- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-27
- Bylos Nr.
- Ik-3393-171/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01574-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Irena Paulauskienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Telšių apskrities VMI
- Advokatai
- Mindaugas Banelis
- Kategorijos
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 70.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Dzedulionio ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui S. V., jo atstovui advokatui Mindaugui Baneliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities VMI (toliau – Telšių apskr. VMI)).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), kuriame prašo:
1) panaikinti Telšių apskr. VMI 2011-05-17 sprendimą Nr. N163-2;
2) panaikinti Telšių apskr. VMI 2011-05-18 sprendimą Nr. (6.1)R16-3764;
3) panaikinti VMI prie LR FM 2011-07-11 sprendimą;
4) priimti naują sprendimą, kuriame būtų panaikinta S. V. laikotarpio nuo 1998-01-01 iki 2001-01-01 mokestinė nepriemoka, ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažinti visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydį bei pripažinti beviltiška, o nepripažinus – atleisti nuo delspinigių sumokėjimo.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su priimtais sprendimais, mano, kad tiek Telšių apskr. VMI, tiek VMI prie LR FM netinkamai ir nevisapusiai išnagrinėjo prie prašymo pridėtus dokumentus, neįsigilino į esamą situaciją, o vadovavosi ankstesniu paduotu prašymu dėl atleidimo nuo delspinigių ir jame nurodytomis aplinkybėmis, nors nuo pirminio prašymo padavimo datos iki 2011-04-18 prašymo pareiškėjo finansinė padėtis iš esmės pasikeitė. Tam tikrų klausimų, kurie buvo nurodyti pareiškėjo prašyme, vietos mokesčių administratorius iš viso nenagrinėjo.
Paaiškino, kad šiuo metu jo finansinė padėtis iš esmės pablogėjo, tapo kritinė: iš keturių šeimos narių dirba tik jis vienas, o darbo užmokestis yra labai mažas, atskaičius mokesčius lieka tik 350 Lt. Iš šių pajamų S. V. turi išlaikyti šeimą: žmoną, kuri yra bedarbė, pilnamečius vaikus, kurie šiuo metu studijuoja, niekur nedirba. Dukra A. V. yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dieninio skyriaus 3 kurso studentė ir nors jos studijos yra visiškai finansuojamos valstybės, pareiškėjas apmoka būtinas dukros pragyvenimo kitame mieste išlaidas: maistą, kelionės išlaidas, ir kt., kurių dydis yra 500 Lt per mėnesį. Mokestį už bendrabučio nuomą dukra sumoka iš gaunamos stipendijos, kurią sudaro 125 Lt per mėnesį. Sūnus T. V. studijuoja Lietuvos žemės ūkio universitete Ekonomikos ir vadybos fakultete, jo būtinoms pragyvenimo išlaidoms yra skiriama 660 Lt per mėnesį (500 Lt maistui, aprangai, kelionės išlaidoms ir pan., 160 Lt mokestis už bendrabutį). Taip pat už sūnaus studijas per metus moka 1 040 Lt. Be šių išlaidų pareiškėjas turi išlaikyti butą, mokėti komunalinius mokesčius, taip pat turi kreditorinių įsipareigojimų „DnB Nord“ bankui – 192 000 Lt kreditą pagal kreditavimo sutartį (duomenys neskelbtini), kurį privalo padengti iki 2026-02-28. Didesnė dalis jam priklausančio nekilnojamojo turto yra įkeista bankui, siekiant užtikrinti kredito grąžinimą. Teigia, kad jam priklausančio turto vertė šiuo metu sumažėjo tiek, kad jo užtektų tik įvykdyti kreditorinį įsipareigojimą pagal kredito sutartį, o už likusią dalį kurį laiką tenkinti bent būtiniausius jo šeimos poreikius.
Nurodo, kad vietos ir centrinis mokesčių administratoriai, priimdami skundžiamus sprendimus, vadovavosi ne paskutiniu pareiškėjo prašymu, o 2010-01-15 pateiktu prašymu ir jame nurodytomis aplinkybėmis. Sprendimus priėmusios institucijos, spręsdamos dėl jo turtinės padėties, vadovavosi 2007–2008 metais nustatyta turto verte, tačiau, kaip buvo nurodyta 2011-04-18 prašyme, dėl ekonominės krizės pasaulyje ir Lietuvoje nekilnojamojo turto vertė nukrito beveik per pusę.
