- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-18
- Bylos Nr.
- eA-331-438/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04147-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Magnalis ir Ko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Magnalis ir Ko“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Magnalis ir Ko“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2015 m. vasario 18 d. raštu kreipėsi į atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI), prašydamas panaikinti 130 787,41 Eur mokestinę nepriemoką ir atkurti 27 199,68 Eur permoką.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti MGK 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. S-131 (7-131/2015); 2) panaikinti VMI 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. (20.16-06)-331-38276; 3) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui 27 119,68 Eur mokesčio skirtumą.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad, be pagrindinio reikalavimo, reiškė ir fakultatyvinį reikalavimą įvertinti atsakovo veiksmus, atliekant pareiškėjo 27 119,68 Eur mokesčio skirtumo įskaitymo teisėtumą, nes šie veiksmai lėmė formalų pareiškėjo mokesčio skirtumo apskaitos kortelėje panaikinimą. Tvirtino, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi vien formaliais pareiškėjo apskaitos kortelės duomenimis, bet nevertino pareiškėjo 2014 m. balandžio 20 d. prašymo materialinį reikalavimą lemiančio faktinių duomenų turinio.
Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su VMI sprendimu, kuriame tik konstatuoti anksčiau atlikti veiksmai, taigi – ginčija išvestinį dokumentą, kuris negali būti panaikintas tol, kol nenuginčyti pirminiai mokesčių administratoriaus veiksmai – atlikti įskaitymai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas neinicijavo mokestinių ginčų dėl atsakovo 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. birželio 1 d., 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. rugsėjo 1 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 1 d., 2013 m. gruodžio 1 d. atliktų permokos įskaitymų per Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 152 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą. Pareiškėjo argumentas, kad jis reiškė fakultatyvinį reikalavimą dėl šių įskaitymų, teismo atmestas, nes iš pareiškėjo MGK pateikto skundo teismas nustatė, kad jokie reikalavimai dėl atliktų įskaitymų nebuvo pateikti, taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nereiškė reikalavimo dėl šių įskaitymų nei MGK, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktuose skunduose, kaip tai nustatyta MAĮ 153 straipsnio 1 dalies 4 punkte, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Kadangi MGK pareiškėjas nereiškė reikalavimų dėl minėtų įskaitymų teisėtumo ir pagrįstumo, teismo įsitikinimu, MGK ginčijamame sprendime pagrįstai nevertino minėtų įskaitymų atitikties teisės aktų reikalavimams.
Iš MGK byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad po atliktų įskaitymų pareiškėjo apskaitos kortelėje ginčijamo VMI sprendimo priėmimo metu mokesčių permoka (skirtumas) nebuvo apskaitoma, – ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra, todėl, teismo vertinimu, atsakovas negalėjo grąžinti pareiškėjui neegzistuojančios permokos.
Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė negrąžinti (neįskaityti) pareiškėjui 27 119,68 Eur mokesčio permokos (skirtumo).
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, jog prašė įvertinti visų atsakovo veiksmų teisėtumą, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atsakovo veiksmus (įskaitymus) vertinti. Dėsto argumentus, susijusius su atsakovo atliktų įskaitymų neteisėtumu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti.
Nurodo tokias pat faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-38276 ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. S-131 (7-131/2015). Šiais sprendimais buvo atsisakyta pareiškėjui grąžinti 27 119,68 Eur mokesčio permoką.
Byloje nustatyta, kad atsakovas, vykdydamas Vokietijos kompetentingos institucijos 2013 m. gegužės 28 d. ir 2013 m. lapkričio 29 d. prašymus, pateiktus pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatas, 2103 m. birželio 3 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimus iš UAB „Magnolis ir Ko“ išieškoti 451648,97 Lt sumą, kuri laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. buvo išieškota iš UAB „Magnolis ir Ko“ turimos mokestinės permokos, pervedant ją Vokietijos kompetentingai institucijai.
