- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-09
- Bylos Nr.
- 1A-102-175-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Ramūnas Antanavičius, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- J. L.
- Nukentėjusysis
- D. L.
- Advokatai
- Elena Gylienė
Teisėjas Raimundas Krušinys Baudžiamoji byla Nr. 1A-102-175-2014;
Pranešėjas Algerdas Urbšys Teisminio proceso Nr. Nr. 1-36-1-00060-2013-3;
2014 m. sausio 9 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Aušrai Rimkevičiūtei, gynėjai advokatei Elenai Gylienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. ir nuteistas 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Taip pat iš nuteistojo J. L., nukentėjusiajai D. L. priteista 1000 Lt neturtinės žalos, valstybei 240 Lt už antrinės teisinės pagalbos nukentėjusiajam suteikimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. L. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., nes jis 2013 m. kovo 4 d., apie 8.30 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, dėl to, kad nukentėjusioji prieš mažametį sūnų E. L., gim. (duomenys neskelbtini), pavartojo fizinį smurtą, tyčia rankomis sugriebė savo žmonai D. L. už galvos ir ją prispaudė prie sienos. Po to, sugriebė už ant žmonos kaklo buvusio šaliko galų ir juos tempdamas veržė šaliko kilpą, spausdamas D. L. kaklą. Tokiais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai D. L. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Skunde nurodė, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, jis kaltu prisipažino tik iš dalies ir teigė, jog jis gynė savo mažametį sūnų nuo jo motinos smurto, tai yra jis tik tokiu būdu galėjo nutraukti smurtinius D. L. veiksmus sūnaus atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, neapklausė mažamečio sūnaus ir dėl to priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas neturėjo pagrindo jo ketinimą apsaugoti vaiką nuo didesnio smurto vertinti kaip asmenines paskatas naudoti smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Tokį jo elgesį teismas turėjo vertinti kaip būtinąją gintį. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai netiki jo aiškinimais, kad jis smurtą panaudojo prieš žmoną, gindamas savo vaiką nuo galimo nukentėjusios smūgio sudavimo žarstekliu. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje akcentuodamas bylos nagrinėjimo teisme metu tik jo paaiškinimus, kurie nebuvo užfiksuoti apklausų protokoluose ikiteisminio tyrimo metu, nežinia kodėl visiškai nekreipia dėmesio ir nevertina teismo posėdžio metu nukentėjusiosios paaiškinimų, kuriuose D. L. taip pat teigia, kad iš savo mažamečio sūnaus atėmė žarsteklį, nors šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo nurodžiusi ir ikiteisminio tyrimo protokoluose tai nėra užfiksuota. Tai, kad žarsteklis visgi buvo D. L. rankose, paneigiančių įrodymų byloje nėra, tai pripažįsta nukentėjusioji. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nepagrįstai tikėjo tik nukentėjusiosios žodžiais, kad ji tariamai nebuvo užsimojusi ir neketino suduoti vaikui, neįvertinęs aplinkybės, kad žarsteklis buvo nukentėjusiosios rankose, dėl ko ir grėsė realus pavojus nepilnamečiui vaikui, nes ir prieš tai jis patyrė motinos smurtą. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai netiki jo parodymais, jog nukentėjusioji vaikui sudavė apie 8 smūgius, t. y. tris kartus per užpakalį, vėliau dar tris kartus per rankas ir du kartus per sprandą, motyvuodamas tuo, kad po įvykio specialistas apžiūrėjo mažametį E. L. ir išoriškai jokių kūno sužalojimų vaikui nenustatė, tačiau po nukentėjusios suduotų smūgių vaikui, išoriškai sužalojimų galėjo ir nesimatyti. Kita vertus specialistas savo išvadoje konstatavo, jog E. L. po suduotų smūgių į sėdmenis, rankas ar sprandą, galėjo jausti fizinį skausmą, tačiau šio įrodymo teismas visiškai nevertino.
Apeliantas taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį ir dėl to, kad neišklausė ir nesuteikė galimybės būti išklausytam pagrindiniam ir vieninteliam nagrinėjame įvykio liudytojui–nepilnamečiui E. L.. Nors teismas šį prašymą ir tenkino, tačiau iš esmės jis nebuvo įvykdytas, nes į teismo posėdį neatvyko psichologas, o teismas nusprendė vaiko apskritai neapklausti ir byla išnagrinėti. Neišklausius pagrindinio ir vienintelio liudytojo, nebuvo galima padaryti byloje teisingas išvadas ir priimti teisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Iš surinktų byloje įrodymų akivaizdu, kad prieš nukentėjusią jis panaudojo fizinį smurtą, dėl kurio ji galėjo jausti fizinį skausmą, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.