Paaiškino, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2006-11-14, todėl mokesčių administratorius jį turėjo teisę atlikti ne nuo 1998-01-01, bet nuo 2001-01-01. Mano, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį mokestinio patikrinimo metu daugiau kaip už 5 metus, pažeidė imperatyvias Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) normas (68 str.) ir pareigą laikytis teisės aktų reikalavimų ir jų nepažeisti. Mano, kad dėl nurodytų priežasčių laikotarpio nuo 1998-01-01 iki 2001-01-01 mokestinė nepriemoka turi būti panaikinta kaip neteisėta ir nepagrįsta ir šia dalimi sumažintas visos mokestinės nepriemokos dydis.
Nurodo, kad MAĮ 113 str. suteikia teisę mokesčių mokėtojui esant šiame straipsnyje nurodytiems pagrindams kreiptis į vietos mokesčių administratorių su prašymu pripažinti jo mokestinę nepriemoką beviltiška. Pareiškėjo manymu, tai, kad išieškoti iš jo mokestinę nepriemoką yra netikslinga ekonominiu ir socialiniu pažiūriu, patvirtina ne tik kritinė finansinė padėtis, bet ir tai, kad mokestinė nepriemoka yra labai didelė, atsižvelgus į tai, kad jis turi pareigą mokėti kredito įmokas, išlaikyti šeimą. Pradėjus vykdyti mokestinę prievolę, atsiras dar daugiau prievolių ir kreditorių, nes jis bus priverstas skolintis pinigų savo šeimai išlaikyti, teks kreiptis į valstybės institucijas dėl valstybės paramos suteikimo. Taip bus pažeisti ne tik pareiškėjo šeimos, bet ir valstybės interesai.
Tam, kad būtų pagrindas pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.). Teigia, kad pagal suformuotą teismų praktiką beviltiškais gali būti pripažintos jam priteistos bauda ir delspinigiai. Mokesčių administratoriui nepripažinus pareiškėjo mokestinės nepriemokos beviltiška pagal MAĮ 113 str., turi būti taikomas MAĮ 100 str. 1 d. 3 p., pagal kurį jis turiu būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, kadangi atsižvelgus į jo ir šeimos ypač sunkią finansinę padėtį, būtų netikslinga tiek ekonominiu, tiek socialiniu požiūriu išieškoti 273 649,91 Lt delspinigių. Pažymėjo, kad, atsižvelgus į tai, jog jo pajamos nesiekia net 400 Lt per mėnesį, delspinigių suma yra labai didelė, be to, neprotinga, nes sudaro apie 90 proc. (89,49 proc.) viso laiku nesumokėto GPM.
Mano, kad yra dvigubai baudžiamas už laiku nesumokėtą GPM, nes turi mokėti beveik dvigubai daugiau negu turėtų, be to, už laiku nesumokėtą GPM yra priteista ir 93 387,00 Lt bauda. Delspinigiai turi būti proporcingi pačiai nesumokėtai sumai.
Pareiškėjas akcentavo tai, kad tokia didelė delspinigių suma atsirado ir dėl netinkamų mokesčių administratoriaus veiksmų. Mokestinis patikrinimas užsitęsė 2 metus, t. y. kelis kartus buvo stabdomas, vėliau vėl atnaujinamas, taigi dėl to pareiškėjui delspinigiai buvo skaičiuojami už laikotarpį, kuris nepriklausė nuo jo valios, o vien nuo mokesčių administratoriaus delsimo kuo greičiau užbaigti mokestinį patikrinimą.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus (II t., b. l. 108–111). Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas nesutinka su skolos ir delspinigių mokėjimo išdėstymu, kadangi jis negalėtų tiek sumokėti ir toks sprendimas nepadėtų įvykdyti prievolės, be to, tai tiek ekonomiškai, tiek socialiai netikslinga. Parduoti turto ir sumokėti mokesčių pareiškėjas negali, kadangi visas turtas yra areštuotas. Mano, kad yra įstatyme nustatyti pagrindai atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų mokėjimo bei pripažinti skolą beviltiška.
