Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. ir K. J. gynėjų apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 284 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų;

pagal LR BK 284 str. 1 d – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. R. paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 284 str. 1 d., 178 str. 1d., ir nuteistas:

pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų;

pagal LR BK 284 str. 1 d – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

pagal LR BK 178 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė K. J. paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Baudžiamasis procesas prieš K. J. dėl S. T. automagnetolos vagystės (LR BK 178 str. 4 d.) nutrauktas (LR BPK 3 str. 1 d. 6 p.).

Iš A. R. ir K. J. solidariai priteista nukentėjusiajai V. J. 3350 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. R. ir K. J. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 11061,20 Lt A. V. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. ir K. J. nuteisti už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 6 d., apie 03 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio Darbėnai – Kretinga kelkraštyje, veikdami bendrai, tyčia, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką ir rodydami aiškų visuomenės negerbimą, elgdamiesi ypatingai įžūliai, dėl chuliganiškų paskatų prikibo prie šalikelėje stovėjusiame automobilyje „Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant galinės sėdynės sėdėjusio A. V., K. J. atidarė automobilio dureles ir spyrė iš automobilio išlipusiam A. V. į sėdmenis. Nuo šio spyrio nukentėjusysis kelkraščio šlaitu nuvirto ant žemės. Prišokę prie ant pilvo gulinčio ir galvą rankomis užsidengusio A. V., K. J. dešine koja ne mažiau kaip 3 – 4 kartus įspyrė jam į pilvą bei dešinį šoną ir vieną kartą į sėdmenis, o A. R. dešine koja ne mažiau kaip 3 – 4 kartus įspyrė gulinčiam A. V. į pilvą bei kairįjį šoną. Tyčiodamiesi iš gulinčio nukentėjusiojo ir tęsdami savo chuliganiškus veiksmus, jie numovė jam šortus, A. V. atsistojus ir pradėjus bėgti per rapsų lauką tolyn nuo kelio, A. R. kartu su K. J. jį pasivijo rapsų lauke, pargriovė ant žemės ir dar įspyrė į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų. Tokiais A. R. ir K. J. veiksmais A. V. padarytas dešinės šlaunies sumušimas su kraujo išsiliejimu minkštuosiuose audiniuose, lydimas supūliavimo ir dešinės šlaunies flegmonos (kvalifikuotina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas), padarytas pilvo sumušimas, dvylikapirštės žarnos plyšimas, kuris sukėlė masyvų kraujo išsiliejimą užpilvaplėviniame tarpe, šis komplikavosi antinksčių, kasos, žarnų pasaitų supūliavimu, žarnų nekroze, difuziniu pūlingu peritonitu, hipovolemija, anemija, inkstų amiloidoze, sepsiu ir sukėlė poliorganinį nepakankamumą (kvalifikuotina kaip sunkus sveikatos sutrikdymas), dėl ko 2006-09-04 nukentėjusysis ligoninėje mirė, t. y. A. R. ir K. J. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. V., šiais savo veiksmais padarydami LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą.

A. R. ir K. J. taip pat nuteisti už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 6 d., nuo 03 val. iki 03 val. 30 min., po A. V. sumušimo grįžę iš rapsų lauko, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tęsdami savo chuliganiškus veiksmus, prikibo prie toje pačioje automašinoje „Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant priekinės keleivio sėdynės sėdėjusio A. J., kurį K. J. ištraukė iš automobilio salono į lauką ir jam vieną kartą koja įspyrė į sėdmenis bei pargriovė ant žemės. Ant žemės gulintį A. J. A. R. kartu su K. J. spardė į įvairias kūno, sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarydami krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimą, kas sukėlė A. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. K. J., tęsdamas chuliganiškus veiksmus, nusišlapino ant gulinčio nukentėjusiojo. Chuliganiškų veiksmų metu nuteistieji nuplėšė nukentėjusiojo 20 Lt vertės marškinius ir 12 Lt vertės trumpikes, šiais savo veiksmais padarydami LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

K. J. taip pat nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 14 d., apie 02 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš (duomenys neskelbtini) esančios pirties antrojo aukšto slapta pagrobė Š. V. priklausiusį 600 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung X600“, šiais savo veiksmais K. J. padarydami LR BK 178 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistieji A. R. ir K. J. bei jų gynėjai prašė patenkinti nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus, o prokurorė, nukentėjusioji V. J. ir jos atstovas advokatas R. Lupeika prašė abu nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. R. ir K. J. gynėjų apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, nuteistųjų kaltės ir paskyrė teisingą bausmę.

