Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarimo, kuriuo A. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį, nubaustas galutine subendrinta administracine nuobauda – 28 Eur (dvidešimt aštuonių eurų) bauda, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį 28 Eur bauda, už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 25 d., apie 18.14 val., Vilniuje, Rinktinės-Šeimyniškių g. sankryžoje, vairuodamas automobilį Opel Astra Station Wagon (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo neatidus ir persirikiuodamas nedavė kelio automobiliui Mitsubishi Galant (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuojančiam gretima kelio juosta ta pačia kryptimi, kliudė jį ir apgadino abu automobilius. Iš eismo įvykio vietos pasišalino. Savo veika pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau- KET) 9, 104, 126, 220 punktų reikalavimus.

Pateikdamas I. K. D. ir liudytojos J. L. parodymų vertinimą, nurodo, jog jų parodymais negalima tikėti, nes jie nenuoseklūs ir prieštaringi kalbant apie: automobilio Mitsubishi Galant (valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) sustojimo vietą prieš Šeimyniškių-Rinktinės g. sankryžą; eismo įvykio vietą; apie automobilio Mitsubishi Galant (valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) važiavimo greitį; ką matė įvykio metu; apie vietą, kurioje automobilis Opel Astra (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sustojo pirmą kartą; apie vietą, kurioje automobilis Opel Astra (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sustojo stovėjimo aikštelėje.

Nurodo, kad neteisingas apylinkės teismo teiginys, jog Opel nekeitė važiavimo krypties, nors iš įvykio eismo plano matyti, kad turėjo važiuoti kairiau, įvažiavo į pirmą eismo juostą ir kliudė automobilį Mitsubichi, nes: nebuvo nubraižytas eismo įvykio planas; šis teiginys prieštarauja I. K. D. ir J. L. parodymams, kurie teigė, jog automobilis OPEL ASTRA (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) staigiai, netikėtai pasuko iš antros eismo juostos į pirmą; šis teiginys prieštarauja A. V. ir E. V. parodymams: jų automobilis važiavo antrąja eismo juosta, ir juostas skiriančios linijos nekirto; posūkio kampas mažas, posūkis daromas tik įvažiavus į sankryžą, ir važiavimo kryptis nekeičiama visą per sankryžą važiavimo kelią; važiavimo kelią antrąja eismo juosta ženklina kelių ženklinimo linijos iš abiejų pusių; pagal A. V. parodymus, OPEL ASTRA, prieš Šeimyniškių-Rinktinės sankryžą automobilių kolonoje, laukiančioje žalio šviesoforo signalo, buvo trečias. Važiuojant tokioje pozicijoje gana sudėtinga pakeisti važiavimo kryptį, kadangi visuomet matomi priekyje važiuojantys automobiliai. A. V. važiavimo metu laikėsi važiavimo kolonoje principų; sankryža A. V. yra puikiai žinoma. Apelianto manymu, teismas nagrinėdamas bylą ir vertindamas įrodymus pažeidė ATPK 256 ir 257 straipsniuose nustatytus reikalavimus objektyvumo ir visapusiškumo prasme, neatskleidė tariamo pažeidimo esmės.

Vertindamas R. I. teiginį „Todėl, pirma ir antra eismo juosta judantys automobiliai turi šiek tiek pasitraukti kairiau, kad tilptų“, nurodo, kad šios aplinkybės yra tik iš dalies teisingos, nes peržvelgus sankryžos planą matyti, jog dėl išsikišusio į pirmąją juostą šaligatvio ir gatvių lygio (prieš ir po sankryžos) neatitikimo labiau savo važiavimo kryptį turi keisti automobiliai važiuojantys pirmąja, o ne antrąja kelio juosta. Todėl automobiliai Mitsubishi ir Opel galėjo netilpti tik pervažiavę sankryžą, o tai reiškia, kad autoįvykis negalėjo įvykti sankryžoje kaip teigiama nutarime. Be to, tai parodo, jog egzistuoja tik menka tikimybė antra juosta važiuojantiems automobiliams išvažiuoti į pirmą juostą, daug labiau tikėtina, kad važiuojantis automobilis pirmąja juosta pakeis važiavimo kryptį. Todėl labiau tikėtina kontakto vieta yra ne sankryža, o Rinktinės gatvės antroji eismo juosta jau prie pėsčiųjų perėjos, kaip teisme teigė apeliantas.

