- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-08-22
- Bylos Nr.
- A-261-2235-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Artūras Drigotas, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- E. G.
- Atsakovas
- Joniškio rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjo atstovei Jolantai Grigaliūnienei, atsakovo atstovei Simonai Jakaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. ir atsakovo Joniškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Joniškio rajono savivaldybės administracijai dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei kitų su tuo susijusių išmokų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas E. G. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2005 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. T-184 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės mero E. G. atleidimo iš pareigų prieš terminą“ ir atkurti jam savivaldybės mero įgaliojimus, suteiktus Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. T-54; pripažinti negaliojančiu Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2005 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. T-185 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos mero išrinkimo“ ir nutraukti išrinkto A. L. kaip mero įgaliojimus; priteisti iš atsakovo Joniškio rajono savivaldybės administracijos neteisėtu Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2005 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T-184 jam padarytą žalą, t.y. piniginę kompensaciją, kurios dydį nustatyti, skaičiuojant vidutinį jo gautą atlyginimą, einant mero pareigas, už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 27 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (60198 Lt).
Joniškio rajono savivaldybės taryba ir Joniškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo A. L. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas Nr. T-184 atleisti pareiškėją iš mero pareigų prieš terminą yra teisėtas. Teisėtai atleidus merą E. G. iš mero pareigų, taryba turėjo teisę rinkti naują merą. Pažymėjo, kad šioje byloje nėra sąlygų, būtinų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, priteisti.
Pareiškėjas E. G. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimu E. G. apeliacinį skundą patenkino iš dalies – paliko Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimą nepakeistą dalyje dėl E. G. skundo nepatenkinimo, kuriuo buvo prašoma pripažinti negaliojančiu Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2005 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. T-185 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos mero išrinkimo“ ir nutraukti išrinkto A. L. mero įgaliojimus; kitoje dalyje panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2005 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. T-184 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės mero E. G. atleidimo iš pareigų prieš terminą“. Teismas priėmė E. G. atsisakymą nuo skundo dalyje, kuria buvo prašoma atkurti E. G. savivaldybės mero įgaliojimus, suteiktus Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. T-54 ir šioje dalyje bylą nutraukė. Teismas perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dalyje pagal E. G. skundą dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Teismas padarė išvadą, kad atsakovas spręsdamas pareiškėjo atleidimą iš mero pareigų, pažeidė nustatytas darbotvarkės procedūras, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes pareiškimas dėl mero atleidimo buvo pateiktas ir įtrauktas į tarybos darbotvarkę posėdžio metu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad darbotvarkės rengimo tvarkos pažeidimas apribojo pareiškėjo teisę būti išklausytam, teikiant paaiškinimus dėl pareikšto nepasitikėjimo. Kadangi administravimo aktas, priimtas pažeidžiant nustatytas jo priėmimo procedūras, pripažintinas neteisėtu, todėl teismas panaikino Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2005 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. T-184 „Dėl Joniškio rajono savivaldybės mero E. G. atleidimo iš pareigų prieš terminą“ (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teisėjų kolegija nurodė, kad panaikinus sprendimą kaip neteisėtą, pareiškėjas turi teisę reikalauti priteisti užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo dienos iš pareigų ir iki penktojo šaukimo tarybos įgaliojimų pabaigos, kadangi Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad savivaldybės tarybos įgaliojimai prasideda, kai į pirmąjį posėdį susirenka išrinkti tarybos nariai, ir baigiasi, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai kadencijai išrinkti tarybos nariai. Todėl išrinkus naują tarybą baigėsi ir mero įgaliojimai, todėl darbo užmokestis gali būti priteistas tik iki mero įgaliojimų pabaigos. Kadangi byloje nebuvo duomenų apie E. G. vidutinį darbo užmokestį ir ar E. G. buvo išmokėtas dviejų mėnesių darbo užmokestis remiantis 2005 m. spalio 27 d. sprendimu dėl atleidimo, teismas šioje dalyje byla grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
IV.