Iš nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad A. R. gynėjas prašo panaikinti nuosprendį ir A. R. išteisinti, o K. J. gynėjas prašo pakeisti nuosprendį, K. J. veiksmus perkvalifikuoti iš LR BK 129 str. 2 d. 8 p. į LR BK 135 str. 1 d., pritaikius LR BK 59 str. 1 d. 2 p., 2 d. sušvelninti paskirtą bausmę bei sumažinti priteistus civilinius ieškinius.

Nors A. R. gynėjas prašo nuteistąjį išvis išteisinti, tačiau dėl jo nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. iš viso nepasisako, vadinasi, nuteisimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu ir šios nuosprendžio dalies neginčija.

Dėl nuteistojo A. R. gynėjo apeliacinio skundo

Kolegija, atsakydama į gynėjo apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, padarė pagrįstą išvadą dėl A. R. ir K. J. kaltės tyčia iš chuliganiškų paskatų nužudžius A. V.. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nuosprendyje yra konstatuojama, jog tiek A. R., tiek K. J. kaltę pripažino iš dalies. Priešingai, nei teigiama skunde, nuteistieji A. R. ir K. J. duodami parodymus viso proceso metu pripažino smurtavę prieš A. V. ir sudavę po kelis smūgius rankomis ir kojomis, tačiau nurodo, jog nuo jų suduotų smūgių nukentėjusysis mirti negalėjo.

A. R. gynėjo apeliacinio skundo motyvas, jog nuteistasis, įspirdamas nukentėjusiajam 2-3 kartus, nesiekė jį sumušti, o norėjo pakelti, pajudinti, atmetamas kaip nepasitvirtinęs.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį ir vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą, jo padarymo ir kt. (LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5, 6 punktai).

Pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Nustatyta, kad A. R. tyčia, spardydamas kojomis nukentėjusiajam į pilvą ir šoną (bendrininkaudamas su K. J., kuris taip pat kojomis spardė A. V. pilvą ir šoną), atėmė gyvybę nukentėjusiajam. Taip pat nustatyta, kad šios veikos motyvas – ne dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju kilusios paskatos, o dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams. Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad A. R. su K. J. nužudė A. V. dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, pagal nustatytus faktus, apibūdinančius A. R. motyvus, kaltės turinį, nukentėjusiojo gyvybės atėmimo būdą, pirmosios instancijos teismas, juos teisiškai įvertinęs, teisingai aiškino LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikalstamos veikos sudėties požymį ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai pripažinta, kad A. R. padarė kvalifikuotą nužudymą, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p.

Vadinasi, versija, jog A. V. buvo sužalotas 2006-07-29 atmetama kaip nepasitvirtinusi, nes duomenų apie tai, jog minėtą dieną nukentėjusysis būtų patyręs mirtiną traumą, byloje nesurinkta.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas A. R. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., vadovavosi bausmės paskirtimi (LR BK 41 str.) į tai, jog vienas padarytas nusikaltimas yra nesunkus, o kitas labai sunkus (LR BK 11 str. 3 d., 6 d.), nusikaltimo pobūdį, padarinius, dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (LR BK 60 str. 1 p., 9 p.) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (LR BK 59 str.). Nuosprendyje konstatuojama, kad A. R. neteistas, dirba, charakterizuojamas kaip drausmingas ir veiklus darbuotojas. Baudžiamasis įstatymas už A. R. įvykdytą nusikalstamą veiką, nurodytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numato laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė atitinka LR BK 61 str. įtvirtintas taisykles, yra teisinga ir ne per griežta. Teisinio pagrindo švelninti paskirtą bausmę nėra.

