Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2015-01-27 · Civilinė byla Nr. 2-200-647/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-01-27
Bylos Nr.
2-200-647/2015
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-03427-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alfredas Juknevičius
Atsakovas
M. K., V. K., K. K.
Ieškovas
UAB „Genora“
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 54.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-200-647/2015Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03427-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 54.1; 114.11; 113.1; 116.4
VILNIAUS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 27 d.Vilnius
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Alfredas Juknevičius,sekretoriaujant Vaivai Liaubienei,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. D. Urbonui,atsakovo M. K. atstovei adv. I. Arbočienei,atsakovui V. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Genora“ ieškinį atsakovams M. K. (M. K.), K. K., V. K. dėl žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas BUAB „Eminera“ administratorius UAB „Genora“ ieškiniu teismo prašo priteisti solidariai iš atsakovų M. K., K. K., V. K. ieškovo naudai 8 000 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo prileistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-5).

Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-12-18 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Eminera“, įmonės administratoriumi paskirdamas UAB „Genora“. Kadangi įmonė neturėjo turto iš kurio galėtų būti dengiamos teismo ir administravimo išlaidos, vadovaujantis IBĮ 13 (1) straipsniu Vilniaus apygardos teismas 2013-07-24 nutartimi nusprendė taikyti UAB „Eminera“ supaprastinta bankroto procesą. 2013-08-19 nutartimi Vilniaus apygardos teismas patvirtino 8000 Lt administravimo išlaidų sąmatą, tačiau įmonėje nesant jokio turto, minėtos administravimo išlaidos negalėjo būti net dalinai padengtos. 2013-12-03 sprendimu Vilniaus apygardos teismas bankrutavusią UAB „Eminera“ pripažino pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nusprendė išregistruoti įmonę iš Juridinių asmenų registro. Nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis numato administratoriaus (ar asmens pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmokėjusio administravimo išlaidų sumą į teismo depozitinę sąskaitą) teisę teismine tvarka išieškoti administravimo išlaidų sumą iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Kadangi asmeniui pateikusiam pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Eminera“ iškėlimo nebuvo pasiūlyta ir šis neįmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatyto dydžio sumos, skirtos teismo ir administravimo išlaidoms padengti, todėl administratorius UAB „Genora“ (ieškovas) kreipiasi į teismą šiuo ieškiniu dėl teismo patvirtintos administravimo išlaidų sumos priteisimo solidariai iš atsakovų. Vilniaus apygardos teismas remdamasis paskutiniais Juridinių asmenų registrui pateikto UAB „Eminera“ balanso duomenimis, 2014-12-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5790-881/2012 konstatavo, jog UAB „Eminera“ yra nemoki ir iškėlė įmonei bankroto bylą. UAB „Eminera“ Juridinių asmenų registrui paskutinį balansą pateikė už 2007 metus. 2007 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, UAB „Eminera“ turtas buvo įvertintas 749 944 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 698 470 Lt. ĮBĮ 8 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais ir kreditoriai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga nurodyta ĮBĮ 4 str. 4 p., tai įmonės vadovas ar savininkas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Ieškovo nuomone, įvertinus paskutinio UAB „Eminera“ balanso, kuris buvo sudarytas 2008-04-30, duomenis yra pagrindas teigti jog įmonės administracijos vadovas, tuo metu ėjęs pareigas (ar kitas asmuo turintis tokią teisę) vėliausiai 2007 metų finansinės atskaitomybės dokumentų sudarymo dieną, t.y. 2008-04-30, privalėjo sužinoti apie įmonės nemokumą ir privalėjo kreiptis į teismą dėl UAB „Eminera“ bankroto bylos iškėlimo. Atkreipė dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismas būtent remdamasis 2007 metų UAB „Eminera“ balanso duomenimis 2014-12-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5790-881/2012 konstatavo įmonės nemokumą, kas taip pat sudaro pagrindą teigti, jog jau 2007 metų balanso sudarymo dieną (t.y.2008-04-30) atsakingiems asmenims atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl UAB „Eminera“ bankroto bylos iškėlimo. Remiantis ĮBĮ 8 str. 4 d. įmonės vadovas ar kitas asmuo, turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

2008 - 2013 metų laikotarpiu UAB „Eminera“ administracijos vadovai keitėsi sekančiai:

1. A. M. K. įmonės vadovu buvo laikotarpiu nuo 2007-11-21 iki 2008-05-19;

2. A. V. K. įmonės vadovu buvo laikotarpiu nuo 2008-05-19 iki 2008-12-18;

3. A. M. K. įmonės vadovu buvo laikotarpiu nuo 2009-01-16 iki 2013-12-18.

Pažymėjo, jog nuo 2007-11-26 vienintele įmonės akcininke buvo atsakovė K. K..

