- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-29
- Bylos Nr.
- 2A-1061-565/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06261-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Burdulienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Atsakovas
- L. K.
- Trečiasis asmuo
- N. M., A. A.
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algirdo Auruškevičiaus ir Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) L. K. ir apeliantės (trečiojo asmens) N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui L. K. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys N. M., A. A., išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui L. K., prašydamas įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t.y. nugriauti savavališkai pastatytą medžio karkaso pastatą, esantį Dariaus ir Girėno 185-1, Vilniuje, bei sutvarkyti statybvietę, taip pat teismo sprendime nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę savavališkos statybos padarinius pašalinti savo lėšomis pats, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo.
II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-09-07 sprendimu ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą savo lėšomis per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą medžio karkaso pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę, atsakovui neįvykdžius šio įpareigojimo, teismas suteikė ieškovui teisę pačiam atsakovo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą medžio karkaso pastatą, esantį Dariaus ir Girėno 185-1, sprendimo vykdymą teismas atidėjo 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Teismas nustatė, kad 2010-05-19 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius surašė savavališkos statybos aktą Nr.SSA-00-100519-00015, kuriuo nustatė, kad apeliantas savavališkai stato medžio karkaso statinį (duomenys neskelbtini), statinio statybos rūšis yra nauja statyba, statinio kategorija neidentifikuojama, statinys yra medžio karkaso, plotis 7,4 m, ilgis 10,5 m., sienų aukštis 2,5 m., statinys statomas be statybos leidimo, be supaprastinto statinio projekto su įgaliotų valstybės tarnautojų raštiškais pritarimais ir neturint žemės nuosavybės ar kitos žemės valdymo ar naudojimo teisės patvirtinančių dokumentų. 2010-05-19 Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius surašė statybos sustabdymo aktą Nr.SSU-00-100519-00004, kuriuo pareikalavo iš apelianto tuojau pat sustabdyti bet kokius statinio, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbus iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti. Apeliantui buvo įteiktas 2010-05-25 Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriuo buvo pareikalauta iki 2010-08-26 savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai statomą statinį, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2010-09-01 surašė reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. RE-290, iš kurio matyti, kad atsakovas neįvykdė reikalavimo iki 2010-08-26 savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę, statinys statomas toliau – uždėtas stogas, įstatyti langai.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-05 iki 2010-09-30) 2 str. 13 d. nurodoma, jog statyba yra veikla, kurios tikslas pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį. Ši sąvoka taip pat apima kultūros paveldo statinių tvarkomuosius statybos darbus ar statinių statybą kultūros paveldo objektų teritorijose. Šio straipsnio 17 d. nurodo, kad naujo statinio statyba – statybos rūšis, kai yra tikslas statybos sklype, kuriame yra ar nėra statinių, pastatyti naują statinį; pastatyti esamo statinio antžeminį ar požeminį priestatą, neatsižvelgiant į tai, ar jie savo paskirtimi bus susiję, ar ne (išskyrus priestatų statybą, kuri pagal šio straipsnio 18 d. priskirta statinio rekonstravimui); atstatyti buvusį (sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį. Taigi apelianto veiksmai, kai jis atstatė buvusį sudegusį pastatą – gyvenamąjį namą, atitinka Statybos įstatymo 2 str. 17 d. prasme naujo statinio statybą. Statybos įstatymo 3 str. 2 d. numato teisės būti statytoju įgyvendinimo būtinas sąlygas, kurios yra: 1) žemės sklypą valdymas nuosavybės teise arba valdymas ir naudojimas kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojo turėjimas nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto (kai tai privaloma) statinio projekto ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto; 3) statytojo turėjimas nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo. Atsakovas neginčijo to fakto, jog ginčo statinį jis pastatė neturėdamas nei nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto projekto, nei statybos leidimo, taip pat žemės sklypo nuosavybės teisės ar kitų teisėtą žemės sklypo valdymą ar naudojimą patvirtinančių dokumentų, šias aplinkybes patvirtina ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-07-02 nutarimas administracinėje byloje Nr.A 2.7.-4265-78/10. Įvertinęs šiuos byloje esančių įrodymus, teismas padarė išvada, jog atsakovo pastatytas statinys, esantis (duomenys neskelbtini), bylos nagrinėjimo metu laikytinas savavališka statyba Statybos įstatymo 2 str. 71 d. prasme.
