- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-08
- Bylos Nr.
- e2A-1255-779/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Staknienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Klinika Pulsas“, P. K., R. P.
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Klinika Pulsas“, P. K., R. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ 685,26 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2017-11-14 Plungės rajono sav., kelyje Mažeikiai – Plungė – Tauragė 35,2 km., įvyko eismo įvykis, kurio metu, R. P. vairuojamas automobilis, trenkėsi į ta pačia kryptimi traktoriaus T25A, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tempiamą savadarbę priekabą. Eismo įvykio metu traktorių vairavo P. K.. Ant traktoriaus priekabos nebuvo įrengta šviesos prietaisų sistema, nepritvirtintas avarinio sustojimo ženklas. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato (toliau – Klaipėdos AVPK) 2017-11-15 pažymoje Nr. 78R-33595972-17 nurodyta, kad P. K. pripažintas minėto eismo įvykio kaltininku. Klaipėdos AVPK 2017-12-18 nutarimu (tyrimo medžiagos Nr. M-1-02-01874-17) atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą P. K. atžvilgiu, motyvuojant tuo, jog R. P. po eismo įvykio nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. P. K., kaip transporto priemonės valdytojo, civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“.
2. Atsižvelgiant į tai, jog minėtas eismo įvykis R. P. įvyko pastarajai vykstant iš darbo, Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos (toliau – VSDFV) Šilalės skyriaus 2018-01-25 sprendimu Nr. (9.6) VPA_SP5-144 minėtas nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo pripažintas draudžiamuoju įvykiu. Eismo įvykio metu R. P. buvo sužalota ir dėl patirtų sužalojimų laikotarpiu nuo 2017-11-15 iki 2017-12-08 buvo laikinai nedarbinga. Už nurodytą laikino nedarbingumo laikotarpį R. P. paskirta 685,26 Eur ligos išmoka. Kadangi ligos išmoka R. P. išmokėta dėl trečiojo asmens (P. K.) kaltės, tuo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 685,26 Eur turtinė žala.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad atsakovei nekyla pareiga mokėti 685,26 Eur žalą, nes nukentėjusiajai R. P. nuo 2017-11-15 iki 2017-12-08 išmokėta ligos pašalpa nepagrįsta objektyviais sužalojimo požymiais, susijusiais su 2017-11-14 eismo įvykiu.
4. Atsakovė nurodė, kad įvertino visus pateiktus dokumentus, susijusius su 2017-11-14 įvykusiu eismo įvykiu. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo institucijos duomenys buvo prieštaringi, dėl ko kyla pagrįstų abejonių dėl apdraustosios patirtų sužalojimų, susijusių su 2017-11-14 įvykusiu eismo įvykiu. Nukentėjusioji į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi ne tą pačią dieną, t. y. ne iškart po eismo įvykio, o tik kitą dieną. Nukentėjusiajai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas yra neabejotinai ginčytinas, nes teisės aktai nenumato galimybės poliklinikos medikams nustatinėti sveikatos sutrikdymo masto.
5. Atsakovės vertinimu, nėra objektyvių duomenų, įrodančių, kad nukentėjusiosios apsilankymai asmens sveikatos priežiūros įstaigoje yra priežastiniu ryšiu susiję su 2017-11-14 eismo įvykiu.