Ieškovo nuomone, Vilniaus apygardos teismo patvirtinta administravimo išlaidų suma turi būti priteista solidariai iš visų atsakovų, kadangi ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis numato, jog įmonės vadovas, savininkas (savininkai) kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė vėliausiai nuo 2008-01-01 buvo faktiškai nemoki, o apie įmonės nemokumo faktą einantis pareigas administracijos vadovas turėjo sužinoti vėliausiai 2008-04-30 (o vėliau pareigas pradėję eiti administracijos vadovai, perėmę įmonės dokumentus iš buvusio vadovo), darytina pagrįsta išvada, jog tiek atsakovui M. K., tiek ir atsakovui V. K. einant administracijos vadovo pareigas egzistavo būtinybė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios pareigos minėti atsakovai nevykdė. Tas pats pasakytina ir dėl atsakovės K. K., kuri nuo 2007-11-26 būdama įmonės akcininke nesiėmė jokios iniciatyvos inicijuojant kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors apie įmonės nemokumą jai taip pat turėjo būti žinoma vėliausiai nuo 2008-04-30.

Atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovai nuo 2008-04-30 nevykdė įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokia tapusiai įmonei. Įmonės administracijos vadovo, ar kito asmens, turinčio pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškinį pareiškęs asmuo, neprivalo jos įrodinėti, o minėtą kaltės prezumpciją privalo paneigti atsakovai.

Administratoriui nebuvo perduota ir administratorius nesurado jokio UAB „Eminera“ turto, taigi administravimo išlaidos negalėjo būti padengtos net dalinai. Ieškovas administruodamas UAB „Eminera“ bankroto bylą patyrė 2893,03 Lt išlaidų (tiesioginiai nuostoliai). Administratorius taip pat negavo jokio atlyginimo, kuris atmetus administravimui patirtas išlaidas, turėjo būti 5106,97 Lt (8000 Lt (teismo patvirtintos administravimo išlaidos) - 2893,03 Lt (bankroto bylos administravimo sunaudos) = 5106,97 Lt) (administratoriaus atlyginimas) (negautos pajamos). Remiantis UAB „Eminera“ 2007 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, UAB „Eminera“ turtas buvo įvertintas 749 944 Lt, taigi jei atsakovai laiku būtų iniciavę įmonės bankroto procesą, akivaizdu, jog įmonės turto būtų pakakę administravimo išlaidoms padengti bei kreditorių interesams bent iš dalies patenkinti. Atsakovams delsiant kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės finansinė padėtis pablogėjo iki tokio lygio, kad iškėlus bankroto bylą įmonėje nebeliko jokio turto iš kurio galėtų būti padengtos bent jau administravimo išlaidos. Tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti bankroto bylos administravimo išlaidų.

Atsiliepimas

A. M. K. ir K. K. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad prašomos priteisti išlaidos yra nepagrįstai didelės (b.l. 59).

