Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pripažinti darbo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; pripažinti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu ir negaliojančiu; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 530 Lt neišmokėtą darbo užmokestį, 3847,76 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 543,41 Lt delspinigius, 2387,22 Lt išeitinę išmoką, 36,17 Lt dydžio vidutinį darbo užmokestį nuo 2011-04-01 iki visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos, 2400 Lt automobilio nuomos kainą, 2587 Lt automobilio remonto išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005 m. su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas dirbo UAB ,,Skuvita“ Kauno skyriaus pardavimų vadybininko pareigose. Nuo 2011 m. sausio mėnesio iki darbo sutarties nutraukimo ieškovui nebuvo užtikrinta darbo vieta funkcijoms pagal darbo sutartyje nurodytą pareigybę atlikti. Ieškovui nebuvo pasiūlyta kita darbo vieta ir ieškovas nebuvo informuotas apie darbo vietos panaikinimą ir gresiantį atleidimą. Nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. atsakovas, darydamas spaudimą ieškovui, vertė pasirašinėti įvairaus pobūdžio dokumentus. Šias aplinkybes ieškovas įvertino kaip darbo vietos panaikinimą, nesuteikiant kitos darbo vietos ir 2011-03-22 kreipėsi į atsakovą su prašymu nutraukti darbo sutartį nuo 2011-03-28 pagal DK 127 str. 2 d. 2011-03-28 atsakovas ieškovą informavo, kad prašymas yra atmestas dėl pagrįstos priežasties nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. nebuvimo. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo pažymos ieškovas sužinojo, kad nuo 2011-04-01 yra atleistas iš UAB ,,Skuvita“ pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. 2011-03-31 atsakovo įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo ieškovui buvo pateiktas tik kartu su atsiliepimu į ieškinį, ieškovas neturėjo jokių galimybių neteisėto atleidimo metu susipažinti su įsakymo turiniu. Pagal DK 236 str. drausminė nuobauda gali būti taikoma tik darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Atsakovas ieškovo su drausmine nuobauda nesupažindino, tuo pažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarką. Atsakovas neįvykdė pareigos išmokėti 530 Lt darbo užmokesčio už dalį 2010 m. gruodžio mėnesio, nesumokėjo 3847,76 Lt kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsakovas pavėluotai sumokėjo ieškovui darbo užmokestį už 2011 m. vasario ir kovo mėnesius, nesumokėjo dalies darbo užmokesčio (530 Lt) už 2010 m. gruodžio mėn. ir kompensacijos už kasmetines atostogas, todėl iki atleidimo iš darbo dienos atsakovas turi mokėti įstatyme numatyto 0,07 proc. dydžio delspinigius. Delspinigiai už neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas paskaičiuoti nuo neteisėto atleidimo dienos (2011-04-01) iki patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2011-09-16). Vadovaujantis DK 141 str. 1-3 dalimis, ieškovui turėtų būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, kuris sudaro 36,17 Lt už vieną darbo dieną už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos. Ieškovo paskaičiavimais, jo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 795,74 Lt. Kadangi darbo sutartis su ieškovu nutrauktina pagal DK 297 str. 4 d., ieškovui priklauso 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. 2007-12-14 ieškovas su atsakovu sudarė automobilio nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti už užmokestį atsakovui laikinai naudotis ir valdyti ieškovui nuosavybės teise priklausančiu automobiliu, o atsakovas įsipareigojo mokėti 200 Lt nuomos mokestį už kiekvieną automobilio nuomos mėnesį. Už automobilio nuomą atsakovas ieškovui yra sumokėjęs tik iki 2010-05-25. Iki faktiškai teiktų automobilio nuomos paslaugų momento (2011 m. kovo mėn. pabaigos) ieškovas paskaičiavo 2400 Lt nuomos mokestį. