Tauragės apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. M. ir J. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovams procesiniai dokumentai įteikti tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalis). Atsakovai atsiliepimo per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl, esant ieškovo prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad dėl D. M. kaltės, vairavusio J. M. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. liepos 10 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala fiziniam asmeniui Y. G., sutrikdant jo sveikatą (nustatyta kaklo trauma) ir sugadinant jo automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. nr. (duomenys neskelbtini) minėto eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies bei 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos.

Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo yra Europos Sąjungos (toliau - ES) valstybėje narėje (šiuo atveju – Danijoje) reziduojantis asmuo, eismo įvykis įvyko Vokietijoje, kuri nėra nukentėjusiojo asmens buveinės vieta ir kurios nacionalinis draudikų biuras yra žaliosios kortelės sistemos narys, eismo įvykio kaltininko transporto priemonė registruota kitoje ES valstybėje narėje (šiuo atveju – Lietuvoje), nei ta, kurioje yra nukentėjusio asmens buveinės vieta, todėl aukščiau minėto eismo įvykio metu padarytos žalos administravimui yra taikytinos 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2009/103/EC dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (kodifikuota redakcija) (toliau – Direktyva), nuostatos, įgyvendintos TPVCAPDĮ 1 straipsnio 11 dalyje.

Ši Direktyva suteikia galimybę nukentėjusiems asmenims kreiptis į savo valstybių Žalų atlyginimo institucijas dėl patirtų nuostolių eismo įvykiuose, kurie įvyko ne toje valstybėje, kurioje nuolat reziduoja žalą patyrusi šalis, ir kurie buvo sukelti transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra kurioje nors kitoje ES valstybėje narėje. Šias nuostatas į savo teisės aktus buvo įpareigotos perkelti visos naujosios ES narės iki įstojimo į ES.

Pažymėtina, jog tiek Danija, kurioje yra minėtame eismo įvykyje nukentėjusio asmens buveinė, tiek Vokietija, kurioje įvyko eismo įvykis, tiek Lietuva, kurios registracijos numerio ženklą turėjo įvykį sukėlusi transporto priemonė, kaip ES valstybės narės, minėtas nuostatas perkėlė į savo nacionalinius transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

Tokio Direktyvos nuostatų perkėlimo į Danijos nacionalinę teisę pasekmė – Danijos nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta teisė joje nuolat reziduojantiems asmenims (patyrusiems žalą kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių metu), nesikreipiant dėl žalos atlyginimo į už eismo įvykį atsakingą asmenį, ar į eismo įvykio valstybės (šiuo atveju – Vokietijos) nacionalinį draudikų biurą, grįžti į Daniją ir dėl eismo įvykyje patirtos žalos atlyginimo kreiptis į Danijos nacionalinį draudikų biurą. Tuo tarpu Direktyvos nuostatų perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę pasekmė yra ta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, kuriam pavesta vykdyti Žalų atlyginimo institucijos ir Garantinio fondo funkcijas Lietuvoje, privalėjo pasirašyti su kitomis ES valstybių narių (tame tarpe ir su Danijos) Žalų atlyginimo institucijomis sutartis (Sutartis tarp Žalų atlyginimo institucijų ir Garantinių fondų/Agreement between Compensation bodies and Guarantie funds (toliau – Sutartis)), kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, bei vykdyti visas Sutartyje įtvirtintas ir visoms ES valstybių narių Žalų atlyginimo institucijoms privalomas nuostatas – atsiskaityti už bet kokius kitų valstybių narių Žalų atlyginimo institucijų atliktus mokėjimus (Direktyvos 7 straipsnis) dėl eismo įvykių, kuriuos sukėlė Lietuvoje registruotos transporto priemonės.

Kadangi šiuo atveju nukentėjęs asmuo nuolat gyvena Danijoje ir eismo įvykis buvo sukeltas transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvoje, todėl pastarasis, pasinaudodamas Direktyvos suteiktomis teisėmis, dėl minėto eismo įvykio metu patirtos žalos administravimo bei atlyginimo kreipėsi į Danijos nacionalinį draudikų biurą.

Danijos nacionalinis draudikų biuras nustatė ir atlygino eismo įvykio metu nukentėjusiajam padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 3 394,40 Eur (25 281,49 DKK) sumai ieškovui – transporto priemonės registracijos valstybės — Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Iš byloje pateikto 2018 m. vasario 20 d. mokėjimo nurodymo Nr. 18912000, nustatyta, jog ieškovas sumokėjo Danijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą. 2018 m. kovo 12 d. raštais dėl 3 394,40 Eur gražinimo ieškovas kreipėsi į atsakovus J. M. ir D. M., reikalaudamas grąžinti Danijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau iki nagrinėjamo ieškinio pateikimo teismui dienos atsakovai reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.

