Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.1.7.2.7.; 1.1.8.; 1.1.8.1.;1.1.9.; 1.1.10.1.; 1.2.4.8.3.; 2.1.14.; 2.1.15.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.4.; 2.4.6.4.2.;

2009 m. gruodžio mėn. 4 d.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, išteisintajam A. M., jo gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui, nepilnamečio nukentėjusiojo A. M. atstovei pagal įstatymą I. M., jos atstovei advokatei Vitalijai Kopūstienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros pirmojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroro Giedriaus Jasulaičio ir nukentėjusiojo nepilnamečio A. M. atstovės pagal įstatymą I. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. a.k (duomenys neskelbtini) gim.(duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), Vaivadų kaime, Karsakiškio seniūnijoje, Panevėžio rajone, vidurinio išsilavinimo, vedęs, nedirbantis, neteistas, išteisintas pagal LR BK 140 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d.,1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). A. M., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą I. M. civilinis ieškinys dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. gruodžio 23 d., apie 10.00 val., savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Vaivadų kaime, Karsakiškio seniūnijoje, Panevėžio rajone, sugriebė savo mažametį sūnų A. M., gim. (duomenys neskelbtini), už plaukų ir metė jį į sieną, šiais savo veiksmais padarė mažamečiui A. M. odos nubrozdinimą kairėje ausyje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. 2009 m. kovo 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, A. M. pagal LR BK 140 str. 2 d. buvo išteisintas.

Panevėžio miesto apylinkės teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad nėra surinkta ir nebėra galimybės surinkti neginčijamų ir patikimų įrodymų, kad būtų galima padaryti kategorišką išvadą, jog A. M. padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo kaltinamas. Teismas konstatavo, kad A. M. parodymai, kuriais jis neneigė, kad tarp jo ir sūnaus A. M. buvo konfliktas, tačiau neigė trenkęs sūnaus galvą į sieną kaltinime nurodytu laiku ir padaręs jam kaltinime nurodytą sužalojimą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme buvo nuoseklūs, juos patvirtino ir teisme duotų liudytojų O. M. bei E. Š. parodymai. Tuo tarpu nukentėjusiojo A. M. parodymai apie jam padaryto sužalojimo pobūdį, laiką, vietą bei kitas aplinkybes buvo nenuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Jo parodymai iš esmės prieštaravo ir liudytojų I. M. ir I. D. G. parodymams. Teismas padarė išvadą, kad tiek A. M. parodymai, tiek ir I. M. bei I.D. G. parodymai dėl juose esančių prieštaravimų nėra patikimi ir kelią abejonių, todėl jų nepakanka A. M. kaltei patvirtinti, kaip ir nepakanka kitų byloje surinktų įrodymų.