A. V. K. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko (b.l. 61-63). Nurodė, kad ieškovas ieškiniu neįrodinėjo nei vienos atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų - neįvardijo ir nepagrindė nei vienos neteisėtos atsakovo veikos (neveikimo) dėl kurios buvo padaryta žala, taip pat nenurodė priežastinio ryšio. Ieškovas nurodo tik vieną priežastį, dėl kurios anot jo atsakovas padarė žalą ir privalo ją atlyginti - atsakovo neva neįvykdytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui esant nemokiam nevykdymu. Iš byloje esamų duomenų matyti, kad UAB „Eminera“ vadovu jis buvo paskirtas 2008-05-19 ir atleistas iš vadovo pareigų 2008-12-18, t.y. tik kiek daugiau nei puse metų. Vadovo pareigas jis perėmė iš iki to laiko vadovo pareigas ėjusio M. K., visą vadovavimo įmonei laikotarpį įmonė vykdė veiklą. Iš bendrovės savininkės ir prieš tai ėjusio vadovo pareigas M. K. reikalavo perduoti įmonės dokumentus, kad galėtų susipažinti su UAB „Eminera“ ekonomine ir finansine padėtimi, tačiau ši informacija jam nebuvo suteikta, kuria remiantis galėjo įvertinti įmonės nemokumą ir inicijuoti UAB „Eminera“ bankroto bylos iškėlimą, todėl 2008-12-18 jo iniciatyva buvo atšauktas iš vadovo pareigų. Patvirtina, kad per jo vadovavimo įmonei laikotarpį įmonė nepatyrė didelių esminių nuostolių, dėl ko galėjo atsirasti žala kreditoriams ar kitiems asmenims. Pažymėjo, kad po jo atšaukimo iš vadovo pareigų, įmonės vadovu buvo paskirtas tas pats iki jo ėjęs vadovo pareigas M. K., todėl atsakomybė už žalą, jei tokia būtų nustatyta, turi būti nukreipta į bendrovės savininkę ir vadovą, kurio vadovavimo laikotarpiu įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir tapo nemoki.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad 2012-12-18 buvo iškelta bankroto byla UAB „Eminera“, buvo patvirtinta 8000 Lt administravimo išlaidų sąmata. Kadangi įmonėje nebuvo turto, Vilniaus apygardos teismas nusprendė taikyti supaprastinto bankroto procesą. Bankroto proceso metu paaiškėjo, kad įmonė neturi visiškai jokio turto ir lėšų. Užbaigus bankroto procesą nebuvo padengtos administravimo išlaidos – bankroto administratorius negavo nei atlyginimo, nei administravimo išlaidų kompensacijos. P. Į. bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį, jei bankroto administravimo išlaidos nepadengtos, teisę išsiieškoti tokias išlaidas administratorius turi iš asmenų, kurie buvo atsakingi už tai, kad įmonei nebuvo laiku iškelta bankroto byla. Pateikti įrodymai patvirtina, kad įmonės valdymo organams pareiga iškelti bankroto bylą kilo vėliausiai 2008-04-30 dieną, t.y. paskutinę finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimo Registrų centrui dieną. Vilniaus apygardos teismas rėmėsi 2007 m. finansinės atskaitomybės dokumentais ir padarė išvadą, kad remiantis šiais dokumentais įmonė buvo nemoki. Nuo 2008-04-30 galima laikyti, kad visi pareigas ėję įmonės valdymo organai, turintys teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nevykdė savo pareigos imperatyviai numatytos Įmonių bankroto įstatyme. Visi atsakovai vienokiu ar kitokiu metu ėjo įmonės vadovo pareigas po nemokumo momento, todėl kiekvienas iš jų eidamas pareigas turėjo įstatyminę pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įmonė buvo nemoki. Įmonę nuo 2007 m. pabaigos prarado visą turtą, kurį turėjo pagal 2007 m. balansą, kuriame buvo nurodyta, kad turtas sudaro 749 944 Lt. Tačiau iškėlus bankroto bylą 2012 m. jau jokio turto nebuvo. Bankroto bylos iškėlimo pavėlavimas ir sąlygojo situaciją, kad nebuvo galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir bankroto administratoriumi. 2007 m. UAB „Eminera“ mokėtinos sumos buvo 698 470 Lt. 2012 m. buvo įsiskolinimai ir SoDrai. K. K. buvo įmonės akcininkė, kuri taip pat turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Asmuo būdamas įmonės akcininku jis ne tik privalo žinoti, bet akcininkų pareiga yra tvirtinti finansines atskaitomybes.