Nurodo, kad nutarime neakcentuojami svarbūs autoįvykiams veiksmai – automobilių važiavimo greitis bei atstumas tarp automobilių.

Nesutinka su teismo išvada, kad apeliantas padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje padarytą teisės pažeidimą, nes iš eismo įvykio vietos nepasišalino. Nuvažiavęs į stovėjimo aikštelę priešais žalgirio stadioną ir apžiūrėjęs savo automobilį, jokių vizualiai matomų sugadinimų nepastebėjo, pagalvojo, kad girdėtas garsas su jo vairuojama transporto priemone nesusijęs, todėl išvažiavo.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

A. V. apeliaciniame skunde neigia padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinės teisės pažeidimus, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčydamas ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinės teisės pažeidimo padarymą, apeliantas nurodo, kad neįrodyta jo kaltė, nenustatytas automobilių susidūrimo mechanizmas, įvykio vieta, remtasi prieštaringais liudytojos ir nukentėjusiojo parodymais; iškraipyti jo, jo sutuoktinės, nukentėjusiojo parodymai duoti apylinkės teisme.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numato atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Pagal formuojamą teismų praktiką, kad pripažinti asmenį kaltu pažeidus Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą bei faktą, kad asmuo yra padaręs su įvykiu susijusius KET pažeidimus.

KET 9 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.

KET 104 punkte įtvirtinta, kad persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi. Jeigu ta pačia kryptimi važiuojančios transporto priemonės persirikiuoja kartu, vairuotojas privalo duoti kelią dešinėje esančiai transporto priemonei.

KET 126 punktas vairuotojus įpareigoja palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.

Nors A. V. neigia įvykio metu savo vairuojama transporto priemone apgadinęs kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę, tačiau šį faktą patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas: tiek paties apelianto, jo sutuoktinės E. V., tiek liudytojos J. L., nukentėjusiojo I. K. D. parodymai apylinkės teisme; tarnybinis pranešimas (b. l. 4); pranešimas ROIK 0114000757533, įregistruotas 2014 m. lapkričio 25 d., 18.19 val. (b. l. 5); eismo įvykio vietos planas (b. l. 45); papildomi duomenys apie nustatytus automobilio Mitsubishi Galant (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadinimus (b. l. 7); I. K. D. rašytiniai paaiškinimai duoti iš karto po įvykio 2014 m. lapkričio 25 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. (b. l. 9); J. L. rašytinis paaiškinimas duotas iš karto po įvykio (b. l. 10); A. V. 2014 m. lapkričio 28 d. ir 2014 m. gruodžio 5 d. rašytiniai paaiškinimai (b. l. 12-13); E. V. 2014 m. gruodžio 8 d. rašytinis paaiškinimas (b. l. 15); fotolentelės (b. l. 19, 21); transporto priemonių techninės apžiūros aktai (b. l. 20, 22-23).

Apeliantas nurodo, kad teismo nutarime pateikti iškraipyti parodymai, neatitinkantys posėdžio metu daryto garso įrašo.

Pagal Teismo posėdžių garso įrašų darymo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2014 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 13P-22-(7.1.2) 2.4, 5 punktų nuostatas teismo posėdžio garso įrašas administracinių teisės pažeidimų bylose yra daromas, kai Administracinių teisės pažeidimų kodekse nurodytais atvejais yra rašomas teismo posėdžio protokolas. Garso įrašas pridedamas prie posėdžio protokolo šio Aprašo nustatyta tvarka perkeliant jį į Lietuvos teismų informacinę sistemą (toliau – LITEKO) ar įrašant į kompiuterinę laikmeną ir yra sudedamoji protokolo dalis, nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę su juo susipažinti ir teisės aktuose nustatyta tvarka gauti jo kopijas.

