- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-13
- Bylos Nr.
- I-4000-142/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Halina Zaikauskaitė, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Henriko Sadausko ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant atsakovo atstovui Viktorui Kaveckiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir senatvės pensijos nepriemokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja A. B. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą ir patikslintą skundą, kuriuose prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2691 ir VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (4.71)R3-34088; 2) priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 2–3, 38).
Paaiškina, kad paskirta senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius, t. y. pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta du kartus dėl to, kad pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias sumažintos pensijos dirbantiems, prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatyminės nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. Tačiau VSDFV atsisako tą padaryti. Pareiškėja nesutinka, kad praleido skundo VSDFV padavimo terminą, nes gindama pažeistą teisę į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi 2012 m. lapkričio 30 d., apie pažeistą teisę sužinojo 2010 m. sausio 27 d., t. y. pirmos sumažintos pensijos mokėjimo dieną.
Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjai (b. l. 60).
Atsiliepimas
Atsakovai VSDFV ir VSDFV Utenos skyrius atsiliepimuose su skundu nesutinka, prašo bylą nutraukti arba atmesti skundą kaip nepagrįstą (b. l. 10–16, 26–30). Paaiškina, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl kreipdamasi į VSDFV 2013 m. balandžio 10 d., o į teismą 2013 m. gegužės 10 d. pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Todėl prašomas panaikinti VSDFV sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą, yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl sprendimų mokėti ne visą paskirtą pensiją (perskaičiuotą vadovaujantis Laikinuoju įstatymu) apskundimo terminų vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika ir mano, kad byla turėtų būti nutraukta. Be to, paaiškina, kad VSDFV teritorinis skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatas. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją jau yra įvykdyti, todėl remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pareiškėjos skundui tenkinti nėra ir įstatyminio pagrindo. Skundo tenkinimo atveju prašo priteisti neišmokėtą senatvės pensijos sumą išmokėti dalimis.
VSDFV Utenos skyriaus atstovas teisme palaikė atsiliepimą, papildomai paaiškino, kad pareiškėja skundžia informacinio pobūdžio sprendimą, o turėtų skųsti sprendimą, kuriuo sumažinta pensija. Todėl mano, kad byla turi būti nutraukta arba skundas paliktas nenagrinėtu.
VSDFV atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis į bylą pateiktais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, kad pareiškėjai VSDFV Anykščių skyriaus sprendimu paskirta senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį (b. l. 17–20).
Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Pensijų įstatymu (Žin., 1994, Nr. 59-1153; Žin., 2005, Nr. 71-2555), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Žin., 1994, Nr. 91-1781; 2005, Nr. 83-3066), o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą reguliavo ir Laikinojo įstatymo nuostatos.
Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.
Nurodytų teisės normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tirdamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija, būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Iš VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. rašto Nr. (4.71)R3-34088 matyti, kad pareiškėja į skyrių kreipėsi su 2012 m. lapkričio 30 d. prašymu, prašydama išmokėti ginčo laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyrius minėtame rašte paaiškino apie pareiškėjos pensijos skyrimo, mokėjimo ir perskaičiavimo ginčo laikotarpiu teisinius pagrindus, atsisakė išmokėti ginčo laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, motyvuodamas tuo, kad tam nėra teisinio pagrindo. Taip pat atsisakė pateikti informaciją apie susidariusios senatvės pensijos nepriemoką. Nurodė, kad neturi galimybių informuoti pareiškėją apie kompensavimo tvarką, nes tą reguliuojantis teisės aktas nepriimtas (b. l. 4–5).
Pareiškėja dėl senatvės pensijos nepriemokos grąžinimo su 2013 m. balandžio 10 d. prašymu kreipėsi į VSDFV (b. l. 31–32).
VSDFV 2013 m. balandžio 24 d. rašte Nr. (6.5)I-2691 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, nes apie sumažintos pensijos mokėjimą sužinojo dar 2010 m. sausio mėnesį, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija, o į VSDFV kreipėsi 2013 m. balandžio 10 d. Šiame rašte VSDFV paaiškino pareiškėjai, kad iki 2013 m. gegužės 7 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Taip pat VSDFV nurodė, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka (b. l. 33–34).
Gavusi nurodytą VSDFV sprendimą, pareiškėja su skundu 2013 m. gegužės 10 d. kreipėsi į teismą (tą dieną išsiuntė skundą paštu, b. l. 7). Byla Vilniaus apygardos administraciniam teismui perduota pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį (b. l. 50–52).
Taigi pareiškėja siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 metais susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.
Byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Todėl pirmiausiai vertintina, ar pareiškėja tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą. Šiuo aspektu reikšmingi yra LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šiais išaiškinimais teismas privalo vadovautis (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje konstatavo, kad: 1. ginčams dėl VSDFV administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją pirmiausiai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai; 2. pagal laikotarpiu, kai buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas VSDFV galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Tokias išvadas LVAT išplėstinė teisėjų kolegija padarė sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.).
Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Šios faktinės aplinkybės pareiškėja ir neginčija, nurodo, kad apie galimą jos teisės pažeidimą sužinojo 2010 m. sausio 27 d. Todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas, per kurį pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Minėta, kad pareiškėja dėl ginčo laikotarpiu susidariusios senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pirmiausiai kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių su 2012 m. lapkričio 30 d. prašymu, taigi jau tada inicijavo ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų) mokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją pareiškėjai. Pripažintina, kad inicijuodama ginčą pareiškėja tam tikru aspektu veikė netinkamai, nes skundą padavė ne įstatymo įgaliotam nagrinėti subjektui – VSDFV, o teritoriniam skyriui. Kita vertus, VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Taigi VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyrius, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatomis, neturėdamas įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas turėjo perduoti pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo spręsti VSDFV. Analogiškai šis klausimas sureguliuotas ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyrius gi iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos apie neišmokėtą pensijos sumą pateikimo, bet ir dėl savo paties veiksmų. Įvertinus tai, kad pareiškėja ginčą dėl senatvės pensijos nepriemokos grąžinimo inicijavo 2012 m. lapkričio 30 d. prašymu, ši data ir laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Nurodytos išvados lemia ir tai, kad yra pagrindas panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą tiek, kiek jame išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, kadangi, kaip minėta, VSDFV teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo. Konstatavus, kad pareiškėjos 2012 m. lapkričio 30 d. prašymas laikytinas kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme, darytina išvada, kad pareiškėja nepraleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytino 3 metų termino skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą senatvės pensiją.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, VSDFV nepagrįstai 2013 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. (6.5)I-2691 konstatavo, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą.
Nors skundžiamame sprendime VSDFV ir konstatavo, kad paduodama 2013 m. balandžio 10 d. skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo VSDFV pareiškėja praleido 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo perskaičiuotą (sumažintą) senatvės pensiją, todėl atsisako nagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 10 d. prašymą, tačiau šiame sprendime VSDFV taip pat paaiškino pareiškėjai, kad tik priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, nustatantiems dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Toks paaiškinimas iš esmės reiškia ne ką kita, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Taigi nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad nurodytame sprendime VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra, nes skundą teismui dėl VSDFV sprendimo pareiškėja padavė nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.
Pagal ABTĮ 18 straipsnio 3 dalį apygardos administracinis teismas pirmąja instancija nagrinėja skundus (prašymus) dėl savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų, o įstatymų numatytais atvejais – ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų. ABTĮ 35 straipsnyje nustatyta, kad skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. Byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus, t. y. Utenos skyriaus Anykščių skyriaus sprendimų (veiksmų), todėl vadovaujantis administracinių bylų teismingumo taisyklėmis, ginčas turėtų būti sprendžiamas Panevėžio apygardos administraciniam teisme. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad byla Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 50–52), ginčas iš esmės išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugsėjo 23 d. posėdyje, vadovaudamasis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, teismas daro išvadą, kad byla neperduotina nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnis).
VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus pateikti duomenys apie 2010–2011 metais pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją patvirtina, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius (b. l. 17). Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjai pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 12 648,31 Lt nepriemoka (b. l. 17). Teismui nėra pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai.
Teismas nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama minėtos normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri pareiškėjai iki šiol neišmokėta. Neapgynus pažeistos pareiškėjos teisės, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę (kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis nėra galutinis, t. y. įvykdytas). Neatkūrus pareiškėjos turtinio praradimo, jos teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjos teisių pažeidimą. LVAT formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr. pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.
LVAT teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Todėl pareiškėjai neišmokėta senatvės pensijos suma priteisiama iš VSDFV Utenos skyriaus.
Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo (nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas nustato senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus), todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėja neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jos pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos pensiją neleistinai perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, kad jai taikomas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinama VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (4.71)R3-34088 dalis, kurioje teritorinis skyrius ne pagal savo kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Likusi sprendimo dalis, kurioje atsakovas nagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl informacijos apie jos pensijos apskaičiavimą ginčo laikotarpiu, neišmokėtą pensijos dydį ir pan., yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nėra pagrindo.
VSDFV 2013 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2991 naikintinas dėl nepagrįstų išvadų, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, ir paminėtų kitų šio sprendimo trūkumų, nulemiančių jo neaiškumą (dviprasmiškumą), kai, nepaisant to, kad suformuluojamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą, tačiau tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės. Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamą sprendimą VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.
Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsakovai prašo priteistos neišmokėtos pensijos sumos mokėjimą išdėstyti dalimis. Atsižvelgdamas į atsakovų prašymų motyvus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 85¹ straipsniu, 127 ir 129 straipsniais teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (4.71)R3-34088 dalį, kurioje teritorinis skyrius ne pagal savo kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2691.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių išmokėti A. B. 12 648,31 Lt (3663,20 eurų) valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.