Apeliaciniu skundu Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros pirmojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroras G. Jasulaiti prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-10 nuosprendį, kuriuo A. M. išteisintas, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d. ir paskirti 1 m. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymą atidėti 1 metams, teismui įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 8 MGL (1040 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Mažamečio nukentėjusiojo A. M. interesus atstovaujančios atstovės pagal įstatymą I. M. pareikštą civilinį ieškinį dėl mažamečiui A. M. padarytos neturtinės žalos atlyginimo tenkinti pilnai ir iš nuteistojo A. M. priteisti 10 000 Lt. Apeliantas skunde nurodo, kad teismo išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismo išvados apie tai, kad A. M. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., sudėties, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis išteisintojo A. M., liudytojų O. M. ir E. Š. parodymais ir nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo A. M., jo atstovės pagal įstatymą ir liudytojos I. M., liudytojos I. D. G. parodymus, nesirėmė specialisto išvadomis Nr. G 47/07 (05) ir G 47a/08 (05) bei teismo medicinos eksperto N. R. paaiškinimais. Tai, kad kaltinamasis apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei bylos nagrinėjimo metu nurodė tas pačias aplinkybes, nėra pakankama, kad jo parodymai būtų pripažįstami įrodymais, juolab, kad pats kaltinamasis yra suinteresuotas palankia bylos baigtimi, jis laisvas nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius parodymus ir gali meluoti. Teismas, liudytojų O. M. ir E. Š. parodymų nelygino su kitais byloje esančiais įrodymais bei neatskleidė jų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus. Toks pastarųjų liudytojų parodymų įvertinimas yra vienpusiškas. Teismas, tikrindamas liudytojų O. M. ir E. Š. parodymų patikimumą, neatsižvelgė į tai, kad juos nurodė pats išteisintasis A. M., ir kad nurodė ne 2008-01-22 pirminės apklausos metu, o tik 2008-03-06 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojai O. M. ir E. Š. taip pat yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes O. M. yra išteisintojo sūnus, o E. Š. – draugas. Apeliantui abejonių kelia ir tai, kad minėti liudytojai prisimena tikslią datą ir tikslų laiką, kada automobilių turguje buvo susitikę A. M., ir kada su juo išsiskyrė, nors įvykis nebuvo niekuo išskirtinis. Tas duoda pagrindą manyti, kad liudytojai taip tiksliai negalėjo prisiminti šių aplinkybių ir teisme galėjo meluoti. Be to, neatmetama ir ta galimybė, kad liudytojai gali sąžiningai klysti dėl tikslaus laiko, kada turguje susitiko su A. M.. Nurodo, kad O. M. ir E. Š. tiesiogiai nematė visų įvykio aplinkybių, todėl jų parodymais, kurie negalėjo būti vertinti kaip patikimi, teismas neturėjo grįsti išteisinamojo nuosprendžio. Teismas klaidingai įvertino nukentėjusiojo A. M. parodymus kaip nepatikimus ir nenuoseklius. Lygindamas nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, teismas jo parodymuose esančius nežymius neatitikimus vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis, parodymus atmetė. Teismas, vertindamas neesminius neatitikimus nukentėjusiojo A. M. parodymuose, neatsižvelgė į jo jauną amžių, laiko tarpą, praėjusį nuo įvykio iki jo apklausų, į tai, kad 2007-01-24 apklausiamas pirmą kartą jis nurodė tikslesnes įvykio aplinkybes. Nepagrįstai teismas nukentėjusiojo parodymus vertino ir dėl jo nurodomų skirtingų sužalojimo vietų. Dėl to esantys neatitikimai negali būti besąlygiškas pagrindas suabejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, nes stresinės aplinkybės taip pat turėjo įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui. Be to, parodymai galėjo skirtis ir dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykio iki vėlesnių apklausų. Teigia, kad nukentėjusysis A. M. buvo nuoseklus visų apklausų metu ne tik dėl konflikto pradžios ir priežasties, bet ir kokius smurto veiksmus jo atžvilgiu atliko tėvas A. M.. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė ir į psichologės N. M. paaiškinimą, kad nors nukentėjusiojo parodymai ir atsakymai į klausimus yra normalūs, tačiau dėl parodymuose trūkstamo nuoseklumo ir emocijų, jai atrodo dirbtiniai. Tačiau iš nukentėjusiojo parodymų turinio matyti, kad jie yra pakankamai nuoseklūs. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjęs teisme buvo apklaustas daugiau nei po metų, todėl galėjo ir neprisiminti anksčiau papasakotų aplinkybių. Teismas neatsižvelgė į tai, kad N. M. nėra kompetentinga nustatant nukentėjusiojo emocinę būseną, su kuo sutiko ir ji pati nurodydama, kad tokią būseną gali įvertinti tik ekspertas. Kyla pagrįstų abejonių ir dėl nukentėjusiojo apklausų būtinumo. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net du kartus, kai įstatymas numato jaunesnius kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiuosius apklausti ne daugiau kaip vieną kartą. Be to, teismas priėmė sprendimą apklausti nukentėjusįjį teisiamajame posėdyje, nors BPK 186 str. 2 d. nurodytų išimtinų aplinkybių nebuvo. Abejonės, kad nukentėjusysis netiksliai prisimins aplinkybes buvo pagrįstos ir iš dalies pasitvirtino. Susidaro įspūdis, kad teismas sąmoningai ar nesąmoningai siekė atrasti kuo daugiau prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose, turėdamas tikslą nesiremti jo parodymais priimant teismo baigiamąjį aktą. Nurodo, kad teismas konstatuodamas, kad tarp nukentėjusiojo parodymų ir liudytojų I. M. ir I. D. G. esantys prieštaravimai yra esminiai, nenurodė, kokie yra prieštaravimai su liudytojos I.D. G. parodymais, ir nurodė tik vieną neesminį prieštaravimą su liudytojos I. M. parodymais teisme. Todėl teismas nepagrįstai pripažino nukentėjusiojo parodymus nepatikimais, priešingai, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojai I. M. ir I.D. G., specialisto išvados ir eksperto paaiškinimai, turėjo nukentėjusiojo parodymus pripažinti patikimais ir jais remtis priimant nuosprendį. Nurodo, kad teismas nesirėmė ir teismo medicinos specialisto išvadomis bei eksperto N. R. paaiškinimais. Tokį savo sprendimą motyvavo tuo, jog specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis kaltinamojo kaltę. Be to, teismas skyrė didesnį dėmesį šalutiniams argumentams visai nevertindamas, kad iš esmės abi specialisto išvados bei eksperto paaiškinimai nėra prieštaringi, o papildo bei patvirtina vienas kitą. Nors nukentėjusysis į medikus kreipėsi vėliau, tačiau teismas nevertino, kad po įvykio dienos sekė šventinis laikotarpis, kai buvo daug išeiginių. Teismas, gretindamas specialisto išvadas ir eksperto paaiškinimus su nukentėjusiojo parodymais, liudytojų I. M. ir I. D. G. parodymais turėjo pastebėti, kad šie įrodymai vienas kitam neprieštarauja, priešingai, vienas kitą papildo, todėl turėjo pripažinti specialisto išvadas ir eksperto paaiškinimus įrodymais ir jais grįsti teismo baigiamąjį aktą. Nurodo, kad teismas atmesdamas liudytojos I. M. parodymus, savo sprendimo nemotyvavo, o I. D. G. parodymus atmetė tik dėl to, kad ji skirtingai nurodė smūgių skaičių, daugiau neatitikimų jos parodymuose nėra. Liudytojos I. D. G. parodymų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant jos pačios parodymų turinį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Toks teismo pasirinktas metodas yra vienpusiškas ir nepakankamas, nes teismas liudytojos I. D. G. parodymų nevertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Mano, kad teismas turėjo įvertinti liudytojų I. M. ir I.D. G. parodymus kaip nuoseklius ir patikimus, nes jos buvo tiesioginės įvykio liudytojos, mačiusios, kokius veiksmus prieš nukentėjusįjį A. M. atliko A. M.. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino neišsamiai ir šališkai, neįvertino jų viseto, o įvertino tik atskirus duomenis, priėmė išteisinamąjį nuosprendį nepaneigęs byloje surinktų A. M. kaltinančių įrodymų.

