- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- 2-693-196/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00043-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Meblorama“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarties, kuria nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį už ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-1823-565/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Meblorama“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Emilė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti 97 889,09 Eur skolos ir 3 426,12 Eur delspinigių. Ieškovė taip pat prašė atidėti 2 171 Eur žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimą iki bus priimtas teismo sprendimas. Prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą ieškovė grindžia sunkia turtine padėtimi – ieškovė neturi pakankamai apyvartinių lėšų, turi skolininkų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartimi įpareigojo ieškovę UAB „Emilė“ iki 2016 m. vasario 2 d. apmokėti žyminį mokestį 2 171 Eur žyminiu mokesčiu ir pateikti teismui tai patvirtinantį dokumentą. Teismas pažymėjo, kad įstatymas numato galimybę atleisti ieškovą nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo ar jį atidėti tik dėl sunkios ieškovo turtinės padėties. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai (atsiskaitymai ir sąskaitų apžvalga) nėra pakankami spręsti nei apie ieškovės turtinę padėtį, nei apie tai, kad ieškovės turtinė padėtis šiuo metu yra tokia sunki, kad ieškovė neturi galimybės sumokėti 2 171 Eur žyminio mokesčio. Pažymėjo, kad ieškovė yra nuo 2011 m. gegužės 20 d. veikianti įmonė, jai priklauso 8 407,02 kv. m ploto prekybos pastatas, kurio vidutinė rinkos vertė yra 2 256 140 Eur, o duomenų apie kitą turimą turtą ieškovas nepateikė. Teismo vertinimu, ieškovės pateikta sąskaitų apžvalga yra neinformatyvi, nes nepateikti duomenys apie pinigų judėjimą šiose sąskaitose. Akcentavo, kad iš atsiskaitymų matyti, jog 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu ieškovė iš klientų gavo 1 302 545,46 Eur pajamų. Teismas sprendė, kad pagal pateiktus įrodymus nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė neturi galimybės sumokėti 2 171 Eur žyminio mokesčio.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Emilė“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – ieškovės UAB „Emilė“ prašymą atidėti žyminį mokestį tenkinti. Ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad faktas, jog ieškovė turi prekybos pastatą, kurio vertė, palyginus su žyminio mokesčio dydžiu, yra ganėtinai didelė, nesudaro pagrindo laikyti, jog ieškovė nėra sunkioje finansinėje padėtyje. Ieškovės nuomone, jos turimas turtas savaime nereiškia, jog ieškovė negali susidurti su laikinu apyvartinių lėšų trūkumu, nes tai normalus veikiančių įmonių finansinės padėties svyravimas. Be to, ieškovė neprivalo bei neturi galimybės realizuoti savo nekilnojamojo turto. Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog jos galimybę sumokėti žyminį mokestį pagrindžia tai, jog ji per nepilnus 2015 m. yra gavusi atitinkamą pinigų sumą. Atkreipia dėmesį į tai, kad gautos lėšos buvo panaudotos eiliniams įmonės poreikiams, taip pat skolai grąžinti, nes ieškovė, kaip ir kiti juridiniais asmenys, turi savo įsipareigojimų. Ieškovė šiuo metu negali sumokėti žyminio mokesčio, todėl, jos nuomone, prašymas atidėti žyminį mokestį turi būti tenkintas, o skundžiama nutartis panaikinta. Pažymi, kad žyminio mokesčio atidėjimo instituto tikslas – užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio (CPK 84 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Skundžiama nutartimi buvo vertinamas ieškovės prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymo netenkino, konstatavęs, jog ieškovė tinkamai neįrodė savo prastos finansinės būklės kreipimosi į teismą metu. Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantė iš esmės grindžia ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad ieškovės turimas nekilnojamas turtas bei gautos lėšos nepagrindžia jos galimybes sumokėti žyminį mokestį.
Siekiant išspręsti šį klausimą byloje būtina aptarti, kokios yra prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą tenkinimo sąlygos ir tvarka.
Nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, įstatymų leidėjas, siekdamas, kad teisė į teisminę gynybą būtų prieinama visiems asmenims neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį ar teisinių santykių subjektų specifiką, taip pat numatė atvejus, kuomet asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti: atsižvelgiant į sunkią asmens turtinę padėtį iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str.) arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 84 str.). Šiomis įstatymo nuostatomis siekiama užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kuomet dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio.