Ieškinio pateikimo metu galiojantis teisinis reglamentavimas numatė tik dvi savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes - įpareigojimą per nustatytą terminą pertvarkyti statinį ir įpareigojimą statinį nugriauti (CK 4.103 str. 3 d., Statybos įstatymo 28 str., 35 str.). Teismui pateiktame ieškinyje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl savavališkai statomų gyvenamųjų namų nugriovimo. Bylos nagrinėjimo metu pasikeitė teisinis reglamentavimas. CK 4.103 str. 3 d. numatė blanketinę normą, numatančią savavališkų statybų padarinių šalinimą įstatymų nustatyta tvarka. Aktuali Statybos įstatymo 28 str. 7 d. 1 p. redakcija papildomai įtvirtina galimybę teismui leisti atsakovui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Atsiliepime į ieškinį atsakovas prašė taikyti šią savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonę, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad teritorija (teritorija prie Metalo ir Čigonų gatvių (apie 2,2 ha ir apie 6,4 ha)), kurioje yra savavališkai pastatytas ginčo statinys, pagal 2007-02-14 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto bendrąjį planą yra funkcinėje zonoje PR 3.1.2 (skirtoje verslui, gamybai, pramonei plėtoti) bei esamo oro uosto kilimo – tūpimo tako triukšmo zonoje. Dalis planuojamos apie 6,4 ha teritorijos prie Čigonų gatvės patenka į valstybinį mišką. Taigi, pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą bei jo pagrindu rengiamą detalųjį planą savavališkos statybos vietoje negalima gyvenamųjų namų statyba, taigi negalimas ir ginčo statinio įteisinimas pagal Statybos įstatymo 28 str. 7 d. 1 p. teismui leidžiant atsakovui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją gauti statybą leidžiantį dokumentą. Tokiu būdu, šiuo atveju pašalinti savavališkos statybos padarinius galima tik taikant Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatytas pasekmes, t. y nugriaunant statinį ir sutvarkant statybvietę.
Teismas sutiko tiek su atsakovo, tiek su trečiojo asmens, tiek su išvadą teikiančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius nuomone, kad ginčo pastato nugriovimas pažeidžia nepilnamečių vaikų interesus, tačiau esant nustatytoms aplinkybėms, ieškinio reikalavimų atmetimas reikštų atsakovo neteisėtų veiksmų, t.y. savavališkos statybos, įteisinimą, o tai prieštarauja tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek sąžiningumo principams, taip pat esminiam teisės principui, kad iš neteisės negali kilti teisė. Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, teismas atidėjo sprendimo vykdymą 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas ir tretysis asmuo N. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-09-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1.Apeliantų griautinas namas pastatytas Kirtimų romų gyvenvietėje, kur apeliantai gyvena visą gyvenimą. Apeliantai su šeima gyveno name, kurį patys pastatė 1976 – 1977 metais. Šis namas su visu šeimos turtu sudegė 2010 m. vasario mėn. Namas, kurį teismas įpareigojo nugriauti, pastatytas sudegusio namo vietoje. Apeliantų šeimoje yra du nepilnamečiais vaikai: dukra N. M., gimusi 1994 metais, ir sūnus P. M., gimęs 2001 metais. Taip pat kartu gyvena apeliantės dukros A. A. vaikai: F. A., gimęs 2010 metais, ir N. A., gimęs 2005 metais. Socialinio būsto nuomai apeliantų šeima yra įrašyta 351 numeriu. Įpareigojus nugriauti namą, apeliantų šeima netektų vienintelio gyvenamojo būsto, būtų pažeistos šiame būste gyvenančių nepilnamečių vaikų teisė.
2.Byloje yra pateikti duomenys, kad žemė Kirtimuose romų bendruomenei buvo suteikta dar sovietmečiu, nurodant ten keltis gyventi Vilniaus romų bendruomenės nariams. Romų bendruomenės nariai paskirtoje teritorijoje statė namus ir gyveno daugelį metų. Seimo kontrolierių įstaigoje yra parenga išvada, kuri yra pateikta į bylą. Išvadoje pažymima, kad gyvenamųjų namų griovimas Kirtimų romų bendruomenėje pažeidžia romų tautinės mažumos teises, ir kad Kirtimų romų bendruomenės apgyvendinimo problema turi būti sprendžiama ne griaunant pavienius namus, bet globaliai.
Žemesnės instancijos teismas
3.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad žemės sklype, kuriame yra pastatytas apeliantų griautinas statinys, statyba yra negalima, todėl nėra galimybės taikyti Statybos įstaymo 28 str. 7 d. 1 p. ir leisti apeliantams per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybos leidimą. Taikydamas šią normą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtoje zonoje esanti žemė sovietmečiu buvo paskirta romų bendruomenei, o taip pat į tai, jog šioje zonoje yra įteisintų gyvenamųjų namų, pzv. gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kuriame yra deklaruota beveik visų romų bendruomenės gyventojų gyvenamoji vieta.
Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.