Nukentėjusiojo nepilnamečio A. M. atstovė pagal įstatymą I. M. apeliaciniu skundu prašo 2009-03-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti A. M. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Priteisti iš A. M. civilinio ieškovo A. M. naudai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad nuosprendis prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, todėl turi būti naikintinas. Nesutinka su teismo išvada, kad nėra surinkta ir nebėra galimybės surinkti neginčijamų ir patikimų įrodymų, kad būtų galima padaryti kategorišką išvadą, jog A. M. padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo išteisintas. Mano, kad byloje yra pakankamai surinkta įrodymų A. M. kaltei įrodyti. Nesutinka su teismo išvada, jog A. M. visą procesą nuosekliai tvirtino, kad konfliktas tarp jo ir sūnaus A. M. įvyko ne kaltinime nurodytu laiku. Iš tokių A. M. aiškinimų galima suprasti, kad konfliktas tarp jo ir sūnaus tikrai buvo, tik kitu laiku. Tuo patvirtinama aplinkybė, kad A. M. tikrai sužalojo sūnų, o laikas, valanda kada tai įvyko neturi absoliučiai jokios reikšmės. Skunde nurodo, kad jokios įrodomosios reikšmės neturi ir tai, kurią valandą ir kiek ilgai A. M. buvo išvykęs iš namų į automobilių turgų. Mano, kad liudytojų O. M. ir E. Š. parodymus teismas turėjo įvertinti kritiškai, nes O. M. yra jo sūnus, o E. Š. – jo draugas. Be to, minėti liudytojai konflikto nematė, todėl jų parodymai jokios įrodomosios galios bylai negali turėti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo A. M. parodymus, dėl ikiteisminiame tyrime ir teismo posėdyje nurodytų skirtingų įvykio valandų. Valandų skirtumas galėjo atsirasti ir dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio po įvykio. Nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai, nėra pakankamas įrodymas patvirtinantis A. M. kaltę. Tiek specialisto išvada, tiek ir specialisto paaiškinimai patvirtina, kad vaikui sužalojimas galėjo būti padarytas kaltinime nurodytu laiku ir būdu. Teismas turėjo kritiškai vertinti psichologės pasisakymus dėl A. M. emocinės būsenos ir prieiti išvados, kad psichologei, dalyvavusiai teismo posėdyje, trūksta kompetencijos ar žinių nustatant vaiko emocinę būseną. Be to, pati psichologė tai pripažino nurodydama, kad ekspertas labiau galėtų įvertinti A. M. emocinę būseną. Mano, kad A. M. padaryti sužalojimai ir dėl to kilusios pasekmės yra priežastiniame ryšyje su A. M. padaryta veika. Sūnus buvo sužalotas tyčia, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pareikštas civilinis ieškinys dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas pilnai, nes A. M. dėl tėvo padarytos nusikalstamos veikos patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, emocinę depresiją.

Kadangi apeliantų skundai iš esmės panašūs, todėl juose išdėstyti argumentai grupuojami pagal jų turinį.

Apeliantai nesutinka, kad apylinkės teismas mažamečio nukentėjusiojo A. M. parodymus įvertino kaip nepatikimus. Tai, be kita ko, grindė ir psichologės N. M., dalyvavusios mažametį nukentėjusįjį apklausiant teisiamajame posėdyje, paaiškinimu, neatsižvelgdamas į pačios psichologės nuomonę, kad vaiko emocinę būseną galėtų tiksliau įvertinti ekspertas. Apeliantų manymu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo netikėti nuosekliais išteisintojo A. M. ir liudytojų O. M. bei E. Š. parodymais, jų nevertino kritiškai. Mažametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme viso buvo apklausiamas net tris kartus ir dėl apklausų metu atsiradusių neesminių netikslumų buvo nuspręsta juo nepatikėti. Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė liudytojos I. M. parodymus ir jų neanalizavo, nepagrįstai atmetė liudytojos I. D. G. parodymus. Jos parodymų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant jos pačios parodymų turinį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Apeliantai nurodo, kad teismas nesirėmė teismo medicinos specialisto išvadomis ir eksperto N. R. paaiškinimais. Apeliantai nurodo, kad teismas įvertino tik atskirus duomenis, priėmė išteisinamąjį nuosprendį nepaneigęs byloje surinktų A. M. kaltinančių įrodymų.