Dėl nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo

Iš nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas, ginčydamas K. J. pripažinimą kaltu ir nuteisimą tyčia iš chuliganiškų paskatų nužudžius A. V., nesutinka su juridine nusikalstamos veikos kvalifikacija ir prašo jo veiksmus perkvalifikuoti iš LR BK 129 str. 2 d. 8 p. į LR BK 135 str. 1 d. Toks prašymas motyvuojamas tuo, jog nėra ištirti ir atskleisti K. J. įvykdytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius K. J., A. R., nukentėjusiuosius V. J., J. J., Š. V., liudytojus E. T., S. T., P. M., V. V., A. J., M. N., M. M., ištirta rašytinė bylos medžiaga, o atnaujinus įrodymų tyrimą teisiamajame posėdyje buvo apklausti ekspertai J. R. ir A. G.. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi LR BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo K. J. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Nuosprendį teismas pagal LR BPK 301 str. 1 d. reikalavimus grindė teisiamajame posėdyje ištirtais ir, laikydamasis LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus K. J. teisinančius įrodymus. Kolegijos nuomone, nebuvo pažeistos ir kitos, t. y. LR BPK 305 str. 1 d. 3 p. nuostatos, nes nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados teismo aprašytos nuosprendžio 5-6 lapuose (arba t. 4, b.l. 98-99).

Nors apeliantas skunde ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1. p., 3.1.10. p. nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodė, kuo pasireiškė šių nuostatų pažeidimai, todėl kolegija laiko, kad šis skundo argumentas yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Be to, kolegija pažymi, kad Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio.

Kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas nesivadovavo LR BK 2 str. 3 d. nuostatomis ir nuosprendyje argumentais nepagrįsta subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė. Atsakydama į šį skundo argumentą kolegija pažymi, kad nuosprendžio 5 ir 7 lapuose (t. 4, b. l. 98, 100) yra nurodyta, kad ,,kaltinamieji abu spardė A. V., tai darė nekonkretizuota tyčia padarinių atžvilgiu, todėl esant tokioms aplinkybėms turi atsakyti už kilusias pasekmes, šiuo konkrečius atveju už A. V. mirtį. <...> Kaltinamieji A. R. ir K. J. netiesiogine tyčia padarė labai sunkų smurtinį (BK 11 str. 6 d.) nusikaltimą <...>“. Priešingai nei teigiama skunde, kaltės turinys ir rūšis yra atskleista – veikė netiesiogine tyčia. Be to, atsižvelgiant į siekiamų padarinių konkretinimo laipsnį, kaltė yra detalizuota neapibrėžtos tyčios požiūriu teigiant, jog kaltinamieji veikė nekonkretizuota tyčia. Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų nuteistųjų, liudytojų parodymų, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų matyti, kad A. R. ir K. J. spardydami nukentėjusįjį kojomis į pilvą ir šonus, veikė netiesiogine tyčia.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių, kad K. J. su A. R. veikė tyčia. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto pateikto K. J. veikos objektyviųjų požymių aprašymo ir vertinimo akivaizdu, kad teismui taip pat nekilo jokių abejonių, jog jis veikė būtent netiesiogine tyčia.

