Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Aloyzas Kruopys, išnagrinėjęs I. P. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarties, kuria nutarta išduoti Baltarusijos Respublikos ir Ukrainos pilietybes turintį I. P. Ukrainai baudžiamajam persekiojimui vykdyti už Ukrainos generalinės prokuratūros 2009 m. rugsėjo 15 d. teisinės pagalbos prašyme Nr. 14/3-34456-09 nurodytus nusikaltimus, numatytus Ukrainos baudžiamojo kodekso (toliau – Ukrainos BK) 190 straipsnio 4 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2009 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas Ukrainos generalinės prokuratūros 2009 rugsėjo 15 d. teisinės pagalbos prašymas Nr. 14/3-34456-09 dėl Ukrainos ir Baltarusijos Respublikos piliečio I. P. , gim. 1968 m. rugpjūčio 19 d., Minske, išdavimo Ukrainai baudžiamajam persekiojimui vykdyti byloje Nr. 70081131 už Ukrainos teritorijoje padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Ukrainos baudžiamojo kodekso 190 straipsnio 4 dalyje (didelės vertės svetimo turto užvaldymas apgaulės būdu ir piktnaudžiaujant pasitikėjimu).

Prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose nurodyta, kad Ukrainos VRM Dnepropetrovsko srities vyriausiosios valdybos Tardymo valdyboje tiriamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog I. P. 2007 m. birželio 12 d., siekdamas neteisėtai pasipelnyti, turėdamas tyčią apgaulės būdu ir piktnaudžiaudamas pasitikėjimu užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, priklausantį I. S. S. , pasiūlė pastarajam savo paslaugas įsigyjant nekilnojamąjį objektą - namą Nr. (duomenys neskelbtini), vėliau iškeldinant minėto namo gyventojus. Gavęs I. S. S. sutikimą vykdyti nurodytas sąlygas, I. P. įtikino pastarąjį, kad siūlomas sandoris yra pelningas ir jis (I. P. ) sąžiningai išspręs finansinius klausimus, susijusius su šiuo sandoriu. I. S. S. , nenumanydamas apie I. P. nusikalstamus ketinimus užvaldyti sukčiavimo būdu jo turtą ypač stambiu mastu, visiškai juo pasitikėdamas, tą pačią dieną sudarė su I. P. sutartį Nr. 75/1 dėl konsultacinių ir rinkodaros paslaugų teikimo įsigyjant minėtą nekilnojamąjį objektą. Po to, 2007 m. birželio 12 d. - 2008 m. birželio 18 d. laikotarpiu I. S. S. , vykdydamas sudarytos sutarties Nr. 75/1 sąlygas, pervedė į I. P. atsiskaitomąją sąskaitą 760 840 grivinų, ir šiais pinigais I. P. pasinaudojo savo nuožiūra, neketindamas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pagal anksčiau jo su I. S. sudarytą sutartį. Šiais veiksmais I. P. įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą Ukrainos BK 190 straipsnio 4 dalyje (didelės vertės svetimo turto užvaldymas apgaulės būdu ir piktnaudžiaut pasitikėjimu).

Ukrainoje padarytos nusikalstama veika, dėl kurių įtariamas I. P. , pagal faktines aplinkybes atitinka nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje.

2009 m. kovo 2 d. Dnepropetrovsko miesto Babušinskij rajono teismas priėmė nutarimą sulaikyti I. P. ir pristatyti jį į teismą su sargyba, siekiant išspręsti klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo- skyrimo. 2009 m. kovo 3 d. paskelbta jo paieška.

Vykdant Interpolo paskelbtą tarptautinę paiešką, 2009 m. rugpjūčio 27 d. I. P. buvo sulaikytas Lietuvoje, Padvarionių Madininkų pasienio kontrolės poste. 2009 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė - suėmimas 2 mėnesiams. Suėmimo terminas baigiasi 2009 m. spalio 28 d..