E. G. patikslintu skundu prašė atlyginti jam neteisėtu atleidimu padarytą turtinę žalą : 74 658,53 lito neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iki V šaukimo Joniškio rajono savivaldybės tarybos įgaliojimų pabaigos, 23 819,33 lito delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą bei 4 330,19 lito nuostolių, atsiradusių dėl infliacijos 2007 metais. Be to, pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo delspinigius už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą nuo 2008 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Patikslintame skunde ir pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad E. G. 2005 m. spalio 27 d. buvo neteisėtai atleistas iš Joniškio rajono mero pareigų. Tai konstatavo Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas. Šiuo neteisėtu aktu savivaldybė padarė pareiškėjui žalą, kurią privalo atlyginti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Žalą sudaro negautos pajamos bei turėtos išlaidos. E. G. nuo 2005 m. spalio 27 d. negauna atlyginimo, dėl su atleidimu susijusio streso pablogėjo jo sveikata, jis tapo neįgalus, kas apsunkino kito darbo paieškas. Per tą laiką pareiškėjas yra gavęs socialinio draudimo laikinojo nedarbingumo pašalpą, kuri yra atimta iš prašomos priteisti sumos. Per 2005-2007 metus gautas atlyginimas turėjo žymiai didesnę perkamąją vertę, todėl priteisiama suma turėtų būti dauginama iš vidutinės 2007 metų infliacijos dydžio, kad minimaliai kompensuotų patirtus nuostolius. Kadangi atsakovas dėl savo kaltės pavėluotai sumokės pareiškėjui atlyginimą, tai jis turėtų sumokėti ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiai pavėluotą mokėjimą įstatyme numatytus 0,06 procento dydžio delspinigius. Skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį reikėtų atsižvelgti, kad per paskutinius tris dirbtus mėnesius E. G. gavo 4530,49 lito vidutinį mėnesinį atlyginimą arba 212,07 lito vidutinį vienos dienos atlyginimą. Iš priteistinos sumos neturėtų būti atimama E. G. gaunama netekto darbingumo pensija, nes tai nėra su darbo santykiais gaunamos pajamos.
Atsakovas Joniškio rajono savivaldybės administracija patikslintą skundą pripažino iš dalies. Atstovo atstovės nurodė, kad E. G. priklauso vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iki tarybos kadencijos pabaigos. Tačiau E. G. tapo neįgalus, turėjo tik 40 procentų darbingumo, todėl jam priteistina tik atitinkama vidutinio darbo užmokesčio dalis. pažymėjo, kad E. G. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 4453,47 lito, nes jis 2005 m. rugpjūčio mėnesio dalį atostogavo. Paaiškino, kad nėra pagrindo priteisti delspinigius, nes teisiniai santykiai dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo bei teisiniai santykiai dėl neteisėto atleidimo iš darbo (pareigų) teisinių pasekmių priklauso skirtingų teisės normų reguliavimo sferai, todėl šiuos santykius reglamentuojančios normos (DK 207 str. ir 297 str. 3 d.) negali būti taikomos kartu.
V.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo E. G. skundą patenkino iš dalies – priteisė E. G. iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos 68 818,70 lito vidutinio darbo užmokesčio, 4815,47 lito kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 4650, 45 lito išeitinės pašalpos, viso 78 284,62 lito. Likusioje dalyje skundą atmetė. Nurodė sprendimo dalį dėl 4453,47 lito priteisimo vykdyti skubiai.
Teismas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis (Valstybės tarnybos) įstatymas. Teisiniai santykiai dėl darbo užmokesčio mokėjimo tais atvejais, kai darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, taip pat santykiai dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo nėra aptarti (sureglamentuoti) Valstybės tarnybos įstatyme, todėl, taikant minėtas Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, konstatuotina, kad valstybės tarnautojų atžvilgiu jie reguliuojami kitų įstatymų (šiuo atveju Darbo kodekso bei Delspinigių nustatymo įstatymo).
Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas be kita ko, 2007 m. lapkričio 10 d. sprendime konstatavo, kad panaikinus sprendimą kaip neteisėtą, pareiškėjas turi teisę reikalauti priteisti užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo dienos iš pareigų ir iki penktojo šaukimo tarybos įgaliojimų pabaigos, kadangi Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad savivaldybės tarybos įgaliojimai prasideda, kai į pirmąjį posėdį susirenka išrinkti tarybos nariai, ir baigiasi, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai kadencijai išrinkti tarybos nariai. Išrinkus naują tarybą baigėsi ir mero įgaliojimai, todėl darbo užmokestis gali būti priteistas tik iki mero įgaliojimų pabaigos. Teismas padarė išvadą, kad E. G. priteistinas vidutinis darbo užmokestis nuo 2005 m. spalio 27 d. iki 2007 m. balandžio 11 d.
