Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-02 · Administracinė byla Nr. eI-20-621/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Data
2017-10-02
Bylos Nr.
eI-20-621/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arvydas Martinavičius, Laisvutė Kartanaitė, Žanas Kubeckas
Atsakovas
Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
2017 m. spalio 2 d.Šiauliai(S)

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Žano Kubecko (posėdžio pirmininkas ir pranešėjas) ir Arvydo Martinavičiaus,

sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,

dalyvaujant pareiškėjo bankrutuojančios kooperatinės bendrovės „Silpra“ atstovui advokatui D. B.,

nedalyvaujant atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutuojančios kooperatinės bendrovės „Silpra“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Bankrutuojanti kooperatinė bendrovė „Silpra“ (toliau – ir BKB „Silpra“, pareiškėjas), atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Avere“ ir advokato D. B., per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. SKP-242 „Dėl sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos BKB „Silpra“ susigrąžinimo pagal Lietuvos kaimo plėtros programos 2007–2013 metų pirmosios krypties „Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas“ programinės priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ veiklos sritį „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) išspręsti ginčą kitu būdu, t. y.: nutraukti šalių 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytą Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ paramos sutartį, taikomą 2011 metų paraiškoms (toliau – ir paramos sutartis), ir taikyti pareiškėjui ne daugiau kaip pusės suteiktos paramos dydžio – 699 999,93 Eur susigrąžinimo sankciją.

Pareiškėjo atstovas advokatas D. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog atsisako antrojo skundo reikalavimo – išspręsti ginčą kitu būdu, t. y.: nutraukti šalių 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytą Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ paramos sutartį, taikomą 2011 metų paraiškoms (toliau – ir paramos sutartis), ir taikyti pareiškėjui ne daugiau kaip pusės suteiktos paramos dydžio – 699 999,93 Eur susigrąžinimo sankciją. O likusią skundo dalį (dėl pirmojo reikalavimo) palaiko.