Atsiliepimas

Atsakovo M. K. atstovė nurodė, kad atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad ieškovas neįrodė solidarios atsakovų atsakomybės. Solidari atsakomybė taikoma įstatymo nustatytais atvejais arba kai atsakovai veikė kartu. Šiuo atveju atsakovų vadovavimo bendrovei laikotarpiai skiriasi, todėl negalima vertinti jų veikimo bendrai. K. K. šiame kontekste tik todėl, kad ji buvo akcininkė. Faktinės aplinkybės tokios, kad byloje nėra įrodymų, jog K. K. patvirtino balansą, kuris neva tai parodė įmonės nemokumą. Šiuo atveju yra direktorius, kuris turi pateikti įrodymus, inicijuoti bankroto bylą. Taip pat nepagrindžiamas priežastinis ryšys, nes net jei 2008 m. sudarius įmonės balansą ir paaiškėjus apie įmonės nemokumą bankroto byla būtų iškelta, tai ta žala, kurią prašoma priteisti, vis tiek būtų iškilusi. Taip pat būtų reikėję bankroto administratoriaus. Vien formalaus teiginio, kad laiku neiškėlus bylos, kilo žala, ieškovas neįrodė. Mano, kad ieškovas tikėtinai pagrindė M. K. kaltę. Dėl išlaidų dydžio ginčo iš esmės nėra, nes tokį dydį nustatė teismas. Turėtų būti pagrįstas žalos dydis priežastiniu ryšiu, tačiau nėra šiuo klausimu ieškovo pasisakymo. todėl ieškinys nėra pagrįstas visa apimtimi. M. K. jai perdavė informaciją, kad K. K. įmonės valdyme nedalyvavo. Negali atsakyti, kur dingo įmonės turtas. Įmonė dirba plastikinių langų gamybos įmone. Didžiąją turto dalį sudarė įrangos priemonės – įrengimai, įsigyti už banko paskolą.

Šalies argumentai

Atsakovas V. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad dukterinėje įmonėje atėjo dirbti cecho vadovu. Paskui jo paprašė M. K. UAB „Eminera“, kad vykdytų gamybą. Paskui jį paskyrė direktoriumi. Norėjo, kad būtų padarytas auditas. Dėl audito atlikimo kreipėsi į M. K., tačiau auditas vis nebuvo atliekamas. K. K. į valdymą visiškai nesikišo. Čia pagrindai viską valdė M. K.. Jam vadovaujant gamyba vyko normaliai, vyko atsiskaitymai. Didžiuosiuose miestuose buvo atidaryti įmonės salonai. Jis bankininkyste neužsiminėjo. Buvo direktorius finansams. Buvo stengiamasi gauti paskolą iš ES, ruošėsi statyti gamybos bazę. Vėliau dėl sveikatos ir kitų reikalų, audito nedarymo, jis savo noru išėjo iš direktoriaus pareigų. Nežinojo bendrovės finansinės padėties. Jam išėjus buvo visos gamybos priemonės, stakles, įmonės automobiliai ir buvo vykdoma gamybinė veikla. Toliau kaip viskas vyko ir kur dingo turtas nežino. Jo vadovavimo bendrovei metu buvo pakilimas ir bankroto kelti nebuvo priežasčių. Jis tiesiog buvo statytinis. Jo pagrindinės funkcijos buvo tiekimas ir gamybinių patalpų projektavimas.

Atsakovė K. K. į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla išnagrinėta atsakovei nedalyvaujant (LR CPK 246 str.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Teismas nustatė, kad pagal UAB „Reikalavimas.lt“ pareiškimą Vilniaus apygardos teismo 2012-12-18 nutartimi UAB „Eminera“ buvo iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas UAB „Genora“ (b.l. 14-15). Kadangi turto, iš kurio būtų dengiamos teismo ir administravimo išlaidos, įmonė neturėjo, Vilniaus apygardos teismas 2013-07-24 nutartimi nusprendė taikyti supaprastintą bankroto procesą (b.l. 12). Vilniaus apygardos teismo 2013-08-19 nutartimi buvo patenkintas administratoriaus prašymas dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo ir patvirtina 8000 Lt suma, kurią administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti (b.l. 13). Vilniaus apygardos teismas 2013‑12‑03 sprendimu bankrutavusią UAB „Eminera“ pripažino pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nusprendė išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro (b.l. 10).

Įmonės administratorius pateikė įrodymus, kad patyrė 2 893,03 Lt išlaidų bei negavo 5 106,97 Lt administravimo atlyginimo, t.y. iš viso 8 000 Lt. Prašo šią sumą priteisti iš buvusių įmonės vadovų M. K., V. K. ir vienintelės akcininkės K. K..

Ginčo dėl būtinumo atlyginti patirtas administravimo išlaidas ir patirtų administravimo išlaidų dydžio nėra. Patirtos administravimo išlaidos pagrįstos tinkamais įrodymais (b.l. 26-53).