Už nusikalstamą veiką, dėl kurių galimas I. P. išdavimas, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai nei pagal Lietuvos Respublikos, nei pagal Ukrainos baudžiamuosius įstatymus nėra suėjęs.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, vadovaudamasi 1957 m. Europos konvencija dėl ekstradicijos, prie kurios yra prisijungusios Lietuvos Respublika ir Ukraina, Lietuvos Respublikos bei Ukrainos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Lietuvos Respublikos BK 9 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BPK) 71 ir 73 straipsniais, 2009 m. rugsėjo 29 pareiškime Nr. 17.2-16545(14.3-231/09) prašė išduoti I. P. , turintį Baltarusijos Respublikos bei Ukrainos pilietybes Ukrainai baudžiamajam persekiojimui vykdyti už Ukrainos generalinės prokuratūros bei Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Dnepropetrovsko srities vyriausiosios valdybos Tardymo valdybos teisinės pagalbos prašymuose nurodytą nusikaltimą, numatytą Ukrainos BK 190 straipsnio 4 dalyje.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartimi patenkino prokurorės prašymą ir nutarė išduoti Baltarusijos Respublikos ir Ukrainos pilietybes turintį I. P. Ukainai baudžiamajam persekiojimui vykdyti. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios neleistų išduoti I. P. baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

Įtariamasis I. P. skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartį panaikinti.

Įtariamasis nurodo, kad teismo išvada, jog 2007 m. birželio 12 d. - 2008 m. birželio 18 d. laikotarpiu I. S. S. . pervedė į jo (I. P. ) atsiskaitomąją sąskaitą 760 840 grivinų, neatitinka tikrovės, nes sutartis, pagal kurią turėjo būti pervesti pinigai, buvo sudaryta dėl kitos sumos, t. y. 50 000 JAV dolerių, ir tai sudaro 250 000 grivinų. Be to, I. P. teigia, kad jau 2008 m. gegužės mėnesį jis su šeima buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, kur gavo leidimą gyventi ir įsteigė įmonę - UAB "Saitkodas". Šios aplinkybės patvirtina, kad jokie I. S. S. padaryti pinigų pervedimai iš Ukrainos banko jam (I. P. ) buvo nepasiekiami ir jis negalėjo šiais pinigais pasinaudoti. Nurodant melagingas aplinkybes, buvo suklaidinta Ukrainos generalinė prokuratūra, kuri šią neteisingą informaciją perdavė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

Įtariamasis teigia, kad į Lietuvos Respubliką jis su šeima atvažiavo teisėtai, nesislapstė, todėl nebuvo pagrindo skelbti jo paiešką. I. P. yra įsitikinęs, kad ši jo paieška buvo paskelbta tam, kad išdavus jį Ukrainai, būtų galima imtis prieš jį neteisėtų veiksmų. Tokį manymą, įtariamojo teigimu, patvirtina jo išvykimo iš Ukrainos aplinkybės, kurias, nors ir nevisiškai tiksliai, nurodė nutartyje ir Vilniaus apygardos teismas. Įtariamasis skunde patikslina, kad užlietas buvo jo butas Dnepropetrovske, o ne įmonės patalpos; jo sūnų buvo kėsintasi pagrobti, bet pareiškimą dėl šio įvykio kompetentinga institucija priimti atsisakė; buvo apvogta jo įmonė, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl šio įvykio nutrauktas. Žala įmonei negali būti padaryta, nes šios įmonės Ukrainoje jau nuo 2008 m. gegužės mėnesio nėra. Įtariamasis atkreipia dėmesį, kad, jeigu būtų norėjęs pasislėpti, būtų išvykęs į Baltarusijos Respubliką, kurios pilietis jis taip pat yra ir kur gyvena jo tėvai.

Skunde taip pat pažymima, kad Vilniaus apygardos teismas nutartyje taip pat neteisingai nurodė, kad į Lietuvos Respubliką I. P. atvyko siekdamas prieglobsčio, tačiau tokio prašymo, įtariamojo teigimu, jis pateikęs nebuvo. Jis nurodo, kad į Lietuvos Respubliką jis atvyko norėdamas čia apigyventi ir dirbti, nes Ukrainoje jam ir jo šeimai buvo nesaugu, todėl kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuri išdavė leidimą gyventi Lietuvoje. I. P. nurodo, kad šiuo metu jis yra pateikęs prašymą ir dėl prieglobsčio suteikimo, nes tai gali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl jo išdavimo Ukrainai.