Skunde pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau ir – Administravimo taisyklės), numato tik vieną atvejį, kada paramos gavėjui gali būti taikomas visos paramos sumos susigrąžinimas, t. y., kai paramos gavėjas nepasiekia prioritetinio kriterijaus rezultato, kurį įsipareigojo pasiekti ir dėl šio įsipareigojimo buvo skirta parama (Administravimo taisyklių 197.3.12 punktas). Visais kitais Administravimo taisyklėse nurodytais paramos sumos susigrąžinimo sankcijos taikymo atvejais nėra numatyta, kad paramos gavėjui gali būti taikoma visos paramos sumos susigrąžinimo sankcija. Prioritetinio kriterijaus rezultatu, kurį įsipareigojo pasiekti pareiškėjas ir dėl kurio įsipareigojimo pareiškėjui buvo skirta parama, pareiškėjo įsitikinimu, pagal sutartį laikytinas sutarties 1.1. punkte numatytas pareiškėjo įsipareigojimas įgyvendinti projektą „Žemės ūkio kooperatyvo „Silpra“ žlaugtų perdirbimo cecho įkūrimas“ Nr. lPP-KL-ll-l-005724-PR001 (toliau – ir Projektas). Pagal sutarties sąlygas (5.1 p.) pareiškėjo Projektas turėjo būti baigtas vykdyti 2012 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėjas pasiekė ir 2012 m. rugpjūčio 1 d. įvykdė Projekto prioritetinį rezultatą – įkūrė žemės ūkio kooperatyvo „Silpra“ žlaugtų perdirbimo cechą. Atsakovas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, įgyvendindamas Projektą, padarė šiuos pažeidimus: nustojo vykdyti Projektą (2015 m. sausio 12 d. įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo nutartis c/b Nr. B2-845-459 dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo); nuo 2015 m. vasario 18 d. įmonės darbuotojai nedalyvauja įmonės veikloje; pagal išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą pareiškėjas veiklą vykdė iki 2014 m. kovo 29 d. Tokiu būdu atsakovas laiko pareiškėją pažeidusį sutarties 26.3 papunktį – vykdydamas Projektą, pažeidė EB arba Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su Projekto įgyvendinimu, kadangi neįvykdė įsipareigojimo siekdamas numatytų Projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių, įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje, verslo plane. Pažymėjo, kad tokiam pareiškėjo pažeidimo kvalifikavimui atsakovas sprendime nepateikia jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas nėra įgyvendinęs ir pasiekęs Projekto prioritetinio kriterijaus rezultato – įkūręs žlaugtų perdirbimo cecho. Priešingai, sprendime pateikti faktiniai duomenys: PVM sąskaitų registro duomenys iki 2014 m. kovo 29 d., darbuotojų dalyvavimas įmonės veikloje iki 2015 m. vasario 18 d. – patvirtina, kad žlaugtų perdirbimo cechas buvo įsteigtas pagal Sutartį ir vykdė savo veiklą. Atsakovas sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėjas yra padaręs sutarties 26.5 papunkčio pažeidimą, kai nustojo vykdyti Projektą, nukrypo nuo patvirtinto Projekto biudžeto, negali pasiekti paraiškoje numatytų uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Agentūros. Atsakovas konstatuodamas nurodytą sutarties pažeidimą, sprendime apsiribojo iš esmės deklaratyviu teiginiu, nepagrįsdamas jo jokias įrodymais. Pažymėjo, kad nurodytas sutarties pažeidimas yra siejamas tik su pareiškėjo informavimo pareigos nevykdymu. Pareiškėjas yra informavęs ir pateikęs visą informaciją atsakovui, kad pareiškėjui yra iškelta bankroto byla. Tokio pobūdžio atsakovo informavimas savaime pagrindžia, kad pareiškėjas informavo atsakovą apie aplinkybes, numatytas sutarties 26.5 papunktyje. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas atsakovo sprendimas nėra grindžiamas jokiais įrodymais, kurie galėtų būti laikomi pagrindžiančiais, jog pareiškėjas netinkamai informavo atsakovą, todėl negali būti laikomas pagrįstu. Pareiškėjo įsitikinimu, visa paramos sumos susigrąžinimo sankcija už sutarties pažeidimą gali būti taikoma pareiškėjui lik tuo atveju, kai nustatomas Administravimo taisyklių 197.3.12. papunkčio pažeidimas. Visais kitais atvejais, atsakovo sprendimai dėl paramos grąžinimo dydžio sankcijų turi būti priimami atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes turėjusias įtakos pažeidimo padarymui (Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktas), ir taikomos konkrečios paramos dalies susigrąžinimo sankcijos dydis turi būti grindžiamas ir priklausyti būtent nuo šių nurodytų aplinkybių. Nei viena iš nurodytų aplinkybių nebuvo pagrįsta atsakovo sprendime, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjo nuomone, pareiškėjo pažeidimo sunkumą lėmusi aplinkybė – įmonės nemokumas ir bankroto bylos iškėlimas, turėtų būti vertinama kaip aplinkybė, susijusi tik su tam tikro verslo rizika, kuri nesusijusi su pažeidimą lėmusiais pareiškėjo veiksmais, todėl pareiškėjo pažeidimas negali būti laikomas sunkiu, o pagal savo pobūdį akivaizdu, kad toks pažeidimas nulemtas šalutinių veiksnių rinkoje. Todėl pareiškėjui turėtų būti taikoma tik dalies suteiktos paramos susigrąžinimo sankcija. Pareiškėjo sankcijos dydis turėtų būti nustatomos, atsižvelgiant į minėtą pažeidimo sunkumą, pobūdį bei bendrą nustatytą projekto vykdymo kontrolės trukmės laiką (5 metai) ir suteiktos paramos dydį. Pagal sutartį Projektas įgyvendintas 2012 m. rugpjūčio 1 d. pagal atsakovo sprendime nurodytą 2015 m. vasario 19 d. patikros vietoje ataskaitą Nr. V-VL-0721236, nustatyta, kad įmonės darbuotojai veikloje nedalyvauja nuo 2015 m. vasario 18 d. Reikštų, kad įgyvendintas projektas buvo vykdomas kiek daugiau kaip 2 metus ir 6 mėnesius ir tai sudaro kiek daugiau kaip pusę programos projekto kontrolės laikotarpio (5 m.), todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.3.2. papunkčiu ir sutarties 20.1. punktu pareiškėjui turi būti taikoma ne daugiau kaip pusės suteikto paramos dydžio 699 999,93 Eur susigrąžinimo sankcija.