Nužudymas laikomas padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie K. J. tyčios turinį yra sprendžiama atsižvelgus į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastį, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Teismas, įvertinęs byloje esančius specialius teismo medicinos duomenis (specialisto išvadas Nr. G1595/06(03), Nr. M873/06(03), teismo medicinos specialisto išvadą Nr. A-SI-65-70, ekspertizės aktą Nr. EDM 59(138/08(01), nustatė, kad A. V. mirė nuo stipraus pilvo sumušimo pasekoje padaryto dvylikapirštės žarnos plyšimo, kuris sukėlė masyvią kraujo išlają užpilvaplėviniame tarpe, kuri komplikavosi supūliavimu antinksčių, kasos, žarnų pasaitų, žarnų nekroze, difuziniu pūlingu paritomitu, hipovolemija, anemija, inkstų amiloidoze, sepsiu ir sukėlė poliorganinį nepakankamumą. Nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, nustatyta, kad jie abu įspyrė nukentėjusiajam po 3-4 kartus į sėdmenis bei į šoną – K. J. – į dešinįjį, o A. R. – į kairįjį. Tokius parodymus nuteistieji davė tik ikiteisminiame tyrime apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b.l. 54-55, 111-113), o apklausiami teisme parodymus pakeitė ir pripažino įspyrę tik po du kartus ne tikslu sumušti, o paraginti atsikelti ir dar dėl to, jog buvo nutraukta grandinėlė. Liudytojų A. J., M. N. ir M. M. parodymais nustatyta, jog sumuštą A. V. į rapsų lauką nusivijo abu nuteistieji, kurie grįžo po 5-10 minučių. Kadangi kitą dieną A. V. atėjo nuogas, o vietoje kelnių apsivyniojęs polietileno plėvelę ir pasakė, jog jį sumušė pasiviję keli vyrai suspardė ir nurengė, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog taip pasielgė K. J. su A. R., kurie nusivijo nukentėjusįjį per rapsų lauką. Nors ir nenustatyta, kiek dar kartų jie smūgiavo nukentėjusiajam, bet neginčytinai įrodyta, kad įvykio vietoje prie automobilio, o po to nuo spyrio nugriuvus A. V. į kelkraštį, K. J. su A. R. dar spyrė po 3-4 kartus į šoną, sėdmenis. Kadangi nusikaltimas buvo padarytas naktį apie 3 val., todėl nuteistieji, o ir liudytojai A. J., M. N. tiksliai negalėjo matyti, į kurią vietą K. J. su A. R. spyrė nukentėjusiajam – apibūdino į sėdmenis, dubenį, šonus. Tą aplinkybę, kad abu nuteistieji spyrė ir į pilvą, ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo nurodęs pats K. J. (t. 2, b.l. 99), bet vėliau jis šių parodymų atsisakė. Kadangi byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis įvykio naktį būtų patyręs daugiau sužalojimų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad A. V. mirtinus sužalojimus padarė nuteistieji. Specialisto išvadoje Nr. M873/06(03) konstatuojama, kad pilvo ir dešinės šlaunies sužalojimus A. V. galėjo patirti sumušus dešinę šlaunį bei pilvą kietais bukais daiktais. Į pilvą ir dešinę šlaunį A. V. buvo suduota ne mažiau kaip po vieną kartą. Viso A. V. galėjo būti suduota ne mažiau kaip du smūgiai kietu buku daiktu ar daiktais (t. 1, b.l. 23-26).

Pagal teismų praktiką, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija šiuo konkrečiu atveju apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Teismas turi įvertinti ne tik objektyviuosius kaltininkų veiksmus, bet ir veikos subjektyviuosius požymius. Išvada apie kiekvieno iš nuteistųjų tyčią daroma įvertinus visas įvykio aplinkybes ir atskirai išanalizavus kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus įvykio metu, o ne įvertinant tik vieno iš nuteistųjų poelgį.

Kolegija laiko, kad K. J. ir A. R. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. Byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtina jų tyčią dėl chuliganiškų paskatų nužudyti A. V., kuris neblaivus miegojo automobilyje ir nesugebėjo pasipriešinti. Tai, kad abu nuteistieji nukentėjusiajam smūgius sudavė į sėdmenis, dubens sritį, šonus, kuomet pataikė ir į pilvą, abejonių nekyla, nes buvo suduotas ne pavienis smūgis, o kaip nustatyta, viso apie 10 smūgių. Šiuo konkrečiu atveju tiek K. J., tiek A. R. veikė išvien, matė vienas kito veiksmus ir, pritardami vienas kitam, abu smurtavo į gyvybiškai svarbius, lengvai pažeidžiamus ir dėl jų sužalojimo galinčių sukelti sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat ir mirtį, žmogaus kūno organus. Smurtas buvo intensyvus, iš viso buvo suduota apie 10 smūgių, nuteistieji viešoje vietoje be jokios priežasties žalojo neblaivų A. V.. Nuteistieji nebandė vienas kito sulaikyti net ir tuomet, kai nukentėjusysis nubėgo į rapsų lauką, jį pasivijo, o po smurto panaudojimo pasišalino iš įvykio vietos, abejingai nakties metu palikdami sužalotą A. V..