Teismas nustatė, kad pagal Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2004 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. T-6 merui buvo nustatytas 10,5 minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokestis. (b.t.1, l. 33). 2005 metais minimali mėnesinė alga buvo 430 litų. Iš Joniškio rajono savivaldybės 2005 m. lapkričio 25 d. pažymos Nr.462/366 matyti, kad pareiškėjas 2005 m. liepos ir rugsėjo mėnesiais gavo 4515 litų atlyginimą, o 2005 m. rugpjūčio mėnesį 4561,47 lito atlyginimą (b.t.1.l.19). Pagal 2007 lapkričio 26 d. Joniškio rajono savivaldybės administracijos raštą E. G. atleidžiant buvo išmokėta dviejų mėnesių išeitinė pašalpa - 9030 litų, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis buvo 212,06 lito (b.t.3, l.38). Remiantis šiais duomenimis teismas padarė išvadą, kad E. G. gaudavo nustatytą pastovų 4515 litų mėnesinį atlyginimą, kuris kiekvieną mėnesį galėjo padidėti arba sumažėti, priklausomai nuo dirbtų dienų skaičiaus, laikinojo nedarbingumo, atostogų ir pan. Iš E. G. išmokamo 2005 metais darbo užmokesčio iššifravimo matyti, kad dalį 2008 m. rugpjūčio mėnesio jis atostogavo, už atostogas buvo paskaičiuota 867,38 lito kompensacija, o už likusių 18 darbo dienų buvo sumokėta 3694 lito darbo užmokesčio (b.t.23 , l.100 ).
Teismas nurodė, kad LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintas Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas numato, kad į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitomas apmokėjimas už laiką, kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių teisės aktų, kolektyvinės ir darbo sutarčių numatytais atvejais nedirbo įmonėje (darbo užmokestis už kasmetines ir mokymosi atostogas, prastovas ne dėl darbuotojo kaltės, tarpsezoninius laikotarpius, darbo užmokestis, gautas iš kitos įmonės, kurios įpareigojimus vykdė darbuotojas, kitos numatytos išmokos. Skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus. Tais atvejais, kai teisės aktais, kolektyvine ar darbo sutartimis garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis) ar kelių vidutinių darbo užmokesčių suma nenurodant konkrečios datos (išeitinė išmoka ir kita), vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis (apskaičiuotas laikantis šio aprašo) dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus.
Teismas padarė išvadą, kad E. G. vidutinis darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas taip (4515 Lt(2008 m. liepos mėn. atlyginimas) + 3694 Lt (2008 m. rugpjūčio mėn. atlyginimas) + 4515 Lt (2008 m. rugsėjo mėn. atlyginimas) ): (20+18+22( dirbtų dienų skaičius)) = 212.07 ( vidutinis darbo dienos užmokestis) 212,07 x 21 ( 2005 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius) = 4453,47 lito. Tai, kad atsakovas, atleisdamas E. G., neteisingai paskaičiavo jo vidutinį darbo užmokestį, negali būti pagrindu laikyti jį didesniu.
Teismas pažymėjo, kad Darbo kodekso 207 straipsnis nustato pavėluoto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo teisines pasekmes. Pagal jo 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Taigi nurodytais atvejais priklausančių išmokėti delspinigių dydžiai nustatytini kitais įstatymais. Pagal Delspinigių nustatymo įstatymo pilno pavadinimo formuluotę bei šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies turinį, darytina išvada, kad jis (šis įstatymas) yra skirtas būtent Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalyje nurodytam delspinigių dydžio nustatymui. Todėl teismas konstatavo, kad DK 207 straipsnio bei Delspinigių nustatymo įstatymo reguliavimas yra vientisas. Neteisėto atleidimo iš darbo teisinės pasekmės (darbo užmokesčio mokėjimo aspektu) nustatytos Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje. Šioje normoje yra nustatyti neteisėto atleidimo iš darbo atveju išmokėtinos išmokos rūšis (vidutinis darbo užmokestis) bei apskaičiuojamas laike jos dydis (nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos). Delspinigių apskaičiavimas (kaip vidutinio darbo užmokesčio dalis) nėra numatytas nustatant vidutinio darbo užmokesčio dydį. Jis taip pat nėra įmanomas taikant minėtas vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo laike taisykles. Todėl Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje (kuri yra speciali neteisėto atleidimo teisines pasekmes nustatanti teisės norma) nesant nuorodai į delspinigių mokėjimą, laikytina, kad delspinigių išmokėjimas nėra numatytas tarp neteisėto atleidimo iš darbo (pareigų) teisinių pasekmių. Teismas konstatavo, kad teisiniai santykiai dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo bei teisiniai santykiai dėl neteisėto atleidimo iš darbo (pareigų) teisinių pasekmių priklauso skirtingų teisės normų reguliavimo sferai, todėl šiuos santykius reglamentuojančios normos (DK 207 str. ir 297 str. 3 d.) negali būti taikomos kartu.
Pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei darbo kodeksas nenumato, kad neteisėtai atleistam darbuotojui būtų kompensuojami jo nuostoliai, susiję su infliacija, todėl netenkino prašymo priteisti 4330,19 Lt nuostolių dėl infliacijos.
Pareiškėjo reikalavimą priteisti 23 819,33 delspinigių ir 0,06 procento delspinigių iki sprendimo įvykdymo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą, nes yra susijęs su sprendimo vykdymu, o ne neteisėto atleidimo iš tarnybos pasekmėmis, tokios sprendimo vykdymo užtikrinimo priemonės LR ABTĮ nenumato.
Teismas nurodė, kad E. G. iš mero pareigų buvo atleistas 2005 m. spalio 27 d. Joniškio rajono savivaldybės penktojo šaukimo tarybos įgaliojimai baigėsi 2007 m. balandžio 11 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę gauti vidutinį darbo užmokestį už 2005 m. spalio 27 d. – 2007 m. balandžio 11 d. laikotarpį ( 17 mėnesių ir 9 dienos) tai sudarytų 4453,47 x 17 + 212,07 x 9 = 77 617,62 lito. Be to, pareiškėjas nuo 2006 m. balandžio 10 d. būtų įgijęs teisę gauti 3 procentų priedą už stažą valstybės tarnyboje (viso 1638,07 lito), 4815,47 lito kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o atleistas pasibaigus tarybos įgaliojimams pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 7 dalį būtų gavęs ne 2, o 3 vidutinių mėnesių atlyginimų dydžio išeitinę pašalpą (papildomai 4650,45 lito). Pareiškėjas iki 2006 m. vasario 21 d. buvo laikinai nedarbingas ir už šį laikotarpį gavo nedarbingumo pašalpą, todėl gautos pašalpos suma (8798,92 lito) turi būti išskaičiuota iš priteisiamos vidutinio darbo užmokesčio sumos. Teismas konstatavo, kad E. G. priteistina 68 818,70 lito vidutinio darbo užmokesčio, 4815,47 lito kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 4650, 45 lito išeitinės pašalpos, viso 78 284,62 lito.
Teismas pažymėjo, kad kompetentingų institucijų išvadose dėl darbo pobūdžio ir sąlygų E. G. yra rekomenduojama dirbti ne visą darbo dienos arba darbo savaitės laiką, tačiau tai yra tik rekomendacijos, kurių įgyvendinimas priklauso nuo subjektyvaus paties dirbančiojo apsisprendimo ir jo sugebėjimų atlikti visas ar dalį darbo funkcijų. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad E. G. dėl savo sveikatos būklės nebūtų sugebėjęs tinkamai atlikti visų mero pareigų ir būtų privalėjęs dirbti nepilną darbo laiką. Jo gaunamos netekto darbingumo pensijos dydžiu priteistina suma neturėtų būti mažinama, nes ši pensija negali būti laikoma išmoka, susijusia su darbo santykiais, nes ji mokama iš socialinio draudimo biudžeto, tokia pensiją gaunančiam asmeniui nėra draudžiama dirbti ir gauti bet kokio dydžio draudžiamąsias pajamas.
Iš priteistinos sumos nėra pagrindo atimti išmokas, skirtas savivaldybės tarybos nario kanceliarinėms išlaidoms, nes jos yra skirtos kompensuoti išlaidas, turėtas dėl tarybos nario veiklos, o tokią veiklą E. G. vykdė.