Atsiliepime į apeliacinius skundus A. M. prašo jį išteisinti, nurodo, kad nepadarė nusikaltimo, kuriuo buvo kaltinamas. Taip pat, kaip nepagrįstą prašo atmesti I. M. civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad policijos pareigūnai jų namuose ėmė lankytis I. M. padavus ieškinį dėl ištuokos. Sutuoktinės tikslas buvo imtis veiksmų ir bandyti įrodyti, kad jis yra agresyvus, alkoholikas, asocialus, siekė jį palikti be gyvenamojo ploto. Šiuo metu I. M., vykdydama teismo sprendimą, privalo jam sumokėti piniginę 80 000 Lt kompensaciją. Tačiau jau metus delsia tai padaryti ir yra suinteresuota ženkliai sumažinti įsiskolinimą. Manipuliuoja vaiku siekdama prisiteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už tariamai jo prieš sūnų įvykdytus neteisėtus veiksmus. Nurodo, kad ne tik nukentėjęs vaikas, bet ir kaltinančioji pusė pateikė kaskart kitokias įvykio aplinkybes, laiką. Mano, kad jei sūnų būtų sugriebęs už plaukų ir metęs į sieną, po jo tokių veiksmų būtų buvusios gerokai sunkesnės pasekmės. Teigia, kad po jo tokių veiksmų I. M. nesikreipė nei į policiją, nei į medikus, nors tai darydavo nuolatos. Mano, kad sūnus buvo verčiamas meluoti, priešingu atveju, tokio pobūdžio prieš jį nukreiptą fizinį bei psichologinį smurto faktą turėtų prisiminti tiksliai. Nurodo, kad nebuvo atsižvelgta ir į žmogiškumo kriterijus: nebuvo jokio bandymo sušvelninti dirbtinai sudarytą priešpriešą tarp jo ir sūnaus, jam neleidžiama su sūnumi bendrauti, ištuokos byloje nepateikė jokių apribojimų ar prieštaravimų šiuo klausimu.

Prokuroras, nukentėjusiojo A. M. atstovė pagal įstatymą I. M. teismo posėdyje prašo apeliacinius skundus tenkinti. Atstovė - advokatė V. Kopūstienė teismo posėdyje prašo apeliacinius skundus tenkinti bei pagal teismui pateiktą kvitą išieškoti iš A. M. atstovavimo išlaidas.

Išteisintasis ir jo gynėjas advokatas A. Mašalas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliantų skundai pagrįsti, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. M. išteisinimo naikintinas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti kaltinamąjį A. M., padarė išvadą, kad teismui labiausiai kyla abejonių dėl A. M. parodymų patikimumo, kadangi 2008-03-06 ikiteisminio tyrimo teisėjui jis davė nekonkrečius parodymus apie jam padaryto sužalojimo vietą, t.y. parodė, kad po to, kai jo tėvas - kaltinamasis A. M. trenkė jo galvą į sieną, buvo nubrozdinta už ausies ir lyg už dešinės ausies buvo mėlynė (b. l. 28), o teisiamojo posėdžio metu teigė, jog „atrodo, kad kairė ausis buvo užgauta“ (b. l. 134). Teismas nurodė ir kitus neatitikimus jo parodymuose, kuomet apklausų metu jis nurodė ne visai vienodą konflikto laiką ir savo užsiėmimą tuo metu (ikiteisminio tyrimo teisėjai – vidury dienos, apie pietus, virtuvėje, kur jis žaidė kompiuteriu, teisiamojo posėdžio metu – apie 11-12 val., virtuvėje, kur jis nusileido iš antro aukšto pažaidęs kompiuteriu, tačiau nei karto neparodė, kad tai buvo apie 10 val.). Be to, nukentėjusysis A. M. teigė, kad konflikto metu mama gamino valgį (b. l. 27, 133), tuo tarpu, kai I. M. teisme parodė, kad virtuvėje tuo metu mezgė (b. l. 102,103), o ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog virtuvėje visi pusryčiavo (b. l. 4). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad abejones dėl mažamečio A. M. parodymų patikimumo sustiprino ir teisiamajame posėdyje dalyvavusios psichologės N. M. paaiškinimas, kad nukentėjusiojo parodymuose ir atsakymuose į klausimus trūksta nuoseklumo ir emocijų, parodymai atrodo dirbtiniai (b. l. 135). Teismas atmetė mažamečio nukentėjusiojo A. M. parodymus konstatuodamas ir tai, kad tiek kaltinamasis A. M., tiek liudytoja I.D. G. ir I. M. yra jo šeimos nariai, tarp kurių jau kuris laikas vyksta konfliktai, į kuriuos yra įtraukiamas ir jis (nukentėjusysis A. M.).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytais duomenimis, kitaip vertina surinktus įrodymus.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo nukentėjusiojo mažamečio A. M. parodymų patikimumo įvertinimo. Iš nukentėjusiojo A. M. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (b.l., 13, 27-30, 133-135) matyti, kad 2007 m. per žiemos atostogas, apie pietus, jų namų virtuvėje jo tėvas A. M. jo močiutę I. D. G., buvusią virtuvėje, pavadino „šlube“ ar „šlubarike“, po ko jis tėvą taip pat pavadino „šlubiu“ ar „šlubariku“. Su tėvu susiginčijo ir tėvas pasakęs, kad „įmūrys jį į sieną, paėmė jį už plaukų ir trenkė galvą į sieną, jam skaudėjo, buvo pikta.“ Šie jo parodymai, apibūdinantys pačią konflikto esmę, priežastį, smurto panaudojimo prieš jį būdą ir pasekmes, t.y. tas aplinkybes, kaip nukentėjusysis po to jautėsi, iš esmės nesikeitė ir jie visiškai sutampa su virtuvėje tuo metu buvusių liudytojų I. M. ir I.D. G. parodymais apie konflikto kilimo priežastis bei smurto prieš nukentėjusįjį pavartojimo būdą ( kaltinamasis I.D. G. pavadino „šlubarike“, nukentėjusįjį kaltinamasis metė, trenkė į sieną). Įvykis vyko virtuvėje, kur šeima būna kiekvieną dieną, todėl neesminiai neatitikimai parodymuose, t.y. tai, kad nukentėjusysis parodė, jog mama (I. M.) tuo metu gamino valgį, o pati I. M. nurodė virtuvėje mezgusi, paaiškinama tuo, kad iki konflikto virtuvėje nebuvo jokių kokių nors išskirtinių aplinkybių, kurios būtų esmingai atkreipusios mažamečio dėmesį į visų buvusių virtuvėje užsiėmimus. Nukentėjusysis A. M. (5 klasės, o vėliau 6 klasės moksleivis) buvo apklaustas viso tris kartus, t.y. 2008-01-24, 2008-03-06 ir 2009-01-20. Tarp pirmos ir paskutinės apklausų buvo praėję vieneri metai, todėl įvertinant nukentėjusiojo amžių, jam nemalonius prisiminimus, susijusius su jam artimų žmonių – močiutės bei tėvų vienas kito atžvilgiu priešiškais ir nepagarbiais tarpusavio santykiais, visiškai įmanomi tam tikri neesminiai neatitikimai, sąlygoti ir jo nesistengimo detaliai prisiminti įvykio aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis tuo metu kaip nors fiksavo įvykio laiką, ar kad jam tuo metu būtų buvę svarbu detaliai įsidėmėti tikslų laiką. Jo nurodytas apytikslis laikas yra pakankamas bei esmingai neprieštarauja liudytojų I. M. ir I. D. G. parodymams. Liudytoja I. M. jau pirmame savo pareiškime policijai (b.l. 4) nurodė, kad įvykis įvyko 2007-12-23 apie 10 val. ryto, jai, jos motinai I. D. G., sūnui A. M. ir vyrui A. M. būnant virtuvėje. Teisminio bylos nagrinėjimo metu minėtos liudytojos ir nukentėjusysis nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, t.y., kad visi tuo metu, t.y. pusryčių metu, buvo virtuvėje. Nukentėjusysis A. M. ne kartą visiškai vienodai parodė apie tėvo veiksmus, nukreiptus prieš jį (žodžiai „įmūrysiu į sieną, pakėlimas už plaukų, trenkimas į sieną) bei vienodai apibūdina savo emocinę būseną, t.y., kad jam skaudėjo, buvo pikta (b.l.13, 27-30, 133-135). Nukentėjusiajam A. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kairės ausies nubrozdinimu. Apklausų metu žaizdelė jau buvo sugijusi, todėl visiškai suprantama, kad mažametis nukentėjusysis po kurio laiko nebuvo suinteresuotas tiksliai prisiminti ir nurodyti, kuri ausis buvo nežymiai sužalota. Dėl to jo parodymuose galėjo atsirasti prieštaravimų. Tačiau nėra abejonių, kad sužalota buvo kairė ausis. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jo atmintyje labiau išlikusios ne tokios detalės, kaip tikslus laikas ar tuo metu buvusių virtuvėje užsiėmimai, bet užgaulūs žodžiai, pats smurtinis veiksmas ir neigiamos emocijos dėl prieš jį nukreipto spontaniško smurtinio tėvo veiksmo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ir stresinės aplinkybės turėjo įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui.

Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausiant nukentėjusįjį A. M. dalyvavusi psichologė N. M. nurodė, kad nukentėjusiojo parodymuose pasigedo nuoseklumo ir emocingumo, tačiau pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, jog psichologė paaiškino ir tai, jog ji negali spręsti apie nukentėjusiojo emocinę būseną ir išsakė savo nuomonę, kad tai labiau galėtų įvertinti ekspertas (b.l.135). Pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių, surinktų įrodymų patikimumo patikrinimui, nepaskyrė mažamečiui nukentėjusiajam teismo psichologinės ekspertizės, nors to ikiteisminio tyrimo metu prašė ir kaltinamasis A. M.. Apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą ir paskyrus teismo psichologinę ekspertizę, buvo atsakyta į teismo suformuluotus klausimus. Iš išvados matyti, kad tėvų skyrybos A. M. veikia psichotraumuojančiai (neigiamai veikia jo emocinę būklę, elgesį – vyrauja pastovios pykčio, agresijos reakcijos). Šiuo metu A. M. santykiai su motina I. M. pakankamai palankūs, o santykiai su tėvu A. M. – konfliktiški, susvetimėję, negatyvūs. Kadangi A. M. gyvena su savo motina I. M., tai galėjo įtakoti jo nuomonės formavimąsi, tačiau objektyvių duomenų, leidžiančių tai konstatuoti, byloje nėra. A. M., atsižvelgiant į pažintinės veiklos išsivystymo lygį, individualias psichologines ypatybes, galėjo ir gali teisingai suprasti jo atžvilgiu atliktų veiksmų pobūdį ir pakankamai teisingai – jų reikšmę. A. M. atminties sutrikimų nekonstatuota, jis gali suprasti faktines reikšmingas bylai aplinkybes bei duoti apie tai parodymus, tačiau atsižvelgiant į amžiaus tarpsnio ypatumus, ilgainiui duodami parodymai gali stokoti tikslumo, detalumo, nuoseklumo, ypač, kai nuo įvykio iki parodymų davimo praeina ilgesnis laiko tarpas (šiuo atveju, nuo įvykio praėjo daugiau nei 1,5 metų). A. M., atsižvelgiant į amžiaus tarpsnio ypatumus ir jam būdingas individualias psichologines ypatybes, nėra motyvuotas iš atminties smulkmeniškai atkurti tikslų byloje nagrinėjamo įvykio laiką (datą ir valandą) bei įvardinti įvykio priežastis ir pretekstą. A. M. nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti. Šiuo metu A. M. emocinėje būsenoje vyrauja depresinė nuotaika (prislėgtumas, nuolatinės pykčio reakcijos, padidėjęs irzlumas, pasaulis suvokiamas neigiamai, kaip frustruojantis jo poreikius ir kt.). Kaip matyti, ekspertizės aktas yra labai išsamus, jame be kita ko nurodyta, kad tyrimo metu tiriamojo nukentėjusio A. M. apie įvykį pasakyta frazė „jis (įtariamasis A. M.) mane trenkė į sieną“ iš esmės neprieštarauja jo anksčiau duotiems parodymams. Iš akto turinio matyti, kad nukentėjusysis apie įvykį daugiau kalbėti atsisako, vyrauja pyktis, nepasitenkinimas, užsidaro savyje, neigiamai vertina tėvą, nors iš ankstesnių parodymų (b.l. 27-30) matyti, kad jis buvo linkęs su juo bendrauti. Tai rodo, kad nukentėjusiojo, kuriam nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti, bei kuris nėra motyvuotas iš atminties smulkmeniškai atkurti tikslų byloje nagrinėjamo įvykio laiką (datą ir valandą), emocinė būsena dėl prieš jį pavartoto smurto ir toliau išlieka neigiama. Nukentėjusiojo parodymais abejoti nėra pagrindo, nes jie esminėse detalėse (įvykio vieta, apytikslis laikas, konflikto priežastis, smurto panaudojimo būdas ir pasekmės) sutapo su liudytojų I. M., I. D. G. parodymais bei kitais objektyviais įrodymais. Ta aplinkybė, kad liudytoja I. D. G. nurodė, jog nukentėjusiajam buvo suduoti keli smūgiai, vertintina kaip jos klaidingas įvykio interpretavimas stresinėje situacijoje. Kolegija visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad I. D. G. parodymų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant jos pačios parodymų turinį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Jos parodymai nebuvo gretinami su kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisme sugretinus I. D. G. parodymus su nukentėjusiojo ir liudytojos I. M. parodymais, matyti, kad prieštaravimai juose nėra esminiai, ir tai neduoda pagrindo laikyti parodymų melagingais bei juos atmesti.

