Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-763-159/2010

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2010 m. rugsėjo 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Savinijaus Katausko, Broniaus Valiaus, sekretoriaujant Antanui Leikui, dalyvaujant ieškovei E. D., atsakovui P. M., viešame kolegijos posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. D. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-40-669/2010 pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovui P. M. dėl 2 200 Lt skolos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovė tvirtino, kad jos sutuoktinis paskolino atsakovui 2 200 Lt, tačiau nepateikė atsakovo pasirašyto paskolos raštelio arba kokio kito skolos dokumento, patvirtinančio paskolos sutarties dalyko perdavimo atsakovui. Ieškovė neįrodė savo reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių, todėl teismas ieškinį atmetė kaip neįrodytą (CPK 178 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 1 dalis) (b. l. 86–87).

Atsakovas P. M. iki teismo pripažino skolą ir žadėjo ją grąžinti, nes nusipirko automobilio priekabą už E. ir A. D. pinigus, ja naudojosi, tačiau nei priekabos, nei pinigų negrąžino. Tą aplinkybę patvirtino policijos pareigūnai M. B. ir V. V., tyrę šį įvykį. 2009-10-12 teismo posėdyje P. M. kategoriškai neigė bet kokį pinigų paėmimą iš E. ir A. D. (b. l. 26), tačiau 2009-11-02 teismo posėdyje nurodė, kad pinigus atidavė ieškovės vyrui (b. l. 42). Tokio prieštaravimo teismas nepašalino ir neįvertino kaip aplinkybės, patvirtinančios pinigų paėmimą. P. M. teismo posėdyje paaiškino, kad jis sutiktų tartis, jeigu ieškovė jam sumokėtų už jo atliktus neva kažkokius darbus ir kad E. ir A. D. jam žadėjo nupirkti dar ir automobilį (b. l. 44). Atsakovas jokių darbų ieškovei apskritai nedirbo, už kuriuos reikėtų jam sumokėti. Policijos pareigūnas M. B. teismo posėdyje patvirtino, kad jam tiriant incidentą tarp E. D. ir P. M. dėl priekabos, P. M. jam pasakė, kad ieškovei grąžins pinigus už priekabą, pardavęs gyvulius. Apie tai surašė tarnybinį pranešimą ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl negrąžintų pinigų (b. l. 44). M. B. taip pat nurodė, jog P. M. vėliau tvirtino, kad priekabą jam nupirko ieškovė už darbus, atsiskaitys su ieškove pardavęs gyvulius. Liudytojas J. N. teismo posėdyje patvirtino, kad P. M. jam gyrėsi, jog A. D. jam nupirko priekabą. Pavasarį būnant pas E. D., atvyko P. M. ir paprašė burokų sėjimo mašinos. J. N., būdamas šalia ieškovės kieme, girdėjo, kaip P. M. pasakė, kad grąžins pinigus, nes priekaba yra aplaužyta (b. l. 45–46).

Ieškovės vyras A. D. pinigų – 2 200 Lt – nepaskolino atsakovui P. M. A. D. ir P. M. susitarimas buvo visiškai kitoks. Atsakovas už A. D. perduotus 2 200 Lt turėjo A. D. vardu nupirkti automobilio priekabą ir ta priekaba naudotis kartu. Teismas neteisingai tokį susitarimą įvertino kaip paskolinius teisinius santykius ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas (CK 6.871 straipsnis). Atsakovui P. M. buvo perduoti bendri tiek E. D., tiek A. D. pinigai. Pusė pinigų sumos buvo ieškovės, E. ir A. D. kiekvienas savo dalį įdavė atsakovui P. M. už bendrą sumą – 2 200 Lt. Jei būtų galima laikyti pinigų perdavimą paskola, tai išeitų, kad E. ir A. D. P. M. kiekvienas paskolino po 1 100 Lt, todėl tokiai pinigų sumai nebūtina rašytinė forma.

Teismas neatsižvelgė į tai, kaip šalys elgėsi iki susitarimo sudarymo, ir neaiškino susitarimo sąlygų (CK 6.193 straipsnis). Jos turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo. Susitarimo metu A. D. buvo 85 metai, ieškovė buvo 72 metų amžiaus, abu pensininkai. Jie pasitikėjo P. M., jam padėjo, kai jis nukentėjo nuo gaisro, davė daug medienos išsipjauti, daiktų, visaip jį rėmė. P. M. tiesiog nusprendė pasipelnyti ir neperdavė nei priekabos, įgytos už E. ir A. D. pinigus, negrąžino pinigų, priekabą pasiliko sau.