Teismas sprendimą dalyje dėl darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, nurodė vykdyti skubiai (LR DK 299 str.1 d.1 p.).
VI.
Atsakovas Joniškio rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. sprendimą ta apimtimi, kuria teismas nusprendė skaičiuoti E. G. vidutinį darbo užmokestį už 17 mėnesių ir 9 dienas ir skaičiuoti negautą vidutinį darbo užmokestį už 13 mėnesių ir 11 dienų (60 227,88 litų).
Apeliaciniame skunde nurodė, kad nuo 2005 m. spalio 28 d. iki 2006 m. vasario 21 d. E. G. turėjo laikino nedarbingumo pažymėjimą, tai reiškia, kad 3 mėnesius ir 16 dienų pareiškėjas gavo nedarbingumo pašalpą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Joniškio skyriaus pateiktų pažymų matyti, jog E. G. už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 28 d. iki 2006 m. vasario 21 d. buvo priskaičiuota 12 285, 56 litų pašalpos suma, o išmokėta 8798,92 litų suma. Panevėžio apygardos administracinio teismas nepagrįstai nurodė, kad gauta pašalpos suma turi būti išskaičiuota iš priteistos vidutinio darbo užmokesčio sumos. Toks išskaičiavimas yra teisiškai neproporcingas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį ligos pašalpa, mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, lygi 85 procentams pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis numato, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais įstatymų numatytais atvejais, todėl taikant loginį metodą, daro išvadą, jog laikino nedarbingumo laikotarpiu pareiškėjas turėjo teisę į socialines garantijas (kurios jam ir buvo suteiktos), todėl tik pasibaigus laikino nedarbingumo laikotarpiui E. G. turi teisę gauti vidutinį darbo užmokestį iš administracijos už einamas mero pareigas nuo 2006 m. vasario 22 d. iki 2007 m. balandžio 11 d., ir tai sudaro 13 mėnesių ir 11 dienų. Pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo pateiktą vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo būdą E. G. turi teisę gauti tokį vidutinį darbo užmokestį: 4453,47 x 13 + 212,07 x 11 = 60 227,78 lito.
Pareiškėjas E. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. sprendimą – visiškai patenkinti pareiškėjo skundą.
Apeliacinį skundas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais skunde ir patikslintame skunde nurodytais motyvais. Papildomai nurodė, kad pagal ABTĮ 92 straipsnį skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jos konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė salia tokiu atveju savaime neatkuriama. Teismas klaidingai suprato LVAT sprendimo išvadas apie neišmokėtą darbo užmokestį kaip tiesioginį nurodymą priteisti man negautą atlyginimą už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 27 d. iki 2007 m. balandžio 11 d., tačiau tokiu atveju pareiškėjo pažeistos teisės ir teisėti interesai nėra atkuriami. Teismas nepagrįstai argumentus ir motyvus dėl delspinigių priteisimo ir dėl SVKI taikymo atmetė kaip nenumatytus Lietuvos Respublikos Darbo kodekse ir Valstybės tarnybos įstatyme. Lietuvos Respublikos ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio nėra, vadovaujasi bendraisiais įstatymu pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Mano, kad teismas iš esmės pažeidė šią įstatymo nuostatą ir netinkamai taikė įstatymus.
Paaiškino, kad parašydamas atlyginti padarytą žalą rėmėsi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą. Šis įstatymas numato, kad tais atvejais, kai šalis negali nuostoliu dydžio tiksliai įvardinti, tai jų dydį nustato teismas. Šiomis nuostatomis remdamasis teismas privalėjo taikyti delspinigių įstatymą arba taikyti Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalies analogiją ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, neapsiribodamas vien mero išrinkimo kadencijos laikotarpiu.
Teismas privalo vadovautis bendraisiais teisės principais – kiekviena pažeista teisė turi būti ginama, siekiant atkurti iki pažeidimo buvusią teisinę padėtį, o jeigu tai neįmanoma -tinkamai kompensuoti. Ta aplinkybė, kad neteko mero įgaliojimų, sąlygoja ypač didelės žalos padarymą, nes pareiškėjas prarado galimybes įgyvendinti savo teisėtus lūkesčius ir siekius, numatytą programą, įsipareigojimus rinkėjams. Šiuo metu metinė infliacija viršija dešimtį procentų ir tie patys pinigai, išmokėti prieš daugiau kaip dvejus metus, buvo didesnės vertės, turėjo didesnę perkamąją galią. Šiais pinigais daugiau kaip dvejus metus neteisėtai naudojosi ir dabar tebesinaudoja atsakovas.