Atsiliepimas
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsiliepime (I t., b. l. 19–20) dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška nurodė, kad ginčas, kilęs tarp pareiškėjo ir Telšių apskr. VMI dėl atsisakymo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, nepriskirtinas nei mokestinių ginčų, nei MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai, todėl nepriklauso centrinio mokesčių administratoriaus kompetencijai, o turi būti nagrinėjamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Taigi pareiškėjas, nesutikdamas su Telšių apskr. VMI 2011-05-18 raštu, kuriame jis informuojamas, jog mokestinė nepriemoka negali būti pripažinta beviltiška, minėtą raštą turėjo teisę apskųsti Šiaulių apygardos administraciniam teismui.
Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjui GPM ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos nuo pajamų, gautų 2004 metais, GPM ir su juo susijusios sumos patvirtintos neskundžiama 2009-12-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, taigi pareiškėjo skundo teiginiai apie mokesčio apskaičiavimą už 1998–2001 metus nepagrįsti.
Atsakovė remiasi MAĮ nuostatomis ir nurodo, kad sustabdžius priverstinį mokesčio išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Kadangi mokestinis ginčas baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-21 nutartimi, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas, delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo laikotarpiu. Nurodo, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, prieš pateikdamas skundą centriniam mokesčių administratoriui, t. y. prieš inicijuodamas mokestinio ginčo procedūrą, galėjo sumokėti patikrinimo akte papildomai apskaičiuotus mokesčius ir taip išvengti papildomų delspinigių mokėjimo pralaimėjus mokestinį ginčą.
Atsakovė teigia, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-21 nutarties turinio matyti, jog pareiškėjas, siekdamas mokestinės naudos, iškreipė ir slėpė tikrąsias aplinkybes, su kuriomis GPM įstatymas sieja apmokestinimą, taigi jis pats yra kaltas dėl padaryto pažeidimo ir turėjo pareigą mokėti GPM.
Atkreipė dėmesį, kad MAĮ aiškiai apibrėžia pagrindus, kuriems esant mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo vaikai yra pilnamečiai, 2010 metais gavę su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų bei didelę pajamų sumą iš vertybinių popierių pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, o pačiam pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, pastatai, butas, ūkinis pastatas ir kitas nekilnojamasis turtas. Mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo ekonominė padėtis yra sunki, kaip tai suprantama pagal MAĮ.
Teigia, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog delspinigių dydį lėmė netinkami mokesčių administratoriaus veiksmai. Už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia atsakingas yra pats mokesčių mokėtojas, jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti. Jeigu pareiškėjas įstatymo nustatytu terminu būtų sumokėjęs GPM, jam apskritai nebūtų skaičiuojami delspinigiai. Neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-21 nutartimi patvirtinta, jog pareiškėjas, siekdamas mokestinės naudos, iškreipė ir slėpė tikrąsias aplinkybes, su kuriomis GPM įstatymas sieja apmokestinimą. Be to, mokestinio patikrinimo trukmę lėmė objektyvios priežastys. Pareiškėjas buvo supažindintas su visais mokestinio patikrinimo sustabdymo atvejais ir jo priežastimis ir jų neskundė, vadinasi, sutiko.
Atsiliepimas
Atsakovė pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje byloje Nr. A-39-92/2009 nenagrinėjamas atleidimo nuo delspinigių klausimas, taip pat yra skirtingos faktinės aplinkybės. MAĮ nenustato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo dėl patikrinimo trukmės.
Teismo posėdyje atsakovės atstovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (II t., b. l. 105).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių apskr. VMI atsiliepime į skundą (II t., b. l. 56– 59) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (II t., b. l. 105).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas, bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška nutrauktina.
Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011-04-26 Telšių apskr. VMI pateikė prašymą (I t., b. l. 104–107) panaikinti 1998-01-01–2001-01-01 laikotarpio apskaičiuotą mokestinę nepriemoką, kurią sudaro nesumokėtas GPM, bauda ir delspinigiai, ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažinti visos mokestinės prievolės, t. y. 672 810,96 Lt, dydį bei pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, o nepripažinus – atleisti jį nuo delspinigių.
