- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-03
- Bylos Nr.
- I-1223-428/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00252-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- I. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 19-23).
Pareiškėja skunde nurodė, kad gydantis nuo 2015-07-31 iki 2015-08-06 buvo patalpinta į kamerą Nr. 27, kadangi be pareiškėjos buvo 5 nuteistosios, tai kitą rytą ją perkėlė į kamerą Nr. 26. Kameros plotas buvo 8,92 kv. m, sanitarinis mazgas užėmė apie 1,5 kv. m. ploto. Tualete nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi sienelė buvo per žema, nebuvo durų, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos. Kameros plotą mažino ir joje esantys baldai. Pasivaikščiojimui lauke buvo skiriama tik viena valanda. Sanitariniame mazge taip pat nebuvo nei spintelės, nei veidrodžio, tualetas- tai tupykla su skyle. Tai pat buvo gydoma laikotarpiu nuo 2016-04-05 iki 2016-04-22, kameroje Nr. 22, joje buvo su 4 nuteistosiomis, plotas- 15,39 kv. m. Šioje kameroje taip pat nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos tualete. Tokie veiksmai žemino pareiškėjos orumą, nuolat jautė nepatogumus, kurie sukėlė neigiamą emocinę būseną.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (b. l. 29-32) su pareiškėjos skundu nesutiko. Teigė, jog pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma laikotarpiais nuo 2015-07-31 iki 2015-08-06 chirurginio (bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpose Nr. 24, 26, 27, nuo 2016-04-06 iki 2016-04-21 chirurginio (bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpose Nr. 22. Taip pat nurodė, jog nuo 2016-03-09 chirurginio skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 dviejų aukštų lovos buvo pakeistos į vieno aukšto lovas. Taip pat nurodė, jog statistikos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Nurodė, jog kamerų tipo palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis, praveriant langą. Kamerų tipo palatos, kuriose buvo gydomas pareiškėja, įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau- Eksploatavimo taisyklės) 16.5. punktu, kuriame nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pasivaikščiojimai buvo suteikiami vadovaujantis teisės aktais. Pareiškėja dėl pažeidimų į administraciją nesikreipė. Pareiškėjos reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodymais, pareiškėja apibūdindama tariamai patirtą žalą apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio, todėl paršo teismo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL, Ligoninė), atlyginimo.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta (b. l. 33-34), kad pareiškėja buvo gydoma nuo 2015-07-31 iki 2015-08-06 chirurginio (bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpose Nr. 24, 26, 27, nuo 2016-04-06 iki 2016-04-21 chirurginio (bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpose Nr. 22.
Kameros- palatos Nr. 22 plotas 15,39 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,13 kv. m ploto.
Kameros- palatos Nr. 24 plotas 21,25 kv. m, joje įrengta 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,03 kv. m ploto.
Kameros- palatos Nr. 26 plotas 8,92 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,07 kv. m ploto.
Kameros- palatos Nr. 27 plotas 21,25 kv. m, joje įrengta 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,03 kv. m ploto.
Byloje nėra duomenų, apie kartu su pareiškėja vertinamuoju laikotarpiu laikytų asmenų skaičių minėtose palatose, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių.
Pareiškėja nurodė, jog kameroje Nr. 22 gyveno penkiese, kameroje Nr. 27 gyveno 6 nuteistosios, kameroje Nr. 26 gyveno 4 nuteistosios. Pareiškėja pateikė kameros Nr. 22 planą ir joje nurodė tik keturias lovas (b. l. 10), o kameros Nr. 26 plane nubraižė 2 dviejų aukštų lovas.
Atsakovas nurodo, jog nuo 2016-03-09 chirurginio skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 dviejų aukštų lovos buvo pakeistos į vieno aukšto lovas, tačiau pažymoje Nr. BD-406 nurodo (b. l. 34), jog yra 3 lovos, nors pažymoje Nr. BD-983 (b. l. 33) nurodoma, jog buvo 4 dviejų aukštų lovos. Atsižvelgiant į pareiškėjos argumentus bei atsakovo prieštaravimus bei į tai, jog pažymoje Nr. BD-406 nenurodyta patvirtinimo data, konstatuotina, jog kameroje Nr. 22 buvo 4 lovos.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjai gydantis LAVL nebuvo užtikrinta jos teisė į tinkamas gydymo sąlygas. Pareiškėjai 7 paras trūko nuo 2,07 iki 3,03 kv. m, 16 parų trūko- 1,26 kv. m gyvenamojo ploto. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai yra kamerose, pareiškėjai tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jos galimybė judėti kameroje – itin ribota.