Atsiliepimas
6. Trečiasis asmuo R. P. atsiliepime nurodė, kad ieškinio tenkinimo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad po 2017-11-14 autoįvykio patyrė šoką, stresą. Išsiskleidusios automobilio oro pagalvės stipriai susidūrė su jos priekine kūno dalimi. Po eismo įvykio negalėjo adekvačiai įvertinti savo sveikatos būklės, todėl policijos pareigūnui paklausus, ar reikalinga medikų pagalba, nepastebėjusi žymių išorinių sveikatos sutrikimų, jos atsisakė. Pareigūnams baigiant savo darbą, praėjus tam tikram laikui, pradėjo jausti skausmą krūtinės srityje. Grįžusi namo, paveikta stresinės situacijos, pajutusi didžiulį nuovargį, nuėjo miegoti. Kitą dieną pabudusi, pajuto padidėjusį skausmą krūtinės srityje ir skausmą kaklo srityje, todėl nuvyko į gydymo įstaigą. Atlikus tyrimus, jai buvo diagnozuotas krūtinės ląstos sumušimas, galvos sumušimas, kaklo raumenų patempimas, reakcija į stresą bei paskirtas laikinas nedarbingumas nuo 2017-11-15 iki 2017-12-08. Iki nutinkant eismo įvykiui, minėtais krūtinės ir kaklo skausmais nesiskundė.
7. Trečiasis asmuo UAB “Klinika Pulsas” atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka, prašė jį tenkinti. Nurodė, jog R. P. pasikreipus į šeimos gydytoją dėl po autoįvykio atsiradusių skausmų, šeimos gydytoja nusiuntė pacientę pas specialistus - traumatologą bei neurologą. 2017-11-15 atlikta krūtinės ląstos rentgenograma, lūžimų nenustatyta, tačiau diagnozuotas krūtinės sumušimas (TLK-10 kodas S.20.2). 2017-11-17 atlikta galvos kompiuterinė tomografija, brachiocefalinių kraujagyslių ultragarso tyrimas, nustatyta diagnozė — galvos ir kaklo trauma, galvos sumušimas, kaklo raumenų patempimas, reakcija į stresą. Nurodė, jog R. P. patirtus sužalojimus nustatė tų sričių specialistai. Jai laikino nedarbingumo laikotarpis buvo tęsiamas, kol pacientė visiškai atgavo darbingumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį tenkino. Teismas nurodė, jog įrodymų visuma rodo, kad ieškovas teisėtai ir pagrįstai mokėjo automobilio vairuotojai R. P. nedarbingumo išmoką dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo. Teismas konstatavo, jog automobilio O. Z., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) greitis buvo apie 80 kilometrų per valandą, R. P. nesuspėjo sustabdyti, transporto priemonių susidūrimo metu buvo išsiskleidusios oro pagalvės, automobilis buvo sugadintas ir automobiliui buvo uždrausta judėti savo eiga. Iš policijos medžiagos teismas nustatė, kad R. P. autoįvykio vietoje skundėsi krūtinės sumušimu, jos nurodyti autoįvykio metu patirti sužalojimai yra realūs – saugos diržas suspaudžia krūtinę, kai vairuotojas krūtine, galva staigiai juda į priekį (atsitrenkus automobiliui į kliūtį) ir atsitrenkia į oro pagalvę, kuri sušvelnina smūgį, apsaugo nuo kaulų lūžių, išgelbsti gyvybę. Teismo vertinimu, autoįvykio įrodymai, medicinos dokumentai ir kitų įrodymų visuma patvirtina, kad R. P. pagrįstai buvo pripažinta patyrusi nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo ir jai gydymo įstaigoje nustatytas nedarbingumo laikotarpis nuo 2017-11-15 iki 2017-12-08, o jai skirtas gydymas betarpiškai siejamas su autoįvykyje patirta trauma.
9. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atsikirtimą, kad reikia vadovautis ekspertizės išvada, atmetė. Teismas kritiškai vertino ekspertų išvadą, nurodydamas, jeigu R. P. būtų be saugos diržo, neišsiskleistų oro pagalvė, tai būtų susilaužiusi krūtinkaulį į vairą ar patyrusi kitus itin sunkius sužalojimus, iškritusi pro priekinį stiklą, važiuojant 80 kilometrų greičiu ir atsitrenkiant į kliūtį - traktorių. Teismas konstatavo, kad R. P. skausmai nuo sumušimų atitinka autoįvykio aplinkybes, suveikiant automobilio saugos priemonėms, nes ne visi autoįvykiai baigiasi kaulų lūžiais, kaulų išnirimu, kurie akivaizdūs ir gydomi chirurgo, stacionare.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-09 sprendimą. Atsakovė savo apeliaciniam skundui pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
10.1. Teismas nukrypo nuo suformuotos tokios kategorijos bylų teismų praktikos, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir netinkamai atliko įrodymų vertinimą.