Tai, kad I. M. ne iš karto, o po kelių dienų apie įvykį pranešė policijai bei vėliau kreipėsi į medicinos įstaigą, negali būti vertinama kaip aplinkybė, paneigianti arba verčianti abejoti pačiu smurto prieš vaiką panaudojimo faktu. Nors kaltinamasis A. M. nurodo (b. l. 142), jog tarp jo ir sūnaus anksčiau, t.y. visai kitą dieną ir kitomis aplinkybėmis buvo kilęs konfliktas, kurio metu jis buvo tik sugriebęs A. M. už rankos, ją palaikė ir paleido bei neigia kaltinime nurodytas aplinkybes, tai nėra įtikinama ir nepagrįsta jokiais įrodymais.

Kolegija laiko pagrįstais apeliantų argumentus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo abejoti kaltinamojo A. M. paaiškinimais, nes jie visą laiką buvo nuoseklūs, bei liudytojų O. M. ir E. Š. parodymais, atitinkančiais A. M. paaiškinimus, kad jis 2007-12-23 iki 12.30 val. buvo automobilių turguje (b. l. 142). Ši aplinkybė kelia abejonių, nes kaltinamasis minėtus liudytojus nurodė tik 2008-03-06 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, nors tai galėjo nurodyti apklausiamas 2008-01-24. Kolegijai nėra įtikinama, kad po įvykio praėjus daugiau nei metams laiko, teisme apklausti liudytojai O. M. ir E. Š. galėjo tiksliai ir detaliai atsiminti kurią dieną ir valandą automobilių turguje buvo susitikę su kaltinamuoju A. M., tuo labiau, kad nei liudytojai, nei A. M. nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios būtų leidę taip tiksliai atgaminti susitikimo laiką. Priešingai, liudytojas E. Š. parodė, kad į automobilių turgų jis važiuoja dažnai, kiekvieną savaitgalį ir ten dažnai sutinka A. M. (b.l.137). Ta aplinkybė, kad jis nurodė gruodžio 20 d. pardavęs automobilį ir dėl to iki švenčių norėjo įsigyti kitą automobilį bei tuo tikslu lankėsi turguje, nėra kaip nors patikrinta. Be to jis pats nurodė turguje būdavęs dažnai, todėl tokiais parodymais nėra pagrindo besąlygiškai tikėti. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad liudytojai, kurių vienas yra kaltinamojo sūnus, o E. Š. – jo draugas, galėjo ir sąžiningai klysti, nes ir pats A. M. yra nurodęs, kad dažnai būdavo automobilių turguje, ką ikiteisminio tyrimo teisėjai patvirtino ir nukentėjusysis A. M. (b.l. 29). Be to, ir nukentėjusysis (b.l. 134), ir liudytoja I. M. (b.l. 102) parodė, kad 2007-12-23, po to kai kaltinamasis nukentėjusiojo atžvilgiu pavartojo smurtą, jis (kaltinamasis) buvo ne vieną kartą trumpam išvykęs iš namų, todėl negalima paneigti, kad galėjo būti nuvykęs ir į automobilių turgų. Vien kaltinamojo A. M. paaiškinimų nuoseklumas ir aukščiau aptartų liudytojų parodymai, kuriais siekiama patvirtinti jo alibi, negali būti vertinami, kaip turintys viršenybę prieš kitus byloje surinktus neabejotinus įrodymus, pagrindžiančius jo kaltę. Nukentėjusiojo parodymai, jog jis 2007-12-23 iki pietų nebuvo namuose ir prieš savo sūnų A. M. nevartojo smurto, paneigti aptartais įrodymais ir vertintini kaip jo gynybinė versija. Atmestinas ir kaltinamojo A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad netikslumai nukentėjusiojo A. M. parodymuose dėl prieš jį nukreipto fizinio bei psichologinio smurto fakto rodo, kad jis buvo verčiamas meluoti. Ši aplinkybė aptarta teismo psichologinės ekspertizės akto išvadoje ir sugretinus visumą ištirtų įrodymų, leidžia kolegijai daryti išvadą, kad A. M. duodamas parodymus nemelavo, tačiau dėl savo amžiaus, neigiamų įvykio sukeltų emocijų, laiko tarpų tarp apklausų ir pačių apklausų gausos, nebuvo motyvuotas smulkiai ir detaliai atgaminti jam nemalonaus įvykio tikslaus laiko ir tikslių aplinkybių. Ekspertizės akte nurodyta, kad santykių su kaltinamuoju pablogėjimą sąlygoja byloje nagrinėjamas įvykis (ekspertizės akto 10 lapas), todėl visiškai logiška, kad nukentėjusiojo santykiai su motina yra palankesni, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad I. M. įtakojo nukentėjusiojo nuomonės formavimąsi.