Tai, kad UAB „Magnolis ir Ko“ turima mokestinė permoka buvo panaudota tokiu būdu pareiškėjas neginčija. Šiuo atveju jis iš esmės nesutinka su atsakovo veiksmų teisėtumu įskaitant UAB „Magnolis ir Ko“ turėtą mokestinę permoką, pastarojo mokestinei skolai padengti pagal Vokietijos kompetentingos institucijos prašymus. Pareiškėjo nuomone, tokio įskaitymo, vykdydamas mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus, atsakovas neturėjo teisės atlikti, todėl UAB „Magnolis ir Ko“ turėta mokestinė permoka neteisėtai buvo panaudota bei turi būti grąžinta pareiškėjui.
Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Jeigu Lietuvos Respublikos institucija mano, kad tokie pat arba panašūs reikalavimai Lietuvos Respublikoje nevykdomi, ji taiko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme mokesčių išieškojimui nustatytas procedūras.“
Iš šios teisės normos matyti, kad joje yra įvirtintas dvejopas elgesio modelis, kurį mokesčių administratorius gali taikyti, vykdydamas prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, o būtent: 1. atlikti jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti; 2. arba taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme mokesčių išieškojimui nustatytas procedūras.
Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 3 dalyje taip pat yra suteikta teisė mokesčių administratoriui taikyti mokestinės nepriemokos priverstinio išniekojimo būdus, numatytus šio straipsnio 1 dalyje, kai jis įstatymų arba tarptautinių sutarčių nustatytais atvejais atlieka išieškojimą kitos valstybės naudai.
Minėta, kad atsakovas 2103 m. birželio 3 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimus dėl išieškojimo procedūrų taikymo UAB „Magnolis ir Ko“ atžvilgiu.
Aptartas teisinis reglamentavimas lemia, kad atsakovas priimdamas sprendimus pradėti priverstinio išieškojimo iš UAB „Magnolis ir Ko“ veiksmus, vykdant Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą, veikė jam teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktą mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų). Šis nurodymas vykdomas šio Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka.
Minėta, kad Vokietijos kompetentingos institucijos prašymas išieškoti iš UAB „Magnolis ir Ko“ mokestinę nepriemoką buvo įvykdytas, UAB „Magnolis ir Ko“ turimos mokestinės permokos sumas pervedant šiai institucijai.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 84 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 ir 8 dalių nuostatas mokesčio mokėtojo sumokėtos atitinkamų mokesčių sumos bei nuo jų atsiradusios mokesčių permokų sumos yra įskaitomos ir laikomos atitinkamose valstybės biudžeto sąskaitose. Mokesčių administratoriui yra suteikta teisė disponuoti šiomis lėšomis, tais atvejais, kai atsiranda įstatyminės sąlygos šias permokų sumas grąžinti mokesčio mokėtojui, arba jas įskaityti kitoms mokesčio mokėtojo turimoms mokestinėms nepriemokoms padengti.
Šias Mokesčių administravimo įstatymo 84 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 ir 8 dalių nuostatas aiškinant sąveikoje su Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, darytina išvada, kad mokestinių nepriemokų priverstinio išieškojimo atvejais, mokesčių administratorius turi teisę disponuoti, mokesčio mokėtojo turimomis mokesčių permokomis, kurios randasi atitinkamose valstybės biudžeto sąskaitose ir duoti dėl jų patvarkymus, vidaus administravimo tvarka, dėl šių permokų įskaitymo mokesčio mokėtojo turimoms mokestinėms nepriemokoms padengti.
Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad atsakovas UAB „Magnolis ir Ko“ turimas mokesčio permokos sumas, pervesdamas iš valstybės biudžete esančios sąskaitos į Vokietijos kompetentingos institucijos sąskaitą, teisės aktų, reglamentuojančių priverstinio išieškojimo tvarką, reikalavimų nepažeidė.
Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.
Kita vertus, kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo 2103 m. birželio 3 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. priimti sprendimai priverstinai iš UAB „Magnolis ir Ko“ išieškoti 451648,97 Lt sumą Vokietijos kompetentingos institucijos naudai, yra savarankiški administraciniai aktai, kurie yra įsiteisėję bei nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, dėl ko negali būti ir kvestionuojami.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą, teisėtą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Magnalis ir Ko“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.