10.2. Teismų praktikoje yra aiškiai suformuota įrodinėjimo taisyklė analogiškose bylose: vien netekto darbingumo kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo faktas negali būti sutapatinamas su nukentėjusiojo asmens patirta žala negautų pajamų forma ir savaime nėra pakankamas pripažinti egzistuojant ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) išmokėtų išmokų dalyje. Sprendžiant dėl kaltojo asmens pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą negautų pajamų forma turi būti nustatyta, kad nukentėjusysis asmuo neteko pajamų būtent dėl patirto sužalojimo. Šios aplinkybės procesinė įrodinėjimo našta tenka ieškovui ((Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis)).
10.3. Socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti, turi įrodyti žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį.
10.4. Draudikui nesutinkant su pareikštu ieškiniu, teigiant, kad nedarbingumo laikotarpis nuo 2017-11-15 iki 2017-12-08 priežastiniu ryšiu nesisieja su 2017-11-14 eismo įvykiu, byloje buvo paskirta teismo ekspertizė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertai ekspertizės akte patvirtino, jog R. P. krūtinės sumušimas yra paremtas tik subjektyviais nukentėjusiosios nusiskundimais. Kitos dvi diagnozės su eismo įvykiu nesusijusios, susijusios su nukentėjusiosios sveikatos būkle iki įvykio. Pagal šią išvadą nukentėjusiajai nebuvo nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas. Atlikti tyrimai objektyvių nukentėjusiosios patirtų sužalojimų, kurie būtų sąlygoję 24 dienas trukusį nedarbingumo laikotarpį, taip pat nerodė. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp eismo įvykio kaltininko atliktų neteisėtų veiksmų ir išduotų nedarbingumo pažymėjimų, kurių pagrindu ieškovas išmokėjo laikinojo nedarbingumo išmoką.
10.5. Apeliantės įsitikinimu, byloje atlikta teismo ekspertizė ir jos pagrindu parengtas ekspertizės aktas, kartu su kitais apeliantės argumentais ir į bylą pateiktais įrodymais (gydytojos ekspertės išvada ir paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo medžiaga, pačios nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, medicininiai dokumentai, kuriuose fiksuojami tik subjektyvūs pacientės nusiskundimai), ieškovui remiantis vien tik nedarbingumo pažymėjimų išdavimo ir tęsimo po eismo įvykio metu faktu, atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, neleido teismui priimti sprendimo ieškovo naudai.
Atsiliepimas
11. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, R. P. sužalojimo pobūdį, laikino nedarbingumo laikotarpį bei R. P. paaiškinimus teismo posėdžio metu, taip pat trečiojo asmens UAB „Klinika Pulsas“ atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinimui pagrindo nėra. Atsiliepimui į apeliacinį skundą pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
11.1. Pareigūnas, neturėdamas kompetetingos institucijos (medikų) išvados apie faktinę nukentėjusiosios būklę, tačiau konstatuodamas, jog įvykusio eismo įvykio metu R. P. nenukentėjo, viršijo savo kompetenciją, ko pasėkoje 2017-11-15 rašte Nr. 78R-33595972-17 nurodė objektyviai nepagrįstą ir neteisingą informaciją, jog eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo. Vėliau, 2017-12-18 Klaipėdos AVPK priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą eismo įvykio kaltininko P. K. atžvilgiu. Nutarime nurodyta, kad R. P. 2017-11-30 ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kaip liudytoja, kuri dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų 2017-11-15 kreipėsi į šeimos gydytoją, ir jai nustatytas krūtinės srities sumušimas, galvos sumušimas, kaklo raumenų patempimas.
