Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-14 · Administracinė byla Nr. I-1972-414/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-14
Bylos Nr.
I-1972-414/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02145-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
V. S., Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1972-414/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02145-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 14 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui V. S. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013-08-26 iki 2015-11-12. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nurodytu laikotarpiu neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose ir baudos izoliatoriuje, kuriuose nuteistųjų skaičius stipriai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, nukrito svoris, ištrupėjo dantys, svaigo galva, tačiau jokio gydymo nebuvo. Papildomai pažymėta, kad patalpose veisėsi graužikai ir blakės, žiemą buvo šalta ir drėgna, atsirasdavo pelėsis, iš tualetų sklido nepakeliamas kvapas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, o nuo 2013-11-28 iki 2013-12-08 už padarytą drausmės pažeidimą, atlikinėjo bausmę baudos izoliatoriuje. Ne visą laiką visos miegamojo vietos buvo užimtos, o nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Papildomai pažymėta, kad patalpos vėdinamos per langus, sudaryta sutartis su graužikus naikinančia įstaiga, o patalpas tvarkyti turi patys nuteistieji, tam jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą, nes pateikto skundo argumentai dėl tariamai padarytos žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) nuo 2013-08-26 iki 2015-11-12, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosios patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2013-08-06 (b.l. 19), 2013-08-27 buvo paskirtas į būrį (b.l. 21), o skundą teismui pateikė 2015-11-12 (b.l. 5). Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teigimu nuo 2013-08-26 iki 2015-11-12 nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, šioje byloje aktualus laikotarpis yra nuo 2013-08-26 iki 2015-11-12.

Nuo 2013-08-27 iki 2013-12-11 pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 6 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios bendras plotas yra 44,53 kv. m. ir joje buvo 28 miegamosios vietos. Nuo 2013-12-11 iki 2015-05-19 pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 4 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios bendras plotas yra 42,90 kv. m. ir joje buvo 24 miegamosios vietos, o nuo 2015-05-19 iki 2015-11-12 pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios bendras plotas yra 46,38 kv. m. ir joje buvo 20 miegamųjų vietų (b.l. 14, 20, 65). Taigi, atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 1,59 kv. m. 6 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, 1,78 kv. m. 4 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje ir 2,3 kv. m. 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje.

Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2013-11-28 iki 2013-12-08 už padarytą drausmės pažeidimą, pareiškėjas atlikinėjo bausmę baudos izoliatoriuje (b.l. 20).

Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Pravieniškių PN.

Tokiu būdu, atsakovui pateikus duomenis apie plotus ir lovų skaičių 6 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, 4 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje ir 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, darytina išvada, kad pareiškėjui nuo 2013-08-27 iki 2015-11-12 atliekant bausmę Pravieniškių PN, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Be to, atsakovas nenuneigė skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjui atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nebuvo užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. plotas asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui nuo 2013-11-28 iki 2013-12-08 nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio kamerų tipo patalpoje.

Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas taip pat neturtinę žalą kildina iš to, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi graužikai ir blakės, žiemą buvo šalta ir drėgna, atsirasdavo pelėsis, iš tualetų sklido nepakeliamas kvapas.

Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai" (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kuri galiojo iki 2015-11-01, 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Nuo 2015-11-01 galiojo Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamo šildymo, drėgmės, pelėsio, iš tualetų sklindančio nepakeliamas kvapo, graužikų ir blakių veisimosi. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios (b.l. 65).

Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 18 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN sudaryta sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 (b.l. 77-79), priedas prie šios sutarties (b.l. 80), teismui nekelia abejonių, jog Pravieniškių PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl blakių, graužikų veisimosi, laikytini nepagrįstais.

Atsiliepime į skundą nurodytą aplinkybę, kad patalpas tvarkyti turi patys nuteistieji, tam jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, patvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), patvirtintas Pravieniškių PN direktoriaus 20011-07-20 įsakymu Nr. V-415 (b.l. 81-83). Aprašo 3, 5 ir 9 dalyse nurodyta, jog patalpų valymo vykdymo tvarka privaloma visiems įstaigoje laikomiems nuteistiesiems; sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai; valymo inventorių ir medžiagas būrių viršininkai paima iš sandėlio ir išduoda nuteistiesiems. Tokiu būdu, atsakovas organizacinėmis priemonėmis reglamentavo sanitarinių mazgų valymo, dezinfekavimo tvarką, todėl valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu gyvenamųjų patalpų šildymas, ventiliacija neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Mažiausia gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. Oro temperatūra šaltuoju metų periodu 18-22 C (Higienos normos HN 76:2010 26 p.). Iš esmės tokie patys dydžiai nustatyti Higienos normoje HN 134:2015.

Atsakovas nepaneigė skunde nurodytų aplinkybių dėl gyvenamųjų patalpų šildymo, ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl teismas gali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų šildymo ir ventiliacijos galėjo patirti nepatogumus.

Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatytą nepakankamą gyvenamojo ploto normą, netinkamą gyvenamųjų patalpų šildymą ir ventiliaciją iš dalies kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Tačiau pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo dėl Pravieniškių PN jam suteikto netinkamo ir nekokybiško gydymo, prieš kreipdamasis į teismą turėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteismine tvarka. Byloje nenustatyta, kad V. S. dėl Lukiškių TI sveikatos priežiūros tarnybų netinkamai ir nekokybiškai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų bei netinkamo gydymo kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgus į tai konstatuotina, jog pareiškėjas dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nėra pasinaudojęs įstatyme nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl ši pareiškėjo skundo dalis paliktina nenagrinėta (ABTĮ 103 str. 1d. 1p.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė depresija, stresu, orumo pažeidimu, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Be to, byloje nenustatyta, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai, nes asmens sveikatos istorijoje yra užfiksuoti tik nežymūs sveikatos sutrikimai, t. y. skundimasis bendru negalavimu, silpnumu, galvos skausmu, prakaitavimu ir pan. (b.l. 25-64). Pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laikotarpį į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos susijusios su įkalinimo sąlygomis nesikreipė (b.l. 24).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgus į pažeidimo mastą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 160 Eur. Nustatydamas atlygintinos žalos dydį, teismas atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas, kuris skunde prašo priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti, dėl nustatytų pažeidimų nesiskundė, nors tam objektyvių kliūčių nebuvo, todėl galima manyti, kad jo patirta skriauda nėra tokia, kurią jis teigia patyręs.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1dalies 1punktu, 5 punktu, 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo V. S. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų, 160 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Rimantas Giedraitis