Nukentėjusiajam A. M. kairės ausies sužalojimas yra neginčijamai nustatytas. Šį faktą pirmiausia patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys, t.y. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarta specialisto išvada Nr. G47/07 (05), iš kurios matyti, kad 2008-01-04 14.05 val. apžiūrėjus A. M., jam nustatytas odos nubrozdinimas kairėje ausyje. Sužalojimas atsirado dėl kieto buko daikto poveikio, galimai vieną kartą atsitrenkus į sieną ar panašiai. Dėl nustatyto sužalojimo A. M. sveikata sutrikdyta nežymiai. Sužalojimas galėjo būti padarytas aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2007-12-23, ką rodo pilnai nusilupę šašai nubrozdinimo srityje (b.l. 9). Taip pat 2008-03-13 specialisto išvada Nr. G 47a/08 (05), iš kurios matyti, kad tokio sužalojimo atsiradimo galimybė A. M. pačiam griūnant yra mažai tikėtina – tam prieštarauja sužalojimo lokalizacija (b.l. 12). Tai paneigia kaltinamojo A. M. aiškinimą, kad sūnus, būdamas kaime, dėl savo judrumo ir hiperaktyvumo galėjo susižaloti pats nugriuvęs. Tokie A. M. teiginiai nėra patvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl kolegija juos vertina kritiškai. Iš specialisto N. R. teisiamajame posėdyje pateikto paaiškinimo matyti, kad neatmetama galimybė taip susižaloti atsitrenkus į keramikines, slidaus paviršiaus plyteles, kurios turi sujungimus, pašiurkštinančius paviršių ir, kad tai priklauso nuo to, koks atstumas veikia su kontaktuojamu paviršiumi bei priklauso nuo smūgio. Specialistas ekspertas N. R. paaiškino, kad toks nubrozdinimas galėjo atsirasti slenkamuoju judesiu atsitrenkus į šiurkštoką paviršių atsilenkus ausiai ir mažai tikėtina, kad atsirastų pačiam griūnant, nes tuomet kontaktuotų išorinis ausies paviršius (b. l. 111). Tai dar kartą patvirtina, jog nukentėjusiajam A. M. konstatuotas ausies sužalojimas buvo padarytas jo ir liudytojų I. M. ir I.D. G. nurodytomis aplinkybėmis.

BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą mažamečiui arba nežymų jo sužalojimą ar trumpą susargdinimą arba kankinant nukentėjusįjį asmenį.

Jei nukentėjusiajam asmeniui nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. A. M. yra gimęs (duomenys neskelbtini). 2007-12-23 jam buvo 11 metų, taigi jis tuo metu buvo mažametis.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra surinkta ir nebėra galimybės surinkti neginčijamų ir patikimų įrodymų, kad būtų galima padaryti kategorišką išvadą dėl A. M. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaltinamojo A. M. paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, kuriuos paneigia byloje surinkti įrodymai ir, vertindama juos atskirai, t.y. I. M. pareiškimą policijai (b.l. 3), nukentėjusiojo A. M., liudytojų I. M. ir I. D. G. parodymus, specialisto eksperto N. R. paaiškinimus teisme, specialistų išvadas bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą bei šių įrodymų visetą konstatuoja, jog įrodyta, kad A. M. 2007-12-13 apie 10 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vaivadų kaime, Karsakiškio sen., Panevėžio raj., sugriebęs už plaukų savo mažametį sūnų A. M., gim. (duomenys neskelbtini), metė jį į sieną ir šiais veiksmais jam padarė odos nubrozdinimą kairėje ausyje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nustatyta, kad tarp A. M. smurtinių veiksmų mažamečio sūnaus atžvilgiu ir jam dėl to atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys, todėl jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 140 str. 2 d.