11.2. Sužalojimai R. P. diagnozuoti ne vien subjektyvių nukentėjusiosios nusiskundimų pagrindu. Kitą dieną po eismo įvykio R. P. kreipėsi į šeimos gydytoją (UAB „Klinika Pulsas“) ir tik atlikus papildomus tyrimus, šeimos gydytojui apžiūrėjus ir įvertinus R. P. sveikatos būklę, jai išduotas nedarbingumo pažymėjimas.
11.3. R. P. sužalojimus nustatė tų sričių specialistai 2017-11-15 ir 2017-11-17, tyrę skirtingas nukentėjusiosios kūno sritis. Spręsdamas asmens pripažinimo laikinai nedarbingu ir nedarbingumo pažymėjimo išdavimo klausimą, šeimos gydytojas, nusiuntęs pacientę konsultacijai pas konkrečios srities specialistą, vėliau vadovavosi gydytojų specialistų išvadomis.
11.4. Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo prezumpcijos principas, kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Asmens nesąžiningumą turi įrodyti tas asmuo, kuris taip teigia (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju, jokių įrodymų, kad R. P., kreipdamasi į gydytojus, buvo nesąžininga ir jos nusiskundimai buvo melagingi, ar kitų įrodymų, leidžiančių daryti bent prielaidą, kad R. P. buvo sužalota kitu laiku ar kitomis aplinkybėmis, apeliantė byloje nepateikė. Taip pat, apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų, kad gydytojai, apžiūrėję R. P. ir įvertinę jos sveikatos būklę, šią būklę kvalifikavo netinkamai.
11.5. Ekspertizės akte nurodyta išvada, kad R. P. eismo įvykio metu patirti sužalojimai galėjo būti diagnozuoti tik instrumentiniais tyrimais, o subjektyvūs nukentėjusiosios nusiskundimai ir gydytojo apžiūros metu nustatyti pakitimai, nesudaro pagrindo konstatavimui, kad sužalojimai buvo padaryti, yra nelogiška, iš esmės neteisinga ir prieštaraujanti ne tik nedarbingumo pažymėjimų išdavimo reglamentavimui, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismų išaiškinimams dėl gydytojo, kaip savo srities profesionalo, kompetencijos ir atsakomybės diagnozuojant ligas (sužalojimus) bei pripažįstant asmenis laikinai nedarbingais. Ekspertizė atlikta ir ekspertizės išvada pateikta remiantis tik nukentėjusiosios R. P. medicininiais dokumentais bei duomenimis, esančiais civilinėje byloje. Taigi, ekspertas, skirtingai nei R. P. sužalojimus diagnozavę gydytojai, atliekant ekspertizę pačios nukentėjusios R. P. netyrė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
13. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti žalą, atsiradusią ieškovui išmokėjus R. P. ligos pašalpą už jos nedarbingumo laikotarpį nuo 2017-11-15 iki 2017-12-08. Apeliaciniu skundu kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ieškovas įrodė žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat kvestionuojamas teismo sprendimas nesiremti eksperto išvada.