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog 2010-11-30 pranešimas apie nuomos sutarties nutraukimą ieškovui buvo išsiųstas ir įteiktas, be to, pranešimas ieškovo nėra pasirašytas, todėl sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Vadovaujantis Automobilio nuomos sutarties 5 p., ieškovas turi teisę reikalauti patirtų išlaidų už automobilio einamąjį ir kapitalinį remontą, kurios sudaro 2587 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2012-01-11 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl atsakovo priimto 2011-03-31 įsakymo dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, kuriuo ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo panaikinimo, ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir tarp šalių sudarytos 2004-10-11 darbo sutarties Nr.04-02 nutraukimo teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, iš atsakovo ieškovo naudai 530 Lt priskaičiuoto neišmokėto darbo užmokesčio, 3847,76 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 28,59 Lt delspinigių, 7443,18 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2011-04-01) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2012-01-11), 2386,95 Lt išeitinės išmokos, 1400 Lt automobilio nuomos mokesčio, vidutinio darbo užmokesčio skaičiuojant po 36,17 Lt už kiekvieną darbo dieną už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2012-01-11 iki visiško atsiskaitymo su ieškovu bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas netinkamu įrodymų vertinimu bei netinkamu darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą dėl darbuotojo padaryto darbo drausmės pažeidimo bei su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimą, taikymu. Apelianto nuomone, teismo išvada, kad nebuvo neginčytinai nustatyta, jog materialinių vertybių trūkumas atsirado dėl ieškovo kaltės yra nepagrįsta, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Atsakovas įrodė, jog darbuotojas yra kaltas dėl darbo drausmės pažeidimo. Ieškovas neįrodė, jog jis buvo verčiamas pasirašyti dėl prekių trūkumu ir jį pripažinti, o teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui vadovaujantis abejotinais ieškovo paaiškinimais. Teismas nepagrįstai ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtą, nors buvo visos sąlygos ieškovą atleisti LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu – neteisėti veiksmai, nes konstatuotas prekių, kurios buvo perduotos ieškovui, trūkumas; žala, kurią pagrindžiantys įrodymai pateikti teismui; priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, nes būtent šios prekės buvo perduotos ieškovui, jis jais prekiavo ir buvo vienintelis žmogus, turintis galimybę turėti jas savo žinioje, ką patvirtina paties ieškovo sutikimas su padarytų prekių trūkumu; pastarasis sutikimas patvirtina ir ieškovo kaltę. Apelianto nuomone, 530 Lt darbo užmokestis ieškovui buvo priteistas nepagrįstai, kadangi darbo užmokestis darbuotojui buvo sumokėtas tinkamai pagal LR DK nuostatas darbdavio nurodymu, nepaisant tos aplinkybės, jog ieškovas pats pasiėmė pinigus iš kasos. Teismas, priteisdamas 3847,76 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas nevertino tos situacijos, jog būtent dėl ieškovo neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelė žala apeliantui. Apeliantas sutiko su teismo argumentu, jog kompensacija už nepanaudotas atostogas priklauso darbuotojams atleidžiant juos iš darbo, ir kad ši turi būti sumokėtą darbuotojo atleidimo dieną, tačiau pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką asmens, pažeidusio įstatymo saugomas vertybes, teisės nėra ginamos taip, kaip būtų užtikrintas kito asmens teisių gynimas, todėl teisės pažeidimus padaręs asmuo negali tikėtis tokios pat jo teisių apsaugos, kokios galėtų tikėtis kiti, teisės pažeidimų nepadarę, asmenis. Apeliantas taip pat nesutiko su 28,59 Lt dydžio delspinigių priteisimu, nurodydamas, kad darbo užmokestis už 2010 m. gruodžio mėn. ieškovui buvo sumokėtas tinkamai ir laiku. Apeliantas skunde taip pat nurodė, jog ieškovo naudai vidutinis darbo užmokestis buvo priteistas neteisėtai, nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos LR DK 141 str. 3 d. taikymo ir aiškinimo praktikos. Nesutikdamas su teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl iš apelianto ieškovo naudai priteisto 1400 Lt automobilio nuomos mokesčio, apeliantas pažymėjo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nuomos sutarties objekto nebuvo, be to, teismas negalėjo remtis vien ieškovo paaiškinimais, kurie šioje dalyje yra abejotini. Apeliantas pabrėžė, kad akivaizdūs ieškovo bandymai tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis pasipelnyti sąžiningos šalies sąskaita negali būti laikomi pagrindu iš atsakovo ieškovo naudai priteisti nurodytą nuomos mokestį ir kitas A. G. priteistas išmokas. Apeliantas taip pat nesutiko su bylą išnagrinėjusio teismo bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymu, nurodydamas, kad turėjo būti nustatytas patenkintų reikalavimų procentas ir tik tokiu būdu, priklausomai nuo gauto procento, proporcingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidas tarp šalių.