Atsakovas Joniškio rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti delspinigius ir nuostolius, atsiradusius dėl vartojimo kainų indekso pasikeitimo 2007 metais. Prašė atkreipti dėmesį į tai, jei pareiškėjas nebūtų buvęs atleistas iš užimamų pareigų, ar jam būtų mokami delspinigiai ar nuostoliai dėl vartotojų kainų indekso pasikeitimo (infliacijos).
Mano, kad vadovaujantis teisinėje valstybėje priimtais teisės principais, asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimas negali būti pagrindas pagerinti jo turtinę padėtį (pasipelnymas iš pažeidimo). Todėl Joniškio rajono savivaldybės administracija mano, kad Panevėžio apygardos teismo sprendimas dalinai patenkinti pareiškėjo reikalavimus yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėjas E. G. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovas nepateikė pakankamai argumentų ir motyvų, kuriais remiantis, būtų galima patenkinti apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas). Mano, kad atsakovo nurodyto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nepakanka tam, kad pateikti išsamų ir argumentuotą atsiliepimą į apeliacinį skundą.
Atsakovų pozicija šioje byloje nebuvo nuosekli. Kai kuriuose teismo posėdžiuose atsakovas visiškai pripažino pareiškėjo skundą, kai kuriuose posėdžiuose ginčijo jo dalį. Tokia atsakovo pozicija, kokia yra suformuluota apeliaciniame skunde, teisme nebuvo reiškiama. Atsakovas pripažino pareiškėjo teisę gauti išeitinę kompensaciją, priedą už ištarnautus metus valstybės tarnyboje, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ką patvirtina ir byloje esantys atsakovo pateikti paskaičiavimai, vedant derybas dėl taikaus ginčo sprendimo ir galimo bylos nutraukimo tuo atveju, jeigu nebebūtų ginčo.
Paaiškino, kad turi būti įvertinta žala, kuri buvo padaryta atsakovo neteisėtais veiksmais sergančiam pareiškėjui pooperaciniu laikotarpiu. Pareiškėjas, būdamas neteisėtai atleistas, be jokių socialinių garantijų, sutiko pasinaudoti gydytojų siūlomu ir reikalingu reabilitaciniu sanatoriniu gydymu, tačiau būdamas meru, būtų apvarstęs tokią galimybę ir nusprendęs, kas yra naudingiau jo sveikatai – ar tinkamas mero pareigų atlikimas ar gresiantis nedarbas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti ir paaiškino skundo argumentus.
Atsakovo atstovė prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinti priteistiną sumą.
Motyvuojamoji dalis
kons ta tuoja:
VII.
Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Šalys neginčija pareiškėjo teisės į darbo užmokestį ir sutinka su neišmokėto darbo užmokesčio laikotarpiu. Tačiau apeliantai nesutinka su priteistos sumos dydžiu.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas turi teisę gauti vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 27 d. iki 2007 m. balandžio 11 d. (17 mėnesių ir 9 dienos) tai sudarytų 4453,47 x 17 + 212,07 x 9 = 77 617,62 lito. Be to, pareiškėjas nuo 2006 m. balandžio 10 d. būtų įgijęs teisę gauti 3 procentų priedą už stažą valstybės tarnyboje (viso 1638,07 lito), 4815,47 lito kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o atleistas pasibaigus tarybos įgaliojimams pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 7 dalį būtų gavęs ne 2, o 3 vidutinių mėnesių atlyginimų dydžio išeitinę pašalpą (papildomai 4650,45 lito). Pareiškėjas iki 2006 m. vasario 21 d. buvo laikinai nedarbingas ir už šį laikotarpį gavo nedarbingumo pašalpą, todėl gautos pašalpos suma (8798,92 lito) turi būti išskaičiuota iš priteisiamos vidutinio darbo užmokesčio sumos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. G. priteistina 68 818,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio, 4815,47 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 4650, 45 lito išeitinės pašalpos, viso 78 284,62 lito.
Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija įvertinusi pareiškėjo atstovės paaiškinimus bei apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl priteisto darbo užmokesčio dydžio keistinas. Pareiškėjo dienos darbo užmokestis 212,07 Lt yra nustatytas tinkamai, pagrįstas įrodymais. Taip pat teisingai yra apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, kuris yra 4453,47 Lt. Todėl šioje dalyje pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjas prašo priteisti delspinigius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad delspinigių priteisti nėra pagrindo ir taip pat pagrįstai pripažino, kad ginčui taikytinos darbo kodekso normos, nes specialaus įstatymo taikytino ginčo santykiams nėra.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pasibaigus darbo santykiams darbuotojui netaikytinas Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą 1996 m. vasario 20 d. įstatymas, o turi būti taikoma Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija, kuria nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Šiuo atveju pareiškėjo, kaip darbuotojo, kaltės nėra. Buvo pripažinta, kad jis atleistas neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė vidutinį darbo užmokestį nuo 2005 m. spalio 27 d., tai yra nuo neteisėto atleidimo dienos ir iki 2007 m. balandžio 11 d. iki baigėsi savivaldybės tarybos kadencija. Pagal DK 141 straipsnio 1 dalį darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną ir pagal šio straipsnio 2 dalį darbdavys privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas. Atleidimo data yra 2007 m. balandžio 11 d., kai baigėsi tarybos kadencija, tačiau pareiškėjo neteisėtas atleidimas buvo pripažintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimu. Nuo šios datos atsakovui tapo žinoma, kad pareiškėjas buvo atleistas neteisėtai ir tada jis privalėjo visiškai atsiskaityti su pareiškėju. Neatsiskaičius laiku ir nesant darbuotojo kaltės taikytina DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija ir nuo 2007 m. lapkričio 10 d. ir iki šio teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2008 m. rugpjūčio 22 d., priteistinas vidutinis darbo užmokestis 42 414 Lt. (4453,47 Lt. x 9 mėn. + 212.07 Lt. x 11d.). Tokio dydžio sankcija yra proporcinga atsakovo padarytam pažeidimui. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš priteistinos sumos nepagrįstai atėmė išmokėtą pareiškėjui nedarbingumo pašalpą. Todėl gautos pašalpos sumos dydžiu 8798,92 Lt yra didinama priteistina suma, tai yra priteistinas pareiškėjui visas priklausantis darbo užmokestis nuo 2005 m. spalio 27 d. iki 2007 m. balandžio 11 d. Tokiu būdu pareiškėjo naudai už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 27 d. iki 2007 m. balandžio 11 d. priteistinas darbo užmokestis yra 77 617,62 Lt ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos nustatytos pirmosios instancijos teismo, tai yra 4815,47 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 4650, 45 Lt išeitinė pašalpa. Bendrai pareiškėjo naudai priteistina suma yra 120031,62 Lt.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundas dėl sumų priteisimo taikant vartojimo kainų indekso pasikeitimo netenkintinas, nes atsakovui yra taikytina sankcija vidutinio darbo užmokesčio priteisimas. Teisės aktai nenumato šios sumos indeksavimo atsižvelgiant į infliacijos lygį, todėl vartojimo kainų indeksas netaikytinas.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo sumažinti laikotarpį už kurį priteistas darbo užmokestis, tai yra iš 17 mėnesių ir 11 dienų atimti 3 mėnesius ir 16 dienų, tai yra laikotarpį kada pareiškėjas nuo 2005 m. spalio 28 d. ir iki 2006 m. vasario 21 d. buvo nedarbingas. Šis argumentas yra nepagrįstas, nes pareiškėjui pagal DK 297 straipsnio 1 dalį turi būti atkurtos jo teisės ir jam išieškotas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką. Šiuo atveju neturi reikšmės, kad po neteisėto atleidimo atleistasis darbuotojas buvo nedarbingas ir tai nėra aplinkybė, dėl kurios netaikytina sankcija dėl neteisėto atleidimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Remiantis šiais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
E. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 31 d. sprendimą ir E. G. naudai priteisti iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 27 d. iki 2007 m. balandžio 11 d., 77 617,62 Lt, nuo 2007 m. lapkričio 11 d. iki 2008 m. rugpjūčio 22 d. priteisti 42 414 Lt ir 4815,47 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, bei 4650, 45 Lt išeitinės pašalpos, viso 120 031,62 Lt.
Joniškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.