14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Klaipėdos AVPK vyriausiojo patrulio 2017-11-15 tarnybiniame pranešime apie eismo įvykį, nurodyta, kad 2017-11-14, kelyje susidūrus traktoriui ir lengvajam automobiliui, vairuojamam R. P., sugadinta viena transporto priemonė, tačiau nukentėjusiųjų nėra. Tos pačios aplinkybės nurodytos ir Klaipėdos AVPK 2017-11-15 rašte Nr. 78R-33595972-17, adresuotame draudimo bendrovei. R. P. 2017-11-14 paaiškinime, paimtame iš karto po eismo įvykio, taip pat nurodyta, jog R. P. pati eismo įvykio metu nenukentėjo. 2017-11-15 administracinio nusižengimo protokole, surašytame P. K. dėl pastarojo padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų, taip pat nurodyta, jog eismo įvykyje žmonės nenukentėjo. Tikslinant įvykio aplinkybes 2017-11-30 apklausus R. P. kaip liudytoją, pastaroji nurodė, jog po eismo įvykio jai buvo nustatyti tokie sužalojimai: krūtinės ląstos sumušimas, galvos sumušimas ir kaklo raumenų patempimas, ji patyrė nežymius sveikatos sutrikdymus. Klaipėdos AVPK 2017-12-18 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-02-01874-17 nesant nusikalstamos veikos sudėties, kadangi nukentėjusiajai R. P. po eismo įvykio medikai nustatė nežymų sveikatos sutrikdymą. Iš UAB „Klinika Pulsas“ asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, jog R. P. į gydymo įstaigą atvyko 2017-11-15, skųsdamasi skausmu kaklo srityje, krūtinėje, ties apatinio krūtinkaulio kraštu. Jai diagnozuotas krūtinės ląstos sumušimas - pagal TLK-10-AM bei išduotas nedarbingumo pažymėjimas nuo 2017-11-15. 2017-11-17 konsultacijų centro UAB „Gydora“ po neurologo konsultacijos diagnozuota galvos, kaklo trauma, galvos sumušimas (SC kaklo raumenų patempimas (S13.4), reakcija į stresą (F43.0). 2017-11-17 R. P. konsultuota neurologo, nustatytas kaklinės stuburo dalies sąnarių raiščių patempimas; krūtinės ląstos mušimas. Iš VšĮ Plungės rajono savivaldybės ligoninės įrašų matyti, jog R. P. kreipėsi 2017-11-19, jai diagnozuotas krūtinės ląstos sumušimas (S20.35). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl priežastinio ryšio tarp R. P. autoįvykio metu patirtų sužalojimų ir diagnozuotų ligų, paskyrė teismo medicinos ekspertizę, kurią atliko Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė J. G.-Dorošenko, turinti atitinkamą kvalifikaciją ir ekspertinio darbo stažą nuo 1996 metų bei Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas R. L., turintis atitinkamą kvalifikaciją ir ekspertu darbo stažą nuo 1992 metų. Teismo ekspertai, remdamiesi gautais R. P. medicininiais dokumentais bei duomenimis, esančiais civilinėje byloje, pateikė išvadą, jog tiesioginio priežastinio ryšio tarp eismo įvykio, įvykusio 2017-11-14 kelyje Mažeikiai - Plungė - Tauragė 35,2 kilometre ir kitą dieną po eismo įvykio R. P. diagnozuotų susirgimų (ligos kodas S20.2, M51.4, G54.2), nėra, nes: a) diagnozuotas susirgimas S20.2 (krūtinės ląstos sumušimas) pagrįstas tik subjektyviais R. P. išsakytais skausmo jutimo nusiskundimais, nesant objektyvių išorinių traumavimo požymių krūtinės ląstoje bei krūtinės ląstos skeleto kaulų (šonkaulių, krūtinkaulio) lūžių; b) diagnozė M51.4 - Šmorlio išvarža - stuburo kaklo dalies išvarža - radiologiškai patvirtinta dar iki bylos aplinkybėse nagrinėjamo eismo įvykio (2017-06-15); c) diagnozė G54.2 - kaklo nervų šaknelių sutrikimai, neklasifikuojami kitur - yra buvusios, iki bylos aplinkybėse nagrinėjamo eismo įvykio nustatytos, lėtinės stuburo kaklo degeneracinės ligos paūmėjimas; d) diagnozė S20.2 pagrįsta tik subjektyviais klinikiniais požymiais, objektyviais duomenimis nepagrįsta; e) diagnozė M51.4 pagrįsta subjektyviais klinikiniais požymiais ir objektyviu radiologiniu stuburo kaklo dalies kompiuterinės tomografijos tyrimu, atliktu 2017-06-15; f) diagnozė G54.2 pagrįsta tik subjektyvia klinika.