ATPK 249 straipsnis nustato, kad šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje negali būti taikomos atsakomybėn traukiamo (patraukto) asmens teisių ribojimą nustatančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normos.

BPK 261 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad proceso dalyviai per tris, o didelės apimties bylose per septynias dienas po teisiamojo posėdžio protokolo ar jo dalies, kurioje fiksuojami iki teisiamojo posėdžio pertraukos arba bylos nagrinėjimo atidėjimo atlikti veiksmai, pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali susipažinti su visu teisiamojo posėdžio protokolu ar jo dalimi, kurioje fiksuojami iki teisiamojo posėdžio pertraukos arba bylos nagrinėjimo atidėjimo atlikti veiksmai, ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti protokolo (jo dalies) neteisingumą ar neišsamumą. Pateiktas pastabas išnagrinėja teisiamojo posėdžio pirmininkas ir, jeigu su jomis sutinka, patvirtina jų teisingumą bei prideda prie teisiamojo posėdžio protokolo (jo dalies).

Apeliacinės instancijos teismas atmeta A. V. pastabas dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo netikslumo, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad nubaustasis, susipažinęs su bylos medžiaga, pastabų dėl protokolo nereiškė. Taip pat, pažymėtina, kad apelianto nurodyti protokolo trūkumai nėra esminiai ir nedarantys įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui. Kaip jau minėta, teismas konstatuoja tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Apelianto teiginiai, kad apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi prieštaringais nukentėjusiojo I. K. D. ir liudytojos J. L. parodymais, prieštarauja byloje surinktiems įrodymais. Bylos duomenimis, su nukentėjusiuoju kartu važiavusi J. L. apie įvykį iš karto pranešė policijai telefonu, nurodydama automobilio, kuriuo buvo apgadinta nukentėjusiojo transporto priemonė, numerius (b. l. 5). Nukentėjusysis rašytiniame paaiškinime nurodė susidūrimo mechanizmą (b. l. 4), analogiškus parodymus davė apklausiamas teismo posėdžio metu. Jo parodymus patvirtina liudytojos J. L. rašytinis paaiškinimas, surašytas įvykio dieną bei parodymai apylinkės teisme. Šių asmenų parodymai sutampa ir neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei apelianto nurodytoms aplinkybėms, kad šis išgirdęs keistą garsą sustojo ir įjungė avarinę šviesos signalizaciją, o užsidegus geltonam šviesoforo signalui, nuvažiavo į greta Sporto rūmų esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Netikėti I. K. D. ir J. L. parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Esminių prieštaravimų, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas aptartų asmenų parodymuose neįžvelgia. Remiantis vieningai suformuota teismų praktika, tam tikri mažareikšmiai liudytojų parodymų nesutapimai negali būti laikomi pagrindu atmesti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Tuo tarpu, apelianto ir jo sutuoktinės E. V. versiją, kad eismo įvykis įvyko už sankryžos, paneigia paties apelianto parodymai, kad po eismo įvykio jis sustojo, įjungė avarinę automobilio šviesos signalizaciją ir nuvažiavo tik tada, kai pradėjo mirksėti geltonas šviesoforo signalas, nes nenorėjo kliudyti eismui. Apžiūrėjus šią sankryžą naudojant „googleearth“ programėlę, matyti, jog minimas šviesoforas yra ant sankryžos kampo, todėl pritartina teismo išvadai, kad eismo įvykis įvyko Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių sankryžoje, automobiliams važiuojant Rinktinės gatve. Nukentėjusiojo ir liudytojos J. L. nurodytas aplinkybes, kad būtent apelianto vairuojamas automobilis buvo eismo įvykio, kurio metu apgadintos abi transporto priemonės, kaltininkas, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: fotolentelės (b. l. 19, 21); transporto priemonių techninės apžiūros aktai (b. l. 20, 22-23), kuriuose užfiksuoti Opel automobiliui padaryti dešinės pusės galinio sparno apgadinimai, esantys šalia durelių, įbrėžimas prasideda nuo arkos pradžios bei automobilio Mitsubishi priekinės kairės pusės sparno ir buferio apgadinimai, prasidedantys nuo arkos vidurio įlenkimu ir įbrėžimai besitęsiantys link buferio, automobilių apgadinimo aukščiai sutampa. Automobiliams judant į priekį ir nuketėjusiojo vairuojamam automobiliui atsitrenkus į apelianto vairuojamą transporto priemonę, nukentėjusiojo automobilio apgadinimai – nubrozdinimas, eitų ne nuo įlenkimo link priekinio buferio, o nuo įlenkimo link vairuotojo durelių. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme apklaustas administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos atstovas R. I., kuris nurodė, kad automobilio Mitsubishi įlenkimas parodo važiavimo krypties keitimą; Rinktinės ir Šeimyniškių gatvių sankryža šiek tiek keičia savo konfigūraciją, nes automobiliams važiuojant Rinktinės gatve nuo Prokuratūros yra nukertamas 6,5 m sankryžos kampas, todėl pirma ir antra eismo juosta judantys automobiliai turi pasitraukti šiek tiek kairiau, nes abi eismo juostos sankryžoje eina truputį kairiau; jeigu antra juosta judantis automobilis nekeičia važiavimo krypties, jis važiuodamas tiesiai patenka į pirmą eismo juostą. Apeliacinis teismas išnagrinėjus bylos medžiagą, joje esantį eismo įvykio vietos planą bei sankryžos ypatumus, naudojant „googleearth“ programėlę, teismo posėdžių garso įrašus, pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad automobilis Opel važiuodamas nepakeitė savo važiavimo krypties, nors iš eismo įvykio plano matyti, kad turėjo važiuoti kairiau, įvažiavo į pirmą eismo juostą ir kliudė automobilį Mitsubishi. Automobilio Mitsubishi apgadinimų pobūdis parodo, kad vairuotojas keitė važiavimo kryptį, kas šioje sankryžoje buvo privaloma.

Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad liudytoja J. L. negalėjo matyti jo automobilio numerių, nes jo vairuojamas automobilis buvo pakankamai toli, be to, buvo tamsu. Liudytoja J. L. ir nuketėjusysis teismui paaiškino, kad apeliantui nuvažiavus iš eismo įvykio vietos ir sustojus automobilių stovėjimo aikštelėje, J. L. bėgo prie apelianto automobilio, kuris išvažiavo iš aikštelės jai jau būnant netoli. Be to, automobilių valstybiniai numeriai yra apšviesti, todėl ir tamsiu paros metu yra gerai matomi. Duomenų, kad liudytoja būtų suinteresuota apeliantą apkalbėti, byloje nėra.

Iš administracinio teisės pažeidimo veikos aprašymo šalintina aplinkybė, kad A. V. inkriminuojamus pažeidimu padarė persirikiuodamas. Ši aplinkybė byloje nėra nustatyta, jos nepatvirtino ir nukentėjusysis, kuris paaiškino, jog vietos A. V. vairuojamam automobiliui persirikiuoti nebuvo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad apylinkės teismas, iš esmės laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino bylos įrodymus, ir A. V. veikoje teisingai nustatė, kad jis sukėlė eismo įvykį, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, t. y. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo požymius.

A. V. ginčydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinės teisės pažeidimo padarymą, nurodo, jog jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-70-2014).

A. V. apeliaciniame skunde teigia, kad jokio smūgio nejuto, tik girdėjo keistą garsą, po kurio jis sustojo, o vėliau nuvažiavo į šalia esančią aikštelę apžiūrėti savo automobilio. Nepamatęs jokių apgadinimų ir nusprendęs, kad eismo įvykis neįvyko, jo automobilis techniškai tvarkingas, - išvažiavo.