1.Apeliantai neginčijo to fakto, kad ginčo statinys pastatytas neturint nei nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto projekto, nei statybos leidimo, nei žemės sklypo nuosavybės teisės ar kitų teisėtą žemės sklypo valdymą ar naudojimą patvirtinančių dokumentų. Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1-2 p. įtvirtinta, kad teisė būti statytoju įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudojasi kitais įstatymų nustatytais pagrindais ir statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis yra privalomas).
2.Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teritorija, į kurią patenka ir ginčo statinys, sovietmečiu buvo paskirta romų bendruomenei, tačiau nekonkretizuojama, kuo vadovaujantis daroma tokia išvada. Byloje nėra pateiktas nei vienas rašytinis įrodymas, patvirtinantis teisėtą žemės sklypo skyrimą apeliantui (ar romų bendruomenei) ir šios žemės teisėto naudojimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad teritorijoje, kurioje yra pastatytas ginčo statinys, pagal Vilniaus miesto savivaldybės 2007-02-14 sprendimu Nr.1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto bendrąjį planą bei jo pagrindu rengiamą detalųjį planą negalima guvenamųjų namų statyba (teritorija yra funkcinėje zonoje, skirtoje verslui, gamybai, pramonei plėtoti bei esamo oro uosto kilimo – tūpimo tako triukšmo zonoje, o dalis tertorijos patenka į valstybinį mišką.
3.Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai tinkamai argumentavo, kad ieškinio reikalavimų atmetimas reikštų neteisėtų apelianto veiksmų įteisinimą, kas akivaizdžiai prieštarautų tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek sąžiningumo principams, pripažinus apelianto teisę naudotis neteisėtai pastatytu pastatu taip pat būtų pažeistos CK 4.103 str. nuostatos bei ignoruojamas esminis teisės principas, kad iš neteisės negali kilti teisė.
4.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir apelianto nepilnamečių vaikų interesus ir sprendimo vykdymą atidėjo 12 mėnesių.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad apelianto pastatytas medžio karkaso statinys, esantis (duomenys neskelbtini), yra pastatytas be statybą leidžiančio dokumento, todėl laikytinas savavališka statyba Statybos įstatymo 2 str. 71 d. prasme, apeliaciniu skundu ši aplinkybė nėra ginčijama.
CK 4.103 str. 3 d. ir Statybos įstatymo 28 str. 7 d. 1 p. suteikia teisę teismui, nustačius savavališką statybą, leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šio ginčo atveju nėra pagrindo taikyti Statybos įstatymo 28 str. 7 d. 1 p. ir leisti apeliantui gauti statybą leidžiantį dokumentą.
Pagal Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad žemės sklypą, kuriame pastatytas statinys, jis valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad žemė, kurioje pastatytas statinys, buvo suteikta romų bendruomenei, nurodant ten keltis gyventi Vilniaus romų bendruomenės nariams. Tačiau šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų apeliantas nepateikė. Apelianto pateiktoje Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2009-06-25 pažymoje Nr.4D-2008/3-69 nurodyti teisės aktai taip pat neduoda pagrindo teigti, kad apelianto nurodyta teritorija romų bendruomenei buvo suteikta bendruomenės narių gyvenamųjų pastatų statybai.
Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad teritorija (teritorija prie Metalo ir Čigonų gatvių (apie 2,2 ha ir apie 6,4 ha)), kurioje yra savavališkai pastatytas statinys, pagal 2007-02-14 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr.1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto bendrąjį planą yra funkcinėje zonoje PR 3.1.2 (skirtoje verslui, gamybai, pramonei plėtoti) bei esamo oro uosto kilimo – tūpimo tako triukšmo zonoje, dalis planuojamos apie 6,4 ha teritorijos prie Čigonų gatvės patenka į valstybinį mišką (t 1, 76 b.l.). Todėl pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą bei jo pagrindu rengiamą detalųjį planą (t 1, 77 b.l.) savavališkos statybos vietoje negalima gyvenamųjų namų statyba.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 5 p. nustatyta, kad nei vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, tačiau pagal 4 str. 7 p. vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 str. vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės ir vietos savivaldos institucijos. Todėl, teismui priėmus vaiko interesams nepalankų sprendimą, pareiga užtikrinti vaiko teisę į būstą tenka ne tik tėvams, bet ir valstybės bei savivaldybės institucijoms. Į bylą įtrauktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, todėl apeliantų būsto reikalai šiam skyriui yra žinomi.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apeliantų nepilnamečių vaikų interesus ir sprendimo vykdymą atidėjo 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėtina, kad CPK 284 str. nedraudžia dar kartą kreiptis į teismą su prašymu atidėti teismo sprendimo vykdymą.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.