Kolegijos nuomone padarytos veikos objektyvieji požymiai leidžia daryti išvadą apie K. J. tyčią nužudyti A. V., t. y. tai, kad jis suprato, jog kartu su A. R. keldami pavojų A. V. gyvybei, smurtauja prieš šį, numatė, kad gali padaryti jam sunkius sveikatos sutrikdymus, tarp jų ir tokius, kurie gali sukelti nukentėjusiojo mirtį ir nors nenorėjo tokių padarinių, buvo abejingas ir sąmoningai leido šiems atsirasti. Taigi, K. J. suvokė, kad bendrais su A. R. smurtinio pobūdžio veiksmais dalyvavo atimant gyvybę A. V. ir net pats pirmas pradėjo prieš jį smurtauti. Normalaus psichinio ir socialinio išsivystymo žmogus, suduodamas smūgius, juo labiau nevienkartinius, nesipriešinančiam asmeniui į gyvybiškai svarbią kūno vietą, suvokia, kad jo veiksmai pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tiek K. J., tiek A. R. elgėsi ciniškai ir rodė visišką visuomenės negerbimą ir moralės normų nepaisymą. Be to, liudytojų parodymais nustatyta, kad įvykio vietoje nuteistieji bandė numauti A. V. šortus ir tyčiojosi iš jo, suplėšė marškinėlius. Tas faktas, kad po nakties įvykio A. V. atėjo nuogas pas S. T. įrodo, jog vėliau šortai buvo numauti. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad tarp nuteistųjų veikos ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys ir nukentėjusiojo mirtis buvo dėsningas, o ne atsitiktinis kaltininkų veikos padarinys. Nuteistieji nukentėjusįjį sužalojo 2006 m. rugpjūčio 6 d., o jis mirė 2006 m. rugsėjo 4 d. ligoninėje, t. y. beveik po mėnesio, todėl ikiteisminio tyrimo metu buvo aiškintasi, ar tinkamai jam buvo suteikta medicininė pagalba Kretingos ir Klaipėdos ligoninėse. Tuo tikslu buvo paskirta ir atlikta neontologinė ekspertizė, kurios išvadoje konstatuojama, jog A. V. mirčiai esminės ir lemiamos reikšmės turėjo ne netinkamai jam suteikta medicininė pagalba Kretingos ir Klaipėdos ligoninėse, bet vėlyvas kreipimasis medicinos pagalbos, pilvo traumos nenurodymas, kas lėmė mirtinų komplikacijų išsivystymą (t. 3, b.l. 112-133).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nei pats ekspertizės aktas, nei A. G. teismo medicininį tyrimo biuro teismo medicinos specialisto išvada Nr. A-SI-65-70 (t. 3, b.l. 17-35) įtakos K. J. bei A. R. veiksmų juridiniam įvertinimui neturi.

Akivaizdu, kad A. V. nebuvo nustatyti kiti kūno sužalojimai – kraujosruvos, nubrozdinimai, kadangi teismo ekspertas tyrimą atliko 2006 m. rugsėjo 6 d., t. y. praėjus mėnesiui po įvykio (t. 1, b.l. 23-26), todėl kiti sužalojimai ir nebuvo konstatuoti. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog A. V. į gydymo įstaigą taip pat kreipėsi ne iš karto po sumušimo, o tik 2006 m. rugpjūčio 10 d. į Kretingos ligoninės priėmimo skyrių dėl dešinės kojos sumušimo ir buvo apžiūrėtas chirurgo, o 2006 m. rugpjūčio 13 d. paguldytas į tą pačią ligoninę ir operuota dešiniosios kojos šlaunis. Kadangi A. V. daugiau jokių nusiskundimų nepareiškė, todėl kitokio pobūdžio sužalojimai nebuvo nustatyti.

Šiais motyvais atmetamas apelianto skundo argumentas, jog ekspertai, atlikę išorinį nukentėjusiojo tyrimą, nenustatė išorinių sužalojimų. Kolegija pažymi, kad nukentėjusysis teismo medicinos eksperto pirmą kartą buvo apžiūrėtas tik 2006 m. rugpjūčio 18 d. Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyriuje. Akto tiriamojoje dalyje nurodyta, jog kontakto su ligoniu nebuvo, jis fiksuotas prie lovos, per nosies kaukę tiekiamas deguonis, monitoriuojamas, kateterizuojamas, todėl detalesnė ligonio apžiūra nebuvo galima (t. 1, b.l. 99). Išvadoje buvo konstatuoti pilvo ir dešinės šlaunies sužalojimai (t. 1, b.l. 99-100).