Teismas, esant motyvuotam ir pagrįstam asmens prašymui bei atsižvelgęs į to asmens turtinę padėtį, turi teisę atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 84 str.). Šios nuostatos tikslas – užtikrinti asmeniui realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti šio mokesčio. Sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė būklė ieškinio padavimo metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas.
Taigi remiantis CPK 84 straipsnio nuostatomis ieškovo prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą gali būti tenkinamas tuomet, kai ieškovas įrodo teismui, jog šiuo metu jo esama finansinė padėtis neleidžia jam sumokėti nustatyto dydžio žyminio mokesčio, tačiau žiūrint į ateities perspektyvas, tokią galimybę jis turės. Vadinasi, ieškovas, prašydamas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, turi įrodyti, kad jo turtinė padėtis yra nepalanki bei tai, kad ji pagerės (CPK 178 str.).
Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė duomenis, kuriais remiantis nustatyta, kad įmonė savo vardu turi nekilnojamojo turto, kurio VĮ Registrų centre registruota vidutinė rinkos vertė yra 2 256 140 Eur (b. l. 19, 26), o iš atsiskaitymų matyti, kad 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu ieškovė iš klientų gavo 1 302 545,46 Eur pajamų (b. l. 78-79). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo ieškovės pateiktos sąskaitų apžvalgos ir 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsiskaitymų vertinimu, kad šie pateikti įrodymai neįrodo, jog ieškovė yra nepajėgi sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį. Nors ieškovė pateikė informaciją apie tai, jog įmonė vienoje iš savo sąskaitų neturi lėšų, o kitoje sąskaitoje turi 90,70 Eur (b. l. 80), tačiau apie kitas turimas sąskaitas duomenų nepateikė. Be to, ieškovės pateikti 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsiskaitymai patvirtina, jog lėšų judėjimas įmonėje vyksta, kas rodo, kad įmonė vykdo veiklą, iš kurios gauna pajamų (b. l. 78-79). Ieškovės pateikti duomenys neleidžia teismui spręsti dėl sunkios įmonės finansinės padėties kreipimosi į teismą metu, o tuo pačiu ir spręsti, ar egzistuoja poreikis atidėti ieškovei žyminio mokesčio mokėjimą.
Nors atskirajame skunde akcentuojamas apyvartinių lėšų trūkumas – pastebėtina, kad nei pirmosios instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu ieškovė nepateikė jokių argumentų ar duomenų, leidžiančių teigti, kad įmonė iš viso negauna jokių pajamų ar gaunamos pajamos yra tokio dydžio, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos žyminio mokesčio dalies sumokėjimas objektyviai būtų neįmanomas. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė turi finansinių sunkumų, tačiau, tikėtina, suinteresuota gaunamas pajamas panaudoti kitoms įmonės reikmėms (tikslams), o ne žyminiam mokesčiui sumokėti, savaime nereiškia, jog jai turėtų būti atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas. Siekdama viso žyminio mokesčio atidėjimo, ieškovė turi pateikti ne bendro pobūdžio teiginius apie esančius finansinius sunkumus, o patikimus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovės patiriami finansiniai sunkumai yra tokie, kad ieškovė objektyviai šiuo metu negali sumokėti 2 171 Eur sumos.
Kita aplinkybė, vertintina sprendžiant ar egzistuoja poreikis atidėti žyminio mokesčio mokėjimą – ar ieškovės pateikti duomenys įrodo, kad įmonė ateityje bus pajėgi sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį. Nagrinėjamoje byloje ieškovė šių aplinkybių neįrodė, t. y. nepateikė teismui duomenų apie įmonės vykdomas sutartis, kurių pagrindu įmonė gaus lėšas, vykdomus išieškojimus iš skolininkų ir kitų įrodymų, leidžiančių teismui susidaryti nuomonę apie įmonės ateities finansines perspektyvas.
Nustatytų aplinkybių visuma leidžia teismui spręsti, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kuriuos įvertinęs teismas galėtų spręsti apie tai, jog įmonės kreipimosi į teismą metu finansinė situacija yra nepalanki, tačiau yra duomenų, apie tai jog ji keisis ir artimiausiu metu ieškovė pajėgs sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovės prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Skundžiamo teismo procesinio sprendimo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos nutartis paliekama nepakeista.
Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi nustatytas terminas žyminio mokesčio daliai sumokėti pasibaigė, kol šis klausimas buvo nagrinėjamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nustato naują terminą iki 2016 m. balandžio 12 d. (įskaitytinai) 2 171 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Emilė“ terminą iki 2016 m. balandžio 12 d. (įskaitytinai) sumokėti 2 171 Eur žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.