- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-15
- Bylos Nr.
- I-196-243/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01485-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos teritorinės ligonių kasos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, pareiškėjui A. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. prašymą atsakovėms Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas A. B. prašymu prašė priteisti iš atsakovių Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalies nepriemoką 26493,09 Eur (91475,33 Lt ) už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30, susidariusią taikant 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. gegužės 1 d., ir 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. rugpjūčio 1 d., kuriais sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases ir kurių nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodė, jog visą laikotarpį, už kurį prašo pritiesti darbo užmokesčio nepriemoką, ėjo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus pareigas (A lygis, 18 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė) (b.l. 4-7).
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2016-06-06 padavė prašymą (b.l. 84-88) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar 2015 m. birželio 30 d. priimto Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas (darbo užmokesčio nepriemokas mažinanti formulė) atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus <... > turi teisę <... > gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugą, konstitucinį teisinės valstybės principą. Nurodo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimais įstatymų leidėjui suformuluotas įpareigojimas nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą per ekonomikos krizę dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas nurodė, kad, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Pareiškėjas argumentuoja, jog pagal Grąžinimo įstatyme numatytą mechanizmą ir mažinimo koeficientus jam ne tik uždelsiamas grąžinti, bet ir negrąžinamas neteisėtai neišmokėtas visas darbo užmokestis, nes jis dar kartą sumažinamas, pagal įstatyme įtvirtintą formulę skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius taikomas koeficientas 0,98; o už 2010-2013 metų mėnesius koeficientas 0,955. Teigia, jog jam per krizę buvo nesumokėta 28157,82 Eur (97223,32 Lt) darbo užmokesčio, o vadovaujantis Grąžinimo įstatymu, skaičiuojant jam darbo užmokesčio nepriemoką ir pritaikius įstatymo 2 straipsnyje nustatytus koeficientus, kompensacija sudaro 23029,32 Eur (79515,64 Lt), t.y. susidaro 5128,5 Eur (17707,68 Lt) skirtumas tarp grąžintinos sumos ir sumos, paskaičiuotos pritaikius Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytą koeficientą. Pagal tokią Grąžinimo įstatyme nustatytą skaičiavimo metodiką faktiškai priklausanti darbo užmokesčio nepriemoka, kuri turėtų būtų grąžinta, yra dar kartą ženkliai sumažinama. Kelia abejonę, ar pritaikius Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, kuriuo turėjo būti pašalintos Konstitucinio Teismo nurodytos neigiamos teisinės pasekmės, valstybės tarnautojams iš naujo atsiradusios neigiamos teisinės pasekmės neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, garantuojančios teisingą apmokėjimą už darbą, nuostatoms. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis ir nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 31 d. nutarimas), to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teigia, jog dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo patirtus praradimus kompensavus pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą kompensavimo tvarką, pritaikius mažinimo koeficientus, jo nuosavybei būtų padaryta 5128,5 Eur (17707,68 Lt) žala, kuri ,atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas negali būti traktuojama kaip teisingas atlygis. Pažymi, jog Konstitucinio teismo 2015 lapkričio 19 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą: <...>konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kurio taikymu pažeidžiamos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio nuostatos, teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, valstybė negina jo nuosavybės teisės ir negarantuoja šios teisės apsaugos bei nevykdo pareigos užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti jo teises, gerbti o teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti krizės metu jo atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus.
Pareiškėjas A. B. prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išdėstydamas tuos pačius prašymo argumentu. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog Klaipėdos teritorinės ligonių kasos parengtoje 2013 metų pažymoje apie darbo užmokestį padaryta skaičiavimo klaida ir nurodyta neteisinga neišmokėta suma, 91475,33 Lt. Paaiškino, kad 2016 m. pažymoje taisant klaidą nurodyta suma sudaro 97223,32 Lt arba 28157,82 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, tačiau ir 2016 metų pažymoje nurodyta suma netiksli, nes įskaičiuotas darbo užmokestis už 2013 m. spalio mėnesį. Pareiškėjas pripažino, jog nuo 2013-10-01 skaičiuojant darbo užmokestį, grąžinti iki ekonominės krizės galioję dydžiai, už 2013 metų spalio mėnesį darbo užmokestį yra gavęs ir neprašo jo priteisti. Teismo posėdžio metu patikslino prašomą priteisti sumą ir reiškia reikalavimą dėl 26498,2 Eur darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30.