K. J. gynėjas bando įtikinti teismą, kad A. V. suspardė ne jo ginamasis, o 3-4 vyrai, kurie anot liudytojo S. T., pasivijo nukentėjusįjį rapsų lauke. Atsakant į šį skundo argumentą kolegija pažymi, kad teismas nuosprendyje aptarė tiek S. T., tiek kitų liudytojų parodymus ir padarė teisingą išvadą, jog sugretinus S. T. parodymus apie tai, ką jam po įvykio pasakojo A. V., ir liudytojų – nuteistųjų draugų A. J., M. M., M. N. parodymus, kad nukentėjusįjį į rapsų lauką nusivijo K. J. su A. R., kurie sugrįžo tik po 5-10 minučių, nustatyta, kad būtent nuteistieji rapsų lauke spardė A. V.. Duomenų apie tai, jog naktį rapsų lauke buvo 3-4 nepažįstami vyrai, kurie galėjo suspardyti A. V., byloje nėra.

Apie tai, kad A. V. negalėjo būti sumuštas 2006-07-29 buvo pasisakyta atsakant į A. R. gynėjo skundo argumentus, todėl tais pačiais motyvais paneigiamas skundo teiginys dėl neva 3006-07-29 įvykusio sumušimo.

Apeliantas, nesutikdamas su K. J. nuteisimu pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. ir prašydamas jo veiką perkvalifikuoti į LR BK 135 str. 1 d. tvirtina neva jo ginamasis smurtą prieš A. V. panaudojo tik po to, kai šis nutraukė jam grandinėlę ir šie veiksmai buvo spontaniškas atsakas į nukentėjusiojo veiksmus, nes K. J. staiga labai susijaudino dėl neteisėto paties nukentėjusiojo elgesio. Atsakydama į tokį skundo argumentą kolegija atkreipia apelianto dėmesį į paties K. J. tiek pirminius parodymus (t. 2, b.l. 106-109), tiek duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b.l. 111-113), kuomet jis vienodai aiškino, jog jis pirmas priėjo prie automobilio, atidarė dureles ir pareikalavo, kad A. V. liptų lauk. Vadinasi, K. J. pats pirmas be jokios priežasties prikibo prie automobilyje miegojusio A. V. ir kai jis buvo traukiamas iš automobilio, įsikibo į K. J. grandinėlę, buvusią ant kaklo. Nors kaip parodė K. J., grandinėlė buvo nutraukta ir numesta, tačiau negalima laikyti, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai buvo neteisėti – taip jis gynėsi nuo jį užpuolusio K. J.. Apelianto argumentas, kuriuo akcentuojamas veikimas labai susijaudinus dėl nukentėjusiojo veiksmų, šiuo konkrečiu atveju galėtų reikšti nebent prašymą veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą labai susijaudinus. Nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika gali būti kvalifikuojama pagal LR BK 130 str. tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje aprašytas sąlygas. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad tarp K. J. ir nukentėjusiojo netgi nekilo joks konfliktas ir joks išskirtinis nukentėjusiojo asmens neteisėtas poelgis, galėjęs sukelti K. J. staigų labai didelį susijaudinimą, nepasireiškė. Iš paties K. J. parodymų matyti, kad jam atidarius automobilio dureles ir pareikalavus A. V. išlipti, šis pasakė: ,,Dinkit iš čia“. Šis pasakymas tikrai nebuvo tokio pobūdžio, kad būtų galėjęs sukelti K. J. staigaus didelio susijaudinimo būseną, o ir po to sekę nukentėjusiojo veiksmai – įsikibimas į grandinėlę, nepažeidė nuteistojo garbės ar orumo bei neprivedė kaltininko prie fiziologinio afekto būsenos. Apklausti įvykio liudytojai taip pat nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą dėl susidariusios ypatingos situacijos, kuomet kaltininkas veikia staiga labai susijaudinęs ir tą būseną sukelia pats nukentėjusysis savo neteisėtais veiksmais ar itin įžeidžiančiu poelgiu. Tokiu būdu kaip nepasitvirtinęs atmetamas K. J. gynėjo prašymas nuteistojo veiksmus kvalifikuoti kaip atliktus didelio susijaudinimo būsenoje, todėl teisingu ir pagrįstu laikytinas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, jog K. J. su A. R., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrai, tyčia, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką ir rodydami aiškų visuomenės negerbimą, elgdamiesi ypatingai įžūliai, dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė A. V..