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

UAB „Eminera“ buvo įsteigta 1999-03-09 (nuo 1999-03-09 iki 2000-05-22 – M. K. personalinė įmonė, nuo 2000-05-22 iki 2007-03-15 – M. K. įmonė „Plasmedas“). P. J. asmenų registrui pateikta įmonės finansinė atskaitomybė buvo už 2007 metus (b.l. 6-9). Iš UAB „Eminera“ balanso už 2007 metus (sudaryto 2008-04-30) duomenų nustatyta, kad įmonės turtas buvo įvertintas 749 944 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumis ir įsipareigojimai sudarė 698 470 Lt (b.l. 16-25). Bankroto bylos iškėlimo dieną (2012-12-18) įmonė jau neturėjo jokio turto, o skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2012-11-26 dienai buvo – 12 660,09 Lt (b.l. 14).

P. Į. bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t.y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog vadovas, savininkas (savininkai) administratoriui atsako solidariai, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas taikyti solidarią atsakomybę.

Kai įmonės vadovas, sužinojęs apie realų įmonės nemokumą, delsia kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidžiami tiek pačios įmonės, tiek kreditorių interesai. Šiuo atveju įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų, imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai) pažeidimu bei fiduciarinių pareigų pažeidimu (pareigos veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 str.)).

R. J. asmenų registro duomenimis, nustatyta, kad UAB „Eminera“ vadovu laikotarpiu nuo 2007‑11‑21 iki 2008‑05-19 buvo atsakovas M. K., nuo 2008-05-19 iki 2008-12-18 – atsakovas V. K., nuo 2008-12-18 iki 2013-12-18 – vėl atsakovas M. K., o vienintele įmonės akcininke nuo 2007-11-26 buvo atsakovė K. K. (b.l. 6‑7). Vilniaus apygardos teismas iškeldamas bankroto bylą UAB „Eminera“ rėmėsi paskutinio Juridinių asmenų registrui pateikto įmonės balanso už 2007 metus duomenimis, kuriame įmonės turtas buvo įvertintas 749 944 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 698 470 Lt. Visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (b.l. 14-15, 16-25). Finansinės atskaitomybės rinkinį už 2007 metus pasirašė tuo metu įmonės direktorius V. K..

Sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės administracijos vadovui ir įmonės savininkams taikymo, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas. Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t.y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas; žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G. , bylos Nr. 3K-3-130/2011; kt.).

A. M. K. ir V. K., kaip įmonės administracijos vadovai, ir atsakovė K. K., kaip įmonės savininkė (akcininkė), turėjo galimybes ir turėjo žinoti bei domėtis bendrovės finansine padėtimi, o pradelstiems įmonės įsipareigojimams viršijus pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, privalėjo vykdyti IBĮ 8 straipsnio įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus mato, kad atsakovai to nepadarė ir savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą. Teismas turi pagrindą konstatuoti, kad įmonės administracijos vadovai bei savininkė neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir išimtinai bendrovės bei kreditorių interesais. Bankroto byloje patvirtinta 8000 Lt administravimo išlaidų suma laikytina administracijos vadovų ir savininkės padarytos žalos dydžiu. Atsakovo V. K. argumentai, kad jis, būdamas įmonės direktoriumi, nežinojo įmonės finansinės padėties, taip pat, kad jam nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, vertintini kritiškai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų šiems argumentams patvirtinti. Pažymėtina, kas atsakovas V. K. savo parašais pasirašė įmonės 2007 m. finansinę atskaitomybę ir turėjo žinoti įmonės finansinę situaciją (b.l. 16-25). Nors atsakovas V. K. teismo posėdyje nurodė, kad atsakovė K. K. iš esmės visiškai nedalyvavo bendrovės valdyme, tačiau šios aplinkybės taip pat nepagrindžiamos jokiais įrodymais. Be to, K. K. kaip įmonės akcininkė, turėjo tvirtinti įmonės finansines atskaitomybes, todėl neabejotinai žinojo tikslią įmonės turtinę padėtį.

Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.

Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalą, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas dažniausiai pažeidžia tiek jau esančių įmonės kreditorių, tiek naujų potencialių kreditorių interesus. Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje A. R. v. kooperatinė bendrovė „Kėdainių šilas“, bylos Nr. 3K-3-147/2009, išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės.