Atsiliepimas

Atsakovas Agentūra 2017 m. rugsėjo 11 d. pateikė teismui raštą Nr. BR6-9350-(7.8.) „Dėl nedalyvavimo teismo posėdyje“, kuriame nurodė, jog palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašo sprendimą šioje administracinėje byloje priimti savo nuožiūra ir bylą nagrinėti Agentūros atstovams nedalyvaujant.

Agentūra atsiliepime nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog kaip nurodyta skundžiamame sprendime, pažeidimas gali būti nustatomas tada, kai pareiškėjas nustojo vykdyti projektą, pažeisdamas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas nukrypo nuo patvirtinto projekto biudžeto, negali pasiekti nustatytų projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Agentūros (Administravimo taisyklių 253.4 p.), pažeidžia kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas (Administravimo taisyklių 253.13 p.). Nagrinėjamu atveju patikros vietoje metu nustatyta, kad pareiškėjas veiklos nevykdė nuo 2014 m. kovo 29 d. Ši aplinkybė, inter alia, atsispindi patikros metu pateiktoje įmonės dokumentacijoje (pareiškėjo išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registre) bei nulemta objektyvios priežasties – bankroto bylos iškėlimo. Kaip nurodyta Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 7 straipsnio 2 dalyje, 3 dalyje, 5 dalyje, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tik, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Nustatytos aplinkybės neabejotinai leidžia teigti, kad pareiškėjas nustojo vykdyti projektą. 2015 m. vasario 2 d. Agentūroje buvo gautas pareiškėjo bankroto administratoriaus 2015 m. sausio 28 d. raštas (toliau – ir raštas), kuriuo Agentūra informuota apie pareiškėjui iškeltą bankroto bylą. Pažymėjo, kad raštas Agentūrai pateiktas post factum, t. y. pareiškėjas jau kurį laiką nebevykdė projekto. Bankroto byla, remiantis ĮBĮ 4 straipsniu, iškeliama nustačius įmonės nemokumą. Nemokumas – tai būsena, kuri paprastai neatsiranda staiga, o susiformuoja per tam tikrą laiką kaip atitinkamo įmonės ekonominio elgesio pasekmė. Pareiškėjas, matydamas, kad jo vykdoma veikla yra nuostolinga, kad paraiškoje numatyti rodikliai nebus pasiekti, remdamasis Paramos sutarties 17.3 punktu, 17.14 puntu, privalėjo raštu informuoti Agentūrą. Skirtingai, nei skunde teigia pareiškėjas, Agentūros nustatytas pažeidimas siejamas ne tik su informavimo pareigos pažeidimu. Remiantis Administravimo taisyklių 253.4 punktu, 253.13 punktu, Paramos sutarties 17.3 punktu, 26 punktu, pareiškėjo atliktas pažeidimas siejamas su projekto veiklos nevykdymu ir Agentūros neinformavimu. Skirdama sankciją, Agentūra vadovavosi Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktu ir, priimdama sprendimą, įvertino padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui. Atsižvelgiant į tai, kad projektas nėra vykdomas ir turtas, iš dalies įsigytas už paramos lėšas, nėra naudojamas projekto veikloje, netarnauja užsibrėžtam tikslui ir Kaimo plėtros programos tikslams, sprendimas susigrąžinti išmokėtą paramą, Agentūros nuomone, yra visiškai teisingas. Pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, jog bankroto procedūra nėra susijusi su pareiškėjo veiksmais ir yra nulemta šalutinių veiksnių rinkoje, yra nepagrįsti. Pareiškėjo įmonė yra susijusi su rinkos sąlygomis, tačiau pareiškėjo ūkinis komercinis elgesys tokiomis rinkos sąlygomis priklauso nuo jos valdymo organo sprendimo. Būtent pareiškėjas, būdamas verslo subjektas, prisiėmė su ūkine komercine veikla susijusią riziką, todėl teigti, kad bankroto procedūra yra nuo pareiškėjo nepriklausanti aplinkybė, nėra pagrindo. Pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nenurodė jokių kitų aplinkybių, galinčių pateisinti nustatytą pažeidimą, ar aplinkybių, į kurias Agentūra nebuvo atsižvelgusi priimdama sprendimą. Mano, jog Agentūros sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti naikinamas. Sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktuose įtvirtinta aiškia procedūra, tinkamai kvalifikavus pareiškėjo atliktą pažeidimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Agentūra nustatė, jog pareiškėjas nustojo vykdyti projektą ir, neįvykdęs paraiškoje (verslo plane) numatytų įsipareigojimų, pažeidė Paramos sutarties 7.1, 7.3 ir 7.10 punktus. Paaiškina, kad ministerija pritarė Agentūros siūlymui dėl sankcijos susigrąžinti paramą po to, kai įvertino padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį ir aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundo dalis dėl antrojo reikalavimo nutrauktina.