Pareiškėja skunde tvirtino, kad palatoje buvo netinkama ventiliacija, kėlė pretenzijas dėl netinkamo tualeto įrengimo, nurodydama, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas, todėl nebuvo neužtikrintas pareiškėjos privatumas. Taip pat nurodė, jog nebuvo sanitariniame mazge lentynėlės daiktams susidėti bei veidrodžio.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015-10-31; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovas nurodė, jog patalpos ventiliuojamos per langus bei kiekvienoje kamerų tipo palatoje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą palatoje. Tai atitinka Higienos normos reikalavimus. Byloje nėra vėdinimo netinkamumą ginčo laikotarpiu patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjos abstraktūs teiginiai dėl ventiliacijos palatoje nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas byloje nenustatė, jog pati pareiškėja dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos ventiliacijos) buvo kreipusis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjos teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su kalinimo patalpų apšvietimu, ventiliacija, temperatūra ir kt. gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Reikalavimai sanitarinių mazgų įrengimui laisvės atėmimo įstaigose, tame tarpe ir gydymo įstaigose bei laisvės atėmimo vietų ligoninėse, yra nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5. punkte.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Pareiškėja skunde nurodė, kad tualetas buvo netinkamai atskirtas nuo likusios kameros, tačiau atsakovas atsiliepime akcentavo, kad palatose sanitarinio mazgo sienelės nuo likusio kameros ploto atitvertos ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl pripažintina, kad pareiškėjos teiginys, jog jai naudojantis tualetu LAVL kamerose, galėjo būti pažeidžiamas jos privatumas, yra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas palatose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, buvo pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nors jai teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Darytina išvada, kad pareiškėja tualete galėjo būti matoma kitų kartu laikomų asmenų bei Ligoninės personalo, dėl to pareiškėjos nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pareiškėjos teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas.
Atsakovo atstovas duomenų apie veidrodžio ir spintelės įrengimą sanitariniame mazge į bylą nepateikė, pareiškėjos skunde nurodytų argumentų nepaneigė, todėl jie lieka nepaneigti.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau- ir BVK) 103 straipsnyje numatyta, jog nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis bei pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Higienos normos HN 76:2010 11 punkte buvo numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nereglamentuoja pasivaikščiojimo trukmės.
Atsakovas atsiliepime tvirtino, jog pareiškėjos pasivaikščiojimai buvo organizuojami vadovaujantis BVK nuostatomis. Pareiškėja skunde nekonkretizavo šio pobūdžio aplinkybių, nenurodė konkrečių pažeidimų laiko, su šios teisės realizavimu susijusių pareigūnų, su skundais į LAVL administraciją dėl netinkamai organizuojamų pasivaikščiojimų nesikreipė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo abejoti institucijos pateiktais argumentais.
Į bylą nepateikta jokių duomenų apie kalinimo sąlygų LAVL įtaką pareiškėjos fizinei ar psichinei sveikatai, jos emocinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jai masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų pareiškėja patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių ji nebūtų patyrusi, jei būtų buvusi laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėja patyrė neturtinę (moralinę) žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus pažeidimo trukmę (viso- 23 paras trūko gyvenamojo ploto: 7 paras trūko nuo 2,07 iki 3,03 kv. m, 16 parų trūko- 1,26 kv. m gyvenamojo ploto), jo pobūdį (gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai ir visą gydymo laiką) bei kitus nustatytus pažeidimus, neesant duomenų, kad jos sveikatos būklė, jai būnant LAVL, būtų pablogėjusi, taip pat neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjai I. L. (a.k. duomenys neskelbtini ) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur ( du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.