TPVCAPDĮ įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).

TPVCAPD teisinių santykių privalomumas pagrįstas šių santykių objekto – transporto priemonės – specifiškumu. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, sukuria imperatyvią pareigą jos valdytojams draustis civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir laikytis tam tikrų reikalavimų jas eksploatuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Teisėtas transporto priemonės naudotojas turi pareigą rūpintis privalomuoju transporto priemonės draudimu, mokėti draudimo įmokas ir neturi teisės eksploatuoti neapdraustos transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 straipsnis, CK 6.526 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2015 m. liepos 10 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 ir 5 dalys įtvirtinta, kad ieškovas moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje padarytos žalos, jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Transporto priemonių draudikų biuro teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

Bylos medžiaga nustatyta, jog transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs atsakovas D. M. atsitrenkė į ta pačia kryptimi ir ta pačia kelio juosta važiavusius automobilius. Esant nustatytai atsakovui J. M. priklausiusios transporto priemonės valdytojo D. M. kaltei, darytina išvada, jog egzistuoja visos sąlygos kilti atsakovo D. M. civilinei atsakomybei.

Nagrinėjamoje byloje taip pat kyla atsakovo J. M. – transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. nr. (duomenys neskelbtini) savininko atsakomybė, kuri šiuo atveju atsirado ne dėl žalos padarymo, o dėl to, kad atsakovas nevykdė pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl tokiu atveju padarytą žalą turėjo atlyginti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuras. Ieškovas prašo atlygintą sumą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų.

Vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi bei 6.279 straipsnio 1 dalimi laikytina, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, reikia vadovautis TPVCAPDĮ. Šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pažymėtina, jog transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas, taip pat aplaidus jos laikymas, sudarant galimybes nedrausta transporto priemone pasinaudoti pašaliniams asmenims, yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Kadangi D. M. sukėlė avarinę situaciją, dėl kurios atsirado žala, kurią nukentėjusiajam kompensavo Danijos nacionalinis draudikų biuras, kuriam žalą atlygino ieškovas, o J. M. pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Biurui taip pat buvo padaryta žala, D. M. ir J. M. atžvilgiu solidarioji atsakomybė.

Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įvertinus tai kas nurodyta, ieškovo reikalavimas dėl 3 394,40 Eur nuostolių atlyginimo laikytinas pagrįstu, įrodytu, todėl tenkintinas visiškai. Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių biuro Danijos nacionaliniam draudikų biurui atlyginta nedraustos transporto priemonės padaryta žala – 3 394,40 Eur priteistina solidariai iš atsakovų D. M. ir J. M. (TPVCAPDĮ 4 straipsnis, 10 straipsnis, 17 straipsnis, 23 straipsnis, 41 straipsnio 8 dalis, CK 6.6 straipsnis, 6.38 straipsnis, 6.245-6.249 straipsniai, 6.251 straipsnis, 6.263 straipsnis, 6.270 straipsnis, 6.280 straipsnis, CPK 177-178 straipsniai, 185 straipsnis).

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog pagal prievolę neatsiskaitęs asmuo, privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prievolė tinkamai neįvykdyta, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl iš atsakovų solidariai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.123 straipsnis, 6.210 straipsnis, 6.874 straipsnio 2 dalis).

Visiškai patenkinus ieškinį, iš atsakovų priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, jog sumokėjo 102,00 Eur žyminį mokestį bei 335,18 Eur už į bylą pateiktų priedų vertimą į valstybinę kalbą. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovui priteistinas 102,00 Eur žyminis mokestis, 335,18 Eur už vertimo paslaugas, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 218,59 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 8 punktas).

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3,00 Eur), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, tai yra 4,04 Eur, šioje byloje valstybės naudai iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, t. y. po 2,02 Eur (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285 – 286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį patenkinti.

Priteisti solidariai iš atsakovų D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 394,40 Eur (tris tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt keturis eurus 40 ct) nuostolių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2018 m. lapkričio 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš kiekvieno atsakovo po 218,59 Eur (du šimtus aštuoniolika eurų 59 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įmonės kodas 125709291, naudai.

Priteisti iš atsakovų D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 2,02 Eur (du eurus 02 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, įmokos kodas – 5660, minėtą sumą sumokant pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB bankas „Swedbank“, Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią Luminor Bank AB banke, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB banke, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Šiaulių banke, Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske bank A/S Lietuvos filiale, Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią Luminor Bank AB banke, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos bankas“.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.