Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. K. ir K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo Danske Bank A/S, atstovaujamo Danske Bank A/S Lietuvos filialo, ieškinį atsakovams D. S., R. K., K. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo BUAB „NBG grupė“, atstovaujama UAB „Bankrovita“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Danske Bank A/S, atstovaujamas Danske Bank A/S Lietuvos filialo, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams D. S., R. K., K. K., kuriuo prašo priteisti solidariai 57188,40 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškiniu prašoma priteisti suma didelė, todėl prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį 57188,40 Lt vertės nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jo nesant ar nepakankantį – atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias atsakovų banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis ne mažesnei nei 57188,40 Lt sumai, uždraudžiant atsakovams areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims bei juo disponuoti, įskaitant, bet neapsiribojant draudimu turtą parduoti, dovanoti, nuomoti, mainyti ar kitokiu būdu perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti areštuotą turtą bei iš jo kylančias teises.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Areštavo atsakovams D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), K. K., a.k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą 57188,40 Lt (penkiasdešimt septynių tūkstančių vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių Lt 40 ct) sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, o jo nesant ar nepakankant, pinigines lėšas, esančias atsakovų bankų sąskaitose, uždraudžiant jomis disponuoti. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir jeigu tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje ši aplinkybė paprastai preziumuojama tais atvejais, kai yra kilęs ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes didelė ieškinio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Atsakovai R. K. ir K. K. atskiruoju skundu prašė panaikinti 2013 m. balandžio 2 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nurodė, kad 2005 m. spalio 7 d. tarp AB SAMPO bankas, šiuo metu Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir atsakovų R. K. ir K. K. buvo pasirašyta Laidavimo sutartis Nr. FA-BK200510-1174/2. 2006 m. balandžio 24 d., pateikdami sutartį dėl apeliantų turimų UAB „NBG grupė“ akcijų perleidimo kitam bendrasavininkiui ir atsakovui šioje byloje D. S., apeliantai kreipėsi į ieškovą dėl laidavimo įsipareigojimų panaikinimo, esant įvykdytoms 2004-04-06 ieškovo rašte Nr. 625651 nurodytos sąlygos laidavimo panaikinimui. 2006 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 625651, ieškovas AB SAMPO bankas įsipareigojo, kad atsisakys akcininko R. K. ir jo sutuoktinės K. K. laidavimo pagal 2005 m. spalio 7 d. Laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/2, jei ne vėliau kaip iki 2006 m. gegužės 1 d. bankui bus pateikta laiduotojų turimų UAB „NBG Grupė“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), akcijų pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią akcijos bus parduotos D. S. Kadangi 2006-04-24 ieškovui buvo įteikta tarp atsakovų pasirašyta 2006 m. balandžio 7 d. Vilniaus m. 16-ajam notarės biure pasirašyta akcijų pirkimo - pardavimo sutartis, laikytina, kad visos atsakovams K. K. ir R. K. keltos sąlygos dėl laidavimo panaikinimo iš šių atsakovų pusės buvo įvykdytos. Todėl ieškovas turėjo pareigą jų laidavimo atsisakyti. Esant tokioms sąlygoms, laikytina, kad nėra jokio teisinio pagrindo nei ieškiniui nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymui atsakovų R. K. ir K. K. atžvilgiu. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nepagrįstos ir varžo atsakovų galimybes atsiskaitytinėti su jiems paslaugas teikinčiomis įmonėmis bei išlaikyti nepilnamečius vaikus.

Ieškovas Danske Bank A/S Lietuvos filialas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas skundą grindžia faktinėmis į pareikštą ieškinį atsikirtimo aplinkybėmis. Atskirajame skunde nėra nurodytų jokių aplinkybių dėl ko skundžiama nutartis turėtų būti pripažinta neteisėta ir panaikinta. CPK laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštu reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju, jeigu teismas tenkintų ieškinyje pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą.

Atsakovas D. S., atsiliepimu į atskirąjį skundą, skundą taip pat prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Nors R. ir K. K. 2013-04-23 d. atskirajame skunde nurodo, kad ieškovas buvo įsipareigojęs atsisakyti laidavimo R. ir K. K. atžvilgiu dar 2006-04-06 d. rašte, tačiau tiek faktinė bylos medžiaga, tiek ir pačių atsakovų R. ir K. K. kartu su 2013-04-23 d. atskiruoju skundu pateikti įrodymai - šiuo atveju 2-3, 5 priedai - leidžia daryti priešingą išvadą: ieškovas laidavimo R. ir K. K. atžvilgiu nėra ir niekada nebuvo atsisakęs. Jeigu ieškovas būtų atsisakęs laidavimo R. ir K. K. atžvilgiu, jis nedelsiant apie tai būtų turėjęs pranešti pagrindiniam skolininkui UAB „NBG“ grupė (kuri dabar jau yra bankrutavusi) ir D. S. Tokių duomenų ir įrodymų iki šios dienos byloje nėra pateikęs nei ieškovas, nei atsakovai R. ir K. K. Jeigu ieškovas būtų atsisakęs laidavimo R. ir K. K. atžvilgiu, tai ieškovas automatiškai būtų netekęs ir kito atsakovo byloje D. S. laidavimo reikalavimų.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų R. ir K. K. atžvilgiu. Siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo turtą, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovių kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 str. 3 d.) Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civ. byloje Nr.2-256/2012).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, 57188 Lt suma atsakovams fiziniams asmenims laikytina pakankamai didele. Duomenų, kad jie lengvai galėtų sumokėti tokią sumą atsakovai nepateikė. Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad šiuo atveju apeliantai su atskiruoju skundu nepateikė konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą šioje byloje, o atsižvelgiant į bylos medžiagą, manytina, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012).

Be to, atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos ieškovo teisės. Tokiu būdu būtų paneigta laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmė, galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti realiai neįvykdomas atsakovui bylos nagrinėjimo metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekus turto, vadinasi, ir byloje įvykdytas teisingumas būtų tik deklaratyvus (Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 6 str.). Tokia situacija neatitiktų teisinėje valstybėje įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, realaus pažeistų teisių gynimo ir kitų teisės principų.

Atsakovų argumentai, kad ieškovas turėjo pareigą jų laidavimo atsisakyti nėra patvirtinti. Jie bus patikrinti bylą nagrinėjant iš esmės.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4d. nutartį paliekama nepakeista.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.