Atsakovės Klaipėdos teritorinė ligonių kasa ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, nepareiškė nuomonės dėl prašymo reikalavimo pagrįstumo (b.l. 32-33).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu sutinka su pareiškėjo reikalavimais, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavo, jog Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo teisės turi būti ginamos (b.l. 18-19).
Atsakovės ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimų dėl pareiškėjo pareikšto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ginčo dalykas yra pareiškėjo A. B. reikalavimo priteisti iš atsakovių neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas.
Pareiškėjas A. B. yra valstybės tarnautojas, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (duomenys neskelbtini). Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui per ekonomikos krizę neteisėtai sumažintos ir nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėjas 2013-10-31 paduotu prašymu prašė priteisti 26493,09 Eur (91475,33 Lt ) už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30, tačiau iš 2016-06-06 paduoto prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą turinio ir prie jo pridėtos pažymos apie darbo užmokestį matyti, jog nurodytu laikotarpiu pareiškėjui paskaičiuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 28157,82 Eur (97223,32 Lt) (b.l. 89-91). Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos parengtoje 2016 m. pažymoje suma yra netiksli, nes įskaičiuotas darbo užmokestis už 2013 m. spalio mėnesį. Pareiškėjas pripažino, jog nuo 2013-10-01 skaičiuojant darbo užmokestį, grąžinti iki ekonominės krizės galioję dydžiai, už 2013 metų spalio mėnesį darbo užmokestį yra gavęs ir neprašo jo priteisti. Iš 2016-06-02 pažymos apie darbo užmokestį matyti, jog pareiškėjui už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-10-31 nurodyta nesumokėta darbo užmokesčio suma sudaro 28157,82 Eur (97223,32 Lt )i š jų už 2013 metų spalio mėnesį 1659,62 Eur, todėl ši suma minusuotina iš galutinės pareiškėjo prašomos priteisti sumos. Laikytina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl 26498,20 Eur darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30.
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas nustatė konkretų minėto prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 1, 2 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. institucija, kurioje pareiškėjas dirbo, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjas prašymą grindžia įstatyminio teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintos neišmokėto darbo užmokesčio apskaičiavimo nuostatos, neteisėtumu ir prieštaravimu Konstitucijai. Dėl šios priežasties nagrinėjamoje byloje teismas negali vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016, Nr. A-668-602/2016 ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, nes jose pareiškėjai nereiškė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašymą grindžia Grąžinimo įstatymo neteisėtumu ir jame įtvirtinto mechanizmo neteisingumu, todėl bylos aplinkybės nėra analogiškos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoms byloms dėl per ekonomikos krizę neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Tai, jog nepaneigiama teisminės gynybos teisė, matyti ir iš Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatos. Teisminės gynybos teisę asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis. Tokios pareiškėjo teisės paneigimas reikštų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principas, pagal kurį teisinėje valstybėje kiekvienam asmeniui užtikrinama galimybė savo pažeistas teises ginti teisme, o teismas yra vienintelė ir pagrindinė žmogaus teisių ir laisvių garantija. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2015-03-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015; 2014-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; kt.). Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir teismine praktika negali būti apribota pareiškėjo teisę į teisminę gynybą tuo pagrindu, jog galioja Grąžinimo įstatymas. Priešingu atveju teisminės gynybos nuostatos būtų tik deklaracija. Pažymėtina, jog administracinių teisimų praktikoje taip pat buvo laikomasi nuostatos, kad dėl prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintų įstatymų pagrindu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojui, asmuo turi teisę teisme reikalauti teisingai atlygini už darbą, kuris faktiškai liko neapmokėtas dėl antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymo, o įstatymo, kuriuo numatyta grąžinti šią darbo užmokesčio dalį, priėmimas nėra teisinė kliūtis nagrinėti tokio pobūdžio bylas teisme (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1788/2014, 2010-11-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1392/2010, kt.). Teismo vertinimu, pareiškėjui iškėlus ginčą teisme dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo negali būti paneigta jo teisminės gynybos teisė, todėl administracinė byla nagrinėtina iš esmės.
Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas, t.y. įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Nagrinėjamu atveju atsakovai neprašo taikyti ieškinio senatį. Dabartiniu metu administracinių teismų praktikoje šios kategorijos bylose laikomasi pozicijos, jog ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl taikoma ieškinio senatis (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 ir kt.). Teismas nesutinka su tokia pozicija. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismo vertinimu, apie savo teisių pažeidimą asmuo sužino ne pirmą kartą gavęs sumažintą darbo užmokestį, bet Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, jog darbo užmokestis sumažintas neteisėtai. Tokią teismo poziciją patvirtina Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatuota, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, jog tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Tai reiškia, jog asmuo neturi teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynybos, nes jo teisės nėra pažeistos iki Konstitucinis Teismas nekonstatuoja priešingai. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, jog konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise. Tai yra konstitucinės vertybės, neatskiriamos nuo teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos. Teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pagal konstitucinio teismo suformuotas nuostatas, kol teisės aktai nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų saugo ir gina Konstitucija. Šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo. Įvertinus nurodytas Konstitucinio Teismo nuostatas, nagrinėjamu atveju aktualus Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2013 m. liepos 1 d., oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.. Pareiškėjas prašymą teismui padavė 2013-10-31, todėl laikytina, jog Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas pareikšti prašymą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo yra nepraleistas. Pažymėtina, jog ir Grąžinimo įstatyme nėra numatyti senaties terminai reikalavimams dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies pareikšti. Grąžinimo įstatymas reglamentuoja darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir išmokėjimą pilna apimtimi termino požiūriu, t.y. nuo neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo, kuris vyko dviem etapais, t.y. nuo 2009-05-01 ir 2009-08-01. Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu konstatuotas neteisėtumas Darbo kodekso 298 straipsnio (vėliau – 301 straipsnio), kuriais buvo nustatyta darbuotojui galimo priteisti jam priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dydžio riba: darbuotojo teisė gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas apribota trejų metų terminu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje ir 301 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudaromos prielaidos pažeisti asmens konstitucinę nuosavybės teisę, kartu ir konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 48 straipsniams, teisinės valstybės principui.
Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), grąžinama šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota grąžintina asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė, dalis (toliau – grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis). Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grąžintinų dydžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuotų už kiekvieną šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusios institucijos ar įstaigos asmeniui mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, taikant šią formulę G = A x Pk – B. Šioje formulėje: G – mėnesio grąžintinas dydis; A – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, kurie būtų buvę apskaičiuoti taikant iki šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusias atitinkamų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį; Pk – tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955; B – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, apskaičiuoti taikant šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį.
Iš atsakovės 2016-01-11 pažymos apie darbo užmokestį (b.l. 78-79) matyti, kad pareiškėjui taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas yra apskaičiuota grąžintina 79515,65 Lt arba 23029,32 Eur 2009-05-01-2013-10-31 metais neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Minėta, jog skaičiuojant nesumokėtą darbo užmokestį neturi būti įskaičiuojamas darbo užmokestis už 2013 metų spalio mėnesį, kuris nurodytoje pažymoje sudaro 4633,31 Lt. Laikytina, jog taikant Grąžinimo įstatymą pareiškėjui apskaičiuota išmokėtina darbo užmokesčio dalis sudaro 74882,34 Lt arba 21687,42 Eur. Minėta, jog taikant antikonstituciniais pripažintus teisės aktus pareiškėjui iš viso neišmokėta 26498,2 Eur darbo užmokesčio. Susidaręs skirtumas tarp pareiškėjui išmokėtinos sumos taikant Grąžinimo įstatymą ir visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies yra 4810,78 Eur. Pareiškėjas šia apimtimi ir grindžia Grąžinimo įstatymo neteisingumą ir dėl jo teisėtumo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Analizuojant pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ištirti Grąžinimo įstatymo teisėtumą, nustatyta, jog Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog įstatymas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014, įvertinus tai, kad tam tikros minėtuose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas); ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymėdamas, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Minėta, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama pagal joje įtvirtintą formulę, kurioje vienas iš dydžių (Pk) yra tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas (skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955). Iš Grąžinimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog siekiant užtikrinti patirtų praradimų kompensavimą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, sudarant šią formulę, remiamasi nuostata, kad, atsižvelgiant į 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas apie 2 procentus 2009 metais ir apie 4,5 procento 2010 metais ir vėliau buvo galimas ir neprieštaravo Konstitucijai, todėl formulėje nustatant Pk koeficientą remtasi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2013 m. balandžio 26 d. rašto Nr. (2.34-02)-5K-1308152)-6K-1303965 „Dėl informacijos konstitucinės justicijos byloje“ duomenis nuo 2009 m. gegužės 1 d. diferencijuotai (nuo 2 iki 12 proc.) sumažinti valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai ir valstybės tarnautojų (15–20 kategorijos) pareiginės algos koeficientai; dėl šių priemonių valstybės biudžete 2009 metais sutaupyta apie 11 mln. litų (įskaitant socialinio draudimo įmokas). Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. diferencijuotai (nuo 0,58 iki 10 proc.) sumažinti valstybės politikų, valstybės pareigūnų, teisėjų pareiginės algos koeficientai ir valstybės tarnautojų (11–20 kategorijos) pareiginės algos koeficientai bei sumažinti valstybės tarnautojams mokamų priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai; dėl šių priemonių valstybės biudžete 2009 metais sutaupyta apie 40 mln. litų (įskaitant socialinio draudimo įmokas). Kiekvienais paskesniais metais dėl visų šių sumažinimų valstybės biudžete sutaupoma apie 112 mln. litų. Finansų ministro rašte taip pat pažymėta, kad, siekiant per metus sutaupyti 112 mln. litų valstybės biudžeto lėšų, minėtų kategorijų darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc. (darbo užmokesčio mažinimas vyko etapais), kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc.
Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog bus kompensuoti visi jo patirti praradimai, o pareiškėjo dėstomos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies teisėtumo, pripažintinos nepagrįstomis. Įvertinus Grąžinimo įstatymo nuostatas matyti, jog jame yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjo reikalavimas kompensuoti jam visus patirtus praradimus pilna apimtimi nėra pagrįstas. Šių argumentų pagrindu teismui nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 straipsnis).
Asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijoje įtvirtintą teisę, inter alia teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, teismas privalo pažeistas asmens teises ginti realiai ir veiksmingai. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei nustatytas aplinkybes, konstatuojama, jog siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl Konstitucijai tam tikra apimtimi prieštaravusių Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, perskaičiuojant ir mokant jam darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, tam tikra apimtimi pripažintų prieštaravusiomis Konstitucijai, neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Iš atsakovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2016-01-11 pažymos apie darbo užmokestį matyti, jog apskaičiuojant pareiškėjui grąžintiną darbo užmokesčio dalį kiekvieną mėnesį ir yra pritaikyta minėta proporcija (koeficientas) ir pareiškėjui apskaičiuota išmokėtina suma sudaro 21687,42 Eur. Vadovaujantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi grąžintina darbo užmokesčio dalis išmokama 2016 – 2020 metais tokiomis procentinėmis dalimis: 2016 metais – 5 procentai išmokėtinos sumos; 2017 metais – 20 procentų išmokėtinos sumos; 2018 – 2020 metais – po 25 procentus išmokėtinos sumos. Teismas negali keisti Grąžinimo įstatyme nustatytą mokėjimą tvarką ir terminus, todėl pareiškėjui priteistina: 2016 metais 1084,37 Eur, 2017 metais – 4337,48 Eur, 2018 – 2020 metais po 5421,86 Eur. Vadovaujantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi institucijos ar įstaigos apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis nurodoma išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, gyventojų pajamų ir kitus mokesčius, tačiau iš Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2016-01-11 pažymos duomenų nėra galimybės nustatyti, ar nurodant grąžintiną sumą šie mokesčiai yra išskaičiuoti. Atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, turėtų įvertinti nurodytą aplinkybę ir išmokėdamas pareiškėjui priklausančias sumas išskaičiuoti mokesčius, jeigu pažymoje jie nebuvo išskaičiuoti. Pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant darbo užmokesčio nepriemoką iš atsakovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu.
Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį ne tik iš jam darbo užmokestį mokėjusios institucijos, bet ir iš Lietuvos valstybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 konstatuota, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu laiko instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Nagrinėjamoje byloje tinkama atsakovė yra Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, o reikalavimai Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
priteisti pareiškėjui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 21687,42 Eur (dvidešimt vienas tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt septyni eurai 42 centai) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 iš atsakovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, kodas 188783981, išdėstant priteistos sumos mokėjimą: 2016 metais 1084,37 Eur (vienas tūkstantis aštuoniasdešimt keturi eurai 37 centai), 2017 metais – 4337,48 Eur (keturi tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni eurai 48 centai), 2018 – 2020 metais po 5421,86 Eur (penki tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt vienas euras 86 centai), išmokant darbo užmokesčio nepriemokas išskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo, gyventojų pajamų ir kitus mokesčius, jeigu pagal 2016-01-11 pažymą mokesčiai nebuvo išskaičiuoti.
atmesti kitoje dalyje pareiškėjo A. B. prašymą.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.