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis K. J. veikė netiesiogine tyčia, t. y. suduodamas smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti (LR BK 15 str. 3 d.). Kadangi jau aukščiau buvo aptarta, jog K. J. ir A. R. veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. nuteistieji, suprasdami pavojingą savo veiksmų pobūdį, jų akivaizdų pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, konkrečių padarinių nedetalizavo – juos tenkino tiek nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, tiek gyvybės atėmimas. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininkų padaryta veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, todėl prašymas perkvalifikuoti K. J. veiksmus į LR BK 135 str. 1 d. netenkinamas.

Priešingai, nei teigia apeliantas, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad K. J. padarė kvalifikuotą nužudymą ir jis pripažintas kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. pagrįstai. K. J. nusikalstamos veikos išties buvo ne pyktis dėl nutrauktos grandinėlės, o aiškus žmogaus ir visuomenės, elementarių moralės bei elgesio normų negerbimas, noras priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į kitus žmones. Vadinasi, K. J. tyčia pažeidė viešąją tvarką ir nusikaltimą padarė dėl chuliganiškų paskatų – prikibęs prie šalikelėje stovėjusiame automobilyje ant galinės sėdynės sėdėjusio A. V. pareikalavo išlipti iš automobilio, o kai šis išlipo, koja spyrė į sėdmenis. Vadovaujantis teismų praktika ir LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimu, laikoma, jog šis nusikaltimas padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šiuo konkrečiu atveju K. J. prikibo prie automobilyje miegojusio A. V. išties be jokios dingsties, o vėlesniais veiksmais atliko aukščiau išvardintus chuliganiškus veiksmus.

Kolegija nemato pagrindo tenkinti ir kitą apelianto prašymą – pripažinti K. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą LR BK 59 str. 1 d. 2 p.

Sutinkamai su LR BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato, jog kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir jo nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažįstama tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta LR BK 59 str. 1 d. 2 p.

K. J. viso proceso metu tvirtino, kad nukentėjusysis mirė ne nuo jo veiksmais padarytų sužalojimų, t. y. neigė priežastinį ryšį tarp jo suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties. K. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentais teigiama, kad A. V. mirtinus sužalojimus patyrė ne nuo jo veiksmų, o buvo sumuštas nepažįstamų 3-4 vyrų, kurie vijosi nukentėjusįjį rapsų lauke. Vadinasi, negalima teigti, kad nuteistasis K. J. buvo nuoširdus duodamas parodymus apie jo įvykdyto nužudymo aplinkybes.

Kadangi K. J. kaltu prisipažino tik iš dalies ir nepripažino dalies esminių nužudymo padarymo aplinkybių tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, neatlygino nukentėjusiajai nei turtinės, nei neturtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs LR BK 59 str. 1 d. 2 p. taikymui būtinų sąlygų, pagrįstai nepripažino K. J. atsakomybės lengvinančios aplinkybės.

Priešingai, nei teigiama skunde, K. J. parodymų turinys nepadėjo nustatyti byloje tiesą, o klaidino teismą ir nurodydamas vis naujas versijas bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės bei sumenkinti savo vaidmenį šio nusikaltimo padaryme.