2017 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas D. B. nurodė, jog atsisako skundo antrojo reikalavimo, t. y. nutraukti šalių 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytą Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ paramos sutartį, taikomą 2011 metų paraiškoms (toliau – ir paramos sutartis) ir taikyti pareiškėjui ne daugiau kaip pusės suteiktos paramos dydžio – 699 999,93 Eur susigrąžinimo sankciją. Mano, kad šis reikalavimas yra ne šio teismo kompetencija.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo, pareiškimo) yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 50 straipsnyje, pagal kurį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Jeigu pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo), bylos nutraukimo klausimas gali būti sprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 2 dalį teismas nepriima šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atsisakymas nuo antrojo skundo reikalavimo atitinka ABTĮ reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, administracinės bylos dalis dėl reikalavimo nutraukti šalių 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytą Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ paramos sutartį, taikomą 2011 metų paraiškoms, ir taikyti pareiškėjui ne daugiau kaip pusės suteiktos paramos dydžio – 699 999,93 Eur susigrąžinimo sankciją, nutrauktina pareiškėjui atsisakius dalies skundo (prašymo, pareiškimo).

Pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti Agentūros 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. SKP-242 „Dėl sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos BKB „Silpra“ susigrąžinimo pagal Lietuvos kaimo plėtros programos 2007–2013 metų pirmosios krypties „Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas“ programinės priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ veiklos sritį „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ (toliau – ginčijamas sprendimas) tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros ginčijamo sprendimo susigrąžinti iš pareiškėjo visą jam išmokėtą paramos lėšų sumą (t. y. 1 399 999,87 Eur). Minėtas sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2011 metų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 3D-242, (toliau ir – Įgyvendinimo taisyklės) 72 punktu, 76.1 ir 76.2 papunkčiais, Paramos sutarties 20.1 papunkčiu. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas informuojamas, kad paramos gavėjui taiko išmokėtos 1399999,87 Eur paramos sutarties susigrąžinimą, taip pat pranešė, kad yra nutraukiama Paramos sutartis.

Paramos sutarties 20.1 papunktyje numatyta, kad Agentūra turi teisę inicijuoti Paramos sutarties nutraukimą ir (arba) paramos ar jos dalies grąžinimą, paaiškėjus aplinkybėms, išvardytoms Paramos sutarties 26.1–26.21 punktuose. Paramos sutarties 26.1–26.21 punktuose nustatyti atvejai, kuriems esant Agentūra gali nustatyti Paramos sutarties pažeidimą. Vis dėlto šis sąrašas nėra baigtinis, nes Paramos sutarties 26.21 punkte numatyta, kad Paramos sutarties pažeidimą Agentūra gali nustatyti, kai paramos gavėjas pažeidžia ir kitas Paramos sutarties sąlygas. Baigtinio sąrašo atvejų, kuriems esant Agentūra turi teisę nustatyti pažeidimą, nenumato taip pat ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 253 punktas.

Įgyvendinimo taisyklių 72 punktas numato, kad paramos gavėjui nesilaikant ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas. O Įgyvendinimo taisyklių 76.1 ir 76.2 papunkčiai numato, kad paramos susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas vykdydamas projektą, pažeidė EB ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu; nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti paramos sutartyje nustatytų projekto uždavinių, tikslų.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. balandžio 29 d. pareiškėjas (tuo metu ­– žemės ūkio kooperatyvas „Silpra“) pagal Įgyvendinimo taisykles pateikė Agentūrai paraišką paramai projekto įgyvendinimui gauti. 2011 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas ir Agentūra pasirašė paramos sutartį, kurios sudėtinėmis dalimis yra paraiška, verslo planas ir kiti su Projekto įgyvendinimu susiję dokumentai (Paramos sutarties 50 punktas).

Pareiškėjas paramos sutartimi įsipareigojo įvykdyti Projektą iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., o Agentūra įsipareigojo pareiškėjui kompensuoti iki 40 procentų visų tinkamų kompensuoti Projekto išlaidų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Agentūra 2012 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjui išmokėjo 60978,92 Eur dydžio paramos sumą ir 2012 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjui išmokėjo 1 339 020,95 Eur dydžio paramos sumą. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Agentūra nusprendė susigrąžinti iš pareiškėjo visą paramos sumą (1 399 999,87 Eur).

Paramos sutarties 26 ir 26.5 punktai numato, kad Agentūra gali nustatyti pažeidimą (atitinkamai – inicijuoti paramos grąžinimą), be kita ko, tada, kai paramos gavėjas negali pasiekti paraiškoje nustatytų Projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Agentūros. Iš esmės taip yra nustatyta ir Administravimo taisyklių 253.4 punkte bei Įgyvendinimo taisyklių 76.2 punkte.

Paraiškos V dalyje numatyta, kad Projekto tikslas – įkurti žlaugtų perdirbimo cechą, kuriame bus perdirbamos etanolio gamybos atliekos, susidarančios perdirbant grūdines kultūras. Byloje nėra ginčo dėl to, kad gavus investicijas buvo įkurtas žlaugtų perdirbimo cechas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas pasiekė Projekto tikslą, nustatytą paraiškoje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. sausio 28 d. raštu Nr. SIL-10 bankroto administratorius UAB „Avere“ informavo Agentūrą, kad 2015 m. sausio 12 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį, kuria iškėlė kooperatinei bendrovei „Silpra“ (toliau – ir KB „Silpra“) bankroto bylą. 2015 m. sausio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2015 m. sausio 23 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad Agentūra 2015 m. vasario 19 d. atlikusi patikrą įgyvendinto projekto vietoje (patikros projekto ataskaitos Nr. V-VL-0721236) nustatė, kad kooperatinė bendrovė veiklos nebevykdo, iškelta bankroto byla, įmonės darbuotojai ūkio veikloje nebedalyvauja nuo 2015 m. vasario 18 d. KB „Silpra“ veiklą vykdė iki 2014 m. kovo 29 d. Pagal pateiktų PVM sąskaitų faktūrų registrą bei pardavimų statistiką laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. KB „Silpra“ gavo pajamų 1295947,99 Lt. Pastebėtina, jog Paramos sutartis buvo sudaryta 2011 m. gruodžio 22 d., o bankroto byla įmonei iškelta 2015 m. sausio 12 d., todėl spręstina, jog pareiškėjas iki to laikotarpio veiklą vykdė. Taigi darytina išvada, kad tam tikra apimtimi projektas buvo įvykdytas ir tam tikri rezultatai buvo pasiekti, tačiau šios aplinkybės, priimant sprendimą, vertinamos nebuvo. Be to, paraiškos X skyriuje nustatyti 2011–2015 metų laikotarpiu nuolat didėjantys Projekto priežiūros rodikliai, t. y. pardavimų pajamos, grynasis pelnas ir naujų produktų gamybos pardavimų pajamos. Nuo 2015 m. sausio 12 d. pareiškėjui apskritai nebevykdant jokios ūkinės veiklos, akivaizdu, kad minėti Projekto priežiūros rodikliai 2015 m. liko nepasiekti. Vis dėlto, pagal paramos sutarties 26 ir 26.5 punktus, tam, kad Agentūra galėtų konstatuoti Paramos sutarties pažeidimą tuo pagrindu, kad paramos gavėjas negali pasiekti paraiškoje nustatytų Projekto tikslų, būtina ir kita sąlyga, t. y., kad paramos gavėjas apie tai neinformuoja Agentūros.

Ginčijamame sprendime nėra konstatuota, kad pareiškėjas paraiškoje nustatytų Projekto tikslų nepasiekė laikotarpiu nuo Paramos sutarties pasirašymo (įsigaliojimo) iki 2015 m. sausio 12 d. Priešingai, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nustojo vykdyti Projektą, 2015 m. sausio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (civilinės bylos Nr. B2-845-459/2015) Paramos gavėjui iškelta bankroto byla. Agentūra, 2015 m. vasario 19 d. atlikusi patikrą įgyvendinto Projekto vietoje, nustatė, kad paramos gavėjas veiklos nevykdo, įmonės darbuotojai ūkio veikloje nedalyvauja nuo 2015 m. vasario 18 d., pagal patikrai pateiktą išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą paramos gavėjas veiklą vykdė iki 2014 m. kovo 29 d.

