- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-173/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Jonas Algimantas Venckus (pran.), Elena Vainienė
- Nuteistasis
- A. P., A. I.
- Civilinis ieškovas
- M. L.
- Nukentėjusysis
- M. L.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. (A. P.) ir nukentėjusiosios M. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
- A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 11 (vienuolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
- A. I. (A. I.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams. Per laisvės apribojimo laiką nuteistajam uždrausta bendrauti su teistais asmenimis, jis įpareigotas nuo 22 val. iki 7 val. ryto būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.
Iš A. P. nukentėjusiajai M. L. priteista 4442 (keturi tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt du) litų padarytai turtinei žalai ir 20 000 (dvidešimt tūkstančių) litų padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, aiškindamasis santykius tarp sugyventinių P. L. ir N. T., pavartodamas fizinį smurtą netiesiogine tyčia nužudė P. L., gimusį 1981 metais, o būtent: jis, 2008 m. spalio 16 vakarą, tiksliai nenustatytu laiku, J. Š. priklausančiuose namuose Pabarės kaime, Šalčininkų rajone, paprašytas J. Š. ir N. T. pasikalbėti, pamokyti N. T. sugyventinį P. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kartu su A. I., V. P., S. D. ir N. T. atvyko, pasiėmęs pagalį, į N. T. namus, esančius Buivydiškių kaime, Šalčininkų rajone, kur atsineštu pagaliu ne mažiau kaip du smūgius sudavė gulinčiam ant lovos P. L. į galvą ir krūtinę, lauke mušdamas pagaliu ir kumščiais padarė pastarajam poodines kraujosruvas krūtinės kairėje, nugaroje, dešiniame dilbyje, kairėje plaštakoje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus krūtinės kairėje, juosmenyje, kryžmenyje, kraujosruvas minkštuose audiniuose abipus skydinės kremzlės, -nugaroje, abejose šlaunyse, kairiųjų VIII-X-o šonkaulių viengubus lūžius, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais veide, muštine žaizda dešiniame apatiniame voke, kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose kaktos kairėje, abiejuose skruostuose, apatinio žandikaulio dešinėje, kaktikaulio linijiniu lūžiu, nueinančiu į kaukolės pamato priekines duobes, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinės kaktinės skilties sferinio paviršiaus, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinės kaktinės skilties sferiniame paviršiuje, galvos smegenų sumušimo židiniais pamatiniuose paviršiuose dešinės kaktinės skilties, dešinės smilkininės skilties, pakaušinės skilties dešinėje, smegenėlių dešiniojo pusrutulio, kas komplikavosi centrinės kilmės progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu dėl ko nukentėjusysis P. L. 2008 m. spalio 17 d. mirė.
A. I. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, aiškindamasis santykius tarp sugyventinių P. L. ir N. T., suduodamas kumščiu 2 smūgius P. L. į pilvą, sukėlė P. L. fizinį skausmą, o būtent: jis, 2008 m. spalio 16 d. vakarą, tiksliai nenustatytu laiku, J. Š. priklausančiuose namuose Pabarės kaime, Šalčininkų rajone, paprašytas J. Š. ir N. T. pasikalbėti, pamokyti N. T. sugyventinį P. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kartu su A. P., V. P., S. D. ir N. T. atvyko į N. T. namus, esančius Buivydiškių kaime, Šalčininkų rajone, kur kieme kumščiu sudavė du smūgius P. L. į pilvą, sukeldamas fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P., prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
Apeliantas nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka ir mano, kad jis yra nepagrįstas ir per griežtas.
Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiojo P. L. anksčiau jis nepažinojo. 2008 m. spalio 16 d. N. T. nuteistojo, A. I., V. P., S. D. paprašė sudrausminti jos sugyventinį P. L., kuris būdamas neblaivus, ją mušė, atimdavo iš jos pinigus ir kitaip žiauriai elgėsi jos atžvilgiu. Tą pačią dieną apeliantas ir kiti anksčiau išvardinti trys asmenys nuėjo į N. T. butą, kur buvo P. L.. Su savimi nuteistasis paėmė nedidelę lazdą, nes N. T. sakė, kad P. L. nuolat su savimi nešiojasi peilį, kuriuo gali užpulti. N. T. namuose, o vėliau lauke, apeliantas ir A. I. mušė P. L.. A. P. su lazda sudavė nukentėjusiajam vieną kartą į galvą, vieną kartą į pilvą. Du kart sudavė į krūtinę. Daugiau jis jo nemušė ir nemano, kad nuo jo suduotų smūgių P. L. galėjo mirti.
Teismo medicinos ekspertas nustatė apie 19 P. L. kūno sužalojimų. Kas, kada ir kaip padarė P. L. kūno sužalojimus, nuo kurių jis mirė, nuteistasis nežino.
Apeliantas prisipažįsta, kad mušė P. L., tačiau žudyti jo nenorėjo.
Atlyginti materialinę ir moralinę žalą nukentėjusiems apeliantas sutinka.
Nuteistasis mano, kad Vilniaus apygardos teismas neteisingai kvalifikavo jo veiksmus ir paskyrė jam nepagrįstai didelę bausmę.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji M. L. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir pripažinti A. P. ir A. I. kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje. A. P. palikti paskirtą bausmę, o A. I. paskirti laisvės atėmimo bausmę 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš atsakovų A. P. ir A. I. solidariai priteisti apeliantei 50 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusioji nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka ir mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinką bylos aplinkybių. Mano, kad A. P. ir A. I. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.
Apeliantė mano, kad A. P. ir A. I. nužudė P. L. bendrininkaudami, nes byloje nustatyti visi tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymiai. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. 1935/08(01) matyti, kad nukentėjusysis mirė nuo sunkaus galvos sužalojimo. Objektyviai jam buvo suduota nemažiau 19 smūgių. Sužalojimai galvoje padaryti 8 trauminiais poveikiais, išskirti, kurie iš jų padaryti pagaliu nėra galimybės, nes neužsifiksavo žalojančio daikto požymiai. 4 sužalojimai: 2 nugaroje ir 2 šlaunyje galėjo būti padaryti pagaliu. Sužalojimai padaryti ne galvos srityje, šiuo atveju įtakos mirčiai neturėjo. Galvos sumušimas kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu; poodinės kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose, muštinė žaizda veide, atskirai kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šonkaulių lūžiai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nagrinėjant bylą teisme, teismas neįsigilino į tai kas, kuo ir kokius kūno sužalojimus padarė. Tai taip pat visiškai nebuvo aiškinamasi atliekant ikiteisminį tyrimą. Nuteistasis A. P. teisme parodė, kad po to kai Nijolė paprašė pakalbėti su P. L. ir išvaryti iš namų, jis pasiėmė pagalį, kuris buvo šalia sienos. Kai užėjo į kambarį, P. L. gulėjo ant lovos, ir jis jam pagaliu trenkė į krūtinę, po to vieną kartą į galvą. Po to su A. I. dviese ištempė P. L. į lauką, kur jis dar 4 kartus trenkė į šoną. Antrą kartą nemušė. Jis sudavė 2 smūgius pagaliu kambaryje ir būnant kieme sudavė kumščiais vieną smūgį į galvą ir 4 smūgius į krūtinę. Kylą klausimas kas kitus smūgius sudavė, ar visi suduoti smūgiai į galvą buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Ar aptiktu pagaliu galėjo būti padaryti kūno sužalojimai galvoje, nes neaišku koks to pagalio storis (diametras) ir kt. Neišaiškinta, jei būtų laiku suteikta nukentėjusiajam medicininė pagalbą ar jis būtų likęs gyvas. Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. P. vienas per trumpą laiko tarpą sudavė ne mažiau kaip 19 smūgių, sukėlusių kūno sužalojimus, iš jų ne mažiau 8 smūgius į galvą, tame tarpe ir pagaliu, kurie tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Kaip matyti iš bylos nuteistasis A. P., liudytojai S. D., V. P. ir N. T. keitė savo parodymus, tačiau teismas nepasisakė kokius parodymus priima, o kokius atmeta. Nuteistasis A. I. parodė, kad A. P. sudavė nukentėjusiajam pora kartų į galvą pagaliu. Po to jis su A. P. ištempė P. L. į lauką. Prisimena, kad po to, kai namo kieme A. P. sudavė smūgius P. L., sušuko, kad reikia vandens ir kažkas atnešė kibirą vandens, juo apipylė P. L., jis atsigavo. Jis sudavė P. L. kumščiu du kartus į pilvą. Kad kiti asmenys muštu P. L. nematė. Liudytojas S. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad P. L. iš namo išsivedė abu Aleksandrai. Darytina išvada, kad sumušti bei nužudyti P. L. galėjo tik A. P. ir A. I., veikdami kartu.
Nukentėjusioji mano, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad abu nuteistieji tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę P. L., matė vienas kito intensyvius, trunkančius smurto veiksmus ir pritarė jiems, abu smūgiavo į nukentėjusiojo kūną. Nuteistųjų A. P. ir A. I. susitarimas nužudyti P. L. pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, kurie rodė, kad nuteistieji pritaria vienas kito elgesiui, sutinka su vienas kito neteisėtais veiksmais, taip išreikšdami savo tikrąją valią, norą smurtauti.
Abu nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad jie gali sukelti nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, tarp jų ir tokį, nuo kurio asmuo gali mirti, tačiau savo sąmonėje padarinių nesukonkretino ir norėjo taip veikti. Nuteistojo A. I. argumentas, kad jis sudavė P. L. kumščiu du kartus į pilvą, dėl to jis mirti negalėjo, kas dar jį mušė, nematė, bet jis daugiau smūgių P. L. nesudavė yra nepagrįstas, nes kaip matyti iš esamų byloje duomenų tik jis su A. P. galėjo suduoti smūgius, po to paliko P. L. sumušta naktį lauke be jokios pagalbos, buvo abejingi galimoms pasekmėms, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, neįsitikino, kad jis užėjo į namą. Be to teismas pagrįstai konstatavo, kad A. I. teisme nebuvo nuoširdus, nepaaiškino visų nusikaltimo padarymo aplinkybių.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturtinę žalą pinigais įvertino neteisingai, t. y. nepagrįstai mažai pagal nustatytas faktines aplinkybes. Pagrindinių nuostolių atlyginimo tikslu pripažįstamas siekis gražinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs jai žala nebūtų buvusi padaryta. Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtus praradimus, jų įtaką žmogaus tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, bet ir kitomis teisės normomis tame tarpe ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Be to teismas spręsdamas žalos atlyginimo klausimus, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Nukentėjusioji nurodo, kad ją su sūnumi siejo itin artimi santykiai, glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai. Jis gyveno tame pačiame kaime, netoli apeliantės namo, jie kasdien matėsi, jis ateidavo, padėdavo tvarkyti jos ūkį. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-11-11 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2008).
Nukentėjusioji mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad P. L. elgesys iki mirties buvo netinkamas ir vis dėl to yra pagrindas manyti, kad nukentėjusiojo elgesys buvo neantraeile priežastimi šios nusikalstamos veikos padarymui. Apeliantė mano, kad nuteistieji neturėjo jokios teisės eiti paauklėti jos sūnaus, jo sugyventinė turėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas, be to jie patys turėjo apie tai pranešti teisėsaugos institucijai, o ne imtis savavališkų veiksmų.
Nuteistasis A. I. apeliacinės instancijos teismui pateikė atsikirtimą į nukentėjusios apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo nukentėjusiosios M. L. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistasis nurodo, kad P. L. įvykio metu sudavė 2 smūgius kumščiu į pilvo sritį, o ar neblaiviam P. L. nuo nestiprių smūgių buvo padarytas fizinis skausmas ar ne, galima tik spėlioti, o ne tiksliai teigti apie fizinio skausmo padarymą. Apeliantas tvirtina, kad P. L. nesudavė nei į galvos, nei į krūtinės sritis, kategoriškai neigia kieno nors paaiškinimus, kad suduodant 2 nestiprius smūgius į pilvą, prisidėjo prie P. L. mirties. Suduodant 2 smūgius P. L. nuteistasis tvirtina neturėjęs tikslo jo nužudyti, nesiekė sunkių pasekmių, jokio iš anksto susitarimo su A. P. dėl nužudymo nebuvo, nebuvo jokių bendrų veiksmų, nukreiptų į P. L. mirtį. Nei A. I., nei A. P., eidami prie P. L., nesikalbėjo apie jo nužudymą.
Nuteistasis tvirtina, kad jis su A. P. nesiekė nužudyti P. L., A. I. elgesys P. L. atžvilgiu pasireiškęs dviejų smūgių sudavimu į pilvo sritį, negalėjo sukelti jo mirties, galimai smūgiai sukėlė jam fizinį skausmą, tačiau objektyvių tam įrodymų nėra. Teismo medicinos specialistas teismo posėdyje konkrečiai nenurodė, kad A. I. smūgiai sukėlė P. L. fizinį skausmą, tuo labiau, kad P. L. buvo neblaivus, kas mažina arba iš vis neutralizuoja skausmą, todėl kyla didžiulė abejonė, ar pastarasis pajuto fizinį skausmą.
Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad A. I. veika perkvalifikuojama į BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau reikalavimų patraukti jį atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo nei iš nukentėjusiojo P. L. atstovų, nei iš prokuroro, jie reikalavo patraukti nuteistąjį atsakomybėn pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis mano, kad esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo jį išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir spręsti klausimą dėl galimybės tęsti procesą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teismo posėdyje nebuvo kreipiamasi nei į nukentėjusiuosius, nei į prokurorą dėl bylos tęsimo privataus kaltinimo tvarka. LR BPK 417 straipsnio 2 dalies, 3 dalies nuostatos reikalauja tokių procesinių veiksmų atlikimo. Nuteistasis mano, kad tai yra esminis proceso pažeidimas.
Nukentėjusiosios prašymas priteisti iš A. I. bei A. P. solidariai 50 000 Lt. yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Nuteistasis mano, kad nėra pagrindo pripažinti ji kaltu dėl P. L. nužudymo bendrininkaujant su A. P., nuteistasis nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, nepadarė ir neprivalo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. I. ir jo gynėjas prašė atmesti nukentėjusiosios M. L. apeliacinį skundą. Prokuroras prašė nuteistojo A. P. bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji prašė patenkinti jos skundą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. P. bei nukentėjusiosios M. L. apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. P. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir A. I. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu..
Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu bei tvirtina, kad su savimi jis paėmė nedidelę lazdą, nes N. T. sakė, kad P. L. nuolat su savimi nešiojasi peilį, kuriuo gali užpulti. A. P. pripažįsta, kad su lazda sudavė nukentėjusiajam vieną kartą į galvą, vieną kartą į pilvą. Du kart sudavė į krūtinę. Daugiau jis jo nemušė ir nemano, kad nuo jo suduotų smūgių P. L. galėjo mirti. Kas, kada ir kaip padarė P. L. kitus kūno sužalojimus, nuo kurių jis mirė, nuteistasis nežino. Apeliantas prisipažįsta, kad mušė P. L., tačiau žudyti jo nenorėjo, todėl mano, kad jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota neteisingai. Šie apelianto teiginiai ir argumentai nepagrįsti. Iš baudžiamojoje byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. 1935/08(01) matyti, kad P. L., gimusio 1981 01 12, mirties priežastimi buvo galvos sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais veide, muštine žaizda dešiniame apatiniame voke, kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose kaktos kairėje, abiejuose skruostuose, apatinio žandikaulio dešinėje; kaktikaulio linijiniu lūžiu, nueinančiu į kaukolės pamato priekines duobes, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinės kaktinės skilties sferinio paviršiaus; kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinės kaktinės skilties sferiniame paviršiuje; galvos smegenų sumušimo židiniais pamatiniuose paviršiuose dešinės kaktinės skilties, dešinės smilkininės srities, pakaušinės skilties dešinėje, smegenėlių dešiniojo pusrutulio. Šie sužalojimai komplikavosi centrinės kilmės progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu. Specialistas atlikęs nukentėjusiojo lavono tyrimą nustatė, kad sužalojimai visumoje dėl kaukolės pamato lūžio, galvos smegenų sumušimo kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad P. L. mirė nuo galvos sužalojimų visumos (t. 2, b. l. 131-142).
Teismo medicinos specialistas Dmitrijus Fominas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad suduota mažiausiai 19 smūgių. Specialistas nurodė, kad pagrindinė nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo galvos sumušimas. Sužalojimai galvoje padaryti 8 trauminiais poveikiais, išskirti, kurie iš jų padaryti pagaliu, nėra galimybės, nes neužsifiksavo žalojančio daikto požymiai. Kiti sužalojimai, padaryti ne galvos srityje, šiuo atveju įtakos mirčiai neturėjo (t. 3, b. l. 124-125).
Pats nuteistasis A. P., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, patvirtino smūgiavęs su turėtų pagaliu nukentėjusiajam P. L. į galvą. Kitas nuteistasis A. I. taip pat patvirtino, kad A. P. sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą. Kitų asmenų, kurie būtų šių veiksmų tiesioginiais liudytojais, byloje nenustatyta. Baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad po to abu nuteistieji išsitempė P. L. į kiemą (nuteistųjų A. I. ir A. P. parodymai). Namo kieme P. L. buvo mušamas, praradęs sąmonę. Nuteistasis A. P. parodė, kad lauke kumščiais sudavė P. L. 4 smūgius į šonus, daugiau nemušė. A. I. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad P. L. sudavė kumščiu 2 smūgius į pilvą. Apeliacinės instancijos teismas laiko tokius nuteistųjų parodymus apie mažesnio nei nustatyta atlikus nukentėjusiojo lavono tyrimą smūgių sudavimą nukentėjusiajam tik kaip jų gynybinę pozicija, kadangi byloje nenustatyta jokių kitų asmenų, kurie galėjo suduoti smūgius nukentėjusiajam. Be to, jau minėtoje Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad visi sužalojimai padaryti per trumpą laiko tarpą vienas po kito, todėl teigti, kad nukentėjusysis buvo sužalotas iki įvykio ar po jo nėra jokio pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojai N. T., V. P. ir S. D. parodė, kad jiems su A. I. nuėjus iki pagrindinio kelio jie pastebėjo, kad nėra A. P., girdėjo duslius smūgius, kurie sklido nuo N. T. gyvenamojo namo, kur buvo likęs A. P.. Jiems pašaukus jį pravarde „Aguriec“, jis atėjo po 5 minučių ir visi nuėjo į J. Š. vasaros virtuvę. Taigi šie aukščiau paminėti duomenys duoda pagrindo manyti, kad A. P. sudavė daugiau smūgių nukentėjusiajam P. L., negu jis nurodo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai ir motyvuotai skundžiamame nuosprendyje atsakė į nuteistojo parodymus ir paneigė, jog jis su pagaliu ne mažiau dviejų kartų sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą ir krūtinę, o kieme kumščiais smogė ne mažiau 4 kartų nukentėjusiajam į krūtinės sritį ir pagaliu daugiau smūgių nesudavė. Apeliantas skunde atkartoja savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir nenurodo jokių argumentų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl apeliacinės instancijos teismas nesvarsto iš naujo šių nuteistojo teiginių pagrįstumo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent dėl A. P. suduotų smūgių P. L. buvo padaryti kūno sužalojimai dėl kurių jis mirė.
Nuteistojo A. P. apeliacinio skundo teiginys, jog su savimi jis paėmė nedidelę lazdą, nes N. T. sakė, kad P. L. nuolat su savimi nešiojasi peilį, kuriuo gali užpulti, neturi reikšmės jo veikos kvalifikavimui. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis P. L. jo užpuolimo metu su savimi turėjo peilį, juo grasino ir kėlė grėsmę užpuolikams. Priešingai, iš pačių nuteistųjų A. P. ir A. I. parodymų matyti, kad nukentėjusysis P. L. jo užpuolimo metu gulėjo ir žiūrėjo televizorių.
Apeliantas A. P. skunde nurodo, kad jis nesiekė nukentėjusiojo P. L. mirties, tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad nužudymą A. P. padarė netiesiogine tyčia, nes jis suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę P. L., ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybę, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, nes jis buvo abejingas galimam gyvybės atėmimui. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis nesiekė nukentėjusiojo mirties. Tačiau A. P. padaryta veika vis dėl to buvo tyčinė, todėl A. P. veiką pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo pagal dėl jo veiksmų atsiradusias pasekmes kaip nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė apeliaciniame skunde prašo nuteistųjų A. P. ir A. I. padarytas veikas kvalifikuoti taip, kaip jiems buvo pareikšti įtarimai, o vėliau ir kaltinimai pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusioji mano, kad abu nuteistieji A. P. ir A. I. nužudė P. L. bendrininkaudami, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantė neteisingai vertina nustatytas faktines aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui, apeliaciniame skunde jas interpretuodama savaip. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pakeitė nuteistųjų padarytų veikų kvalifikavimą atmesdamas bendrininkavimo požymių jų veiksmuose buvimo faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p. nurodyta, kad bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkų formą ir bendrininkų rūšis. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tikslą tyčia nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Minėto Senato nutarimo 7 p. išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kaltinamieji nesiekė nužudyti nukentėjusįjį, tokio siekimo – žmogaus mirties neturėjo, todėl kiekvienas atsako už savo padarytus veiksmus ir jų rezultatus. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta nuteistųjų tyčios nužudyti nukentėjusįjį P. L., jie nebuvo susitarę žodžiu nužudyti nukentėjusįjį, tokio ketinimo nebuvo išreikšta ir konkliudentiniais veiksmais. Minėto Aukščiausiojo T. S. nutarimo 8 p. išaiškinta, kad jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Kaip jau buvo minėta anksčiau, byloje esančiais duomenimis įrodyta, kad eidamas „auklėti“ nukentėjusįjį nuteistasis A. P. pasiėmė 109,5 cm ilgio pagalį, tuo pagaliu ne mažiau dviejų kartų sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą ir krūtinę. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų pripažinti, kad A. I. savo veiksmais siekė nukentėjusiojo mirties arba prisidėjo prie sunkių padarinių (mirties) atsiradimo. Kaip ankščiau buvo minėta, nukentėjusiojo P. L. mirties priežastimi buvo sužalojimai galvos srityje, o įrodymų, patvirtinančių, kad A. I. sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą byloje nėra. Byloje nustatyta, kad A. I. kumščiu sudavė du smūgius nukentėjusiajam į pilvą. Teismo medicinos specialistas D. Fominas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad pilvo srityje jokių sužalojimų nekonstatuota, šių smūgių pasekmių nėra, išskyrus patirtą skausmą, jokių sužalojimų nepadaryta. Šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui A. I. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko pagrįstu..
Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nurodo, kad abu nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad jie gali sukelti nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, tarp jų ir tokį, nuo kurio asmuo gali mirti, tačiau savo sąmonėje padarinių nesukonkretino ir norėjo taip veikti. Tačiau toks nuteistųjų tyčios įvertinimas prieštarauja išnagrinėjus baudžiamąją bylą nustatytoms aplinkybėms. Kaip jau buvo minėta, baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų konkretaus tikslo, konkrečių veiksmų padarinių atsiradimo siekimo nuteistųjų veiksmuose buvimo, o nustatyta, kad A. P. buvo abejingas galimoms jo veiksmų pasekmėms, todėl šiuo atveju konstatuoti tiesioginės tyčios buvimo kaip A. P. taip ir A. I. veiksmuose nėra pagrindo. A. P. ir A. I. nuteisti atitinkamai pagal dėl jų veiksmų atsiradusias pasekmes.
Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturtinę žalą pinigais įvertino neteisingai, t. y. nepagrįstai mažai pagal nustatytas faktines aplinkybes. Nukentėjusioji nurodo, kad ją su sūnumi siejo itin artimi santykiai, glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai. Jis gyveno tame pačiame kaime, netoli apeliantės namo, jie kasdien matėsi, jis ateidavo, padėdavo tvarkyti jos ūkį. Nukentėjusioji mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad P. L. elgesys iki mirties buvo netinkamas ir vis dėl to yra pagrindas manyti, kad nukentėjusiojo elgesys buvo neantraeile priežastimi šios nusikalstamos veikos padarymui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie nukentėjusiosios argumentai nepagrįsti.
Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civiliniame kodekse nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pareikštą nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgė į tai, kad jos šeimoje buvo 4 vaikai, vienas iš jų nužudytas ir tai motinai sukėlė dvasinių pergyvenimų. Taip pat buvo atsižvelgta į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad pačio nukentėjusiojo elgesys iki mirties buvo netinkamas, kadangi, kaip matyti iš liudytojų N. T., M. T., J. Š., J. Š., G. L., E. L. parodymų nukentėjusysis P. L. piktnaudžiavo alkoholiu, smurtavo prieš artimuosius, dėl ko jo sugyventinei N. T. tekdavo nakvoti pas kaimynus, prieš įvykį tarp jų konfliktas prasidėjo dėl pinigų, dukros pašalpos, kurių P. L. prašė alkoholiui nusipirkti. Be to, teismo psichiatro specialisto 2009 m. sausio 8 d. išvadoje konstatuota, kad N. T. sugyventinis yra alkoholikas ir žiaurus smurtautojas, daug kartų ją sunkiai sužalojęs. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. P. neturi pastovaus pajamų šaltinio, jokio turto neturi, išlaiko mažametį sūnų A. P., bei į priteistinos turtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų spręsdamas pareikšto civilinio ieškinio klausimą ir priteistas civilinis ieškinys nukentėjusiajai padarytai neturtinei žalai atlyginti nėra per mažas.
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Vilniaus apygardos teismas, skirdamas A. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino A. P. asmenybę, o būtent tai, kad jis nuo 1997 m. figūruoja VPLC kaip girtaujantis, o nuo 1998 m. kovo 20 d. – dėl opioprieklausos; girtauja, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už ankstesnį nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino A. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė A. P. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.
Vilniaus apygardos teismas, skirdamas A. I. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino A. I. asmenybę, o būtent tai, kad jis nuteistas pirmą kartą. Pirmosios instancijos teismas pripažino A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė A. I., vadovaudamasis 55 straipsnio nuostatomis, už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės apribojimo bausmę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. I. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. P. bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. L. apeliacinius skundus atmesti.