikimo namo dalies su priklausiniais bei žemės sklypo rinkos vertė nepadidėjo (6 t., b. l. 46-72).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus dėl šalių lėšų panaudojimo rekonstruojant ieškovės paveldėtą statinių dalį sprendė, kad 14 060 Lt piniginės lėšos, investuotos į rekonstrukcijos darbus, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Apeliantas šios sumos pagrįstumo neginčija. Daugiau įrodymų pagrįsti faktams kada, kokią ir kokios apimties rekonstrukciją apeliantas vykdė savo asmeninėmis lėšomis nepateikta.

Byloje yra duomenys, jog 1996-06-17 šalims buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 259, UAB „Architektūra“ parengė ūkinio pastato ir gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektą, 1999-01-19 išduota pažyma Nr. 13 apie atliktus rekonstrukcijos darbus, ekspertizės metu nustatyta, kad atliktų darbų rūšis yra rekonstrukcija (2 t., b. l. 33-41, 68-70, 3 t., b. l. 3-4, 6 t., b. l. 46-72). Niekuo nepagrįstas apelianto teiginys, prieštaraujantis virš minėtų dokumentų turiniui, dviejų ekspertizės aktų duomenis, teismų eksperto apklausos turiniui, nepaneigia nustatyto fakto apie statinio rekonstrukciją, apie priestato 1 kv. m. statybos kainos pagrįstumą. Tarp šalių nebuvo ginčo, kad namų valdos priestatas buvo rekonstruojamas ūkio būdu, todėl skaičiuojant statybos kainą pagrįstai išskaičiuotos pridėtines išlaidos, nes tokių išlaidų statytojai nepatyrė. Apeliantas nurodo, kad garažo rinkos kaina nustatyta palyginamuoju rinkos vertės nustatymo metodu nemotyvuojant ir nepagrindžiant, kodėl toks metodas parinktas, kaip to reikalauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 str. 2 p., 21 str. 3 p., 1996-02-14 LRV nutarimu patvirtintos turto vertinimo metodikos 20.4, 20.5 p., tačiau tai neatitinka tikrovės, nes ekspertizės akto tiriamojoje dalyje yra pasisakyta ir aptarta, kokie ir kodėl metodai taikomi nustatant vertinamo turto rinkos vertę, tame tarpe – nurodyti argumentai ir apie lyginamąjį ir atkuriamąjį vertės metodus (12-14 ekspertizės akto lapai, 6 t., b. l. 57-59). Iš kitos pusės, nors apeliantas nesutinka su dalimi ekspertizės išvadų ir nustatytų parametrų, tačiau pagrindinės išvados, jog namų valdos ir žemės sklypo rinkos vertė 174 000 Lt neginčija.

Teismo priimtame priešieškinyje nebuvo atsakovo reikalavimo nustatyti naudojimosi patalpomis tvarką (5 t., b. l. 22-32), pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nesvarstė, procesinio sprendimo nepriėmė, todėl apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje nevertinami (CPK 312 str.).

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, o ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tai šios išlaidos ieškovei priteisiamos iš atsakovo, nes jos atitinka CPK 98 str. ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo patvirtintus dydžius (6 t., b. l. 131).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pripažįstama į ½ dalį gyvenamojo namo 1A2p., su nebaigtu statyti priestatu 3a2p, pastatą-garažą 4G1p, kitus statinius (inžinierinius) – kiemo statinius, (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.