Ieškovas atsakovo apeliacinį skundą prašė atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi darbo drausmės pažeidimu, už kurį ieškovas buvo atleistas iš darbo, atsakovas nurodė materialinių vertybių trūkumą dėl ieškovo kaltės, tokiu atveju būtent atsakovui teko pareiga įrodyti, kad materialinių vertybių trūkumas buvo, ir kad jis susidarė dėl ieškovo kaltės, tai yra pareiga neginčijamai įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas darbo drausmės pažeidimas, tenka darbdaviui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė šių aplinkybių, nes iš byloje esančių įrodymų negalima patikimai nustatyti fakto, kad materialinių vertybių trūkumas buvo, koks jis buvo, jei buvo, ir ar yra tame ieškovo kaltė. Teismui pateiktas dokumentas, kuriuo remiasi atsakovas – ieškovo paaiškinimas, kad jis tai dienai pripažįsta prekių trūkumą su išlyga keisti savo nuomonę ir pateisinti trūkumą, nelaikytinas visiškai aiškiu savo turiniu ir pakankamu ieškovo kaltei nustatyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, jog ieškovas būtų iššvaistęs ar pasisavinęs atsakovės turtą. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad trūkumas yra nustatytas tik pagal buhalterinius duomenis, tinkamai neatlikus inventorizacijos bei tinkamai nefiksavus tokio fakto, kas, kartu su ieškovo paaiškinimo tekstu bei ieškovo teisme duotais parodymais suponuoja pagrįstą išvadą, jog surašyti tokį dokumentą ieškovas galėjo būti verčiamas. Apelianto teiginius, kad teismas savo išvadas darė remdamasis vien ieškovo duotais parodymais, ieškovas laikė nepagrįstais ir nurodė, kad teismas vertino bylos įrodymų visumą ir tinkamai argumentavo savo išvadas. Teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovas neatliko savo pareigų, susijusių su darbo tvarkos organizavimu ir materialinių vertybių apsauga bei inventorizavimu, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo kitaip, kaip tik, atsakovas šiuos faktus pripažino. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su tinkamu darbdavio pareigų atlikimu, nes nuo to priklausė darbuotojo galimybės tinkamai atlikti pavestą darbą. Pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimas visiškai atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvus dėl netinkamo įrodymų vertinimo pripažinti pagrįstais. Atsikirsdamas į atsakovo argumentus dėl nepagrįstai priteisto 530 Lt darbo užmokesčio, ieškovas pažymėjo, kad teismas pagrįstai įvertino atsakovo pateiktą įrodymą – kasos išlaidų orderį be ieškovo parašo – kaip nepakankamą nustatyti faktui, kad darbo užmokestis ieškovui buvo sumokėtas. Atsakovo nurodomos aplinkybės, kad jis negalėjo išmokėti darbo užmokesčio mokėjimo pavedimu nėra įrodytos jokiais įrodymais, kaip ir kitos aplinkybės – neva ieškovui buvo leista paimti darbo užmokestį iš kasos. Pažymėjo, kad tokią svarbią aplinkybę kaip tinkamą darbo užmokesčio mokėjimą, darbdavys privalo įrodyti tinkamais rašytiniais įrodymais ne tik darbo teisės normų, bet ir mokesčių teisės normų prasme. Esant neįrodytam atlyginimo sumokėjimo faktui, teismas pagrįstai jį priteisė, kaip ir atitinkamus delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokestį. Teismas taip pat pagrįstai priteisė kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tinkamai pasirėmęs teismų praktika ir tinkamai aiškinęs bei taikęs darbo teisės normas, todėl apelianto argumentai šiuo klausimu taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovas pažymėjo, kad atleidimo dieną nebuvo ir šiuo metu nėra nustatytas žalos padarymo darbdaviui faktas iš ieškovo pusės, byloje taip pat nebuvo pateiktas priešieškinys dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktas ir jos dydis nebuvo atsakovo įrodytas, tad vertintina, kad atsakovas kaip darbo teisinių santykių dalyvis elgiasi itin nesąžiningai. Apeliacinio skundo motyvus dėl nepagrįstai priteistos išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, ieškovas taip pat prašė atmesti kaip nepagrįstus, atkreipdamas apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad su atsakovu atleidimo dieną apskritai nebuvo atsiskaityta, todėl teismas pagrįstai nemažino priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio ir tinkamai motyvavo savo sprendimą šioje dalyje. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo nesumokėtą nuomos mokestį. Atsakovas neįrodė, kad nuomos sutartis būtų buvusi nutraukta tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis – nepateikė sutarties nutraukimo dokumento su ieškovo parašu ar laiško išsiuntimo ieškovui dokumento, kas įprastai atliekama nutraukiant vienašališkai sutartį. Pabrėžė, kad atsakovas yra juridinis asmuo, pakankamai didelė seniai dirbanti bendrovė, stipresnioji darbo teisnių santykių pusė, todėl jai keliami aukštesni rūpestingumo standartai. Apelianto argumentus, jog privalu skaičiuoti tikslias reikalautas ir priteistas su darbo santykiais susijusias sumas ir atitinkamai skirstyti bylinėjimosi išlaidas, ieškovas prašė atmesti kaip nepagrįstas, nes negalima pinigais įvertinti pagrindinio ieškinio reikalavimo – pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu.