Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Vingilės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro A. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 7, 9, 10 punktais, 7 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, nebendrauti su T. B. ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikino sulaikymo, suėmimo laikas nuo (duomenys neskelbtini) d. įskaitytinai, vieną laikino sulaikymo, suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš A. L. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 538,75 E. T. B. gydymo išlaidų.

Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam T. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš A. L. T. B. priteista 3 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 800 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, apeliacinėje instancijoje atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka dėl skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, tačiau nesutinka su A. L. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog apylinkės teismas, nors ir išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis, tačiau įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, padarė nepagrįstas išvadas dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nuteistojo tyčios turinio. A. L. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, padarius esminį BPK pažeidimą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

7. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo išvadų argumentavimu. Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas, nustatęs atskirų informacijos šaltinių nepatikimumą ar neleistinumą, negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą teisiamojo kaltumui nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad, įrodinėjant asmens kaltumą, vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Nei viena įrodymų rūšis teismui neturi pranašumo prieš kitas, ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka, teismo nuosprendis turi būti grindžiamas patikimais įrodymais.

11. Pirmosios instancijos teismas A. L. kaltę dėl tyčinio kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo grindė nukentėjusiojo T. B., liudytojų G. G., O. K., M. P., R. Ž., D. I., J. D. parodymais, eksperto A. J. paaiškinimais, tarnybiniu pranešimu (t. 1 b. l. 6-8), įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1 b. l. 19-41), specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3 b. l. 144-145, 149-152), siuntimu atlikti medicininę apžiūrą (t. 4 b. l. 27-29), kratos protokolu (t. 2 b. l. 96-98, 105-107), daiktų apžiūros protokolais (t. 2 b. l. 108-116, t. 3 b. l. 107-118, 76-106, 48-51), kitų objektų apžiūros protokolais (t. 2 b. l. 125-127, t. 3 b. l. 124-129). Vertindamas šiuos faktinius duomenis pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. L. nukentėjusiajam T. B. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau, kolegijos vertinimu, nepagrįstai konstatavo, jog tai jis padarė dėl neatsargumo. Kolegija, išanalizavusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė A. L. psichinį santykį su veika ir jos padariniais.

12. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 137 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo sužalojimo ar susargdinimo priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas, 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus sužalojimo ar susargdinimo. BK 16 straipsnis numato, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, o nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti.

13. Tuo tarpu nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia, jei: 1) kaltininkas, veikdamas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Netiesioginė tyčia - kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Veika pripažįstama padaryta tyčia, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia (tiesioginė tyčia) arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus sveikatos ar net gyvybės, tačiau tikisi sunkaus sveikatos sutrikdymo išvengti) arba nusikalstamam nerūpestingumui (kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti). Nustačius priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, siekiant teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamus veiksmus, reikia nustatyti jo kaltės formą ir turinį. Šiuo atveju būtent skirtinga kaltės forma yra pagrindinis kriterijus, atribojant nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnyje ir BK 137 straipsnyje. Teismas, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, turi išsiaiškinti kaltininko psichinio santykio su jo daromais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir kilusiomis pasekmėmis turinį. Apie tai paprastai sprendžiama pagal nustatytas faktines veikos aplinkybes, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį, intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų padarymo mechanizmą ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas šių aplinkybių tinkamai neišsiaiškino.

14. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. L. tvirtino, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė netyčia. Nurodė, kad peilį laikė kelnių kišenėje dėklu į viršų, priekiu. Peilis buvo nesulankstomas, medžiaginiame dėkle. T. ėjo į tualetą ir už mašinos nuvirto. Nuteistasis ėjo jį kelti. Tuo metu kai kėlė, jie virto ant jo, tada galėjo ir įvykti viskas. Kėlė nukentėjusįjį visu svoriu, tačiau neišlaikė. Po to, kai jie nuvirto, nukentėjusysis kėlėsi nuo jo šonu, sukosi ir dar kartą virto ant jo. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir teigė, kad nepamena įvykio aplinkybių dėl įvykio vakarą vartoto alkoholio, tačiau praėjus beveik metams po įvykio teigia prisimenantis įvykio vakarą ir nurodo naujas aplinkybes, t. y. nurodo aplinkybę, kad nukentėjusysis pats užkrito ant jo ir susižalojo peiliu, buvusiu nuteistojo kišenėje, nors tyrimo metu šios aplinkybės neminėjo.

16. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja G. G. parodė, kad į jos namus atvažiavo A. L., paimti sūnaus daiktų ir nuvežti į ligoninę. Paklausus kas ten įvyko, nuteistasis pradėjo galvoti ką atsakyti. Iš ligoninės paskambinęs nuteistasis teigė, kad T. B. susižalojo nukritęs. Pasakius, kad sūnui padarytos durtinės žaizdos ir nuteistasis meluoja, šis tylėjo lyg kažką slėpdamas. Sūnus T. B. jai sakė, kad jam dūrė A. Sūnus pasakojo, kad A. jį apkabino ir tada pajuto didelį skausmą nugaroje, pradėjo kraujuoti. Sūnui grįžus iš ligoninės, buvo atvažiavę A. tėvas su sese, šnekėjosi su sūnumi, prašė nerašyti pareiškimo, sakė, kad A., išėjęs iš kalėjimo, gali keršyti.

17. Liudytojas O. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad susikivirčijo nuteistasis su nukentėjusiuoju. Nurodė, kad gal A. buvo apsikabinęs nukentėjusįjį, smaugė. T. kokius 2 kartus virto nugara ant žemės, kai nuėjo ,,gamtinių reikalų“. Po virtimų nuteistasis su nukentėjusiuoju stovėjo pasirėmę į mašiną, apsižodžiavo. T. skundėsi, kad jam skauda nugarą, jis kraujavo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, tačiau papildomai nurodė, kad kažkuriuo momentu pamatė, kad A. su T. stovi atsirėmę nugaromis prie A. automobilio keleivio priekinių durelių. Tuo meta tarp jų kilo konfliktas, kurio metu jie vienas kitą keikė, A. buvo agresyviai nusiteikęs. Matė kaip A. dešine ranka buvo apsikabinęs T. per kaklą ir jiems konfliktuojant matė, kaip A. galva trenkė T. į galvą ir tada T. jam pasakė: ,,ką tu čia (necenzūrinis žodis) darai, raminkis“. Liudytojas matė, kad T. džemperis yra suplyšęs ir visas kraujuotas, taip pat kraujuota iš po džemperio išsikišusi „maikė“ ir kelnės. Liudytojas suprato, kad A. įdūrė turėtu peiliu T. į nugarą, nes peilio tuo momentu, kai tvarkė staliuką, jau nebuvo, o ir T. džemperyje buvęs įplėšimas labai panašus, kad būtų durta su peiliu. Jis A. paklausė kas yra T., tačiau A. teigė, jog nežino, nors jie buvo tik dviese ir kitų asmenų kai jie konfliktavo, nebuvo. Akivaizdžiai matėsi, jog A. buvo išsigandęs (t. 2 b. l. 19).

19. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo paskirta kompleksinė teismo medicinos-trasologinė ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad tirti pateikto (nukentėjusiojo T. B.) džemperio nugariniame paviršiuje yra 3, bliuzono – 6, marškinėlių – 2 kiauryminiai durtiniai-pjautiniai pažeidimai. Kelnėse durtinių-pjautinių pažeidimų nėra. Tirti pateiktų drabužių pažeidimai padaryti duriant-pjaunant, duriamuoju-pjaunamuoju įrankiu, turinčiu plokščią geležtę su aštriais ašmenimis, tikėtina peiliu. Įrankį individualizuojančių požymių nėra. Tirti pateiktų džemperio pažeidimai padaryti 3, o bliuzono ir marškinėlių – 2 smūgiais (poveikiais). Tirti pateiktų drabužių nugarinio paviršiaus dešinėje ir kairėje esančių pažeidimų projekcijos tarpusavyje sutampa. Džemperio kairiojo šono pažeidimo atitikmens bliuzone ir marškinėliuose nėra. Tirti pateiktų drabužių nugarinio paviršiaus dešinėje ir kairėje pusėje esantys pažeidimai atitinka Specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus T. B. kūno sužalojimus ir yra padaryti tais pačiais dviem smūgiais (poveikiais). Džemperio nugarinio paviršiaus kairiajame šone esančio durtinio-pjautinio pažeidimo lokalizaciją atitinkantis T. B. kūno sužalojimas Specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) neužfiksuotas. Tai gali būti aiškinama tuo, kad pažeidimas padarytas nepažeidžiant kitų drabužių ir kūno (t. 6 b. l. 133-142). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad sužalojimai būdingesni smūgių sudavimui duriančiai pjaunančiu įrankiu, o ne griuvimui, kritimui. Vertinant sužalojimų išsidėstymą, kanalų kryptį, labiau tikėtina, kad asmuo padaręs sužalojimus, galėjo būti ir suduoti smūgius iš T. B. nugarinės pusės. Sužalojimų pobūdis rodo, kad jie padaryti nemaža jėga (3 t., b. l. 144–145).

20. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, matyti, kad nuteistojo versiją, kad jis, turėdamas kelnių kišenėje peilį ir keldamas nukentėjusįjį, netyčia sužalojo T. B., šiam pačiam užvirtus ant nuteistojo ir taip susižalojus peiliu nugarą, paneigta aukščiau išdėstytais ir nuosekliais nukentėjusiojo, tiesioginių įvykio liudytojų parodymais, specialistų išvadomis bei ekspertizės aktu. Nukentėjusysis T. B. nurodė, kad jį nuteistasis du kartus pakėlė ir tuomet pajuto aštrų skausmą nugaroje. Nugara pasidarė šlapia, pradėjo bėgti kraujas. Patvirtino, kad nevirto ant nuteistojo. Pastarasis liepė jam sakyti, kad susižalojo krisdamas ant akmenų. Nukentėjusiojo T. B. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojo O. K. parodymai, kadangi jis matė ir girdėjo įvykusį ginčą tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo. Patvirtino matęs kaip nuteistasis smaugė nukentėjusįjį, suprato, kad A. L. peiliu dūrė T. B.. Liudytojas M. P. patvirtino girdėjęs, kad nuteistasis, pasakodamas apie įvykį, minėjo, jog ,,dūrė“. Liudytojas R. Ž. patvirtino matęs kaip nuteistasis smaugė nukentėjusįjį, o liudytoja D. I. nurodė mačiusi kaip nuteistasis du kartus pakėlė nukentėjusįjį. Liudytojas J. D. nurodė, kad vienu metu R. sušuko: ,,padūrė“. Liudytoja G. G. nurodė, kad jai sūnus T. B. sakė, kad jam dūrė A. Liudytojų nurodytas aplinkybes, t. y. kad nuteistasis A. L. peiliu smogdamas sužalojo nukentėjusįjį ir tai įvyko ne dėl neatsargumo užkrentant, patvirtina ir ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, kad T. B. džemperyje rasti 3, bliuzono – 6, o marškinėliuose – 2 kiauryminiai durtiniai-pjautiniai pažeidimai, atitinkantys specialistų išvadose nurodytus nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, padaryti dviem smūgiais. Įvertintina ir tai, kad, liudytojų parodymų visuma patvirtina, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo konfliktas, kadangi vieni liudytojai matė kaip A. L. smaugė nukentėjusįjį, o kiti – kaip jį, apkabinęs iš nugaros pakėlė. Nuteistojo elgesys po incidento rodo, kad jis nukentėjusįjį sužalojo ne dėl neatsargumo, o tyčiniais veiksmais, kadangi jis buvo pasimetęs, nenorėjo T. B. vežti į ligoninę, liepė pastarajam sakyti, kad pats susižalojo, krisdamas ant akmenų, melavo nukentėjusiojo motinai. Šis nuteistojo elgesys liudija, kad jis puikiai suprato savo atliktus veiksmus, jų pavojingumą, kilusias pasekmes. Nuteistojo versiją, kad incidentas įvyko netyčia, paneigia ir ekspertizės akte užfiksuoti nukentėjusiojo rūbų pažeidimai, jų lokacija, kadangi durtiniai-pjautiniai pažeidimai nustatyti tiek kairėje, tiek dešinėje džemperio, bliuzono, marškinėlių pusėje, kadangi, jei būtų taip, kaip sako nuteistasis, įplyšimai rūbuose akivaizdu, jog būtų išsidėstę vienoje ir toje pačioje rūbų pusėje. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, jog A. L. siekė sužaloti nukentėjusįjį. Vis dėlto, nuteistasis numatė, jog durdamas peiliu nukentėjusiajam, atlieka veiką, pavojingą kito žmogaus sveikatai ir netgi gyvybei, numatė, kad savo veika gali sukelti BK 135 straipsnyje numatytus padarinius, nors jų ir nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Pats nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mastas – nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nei proceso dalyviams, nei apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių ir, kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatuotas įvertinus byloje esančias specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini).

21. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. L. sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y. jis (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) prie N. upės įrengtoje poilsio aikštelėje pavadinimu ,,P.P.“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, be jokios priežasties, du kartus peiliu smogė į nugarą T. B., tuo nukentėjusiajam padarydamas kiauryminę durtinę pjautinę juosmens dešinės pusės - klubo - užpakalinės pilvo sienos žaizdą su paviršiniu storosios žarnos pažeidimu, kas komplikavosi kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje ir durtinę pjautinę juosmens kairės pusės žaizdą, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Atsižvelgiant į tai, A. L. nusikalstama veika, padaryta aukščiau nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, iš BK 137 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 135 straipsnio 1 dalį.

22. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti A. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nuteistasis suteikė pagalbą nukentėjusiajam (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro nuomone ir pažymi, kad tai, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė arba bandė išvengti sunkesnių padarinių, yra aplinkybė, ne tik parodanti veikos pavojingumo laipsnį, bet ir atspindinti kaltininko psichikos santykį su padaryta neteisėta veika bei leidžianti įvertinti jo pastangas užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti. Pabrėžtina, kad šios aplinkybės buvimui konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Nagrinėjamu atveju, liudytojas O. K. teigė, kad reikėjo įkalbinėti nuteistąjį nuvežti nukentėjusįjį į ligoninę, nuteistasis tam prieštaravo. Atsižvelgiant į tai, toks nuteistojo elgesys negali būti laikomas savanoriškais ir aktyviais veiksmais, siekiant padėti nukentėjusiajam, todėl ši baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė šalintina.

23. A. L. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 137 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį, turi būti išspręstas skirtinos bausmės klausimas. Nagrinėjamu atveju baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta, baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažinto tai, kad veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. BK 135 straipsnio 1 dalyje padaryta nusikalstama veika yra priskiriama sunkių nusikalstamų veikų kategorijai. Nuteistasis A. L. praeityje teistas, teistumas neišnykęs, administracine tvarka baustas, nusikalstama veika nukentėjusiajam sukėlė sunkias pasekmes. Atsižvelgus į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskiriant realaus laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant žemesnį, nei šios bausmės dydžio vidurkis. Tokio dydžio bausmė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra būtina ir pakankama BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti ir nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui. Kadangi priimant nuosprendį paskirtoji bausmė nebuvo subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, šiuo nuosprendžiu spręstinas ir bausmių subendrinimo klausimas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalies, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio normomis.

24. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pilnai tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Nukentėjusysis T. B. šioje byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 5 984,88 Eur turtinės žalos ir 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (t. 1 b. l. 96–111). Civiliniame ieškinyje nurodė, kad turtinę žalą sudaro: 50 Eur už kelnes, 30 Eur už marškinėlius, 100 Eur už džemperius ir 5804,88 Eur negautos pajamos už nedarbingumo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad jis nepateikė teismui dokumentų, objektyviai įrodančių, kad jam buvo padaryta būtent 5 984,88 Eur dydžio turtinė žala, todėl nukentėjusiajam pripažino teisę į civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Šiam procesiniam sprendimui pritaria ir apygardos teismas. Pagrindžiant šią išvadą pažymėtina, kad nukentėjusysis pateikė iš UAB ,,E.T.A.“ pažymą apie planuojamą (duomenys neskelbtini) mėnesių darbo užmokestį, tačiau teismui kyla neaiškumų apie realų nukentėjusiojo gaunamą uždarbį, t. y. nepateikta pažymos iš darbovietės arba VSDFV apie jo realiai iki sužalojimo gautas pajamas iš darbovietės. Be to, nėra pateikta įrodymų apie visą nepertraukiamą nedarbingumo laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas pagrįstai perdavė klausimą dėl turtinės žalos dydžio nustatymo ir priteisimo nagrinėti civilinio proceso tvarka.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteisė 3 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusysis dėl nusikalstamų kaltinamojo veiksmų ir patirtų sužalojimų neabejotinai patyrė fizinį skausmą, turėjo dvasinių išgyvenimų ir sukrėtimų, įvairių nepatogumų ir tai neigiamai įtakojo jo psichologinę būklę. Pažymėjo, kad siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų, atsižvelgiama ir į kaltinamojo turtinę padėtį bei jo galimybes atlyginti žalą. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei besiformuojančia teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, nukentėjusiajam T. B. apylinkės teismas atlygintinos neturtinės žalos dydį nustatė – 4 000 Eur, tačiau iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuteistasis atlygino 300 Eur nukentėjusiajam, todėl neturtinės žalos dydis mažintas iki 3 700 Eur. Nekyla abejonių, jog nukentėjusysis T. B. dėl A. L. neteisėtų veiksmų išties patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinį stresą, tai sukėlė nepatogumus dėl gydymo, dėl to buvo nedarbingas. Įvertinęs nukentėjusiojo patirtus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajam 3 700 Eur priteistinos neturtinės žalos dydį. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tokį neturtinės žalos atlyginimą iš A. L., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK 113, 115 straipsnių ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250, 6.282 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje, vertino aplinkybių visumą. Apylinkės teismo nustatytas 3 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kadangi yra paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis ir atitinkantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-170-139/2015, 2K-90-746/2017). Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Prokuroras savo apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė, pagrindo didinti priteistos neturtinės žalos dydį neįžvelgia ir apygardos teismas.

26. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nebuvo išspręstas prie bylos medžiagos esančių kompaktinių diskų klausimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kompaktiniai diskai, esantys rudame voke prie baudžiamosios bylos paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro A. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendį pakeisti:

A. L. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 137 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, 66 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, paskirtą bausmę subendrinti su Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme (dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai) ir paskirti galutinę – subendrintą 2 (dviejų metų) 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Į bausmę įskaityti bausmę, atliktą pagal Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir nustatyti, kad neatlikta bausmės dalis yra 2 (dveji) metai laisvės atėmimo.

Į bausmę taip pat įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo (duomenys neskelbtini), vieną sulaikyme ir suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 7 punktu, 9 punktu, 10 punktu, 7 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; nebendrauti su T. B.; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Iš nuosprendžio pašalinti nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir laikyti, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kompaktinius diskus, esančius rudame voke prie baudžiamosios bylos - palikti saugoti byloje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.