Nusikaltimą sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių kaltinamojo veikoje nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam A. M. atsižvelgia, kad nusikaltimas nesunkus, baigtas, padarytas netiesiogine tyčia. A. M. nusikalto spontaniškai, pykčio įtakoje, kurį dalinai sąlygojo nesantaika šeimoje, priešiški santykiai su žmona I. M. ir jos motina I. D. G. bei jo nepakankama savitvarda. A. M. neteistas, psichikos sveikatos centre ir priklausomybių ligų kabinete neregistruotas (b.l.51, 53), buvusios darbovietės UAB (duomenys neskelbtini), kurioje dirbo nuo 1995 m. iki 2009 m. charakterizuojamas kaip drausmingas, darbštus, pareigingas, draugiškas, atsakingas darbuotojas, yra apdovanotas už 10 m. darbą kompanijoje (b.l.58), Karsakiškio seniūnijos charakteristikoje nurodyta, kad dėl A. M. netinkamo elgesio seniūnijoje jokių raštiškų nusiskundimų nėra įregistruota, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima šios bausmės rūšies minimumui. Kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, t.y. tai, kad jis nusikalto pirmą kartą, nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai bei kaltinamojo asmenybė, leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis BK 75 str., A. M. atžvilgiu bausmės vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Kadangi kaltinamojo smurtinė nusikalstama veika buvo padaryta šeimos nario - sūnaus atžvilgiu, todėl jam paskirtina baudžiamojo poveikio priemonė – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² str.).

Nepilnametis A. M., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą I. M. yra pareiškęs 10000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Taigi pati įstatymo norma nustato, kad nukentėjusiajam nusikaltimu yra padaroma neturtinė žala, todėl įrodinėti neturtinės žalos padarymo fakto nereikia (2K-122/2008 ). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, todėl nustatant nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį, atsižvelgtina į bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Sprendžiant neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai klausimą teismas atsižvelgia į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, t.y. nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pasekmės vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei. Nustatant atlygintinos žalos dydį įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo mastas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolimesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą.

Nagrinėjamu atveju, dėl A. M. įvykdyto tyčinio nesunkaus nusikaltimo buvo nežymiai sutrikdyta mažamečio jo sūnaus A. M. sveikata ir tai konstatuota LR BK 141 str. nustatyta tvarka, t.y. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86. Tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas, draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, tame tarpe ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko ar jo artimųjų atžvilgiu. Iš bylos aplinkybių matyti, kad kaltinamasis nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, sužalota ausis greitai sugijo. Tačiau nustatytos aplinkybės liudija, kad kaltinamasis užgauliai ir nepagarbiai elgėsi mažamečio nukentėjusiojo močiutės I. D. G. atžvilgiu, kas iššaukė neigiamą mažamečio reakciją ir po to jo atžvilgiu sekusį neadekvatų ir nusikalstamą tėvo veiksmą. Dėl tėvo piktnaudžiavimo savo valdžia, mažametis patyrė stresą, kas matyti iš jo parodymų bei konstatuota psichologinės ekspertizės akte, praėjus nuo nusikalstamos veikos gana ilgam laiko tarpui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Sveikatos sistemos įstatymą asmens sveikata suprantama ir atsižvelgiant į psichinę, dvasinę, socialinę asmens gerovę. Bylos aplinkybės rodo, kad nors fizinis sutrikimas buvo nežymus, tačiau mažametis ir šiuo metu jaučia pyktį, nepasitenkinimą dėl jo atžvilgiu pavartoto smurto, jo emocinėje būsenoje vyrauja depresinė nuotaika. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien pinigine kompensacija, svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Kaltinamąjį ir nukentėjusįjį sieja tėvo ir sūnaus ryšys, jis šiuo metu susilpnėjęs, tačiau jau vien ta aplinkybė, kad tėvo kalti veiksmai yra įvertinti, sudaro prielaidą saugesnei mažamečio būsenai ir aplinkai. Žala padaryta netiesiogine tyčia, turtinės žalos padaryta nebuvo, kaltinamasis šiuo metu nedirba, tačiau ilgą laiką dirbo, turėjo pastovias pajamas, todėl jo turtinė padėtis yra pakankama atlyginti sąlyginai nedidelę neturtinės žalos sumą.

Esant nustatytoms nusikalstamos veikos pasekmėms, atsižvelgus į visumą išdėstytų aplinkybių, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ieškinys tenkintinas dalinai ir iš kaltinamojo A. M. nukentėjusiajam A. M. priteistinas 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (LR CK 6.283str. 1 d., 6.250 str.).

Kaltinamajam A. M. kardomoji priemonė neskirtina.

Atstovė advokatė Vitalija Kopūstienė pateikė teismui 2009 m. gegužės 14 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 502821 200 Lt sumai (už civilinio ieškinio paruošimą, dokumentų surašymą, patarimus ir atstovavimą Panevėžio apygardos teisme) ir prašė šias išlaidas pripažinti proceso išlaidomis bei jas išieškoti iš kaltinamojo A. M.. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas, advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kadangi atstovavimo išlaidos yra pagrįstos dokumentu, jos nėra aiškiai per didelės, todėl prašymas tenkintinas ir I. M. iš nuteistojo A. M. priteistina prašoma suma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 2 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. nuosprendį dėl A. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nubausti 4 mėn. laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. A. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kardomosios priemonės A. M. neskirti.

Nukentėjusiojo A. M. civilinį ieškinį tenkinti dalinai ir priteisti iš A. M. 1000 Lt neturtinę žalą A. M., gyv. (duomenys neskelbtini), Vaivadų kaime, Karsakiškio seniūnijoje, Panevėžio rajone.

Priteisti iš A. M. 200 Lt I. M. už advokatei V. Kopūstienei sumokėtas atstovavimo paslaugas.