CK 1.93 str. 1 d. nurodyta, jog įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Su P. M. nebuvo sudaryta paskolos sutartis, todėl šiuo atveju nėra įstatyme įsakmiai nurodyta, kad susitarimas pirkti priekabą ir pinigų perdavimas priekabai nupirkti, turint tikslą bendrai ja naudotis, būtinai turi būti rašytinis. Mano, kad teismas turėjo taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktą, pagal jį galima remtis liudytojų parodymais, kai atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. E. ir A. D. pasitikėjo P. M. dėl savo naivumo ir senyvo amžiaus, jie pensininkai, patiklūs žmonės, todėl nesitikėjo P. M. nesąžiningų veiksmų. P. M. apgaulei įrodyti pakanka ir liudytojų parodymų. Raštiško įsipareigojimo paėmimas iš P. M., kaip žodžiais pasitikintiems žmonėms E. ir A. D., būtų buvęs nepatogus ir nemandagus veiksmas, kaip nepasitikėjimo parodymas. Tokie senyvo amžiaus žmonės primityviai bendrauja, viską tariasi žodžiu, yra naivūs ir tampa pažeidžiami. A. ir E. D. niekada nebuvo pirkę transporto priemonių ir apie jų įregistravimą neturėjo jokio supratimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

E. D. ieškinyje nurodė, kad 2007 m. pavasarį, tikslios datos nepamena, jos vyras A. D. (miręs (duomenys neskelbtini)) susitarė su kaimynu P. M. bendriems reikalams tvarkyti pirkti automobilio priekabą A. D. vardu ir tam tikslui A. D. P. M. perdavė 2 200 Lt (b. l. 2–3). Pagal CK 6. 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties laisvės principą šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

Iš E. D. ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir jos paaiškinimų teisėjų kolegijai būtų pagrindas konstatuoti, kad ieškovės vyras A. D. žodžiu susitarė su savo kaimynu P. M. ir pavedė jam nupirkti A. D. vardu ir už jo P. M. perduotus 2 200 Lt automobilio priekabą bendriems ūkio reikalams tvarkyti, tačiau atsakovas P. M. nepripažįsta tokio susitarimo su ieškovės E. D. vyru A. D. ir tvirtina, kad 2007 metais nusipirko automobilio priekabą už parduotus gyvulius ir ją įregistravo savo vardu.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės E. D. apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendime įvertino tokį ieškovės E. D. nurodytą jos vyro A. D. susitarimą su P. M. paskolos teisiniais santykiais, nes A. D. P. M. 2 200 Lt nepaskolino, tačiau, ieškovės teigimu, pavedė P. M. A. D. vardu nupirkti ir įregistruoti automobilio priekabą. Vertindama ieškovės E. D. nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė privalėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti tokį jos vyro A. D. susitarimą su P. M., nes susitarimas buvo susijęs ne tik su A. D. pavedimu P. M. nupirkti automobilio priekabą bet ir su pavedimu P. M. atlikti kitą veiksmą – nupirktą automobilio priekabą įregistruoti A. D. vardu ir išduoti P. M. rašytinį įgaliojimą dėl automobilio priekabos įregistravimo (CK 6.305, 6.306, 6. 756, 6.757 straipsniai).

Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas P. M. ginčija tokį ieškovės E. D. nurodytą susitarimą su jos vyru A. D., teigdamas, kad iš A. D. 2 200 Lt negavo, automobilio priekabą pirko iš savo lėšų ir tokiems teiginiams patvirtinti į bylą pateikė pažymą – sąskaitą Nr. 161, iš jos matyti, kad atsakovas P. M. lengvojo automobilio priekabą įregistravo savo vardu ir 2006-05-05, 2006-11-28 už gyvulių pardavimą gavo 7 478 Lt (b. l. 61–63).

Apeliantės E. D. teigimu, teismas neatsižvelgė į šalių elgesį iki susitarimo sudarymo ir neaiškino susitarimo sąlygų (CK 6.193 straipsnis). Susitarimo sąlygos turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija sutinka, kad susitarimo sąlygos turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo. Nagrinėjamos bylos atveju nepaneigti atsakovo P. M. paaiškinimai apie jo darbą ieškovės ūkyje. Pirmosios instancijos teismui ieškovė E. D. pripažino, kad 2007 m. gegužės mėnesį atsakovui nupirkus automobilio priekabą ir įregistravus savo vardu, jos vyras A. D. iki mirties nereikalavo iš P. M. pinigų, nes manė, kad priekaba naudosis bendrai (b. l. 43). Taigi išeitų, kad ieškovės E. D. vyras A. D. nereiškė P. M. jokių pretenzijų dėl ne jo vardu įregistruotos automobilio priekabos, nes buvo susitarta priekaba naudotis bendrai.

CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatose ribojama šalių teisė, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui patvirtinti. Nors toks įrodinėjimo ribojimas nėra absoliutus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti ieškovės nurodytoms aplinkybėms CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes ieškovė nuosekliai tvirtino, jog buvo susitarta automobilio priekabą naudoti bendriems ūkio reikalams ir susitarimą sudaręs A. D. nereiškė P. M. jokių pretenzijų dėl ne jo vardu įregistruotos automobilio priekabos.

Nors pirmosios instancijos teismas ir neteisingai taikė materialinės teisės normas ieškovės nurodytiems faktiniams santykiams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, nes įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės, suformuluotos CPK 176–180 straipsniuose, nepažeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.