Telšių apskr. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2011-05-17 priėmė sprendimą Nr. N163-2 (I t., b. l. 8–9) netenkinti pareiškėjo prašymo ir neatleisti jo nuo 273 649,91 Lt delspinigių, o 2011-05-18 priėmė sprendimą Nr. (6.1)-R16-3764 (I t., b. l. 6–7) atsisakyti pripažinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką beviltiška.
Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais vietos mokesčių administratoriaus sprendimais, 2011-06-04 apskundė juos centriniam mokesčių administratoriui (I t., b. l. 28–31).
VMI prie LR FM 2011-07-11 sprendimu Nr. 68-95 (I t., b. l. 23–25) S. V. skundo netenkino ir paliko galioti Telšių apskr. VMI 2011-05-17 sprendimą Nr. N163-2.
Ginčas byloje kilo dėl to, ar yra pagrindas panaikinti S. V. laikotarpio nuo 1998-01-01 iki 2001-01-01 mokestinę nepriemoką ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažinti visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydį bei pripažinti ją beviltiška, o nepripažinus – atleisti pareiškėją nuo delspinigių sumokėjimo.
Ginčo dalykas – Telšių apskr. VMI 2011-05-17 sprendimo Nr. N163-2, 2011-05-18 sprendimo Nr. (6.1)R16-3764 ir VMI prie LR FM 2011-07-11 sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis iš esmės kelia tris reikalavimus: 1) dėl laikotarpio nuo 1998-01-01 iki 2001-01-01 apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, kurią sudaro nesumokėtas GPM, bauda ir delspinigiai, panaikinimo ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydžio sumažinimo; 2) dėl visos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška; 3) dėl atleidimo nuo delspinigių sumokėjimo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeistas MAĮ 68 str., nes mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu apskaičiavo mokesčius daugiau kaip už penkerius metus. Vadinasi, mokestinė nepriemokos dalis turi būti panaikinta ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažintas visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydis.
MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šio įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu (68 straipsnio 2 dalis).
Iš byloje esančio 2008-01-16 Telšių apskr. VMI patikrinimo akto Nr. ()PA5.5-5-07-32 (II t., b. l. 62–66) matyti, kad pakartotinis pareiškėjo mokestinis patikrinimas atliktas už 2001-01-01–2004-12-31 laikotarpį ir jo metu nuo pareiškėjo 2004 m. gautų pajamų apskaičiuota 311 289 Lt GPM bei 106 772 delspinigių. Šis patikrinimo aktas patvirtintas 2008-03-05 Telšių apskr. VMI sprendimu Nr. A6-4 (II t., b. l. 60–61) ir juo papildomai paskirta 93 387 Lt dydžio GPM bauda.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad įsiteisėjusia 2009-12-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi adm. byloje Nr. A-438-1417/2009 (I t., b. l. 126–137) pripažinta, kad pareiškėjui GPM, šio mokesčio delspinigiai ir bauda apskaičiuoti nuo 2004 m. jo gautų 943 301 Lt pajamų.
Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad faktai dėl pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės prievolės sumos (311 289 Lt GPM, 106 772 Lt GPM delspinigių ir 93 387 Lt baudos) ir to, kad ji apskaičiuota už 2004 m., šioje byloje iš naujo nebenustatytini, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-21 nutartis turi prejudicinę galią šioje byloje. Taigi teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl to, kad buvo pažeistas MAĮ 68 str. ir jam mokestinė nepriemoka nepagrįstai priskaičiuota už laikotarpį nuo 1998-01-01 iki 2001-01-01, kadangi įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi konstatuota, kad nepriemoka apskaičiuota už 2004 m. Taigi darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinta laikotarpio nuo 1998-01-01 iki 2001-01-01 mokestinė nepriemoka ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažintas visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydis.
Pareiškėjas skunde teismui prašo pripažinti visą mokestinę nepriemoką (672 810,96 Lt) beviltiška.
Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjas 2011-04-26 Telšių apskr. VMI pateiktame prašyme (I t., b. l. 104–107) prašė pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška. Šį reikalavimą Telšių apskr. VMI išnagrinėjo ir 2011-05-18 sprendimu Nr. (6.1)-R16-3764 (I t., b. l. 6–7) jo netenkino.
Atkreiptinas dėmesys, kad ne kiekvienas ginčas, kylantis tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, yra mokestinis.
MAĮ 2 str. 20 p. įtvirtinta, kad mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Pagal MAĮ 150 str. centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus.
MAĮ 145 str. 2 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nustatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo.
Teismas, įvertinęs nurodytas MAĮ nuostatas, daro išvadą, kad VMI prie LR FM pagrįstai ginčijamame sprendime nurodė, kad ginčas tarp pareiškėjo ir Telšių apskr. VMI dėl atsisakymo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška nepriskirtinas nei mokestinių ginčų, nei MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai, todėl nepriklauso centrinio mokesčių administratoriaus kompetencijai, o turi būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka, skundžiant 2011-05-18 sprendimą Šiaulių apygardos administraciniam teismui.
Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė ne Šiaulių apygardos administraciniam teismui, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
ABTĮ 17 straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti – kitų apygardų administraciniams teismams, byla turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo reikalavimai panaikinti Telšių apskr. VMI 2011-05-17 sprendimą Nr. N163-2, panaikinti VMI prie LR FM 2011-07-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinta laikotarpio nuo 1998-01-01 iki 2001-01-01 mokestinė nepriemoka, ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažinti visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydį bei atleisti nuo delspinigių sumokėjimo priskirtini Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15 str. 1 d. 4 p. ir 19 str. 1 d.), teismas pasisako ir dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška.
Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.
Taikant ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 1(11), p. 127–141; nutartys administracinėse bylose Nr. AS-2-382-05, Nr. AS5-8/2006, Nr. A11-863/2007, Nr. AS502-95-08).
Teismas nustatė, kad Telšių apskr. VMI 2011-05-18 sprendimas Nr. (6.1)-R16-3764, kurį ginčija pareiškėjas, buvo priimtas 2011-05-18, o advokatų profesinėje bendrijoje „Legal.lt“, kurioje dirba pareiškėjui atstovaujantis advokatas Mindaugas Banelis, gautas 2011-05-23 (I t., b. l. 6). Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2011-07-18 (I t., b. l. 15), teisme jis gautas 2011-07-21 (I t., b. l. 1).
Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pareiškėjas skundą teismui dėl Telšių apskr. VMI 2011-05-18 sprendimo Nr. (6.1)-R16-3764 (I t., b. l. 6–7) panaikinimo pateikė tik 2011-07-18, t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo sužinojimo apie skundžiamą aktą momento, vadinasi, praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatytą skundo padavimo terminą.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, prašymo padavimo terminas pareiškėjo prašymu gali būti atnaujintas, pripažinus, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą.
Šiuo atveju pareiškėjas neprašo atnaujinti praleisto skundo padavimo termino, be to, teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad termino kreiptis su skundu į teismą praleidimą iš esmės lėmė pareiškėjo (jo atstovo) subjektyviai pasirinktas netinkamas elgesio būdas. Pareiškėjas (jo atstovas advokatas Mindaugas Banelis), gavęs 2011-05-18 Telšių apskr. VMI sprendimą, kreipėsi į VMI prie LR FM, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą, tačiau, kaip jau minėta, ginčas tarp pareiškėjo ir Telšių apskr. VMI dėl atsisakymo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, nepriskirtinas nei mokestinių ginčų, nei MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai. Pareiškėjui VMI prie LR FM sprendime buvo išaiškinta, kad jis turi kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą.
Telšių apskr. VMI 2011-05-18 sprendimas yra tiesiogiai skundžiamas teismui ir išankstinė ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka jam nenustatyta, tačiau pareiškėjas nustatytu laiku teise kreiptis į teismą nepasinaudojo. Buvo pasinaudota kitu gynybos keliu, t. y. skundas pateiktas VMI prie LR FM. Teismo vertinimu, tai negali būti laikomas pateisinama ir objektyvia skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastimi, kadangi pareiškėjui atstovauja profesionalas – advokatas, kuriam ir buvo siųstas ginčijamas sprendimas (LVAT 2011-09-05 nutartis adm. byloje Nr. A556 –2444/2011).