Kaip jau minėta, apie bankroto bylos iškėlimą Agentūra buvo informuota 2015 m. sausio 28 d. raštu Nr. SIL-10. Šiuo informavimu (2015 m. sausio 28 d. raštu) Agentūrai iš esmės buvo pranešta apie tai, kad pareiškėjas ateityje nebegalės vykdyti projekto.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo visuma sąlygų, būtinų Paramos sutarties pažeidimo konstatavimui, remiantis Paramos sutarties 26.5 punktu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pagal Paramos sutarties 26.8 punktą, pareiškėjo bankrotas galėtų būti besąlyginė priežastis Paramos sutarties pažeidimo konstatavimui tik, jeigu jis būtų įvykęs Projekto įgyvendinimo (vykdymo) metu (t. y. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.).

Nepaisant to, Agentūra, vadovaudamasi paramos sutarties 20.1 papunkčiu, turi teisę susigrąžinti paramą (ar jos dalį) pagal paramos sutarties 26.21 punktą, paaiškėjus bet kokiam kitam Paramos sutarties pažeidimui.

Ginčijamame sprendime Agentūra konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 17.1 punktą, numatantį, kad paramos gavėjas privalo įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje ir verslo plane. Projekto įgyvendinimo pabaigos data pagal Paramos sutartį, kaip minėta, buvo 2012 m. rugpjūčio 1 d. Ginčijamame sprendime Agentūra nenurodo objektyvių duomenų (faktų), patvirtinančių, kad Projektas iki minėtos datos nebuvo įgyvendintas taip, kaip jis buvo aprašytas paraiškoje ir verslo plane. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis tokios aplinkybės taip pat nenustatytos, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas tiek, kiek jame konstatuotas Paramos sutarties 17.1 punkto pažeidimas.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė nesutinkantis, kad bet kokio paramos sutarties pažeidimo kvalifikavimo atveju gali būti taikoma visos paramos susigrąžinimo sankcija.

Įgyvendinimo taisyklių 72 punkte nustatyta, kad paramos gavėjui nesilaikant ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys – paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Agentūra, nustačiusi paramos sutarties bet kurios sąlygos pažeidimą, neturi teisės paramos gavėjui netaikyti sankcijos, nes, kaip minėta, pagal Įgyvendinimo taisyklių 72 punktą sankcijos yra privalomos. Pagal paramos sutarties 48 punktą, pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo atsakomybės tik jeigu būtų įrodęs, kad paramos sutarties sąlygos (t. y. pareiškėjo pareiga, įtvirtinta paramos sutarties 17.10 punkte) buvo pažeistos dėl atsiradusių nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Force majeure aplinkybių egzistavimo pareiškėjas nei Agentūrai, nei teismui neįrodinėjo.

Įgyvendinimo taisyklių 74–76 punktai nustato, kuri iš trijų privalomų sankcijos rūšių turi būti taikoma konkrečiu atveju. Agentūra, kaip minėta, pareiškėjui pritaikė paramos susigrąžinimo sankciją pagal Įgyvendinimo taisyklių 76.1 ir 76.2 papunkčius, numatančius, kad paramos susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas vykdydamas projektą, pažeidė EB ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu; nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti paramos sutartyje nustatytų projekto uždavinių, tikslų.

Pareiškėjas nesutinka, kad būtų taikomas visos, o ne dalies paramos susigrąžinimas. Pareiškėjas nurodė, kad pagal sutartį Projektas įgyvendintas 2012 m. rugpjūčio 1 d. Pagal atsakovo sprendime nurodytą 2015 m. vasario 19 d. patikros vietoje ataskaitą Nr. V-VL-0721236, nustatyta, kad įmonės darbuotojai veikloje nedalyvauja nuo 2015 m. vasario 18 d. Reikštų, kad įgyvendintas Projektas buvo vykdomas kiek daugiau kaip 2 metus ir 6 mėnesius ir tai sudaro kiek daugiau kaip pusę Programos projekto kontrolės laikotarpio (5 m.), todėl mano, kad vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.3.2. papunkčiu ir Sutarties 20.1. punktu, pareiškėjui turi būti taikoma ne daugiau kaip pusės suteikto paramos dydžio 699 999,93 Eur susigrąžinimo sankcija.