KET 220 punkte numatyta, kad <...> jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.

KET 219.2. punkte įtirtinta eismo dalyvių pareiga įvykus eismo įvykiui pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus.

Sprendžiant ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti ir aplinkybes dėl kliudytam objektui padarytos žalos masto, kontakto pobūdį bei atsižvelgti į paties asmens elgesį po eismo įvykio. Gavus visus šiuos duomenis, jų visuma vertintina kontekste su teismų praktikoje suformuotais papildomais kriterijais, taikomais atskleisti veikos subjektyvinei pusei panašiose bylose – duomenimis, rodančiais, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą ar eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.

Apeliacinis teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad A. V., būdamas susijęs su eismo įvykiu, iš jo vietos pasitraukė tyčia, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, taip padarydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą. Tai, kad A. V. suprato, kad įvyko eismo įvykis ir, tai žinodamas, pasitraukė iš įvykio vietos, patvirtinta tiek jo paties ir jo sutuoktinės bei nukentėjusiojo ir liudytojos J. L. paaiškinimai, bylos medžiaga. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja J. L. teismui paaiškino, kad po susidūrimo nukentėjusysis iš karto sustojo, įsijungė avarinę šviesos signalizaciją, išlipo iš automobilio. Pats apeliantas nurodo, kad išgirdęs keistą garsą jis taip pat sustojo, įjungė automobilio avarinę šviesos signalizaciją; garsas sklido iš automobilio galinės dalies šono; per dešinį veidrodėlį prie savo automobilio dešinio rato matė kito automobilio priekinį ratą; įsijungus šviesoforo geltonam šviesos signalui nuvažiavo į šalia esančią automobilių stovėjimo vietą, kurioje išlipo ir apžiūrėjo savo automobilį bei matė kitą automobilį su įjungta avarine šviesos signalizacija. E. V. parodymais, kad A. V. po išgirsto garso sustojo ir pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Apelianto nurodytą aplinkybę, kad jis nespėjo prieiti prie automobilio su įjungta avarine šviesos signalizacija, paneigia tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos J. L. parodymai bei byloje esantis tarnybinis pranešimas, iš kurių matyti, kad nukentėjusiojo automobilis, nors ir pasitraukęs iš įvykio vietos, liko Rinktinės gatvėje, kol atvyko policija. Apeliantas teigia nepajutęs automobilių susidūrimo smūgio. Nukentėjusysis patvirtino, kad smūgis buvo vos juntamas, tačiau iš apelianto aptartų veiksmų matyti, jog apeliantas suvokė, kad įvyko eismo įvykis, tačiau nepastebėjęs savo automobilio apgadinimų, išvažiavo iš eismo įvykio vietos, nesiėmė nieko, kad įvykęs faktas būtų nustatyta tvarka užfiksuotas, o ir vėliau, aiškinantis šio įvykio, apie kurį nedelsiant buvo pranešta policijai (tai padarė ne pažeidėjas), aplinkybes, A. V. vengė atsakomybės, nepadėjo nustatyti tiesos, neigė kaltę dėl eismo įvykio.

Aplinkybė, kad A. V. automobilį pastatė nedideliu atstumu nuo eismo įvykio vietos, nešalina jo atsakomybės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir neturi įtakos jo veiksmų kvalifikavimui.

Atsižvelgiant į bylos duomenimis atskleistas šioje byloje aplinkybes, apeliacinis teismas neturi pagrindo teigti, kad apylinkės teismas neatskleidė A. V. tyčios turinio ir padarė neteisingas išvadas dėl jo atsakomybės už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Apylinkės teismas pagrįstai A. V. pripažino kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą. Jo kaltė yra tinkamai įrodyta ir šis jo padarytas administracinis teisės pažeidimas teisingai kvalifikuotas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Remiantis tuo kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.