Netenkinamas ir dar vienas K. J. gynėjo prašymas – pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jo gyvenimo draugė yra nėščia ir laukiasi kūdikio. Iš pridėtų prie K. J. gynėjo apeliacinio skundo dokumentų matyti, kad K. J. gyv. Tvenkinio g. 11, Kurmaičių k., Kretingos rajone ir jo šeimą sudaro sugyventinė T. I., kuri yra nėščia ir mokosi K. V. kolegijoje (t. 4, b.l. 14-16). Sutinkamai su LR BK 59 str. 2 d. teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas 59 str. 1 d. nenurodytas aplinkybes, tačiau šiuo konkrečiu atveju pripažinti K. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jo draugė yra nėščia ir laukiasi kūdikio nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, posėdžio metu K. J. gynėjas pateikė santuokos liudijimo nuorašą, iš kurio matyti, jog K. J. 2010-09-09 susituokė su T. I. ir jiems 2010-12-14 gimė sūnus. Šie duomenys, o taip pat K. J. teigiama charakteristika iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus yra reikšmingi, tačiau šiuo atveju nesudaro išskirtinio pagrindo, kuriuo remiantis tai būtų galima pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Aukštesnės instancijos teismo manymu apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. 2 d. nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (padarytas vienas labai sunkus nusikaltimas ir du nesunkūs), sukeltas pasekmes (nužudymu sukeltos negrįžtamos pasekmės, atėmusios didžiausią vertybę – žmogaus gyvybę), kaltės formą, dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino K. J. asmenybę charakterizuojančius duomenis (neteistas, dirbo, tačiau ne kartą baustas administracinėmis baudomis) ir skyrė realias laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis yra mažesnis už straipsnių sankcijose numatytus bausmių vidurkius (už chuliganizmą ir vagystę), o už nužudymą – laisvės atėmimą 14-kai metų, kurios dydis lygus sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Kolegijos manymu, teismo paskirta bausmė yra tinkama ir ne per griežta.

Nuteistojo K. J. gynėjas nesutinka su iš nuteistojo priteistais ieškiniais ir prašo juos panaikinti arba sumažinti, t. y. ginčijami tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, o taip pat gydymo išlaidų išsprendimo klausimai. Apeliantas tokią poziciją motyvuoja tuo, jog nukentėjusysis mirė ne dėl K. J. veiksmų. Kolegija neturi pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir panaikinti solidariai iš K. J. priteistą 3 350 Lt turtinę žalą, sumažinti solidariai priteistą 100 000 Lt neturtinę žalą bei 11 061,20 Lt už A. V. gydymą Valstybinei ligonių kasai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad turtinė žala nukentėjusiajai V. J. bei Valstybinei ligonių kasai priteista atsižvelgiant į pateiktus rašytinius dokumentus, t. y. nukentėjusioji V. J. dokumentais pagrindė turėtas laidotuvių išlaidas, o medicininė įstaiga, vadovaudamasi gydymo pagal bazinių kainų nustatymo metodiką, apskaičiavo išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo A. V. gydymu (t. 2, b.l. 26-34, t. 1, b.l. 40, 42, 45-46). Taigi, civiliniai ieškovai dokumentais pagrindė padarytos žalos dydį, o teismas, realiai įvertinęs patirtas išlaidas, tinkamai išsprendė turtinės žalos atlyginimo klausimą. Dėl neturtinės žalos, su kurios priteisimu apeliantas taip pat nesutinka ir prašo ją sumažinti, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, reikšmingas nustatant neturtinės žalos dydį, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai šių aplinkybių nevertins. Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nuteistųjų K. J. ir A. R. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jos vieninteliam sūnui. Neabejotina, jog dėl tokių nusikalstamų nuteistųjų veiksmų nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus ir emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose ne kartą pabrėžė, kad asmeniui, veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Tad teismas, atsižvelgęs į neturtinės žalos nustatymo kriterijus, taip pat įvertinęs itin žemas, teisės ir moralės požiūriu niekaip nepateisinamas nuteistųjų paskatas, tai, kad nukentėjusioji neteko vienintelio, kartu su ja gyvenusio sūnaus, priteisė iš K. J. ir A. R. šimtą tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti. Tokia suma atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus ir, įvertinus nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, jokiu būdu negali būti laikoma per didelė ir sumažinti ją nėra pagrindo.

Vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d. nuostatomis abu nuteistieji po lygiai privalo apmokėti nukentėjusiajai V. J. turėtas išlaidas, t. y. 1300 Lt advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistųjų A. R. ir K. J. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš A. R. ir K. J. po 650 Lt (šešis šimtus penkiasdešimt litų) iš kiekvieno nukentėjusiajai V. J. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.