Į bylą pateiktoje Vilniaus apygardos teismo 2012-12-18 nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, konstatuota, jog Sodros biudžetui bendrovė 2012-11-26 buvo skolinga – 12 660,09 Lt. Pažymėtina, kad dėl bankroto bylos UAB „Eminera“ iškėlimo į teismą buvo kreiptasi tik 2012-09-05, pareiškėjas buvo įmonės kreditorius – UAB „Reikalavimas.lt“. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2012-12-18 nutartimi nustatyta ir patvirtinta, jog įmonė pagal remiantis 2007 m. balansu buvo nemoki. Akivaizdu, kad įmonės akcininkė turėjo pareigą domėtis įmonės finansine situacija, o nustačius nemokumo sąlygas, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju akcininkė turėjo veikti aktyviai.

Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai – tai neteisėtas neveikimas, kai įmonės vadovai M. K., V. K., savo vadovavimo įmonei laikotarpiu, ir vienintelė įmonės akcininkė K. K. neatliko imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai jau vėliausiai 2008-04-30 finansinės atskaitomybės už 2007 m. sudarymo dieną paaiškėjo įmonės turimo turto ir įsipareigojimų dydžiai (ĮBĮ 8 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas prašomo priteisti 8000 Lt, nes iškėlus bankroto bylą buvo paaiškėjo, kad įmonė jokio turto ir piniginių lėšų neturi ir nėra iš ko apmokėti bankroto administravimo išlaidų. Šiuo atveju, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. ĮBĮ nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto, tai savo esme yra įmonės nuostoliai. Kreditoriams, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Konstatuotina, kad nustatyta ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – nuostoliai, sudarantys 8 000 Lt sumą.

Siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, jog teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra, teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą (ne didesnę nei 10 000 Lt), naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 ir 12 dalis, ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Teismas daro išvadą, kad įmonės vadovai ir akcininkai yra atsakingi, jeigu dėl jų neteisėto neveikimo – nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Svarbu tai, kad jeigu atsakovai būtų kreipęsi į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje visiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovai nurodė, kad didžiąją įmonės dalį sudarė bankui įkeistas turtas (staklės ir kiti įrengimai), tačiau vėl jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta. Natūralu, kad atsakovams kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jie būtų įpareigoti įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovų ir akcininkės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovų, kaip įmonės vadovų ir akcininkės, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančių sumų. Atsakovų kaltė dėl jų veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Atsakovai, dėl kurių veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jų kaltės nėra (CK6.248 straipsnio 1 dalis).

Teismo nuomone, atsakovai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nes matydami, kad įmonė yra nemoki, privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės akcininkė ir vadovai, žinodami apie įmonės nemokumą, šiuo atveju to nepadarė.

ĮBĮ 10 str. 11 d. numatyta, kad įmonės vadovas, savininkas (savininkai) už patirtų administravimo išlaidų atlyginimą administratoriui atsako solidariai. Taigi solidarioji atsakomybė atsirado įstatymo numatytu atveju (CK 6.6 str. 1 d.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškinys tenkintinas visiškai ir bankroto administratoriui UAB „Genora“ iš atsakovų M. K., K. K. ir V. K. solidariai priteistina 2 316,96 Eur (atitinka 8 000 Lt) administravimo išlaidoms atlyginti (ĮBĮ 8 str. 1 d., 10 str. 11 d., CK 6.6 str. 4 d.).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nors ieškovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos iš atsakovų ieškovui nepriteistinos. Iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei: 69 Eur žyminio mokesčio ir 7,98 Eur pašto išlaidų, iš viso 76,98 Eur, t.y. iš kiekvieno po 25,66 Eur (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 270 str., teismas

nusprendė:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti solidariai iš atsakovų M. K. (M. K., a.k. (duomenys neskelbtini) K. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2 316,96 Eur (du tūkstančiai trys šimtai šešiolika eurų 96 ct) administravimo išlaidų ieškovui UAB „Genora“.

Priteisti iš kiekvieno iš atsakovų M. K. (M. K., a.k. (duomenys neskelbtini) K. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 25,66 Eur (dvidešimt penki eurai 66 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo bankas AB Swedbank, a.s. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Teisėjas Alfredas Juknevičius