Apelianto nuomone, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog jo veiksmus išprovokavo neteisėti nukentėjusiosios veiksmai, į tai, kad nukentėjusioji pas gydytoją psichiatrą lankėsi ir ankščiau, jai diagnozuota depresija dar prieš 2013-03-04 įvykius, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nukentėjusiosios ieškinį turėjo atmesti kaip visiškai nepagrįstą ir neįrodytą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. L. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. L. apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto J. L. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad J. L. savo kaltę pripažįsta iš dalies, t.y. neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų jo veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau tvirtina, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes gynė mažametį sūnų nuo jo atžvilgiu vartojamo smurto. Tačiau tokie nuteistojo skundo motyvai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš nuteistojo J. L. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis kaltu prisipažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi, teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies. Kolegija, pažymi, kad J. L. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs apie mažamečio sūnaus atžvilgiu vartotą smurtą, nes versija, jog nukentėjusioji D. L. sūnų užgavo dar ir atimdama žarsteklį atsirado tik teisiamojo posėdžio metu. Taip pat jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtinami nuteistojo J. L. parodymai, kad D. L. mažamečiui sūnui sudavė apie aštuonis smūgius ir dėl kurių sudavimo sūnus galėjo jausti skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu tikrinant šiuos nuteistojo parodymus buvo paskirta užduotis specialistams. Specialisto išvadoje E. L. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad nukentėjusioji D. L. būtų ketinusi sūnui suduoti metaliniu žarstekliu. D. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisminio nagrinėjimo metu davė iš esmės nuoseklius parodymus, kad dėl sūnaus užsiožiavimo, ji pastarajam delnu sudavė per užpakalį, tačiau sužaloti žarstekliu neketino.
Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1, 2 d.). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo J. L., nukentėjusiosios D. L. parodymus bei kitus bylos duomenis apie nuteistojo ir nukentėjusiosios konflikto pobūdį, kiekvieno iš jų veiksmus, daro išvadą, kad nukentėjusiosios D. L. veiksmai (delnu sudavimas sūnui per užpakalį) negali būti įvertinti kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis bei pavojingas kėsinimasis į mažamečio E. L. gyvybę ar sveikatą, sąlygoję būtinosios ginties situacijos atsiradimą, nes D. L. neatliko veiksmų, kėlusių realią grėsmę. Be to, nuteistasis J. L. smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo jau po to, kai ši buvo pliaukštelėjusi delnu sūnui per užpakalį.
Taip pat teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, nes neapklausė liudytoju mažamečio E. L., kuris matė įvykio aplinkybes. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad E. L. apklausti liudytoju buvo siekiama ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, tačiau liudytojas nesutiko kalbėti. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją surengtoje apklausoje E. L. išaiškinus teisę atsisakyti duoti parodymus, liudytojas atsisakė duoti parodymus (b. l. 42). Teisminio nagrinėjimo metu, teismas buvo priėmęs nutartį E. L. apklausti liudytoju, tačiau net ir pats nuteistasis nesugebėjo E. L. atsivesti į teismo posėdžių salę (b. l. 136). Todėl teismas įvertinęs liudytojo amžių, galimą neigiamą poveikį mažamečiui, nutarė neapklausti liudytoju E. L.. Kolegijos nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo imtasi visų įmanomų priemonių mažametį E. L. apklausti liudytoju, tačiau tai padaryti nepavyko.
Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiajai D. L. 1000 Lt neturtinės žalos. Pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji D. L. buvo pareiškusi 5000 litų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos. Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 1, 2 dalys). Jeigu civilinio ieškinio dalykas yra neturtinė žala, jos dydis turi būti taip pat įrodytas, todėl teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BPK 109, 113 str., Civilinio kodekso 6.250 str. nuostatomis, atsižvelgdamas ir į teismų praktiką tyčinio fizinio skausmo sukėlimo atvejais, priteisė iš J. L. atlyginti 1000 Lt padarytą neturtinę žalą. Neturtinės žalos dydis nustatytas įvertinus visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tarp jų – ir nukentėjusiosios D. L. elgesį mažamečio sūnaus atžvilgiu bei ankstesnę jos sveikatos būklę.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.