ABTĮ 101 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Kaip minėta, šioje byloje prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą dėl reikalavimo panaikinti Telšių apskr. VMI 2011-05-18 sprendimą Nr. (6.1)-R16-3764 paduota nėra, taigi bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti minėtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, nutrauktina.
Pareiškėjas skunde teismui taip pat kelia reikalavimą priimti sprendimą atleisti jį nuo delspinigių.
Atleidimo nuo delspinigių klausimą reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis bei VMI prie LR FM viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės, kuriuose įtvirtinti šie atleidimo nuo delspinigių pagrindai: 1) jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 2) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.
Pagal MAĮ 100 str. 2 d. nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.
MAĮ 113 str. 1 d. įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog jis prašo taikyti atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindą, nustatytą MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. tais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442–807/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010 m.) yra konstatavęs, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į realią fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį. Vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensinio amžiaus asmenims, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jam taikytinas minėtas atleidimo nuo delspinigių pagrindas. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar asmens ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, kad jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam jau yra teikiama. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog jis vienas išlaiko 4 asmenų šeimą, gauna nedideles pajamas (apie 350 Lt), taigi išieškoti delspinigius yra socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu netikslinga.
Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo sūnus T. V., gim. (duomenys neskelbtini), 2010-12-17 buvo Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų žemės ūkio verslo vadybos studijų programos 4 kurso studentas, numatyta, kad studijas turėjo baigti 2011 m. birželio mėn. (I t., b. l. ). Pareiškėjo dukra A. V., gim. (duomenys neskelbtini), 2010-12-20 buvo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dieninių studijų filosofijos trečio kurso studentė, numatyta, kad studijas baigs 2012-06-30 (I t., b. l. 109). Pareiškėjo sutuoktinė G. V. yra bedarbė (I t., b. l. 118). Pareiškėjas pagal 2006-03-17 kreditavimo sutartį (duomenys neskelbtini) „DnB Nord“ bankui skolingas 192 000 Lt, kreditą privalo padengti iki 2026-02-28 (I t., b. l. 194–195). Kredito likutis 2010-01-01 buvo 172 123,80 Lt (I t., b. l. 178).
Įvertinus byloje esančius įrodymus, matyti, kad pareiškėjo vaikai T. V. ir A. V. yra pilnamečiai, 2010 metais gavę su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų bei pajamų iš vertybinių popierių pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn (I t., b. l. 42–51), taigi teismas daro išvadą, kad ne vienas pareiškėjas šeimoje gauna pajamų.
Teismas, įvertinęs byloje esančius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus (I t., b. l. 53–90, 95–97, 99–101) daro išvadą, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso: 1) žemės sklypas, adresu: Akmenės r. sav. (duomenys neskelbtini) k.; 2) žemės sklypas, adresu: Akmenės r. sav. Naujosios Akmenės kaimiškoji sen., (duomenys neskelbtini).; 3) žemės sklypas, adresu: Akmenės r. sav., (duomenys neskelbtini) k.; 4) žemės sklypas, adresu: Mažeikių r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.; 5) trys žemės sklypai, esantys adresu: Mažeikių r. sav. (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.; 6) žemės sklypas, adresu: Mažeikių r. sav. (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.; 7) žemės sklypas, adresu: Mažeikių r. sav., (duomenys neskelbtini) k.; 8) žemės sklypas, adresu: Mažeikių r. sav., (duomenys neskelbtini) k.; 9) žemės sklypas, adresu: Telšių r. sav., (duomenys neskelbtini) k.; 10) žemės sklypas, adresu: Mažeikių r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini); 11) butas, adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, turto vertintojų įvertintas 480 000 Lt (I t., b. l. 91–93); 12) pastatai, adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikių r. sav.; 13) butas, ūkinis pastatas, adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikių r. sav.; 14) žemės sklypas, adresu: Mažeikių r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.; 15) žemės sklypas, adresu: Telšių r. sav. (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.
Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas turi dvi transporto priemones („Mercedes Benz A190“ ir „Land Rover“) (I t., 164, 165), kurių vertės atitinkamai yra 14 500 Lt (su PVM) ir 30 750 Lt (su PVM) (I t., b. l. 102, 103).
Įvertinęs pareiškėjo nuosavybės teise valdomą turtą bei tai, kad pareiškėjo vaikai patys taip pat gavo pajamų, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis nėra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių (MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. nustatytas atleidimo nuo delspinigių atvejis netaikytinas).
Iš turimos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nėra pensinio amžiaus, duomenų apie neįgalumą nepateikta, nėra įrodymų apie jam reikalingą gydymą, medicininę profilaktiką ir reabilitaciją. Sprendžiant pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių klausimą, jis dirbo, socialinės pašalpos negavo. Taigi, jis neatitiko ir neatitinka nė vienos iš sąlygų, įvardytų MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl negalėjo būti ir negali būti atleistas nuo delspinigių.
Pareiškėjo argumentas, kad mokesčių mokėtojas nevertino pasikeitusios jo finansinės padėties, o rėmėsi su ankstesniu prašymu atleisti nuo delspinigių pateiktais dokumentais, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tiek vietos, tiek centrinis mokesčių administratorius teisingai įvertino pareiškėjo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į jo turimą nekilnojamąjį turtą, 2 transporto priemones, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki ir nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Analogiškai teigia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinė byla Nr. A556–254/2011).
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, kitų atleidimo nuo delspinigių pagrindų nenustatė.
Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas (MAĮ 8 str., Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas). Mokesčiai yra būtina valstybės funkcionavimo sąlyga, todėl konstitucinė pareiga mokėti įstatymais nustatytus mokesčius įstatymuose yra įtvirtinta kaip valstybės reikalavimas, skirtas visiems mokesčių mokėtojams. Už šios pareigos nevykdymą ar neįvykdymą numatytos įvairios sankcijos. Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jie pradedami skaičiuoti tada, kai atsiranda įstatymų nustatyti pagrindai – mokestinės prievolės neįvykdymas.
MAĮ 98 str. 2 dalis nustato, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jam (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.
Iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-21 nutartimi pareiškėjo skundas buvo atmestas, taigi darytina išvada, kad delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo laikotarpiu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, jog didelė delspinigių suma atsirado ir dėl netinkamų mokesčių administratoriaus veiksmų, atmestinas kaip nepagrįstas
Pažymėtina, kad MAĮ yra apibrėžtas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo. MAĮ nenustato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo dėl patikrinimo trukmės, taigi pareiškėjo argumentas, kad nuo delspinigių jis turi būti atleidžiamas dėl to, kad ilgai truko mokestinis patikrinimas, atmestinas.
Pareiškėjo nurodyta LVAT nutartis adm. byloje Nr. A39-92/2009 nagrinėjamu atveju netaikytina, nes joje apskritai nenagrinėjamas atleidimo nuo delspinigių klausimas, taip pat yra skirtingos faktinės aplinkybės (nurodytoje byloje spręstas klausimas dėl teisės į PVM atskaitą, PVM sąskaitų faktūrų, neatitinkančių įstatymo reikalavimų, juridinės galios ir pan.).
Teismas, ištyręs bylos aplinkybių visetą, daro išvadą, kad Telšių apskr. VMI 2011-05-17 sprendimas Nr. N163-2 ir VMI prie LR FM 2011-07-11 sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Telšių apskr. VMI 2011-05-18 sprendimą Nr. (6.1)-R16-3764 nutrauktina, o reikalavimai panaikinti Telšių apskr. VMI 2011-05-17 sprendimą Nr. N163-2 ir VMI prie LR FM 2011-07-11 sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinta laikotarpio nuo 1998-01-01 iki 2001-01-01 S. V. mokestinė nepriemoka, ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažintas visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydis, o pareiškėjas atleistas nuo delspinigių sumokėjimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,
nusprendžia:
Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Telšių apskr. VMI 2011-05-18 sprendimą Nr. (6.1)-R16-3764 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, nutraukti.
Kitą pareiškėjo S. V. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.