Paramos sutarties 20.1 punkte, be kita ko, numatyta, kad Agentūra turi teisę inicijuoti paramos sutarties nutraukimą ir paramos ar jos dalies grąžinimą. Taigi, Agentūra turi teisę ir pareigą spręsti dėl to, ar pareiškėjui turi būti taikoma visos, ar dalies paramos susigrąžinimo sankcija. Išimtis iš šios taisyklės yra numatyta Administravimo taisyklių 197.3.12 punkte, t. y. visa paramos suma susigrąžinama, kai paramos gavėjas nepasiekia prioritetinio kriterijaus rezultato, kurį įsipareigojo pasiekti, ir dėl šio įsipareigojimo buvo skirta parama. Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju egzistavo minėta išimtis. Be to, iš ginčijamo sprendimo turinio taip pat matyti, kad šiuo Administravimo taisyklių punktu nebuvo vadovaujamasi, priimant ginčijamą sprendimą ir pritaikant pareiškėjui sankciją – visos paramos susigrąžinimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą, privalėjo vadovautis Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punktu, numatančiu, kad sprendimas dėl sankcijų priimamas atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad sprendimas buvo priimtas neatsižvelgus į šias aplinkybes, t. y. ginčijamame sprendime nepateikus pažeidimo sunkumo, pobūdžio ir aplinkybių, turėjusių įtakos pažeidimo padarymui, vertinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Agentūra ginčijamą sprendimą priėmė, pažeisdama Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punkte įtvirtintą reikalavimą, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pabrėžtina, kad Agentūros sprendime sankcijos rūšies parinkimas apskritai neaptartas, t. y. nenurodyta, kodėl skirtas būtent visos paramos susigrąžinimas, o ne pvz., paramos dalies susigrąžinimas. Pažymėtina, jog sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo taisyklių 72, 76 punktų nuostatas, negalima daryti išvados, jog tais atvejais, kai neįgyvendinama dalis projekto, turėtų būti skiriamas būtent visos paramos susigrąžinimas. Griežčiausios sankcijos rūšies pritaikymas, visų pirma, reikalauja aiškaus pagrindimo, tokio sprendimo motyvavimo. Tik tokiu būdu asmuo, kuriam skiriama griežčiausia poveikio priemonė, gali tinkamai suvokti tokio sprendimo motyvus ir, tuo pačiu ginti savo galimai pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-738-556/2017).

Be to, pažymėtina, kad Agentūra, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.), jie reiškia, kad Agentūros priimamas sprendimas dėl sankcijų pritaikymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikytos poveikio priemonės – motyvuotos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1824/2014).

Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiems administraciniams teisės aktams. Ginčijamame sprendime iš esmės išvardijamos tik pažeistų teisės aktų ir paramos sutarties nuostatos, konkrečiai nenurodant faktinių aplinkybių, būtinų pažeidimų konstatavimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-738-556/2017).

Dėl paminėtų priežasčių spręstina, jog ginčijamas atsakovo sprendimas šiuo aspektu nemotyvuotas, tai sudaro pakankamą pagrindą pripažinti skundžiamą aktą nepagrįstu, neteisėtu ir jį panaikinti.

Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos tokio prašymo teismui nepateikė, todėl minėtas pareiškėjo reikalavimas paliekamas nenagrinėtu. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas minėtą prašymą turės teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 103 straipsnio 4 punktu, 88 straipsnio 2 punktu

nusprendžia:

Nutraukti administracinę bylą dėl reikalavimo nutraukti šalių 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytą Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ paramos sutartį, taikomą 2011 metų paraiškoms ir taikyti pareiškėjui ne daugiau kaip pusės suteiktos paramos dydžio – 699 999,93 Eur susigrąžinimo sankciją.

Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Rizikų vertinimo ir valdymo departamento 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. SKP-242 „Dėl sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos BKB „Silpra“ susigrąžinimo pagal Lietuvos kaimo plėtros programos 2007–2013 metų pirmosios krypties „Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas“ programinės priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ veiklos sritį „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“.

Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai Laisvutė KartanaitėŽanas KubeckasArvydas Martinavičius