Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gelvora“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) komisijos 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą Nr. 12NKV-43 (toliau – ir Nutarimas) ir priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog visos kredito sutartys su skolininkais iki reikalavimo perleidimo pareiškėjo naudai buvo nutrauktos. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau neturi įtakos civilinei atsakomybei. Dar iki reikalavimo perleidimo bet kokie santykiai tarp skolininkų ir Swedbank, AB bei AB SEB bankas pasibaigė, išliko tik skolininkų pareiga padengti įsiskolinimą, kadangi skolininkams kyla sutartinė civilinė atsakomybė už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas ir kt. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai sutapatino sutartinį reikalavimo perleidimą, kitaip vadinamą „skolos nusipirkimą“ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 str. 1 d.) ir įstatymų nustatytais pagrindais įvykstantį universalų kreditoriaus teisių perėmimą (CK 6.101 str. 4 d. 1 p.). Pareiškėjas nurodė, kad sutartinių santykių pagrindu yra įsigijęs Swedbank, AB ir AB SEB bankas reikalavimo teises į skolininkus, tačiau niekada nebuvo ir nėra minėtų kredito įstaigų teisių perėmėju. Todėl pareiškėjo ir jo skolininkų santykiai negali būti kvalifikuojami kaip vartojimo, kadangi neturi tokių santykių požymių (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Be to, kredito davėju gali būti tik kredito įstaiga (CK 6.881 str. 1 d.). Pareiškėjas nesutiko su ginčijamo Nutarimo motyvais, paremtais Europos Komisijos priimtomis Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairėmis, akcentavo, kad minėta direktyva remtis nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo teigimu, tiesioginiu direktyvų veikimu ginčo santykiuose gali remtis tik subjektas, esantis vertikaliame santykyje prieš valstybę, bet ne atvirkščiai, t. y. šiuo atveju pareiškėjas galėtų remtis tiesioginiu direktyvų veikimo principu, bet ne atsakovas, kuris pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) praktiką patenka į valstybės sąvoką. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei vienas iš skolininkų neginčijo ir neginčija kredito gavimo fakto, jo dydžio, sutartų palūkanų bei netesybų dydžio, savo valios sudaryti kreditavimo sutartis bei kitų reikšmingų aplinkybių. Taip pat nėra ginčijamas ir visų sutarčių nutraukimo faktas, nutraukimo teisėtumas ar kokios nors kreditavimo sutarčių sąlygos. Nėra kvestionuojama ir pareiga grąžinti kreditus bei su juo susijusias sumas (palūkanas ir pan.). Skundai iš esmės buvo grindžiami teismo sprendime bei pareiškėjo pranešime nurodytų skolų dydžių neatitikimu, klausimais dėl įmokų paskirstymo ir pan. Tarp skolininkų ir pareiškėjo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai yra reguliuojami prievolinės teisės normų. Dėl minėtos priežasties skolininkai, manydami, kad jų teisės yra pažeidžiamos, savo teises turėtų ginti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka, tačiau nei vienas iš atsakovui skundus pateikusių skolininkų tokių ieškinių nėra pateikęs. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nenurodė, kuo pasireiškia ir kaip skolininkų yra priimamas sprendimas dėl sandorio. Pabrėžė, kad jokio sprendimo dėl sandorio skolininkai nepriiminėja. Sprendimą dėl sandorio jie priėmė ir produktą įsigijo, sudarydami kreditavimo sutartis, kurių pagrindu atsirado pareiškėjo įgyta reikalavimo teisė. Tačiau sutarčių sudarymo aplinkybių, savo valios bei sutarčių sąlygų nei vienas iš skolininkų nekvestionavo. Be to, sudarant minėtus sandorius, pareiškėjas nedalyvavo, kadangi skolininkus teisinis santykis tuo metu siejo su pradiniais kreditoriais (Swedbank, AB ir AB SEB bankas), todėl pareiškėjas negalėjo daryti įtakos skolininkų valiai priimti sprendimą dėl sandorio. Grąžindami skolas, skolininkai įgyvendina savo pareigą pagal sudarytas sutartis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas komercinių pasiūlymų (kurie teikiami iki prekės ar paslaugos įsigijimo) turiniui keliamus reikalavimus pritaikė pranešimų dėl skolos padengimo turiniui, t. y. sutapatino skirtingas teisines kategorijas – produkto kainą ir išieškojimo išlaidų sumą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, CK 6.54 straipsnio 1 dalimi, 6.57 straipsniu, pabrėžė, kad pareigą išaiškinti, kas sudaro produkto kainą, turėjo pradiniai kreditoriai – Swedbank, AB ir AB SEB bankas, kadangi sutartys buvo sudaromos tiesiogiai su jais ir pareiškėjas šiame santykyje nedalyvavo. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 5 punktu, atkreipė dėmesį, kad T. V. skundas gautas 2013 m. liepos 22 d., o pareiškėjas skolos padengimo reikalauja nuo 2012 metų. Be to, su skundu T. V. pateikė 2012 m. balandžio 10 d. Bendrovės raštus. Pareiškėjas sprendė, kad apie savo teisių galimą pažeidimą minėtas asmuo turėjo žinoti bent jau 2012 m. balandžio 10 dieną.Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad Įstatyme į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkeltos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva) nuostatos. Kaip numatyta Direktyvoje bei Įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje, šis įstatymas taikomas, kai nėra kitų įstatymų, nustatančių nesąžiningos komercinės veiklos ypatumus. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjama pareiškėjo veikla, kai bendrovė vartotojų atžvilgiu atlieka tam tikrus veiksmus, už kuriuos sumoka vartotojas, laikytina komercine veikla bei atitinka Įstatymo įtvirtintą komercinės veiklos sąvoką. Europos Komisijos priimtose direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairėse (toliau – ir Gairės) nustatyta, kad Direktyvos nuostatas siūloma taikyti komercinei veiklai iki pardavimo ir po jo. Atsakovas vertino, kad prekybininkas turi užtikrinti, jog komercinė veikla po pardavimo atitiktų tuos pačius sąžiningumo reikalavimus, kurie keliami veiklai iki pardavimo. Pagal Gaires, skolų išieškojimo veikla laikytina komercine veikla po pardavimo. Jei vartotojas skolingas prekybininkui tam tikrą sumą pinigų (vartotojo įsiskolinimas), šios skolos išieškojimas, nesvarbu, ar vykdomas pačios įmonės, ar trečiojo asmens, visada tiesiogiai susijęs su prekių pardavimu ar tiekimu.Atsakovas pažymėjo, kad vartotojai skunduose nurodė, jog pareiškėjo siunčiamuose raštuose skolos yra nepagrįstai didinamos. Vartotojo E. T. atveju, skolos mokėjimas buvo vykdomas pagal antstolės patvarkymą, kiekvieną mėnesį iš atlyginimo nuskaitant konkrečią skolos sumą į pareiškėjo banko sąskaitą. E. T., kiekvieną mėnesį mokančiam konkrečią pinigų sumą, pareiškėjas vis tiek skaičiavo skolos apmokėjimo išlaidas, taip didindamas skolos dydį bei sunkindamas jo padėtį. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad vartotojų skolos išieškojimo išlaidos sudaro didžiąją dalį skolos, be to, vartotojams sumokėjus įmokas, mažėja tik skolos išieškojimo išlaidos, kurios kitą mėnesį atitinkamai vėl didėja. Atsakovas nustatė, kad vartotojams tris mėnesius vykdant mokėjimus pareiškėjui, buvo padengiamos tik skolos išieškojimo išlaidos, kurios nepriklausomai nuo sumokėtos sumos kiekvieną mėnesį ir toliau buvo skaičiuojamos. Tokie pareiškėjo veiksmai, kai Bendrovė, neatsižvelgdama į vartotojų iš dalies vykdomus įsipareigojimus ir toliau atlieka išieškojimo veiksmus, o pastarasis priima sprendimą atsiskaityti, tikėdamas pareiškėjo sąžiningumu teikiamoje informacijoje, iškreipia vidutinio vartotojo elgesį, nes vidutinis vartotojas nemokėtų įmokų bendrovei tokiu būdu, dėl kurio nemažėtų mokėtinos sumos (skolos) dydis, bet priešingai – imtųsi veiksmų, kuriais būtų pasiektas pagrindinis vartotojo tikslas – atsiskaityti su bendrove (kad kuo greičiau būtų įvykdyti įsipareigojimai). Atsakovas sprendė, kad toks pareiškėjo elgesys nesiderina su pareiga elgtis sąžiningai, kadangi tokia pareiškėjo veikla neatitiko Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto profesinio atidumo, kaip protingumo standarto, sąžiningos verslo praktikos rinkoje reikalavimų ir iškreipė arba galėjo iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Atsakovas konstatavo, kad tai leidžia patvirtinti nustatytas abi reikalingas aplinkybes, konstatuojant nesąžiningą komercinę veiklą pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovas pažymėjo, kad realiai vartotojai buvo ne tik informuojami apie susidariusią skolą, bet ir raginami ją sumokėti. Atsakovas pabrėžė, kad vartotojai, prieš sumokėdami skolą, turi teisę į aiškią, visapusišką informaciją, t. y. turi teisę žinoti, kas sudaro skolą. Pasisakydamas dėl vartotojo K. Š., kurio skola Swedbank, AB naudai buvo priteista teismo sprendimu, atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 642 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad tais atvejais, kai skolos išieškojimą vykdo teismo paskirtas antstolis, o pareiškėjas, įgyvendindamas savo kreditorines teises, vartotojų atžvilgiu siunčia pranešimus dėl tos pačios skolos sumokėjimo, kartu skaičiuodamas ir skolos išieškojimo išlaidas. Todėl vartotojo įsiskolinimas pareiškėjui padidėja nepagrįstai, nes dėl tos pačios skolos išieškojimo išlaidas vartotojas turi apmokėti ir antstoliui, ir pareiškėjui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo siunčiamuose pranešimuose vartotojams nėra pateikiama aiški ir suprantama informacija, už ką reikia sumokėti, nedetalizuojama, kas būtent sudaro nurodytą skolos sumą. Vartotojai, žinodami, jog jų skola buvo priteista teismo sprendimu, pagrįstai tikisi, jog ją išieškos paskirtas antstolis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skolininkui siunčiamuose raštuose nurodomos ne tik naujai įgyvendinamos reikalavimo teisės, kurios, Bendrovės teigimu, atsiranda jau po teismo sprendimo priėmimo, bet tuo pačiu ir teismo priteista reikalavimo teisių dalis. Pareiškėjo informacijos pateikimas siunčiamuose pranešimuose, nurodant tik bendrą skolos sumą, kai ją sudaro skola pagal sutartį, palūkanos, palūkanų delspinigiai, antstolio skolos išieškojimo vykdymo išlaidos, bendrovės skolos išieškojimo išlaidos klaidina arba gali suklaidinti vartotoją. Atsakovo teigimu, vartotojai, manydami, kad skolą išieško tiek paskirtas antstolis, tiek Bendrovė, ją gali sumokėti du kartus arba, priešingai, toks informacijos pateikimas gali suklaidinti vartotojus, kurie, nežinodami kaip elgtis, sustabdytų mokėjimus už skolą, ir tuo atveju pareiškėjas vykdytų papildomus skolos išieškojimo veiksmus.