Įtariamasis įsitikinęs, kad Ukrainoje baudžiamoji byla dėl įtariamai jo padarytos nusikalstamos veikos, bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, nes nebus užtikrinta jo teisė į gynybą. Šį manymą patvirtina aplinkybės, kad nei vienas iš Ukrainos advokatų nesutiko jo (I. P. ) ginti, kai sužinojo, kad nukentėjusysis šioje byloje yra I. S. S. (šio asmens reputaciją Ukrainoje, o ypač Dnepropetrovsko ir Odesos miestuose, yra bloga). I. P. pažymi, kad jo tėvas kreipėsi į Baltarusijos Respublikos generalinę prokuratūrą, pateikdamas visą jam žinomą su I. S. S. susijusią informaciją. Baltarusijos Respublikos generalinė prokuratūra persiuntė šią medžiagą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, o ši - Ukrainos generalinei prokuratūrai. Be to, įtariamasis teigia, kad 2009 m. spalio 1 d. jo žmona kreipėsi į Lietuvos policijos pareigūnus informuodama, kad 2009 m. rugsėjo 30 d., po pietų pas ją atėjo žmogus, kurio ji nepažįsta, ir pareiškė, kad Ukraina labai laukia jos vyro I. P. . Šis pareiškimas buvo pateiktas teismui ir pridėtas prie bylos medžiagos. Po šio nežinomo asmens apsilankymo I. P. žmona su sūnumi išvyko į Baltarusiją, nes ten jaučiasi saugi.

Skundas atmetamas, Vilniaus apygardos teismo nutartis paliekama galioti.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį dėl I. P. išdavimo Ukrainai baudžiamajam persekiojimui vykdyti už Ukrainos generalinės prokuratūros 2009 rugsėjo 15 d. teisinės pagalbos prašyme Nr. 14/3-34456-09 nurodytą nusikaltimą, numatytą Ukrainos baudžiamojo kodekso 190 straipsnio 4 dalyje (didelės vertės svetimo turto užvaldymas apgaulės būdu ir piktnaudžiaujant pasitikėjimu), nepažeidė 1957 m. Europos konvencija dėl ekstradicijos, 1997 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio bei Lietuvos Respublikos BPK 71 ir 73 straipsnių nustatytų reikalavimų ir pagrįstai konstatavo, kad nėra aplinkybių, kurios neleistų išduoti I. P. Ukrainai baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

Skunde nepagrįstai teigiama, kad 2007 m. birželio 12 d. - 2008 m. birželio 18 d. laikotarpiu I. S. S. padaryti piniginiai pervedimai iš Ukrainos banko į I. P. banko sąskaitą pastarajam buvo nepasiekiami ir jis negalėjo šiais pinigais pasinaudoti, nes nuo 2008 m. gegužės mėnesio jis su šeima atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką. Nors, nagrinėjant asmens išdavimo klausimą, Lietuvos apeliacinis teismas nevertina faktinių bylos aplinkybių ir nesprendžia I. P. kaltės klausimo, tačiau argumentas apie negalėjimą pasinaudoti pervestais pinigais nerodo, kad nusikaltimas negalėjo būti padarytas (pervesti pinigai gali būti pasiekiami internetu, įgaliojant banko sąskaitą tvarkyti kitus asmenis ir pan.). Apeliacinis teismas nenagrinėja ir skundo argumento dėl pinigų sumos, dėl kurios buvo pasirašyta sutartis (I. P. teigimu – dėl 250 000 grivinų), ir kuri buvo galėjo būti pervesta I. P. sąskaitą (teisinės pagalbos prašyme nurodyta 760 840 grivinų suma). Ar buvo padarytas didelės vertės svetimo turto užvaldymas apgaulės būdu ir piktnaudžiaut pasitikėjimu atsakys bylą nagrinėjanti kompetentinga Ukrainos institucija.

Įtariamasis skunde nurodo, kad nebuvo pagrindo skelbti jo paiešką, nes iš Ukrainos jis išvyko ne norėdamas pasislėpti, o rūpindamasis savo ir šeimos saugumu. Šį skundo argumentą apie Ukrainoje grėsusį pavojų I. P. ir jo šeimai (užlietos įmonės patalpos, pasikėsinimas pagrobti jo sūnų, vagystė įmonėje) paneigia iš Ukrainos generalinės prokuratūros gautas raštas Nr. 14/3-34456-09. Jame teigiama, kad patikrinimo metu, organizuoto pagal Lietuvos respublikos generalinės prokuratūros 2009 m. spalio 13 d. paklausimą Nr. 17.2.-17427(14.3-231/09), nustatyta, kad Ukrainos Dnepropetrovsko srities teisėsaugos institucijos neturi informacijos apie tai, kad I. P. ar jo šeimos nariai būtų kreipęsi į kompetentingas institucijas su pareiškimais apie prieš juos atliktus neteisėtus veiksmus Ukrainos teritorijoje. 2009-10-23 I. P. gynėja teismui pateikė papildomus dokumentus, kuriuose nurodoma, kad I. P. gynėjui V. Golubevui buvo pateiktas oficialus atsakymas, jog I. P. iš buto Dnepropetrovsko mieste išregistruotas 2007-03-19 ir yra neregistruotas. Tai, pasak gynėjos raštiško prašymo, patvirtina, kad I. P. iš Ukrainos išvyko atvirai, įforminęs visus būtinus dokumentus, o į Lietuvą atvyko legaliai, nesislapstydamas, gavo leidimą dirbti Lietuvoje. Su tokiais gynėjos teiginiais sutikti galima tik iš dalies. Iš tikrųjų nepaneigta, kad I. P. į Lietuvą atvyko legaliai ir gavo leidimą gyventi, tačiau tai neturi įtakos ekstradicijos taikymui, nes minėti faktoriai nei Lietuvos Respublikos BK, nei Lietuvos Respublikos BPK, nei 1957 m. Europos konvencijoje dėl ekstradicijos, nei 1997 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nenumatyti kaip pagrindai netaikyti ekstradicijos. O tai, kad jis išregistruotas iš buto Ukrainos Dnepropetrovsko mieste 2007-03-19, t. y. 3 mėnesiais anksčiau negu inkriminuojamos I. P. nusikalstamos veikos pradžia, neleidžia teigti, kad jis iš Ukrainos išvyko atvirai, įforminęs visus būtinus dokumentus. Pažymėtina ir tai, kad net ir legalus išvykimas iš šalies nėra kliūtimi grąžinti asmenį į tą šalį, jei tai reikalinga pagal įstatymus taikyti baudžiamąjį persekiojimą. Todėl ir papildomai I. P. gynėjos pateikti dokumentai nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

I. P. skunde teigiama, kad skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje neteisingai nurodyta, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko siekdamas prieglobsčio. Šis argumentas taip pat nėra pagrįstas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos teismo posėdžio metu įtariamasis pats nurodė, kad į Lietuvą atvyko „siekdamas prieglobsčio“.

Nepagrįstas ir kitas skundo argumentas, jog I. P. negali būti išduotas, nes priešingu atveju Ukrainoje jo byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, nes nebus užtikrinta jo teisė į gynybą. Tai paneigia jau minėtas iš Ukrainos generalinės prokuratūros gautas raštas Nr. 14/3-34456-09, kuriame nurodoma, kad šioje bylos medžiagoje yra 2009 m. rugsėjo 4 d. sutartis – pavedimas dėl teisinių paslaugų suteikimo, pagal kurį įtariamojo tėvas E. A. P. sudarė susitarimą su advokatu V. A. Golubev dėl I. P. interesų gynimo. Tai paneigia skundo teiginį, kad Ukrainos advokatai atsisako jį ginti, vos tik išgirdę nukentėjusiojo I. S. S. pavardę. Jau minėtame Ukrainos generalinės prokuratūros rašte Nr. 14/3-34456-09 nurodoma, ir tai kad Ukrainos Dnepropetrovsko srities teisėsaugos institucijos neturi informacijos, kad nukentėjusysis I. S. S. priklausytų kriminaliniam pasauliui ar būtų susijęs su aukštas pareigas einančiais pareigūnais Ukrainos Vidaus reikalų sistemoje, taigi ir nukentėjusiojo asmenybė neduoda pagrindo bijoti, kad I. P. teisės Ukrainoje bus pažeistos. Teiginys apie I. P. kylančią grėsmę grindžiamas ir jo žmonos pareiškimu Lietuvos policijai apie tai, kad 2009-09-30 į namus Vilniuje užėjo kažkoks vyras ir pasakė, jog jos vyro Ukrainoje laukia. Teismo nuomone vien tokia informacija apie abstraktaus pobūdžio grasinimą, kurios tikrumas dar nėra nustatytas, negali būti kliūtimi Lietuvai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus dėl ekstradicijos.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl įtariamojo I. P. skundas negali būti patenkintas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 74 straipsnio 2 dalimi, teisėjas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.