15. Apeliantės vertinimu, pagal šią eksperto išvadą nukentėjusiajai nebuvo nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas, sveikatos sutrikdymo mastą nustatė medicinos įstaigų, į kurią kreipėsi nukentėjusioji, gydytojai. Be to, atlikti tyrimai objektyvių nukentėjusiosios patirtų sužalojimų, kurie būtų sąlygoję 24 dienas trukusį nedarbingumo laikotarpį, taip pat nerodė, todėl nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp eismo įvykio kaltininko atliktų neteisėtų veiksmų ir išduotų nedarbingumo pažymėjimų, kurių pagrindu ieškovas išmokėjo laikinojo nedarbingumo išmoką. Šiuos apeliantės argumentus pagrindžia atliktos teismo ekspertizės akto išvados bei įrašai nukentėjusiosios R. P. ligos istorijose. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė teismo medicinos ekspertizės išvadomis, konstatavęs, kad R. P. skausmai nuo sumušimų atitinka autoįvykio aplinkybes, suveikiant automobilio saugos priemonėms, nes ne visi autoįvykiai baigiasi kaulų lūžiais, kaulų išnirimu, kurie akivaizdūs ir gydomi chirurgo, stacionare. Tokios pirmos instancijos teismo išvados peržengia teismo kompetencijos ribas ir pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 185 str. 2 d. įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 str.). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų veiksnių neįvertinimas, ekspertizės akto turinio prieštaringumas, išvadų neišplaukimas iš tyrimo eigos, išvadų pateikimas dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir panašiai. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017).
17. Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, tačiau tokiu atveju tie kiti įrodymai turi sudaryti pagrindą spręsti priešingai tuo pačiu klausimu, kuriuo duota eksperto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017).
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad byloje atlikta ir pateikta teismo eksperto išvada yra išsami, aiški, abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, ekspertų nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos nenustatyta. Ekspertizės išvada patvirtina, kad tiesioginio priežastinio ryšio tarp eismo įvykio, įvykusio 2017-11-14 kelyje Mažeikiai - Plungė – Tauragė, ir kitą dieną po eismo įvykio R. P. diagnozuotų susirgimų (ligos kodas S20.2, M51.4, G54.2), nėra. Šių išvadų ieškovas neginčijo, papildomos ar pakartotinės ekspertizės skirti neprašė, vadinasi, sutiko su atliktos ekspertizės išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje atliktos teismo ekspertizės pagrindu parengtas ekspertizės aktas, kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, medicininiais dokumentais, kuriuose fiksuojami subjektyvūs pacientės nusiskundimai, neleido pirmosios instancijos teismui priimti sprendimo ieškovo naudai.
19. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, jog sveikatos sutrikdymo mastą - nežymų sveikatos sutrikdymą, nustatė ne teismo ekspertai, remiantis Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158-A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 punktu, tačiau poliklinikos, į kurią kreipėsi nukentėjusioji, šeimos gydytoja. Šiuo atveju sveikatos sutrikdymo masto įvertinimas yra svarbus ne tik dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo ar netaikymo asmeniui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141 straipsnis), bet ir dėl žalos atlyginimo klausimo nagrinėjimo, nes žalos dydžiui nustatyti, kai ji kilusi dėl asmens sveikatos sužalojimų, būtina įvertinti visus įrodymus, esančius byloje, tame tarpe ir sveikatos sutrikdymo mastą. Priešingu atveju, ieškovui žalą įrodinėjant nukentėjusio avarijoje asmens sveikatos sutrikdymo faktu, neištyrus visų galimų ir leistinų šalių pateiktų į bylą įrodymų, kuriais įrodinėjama žala sveikatai arba siekiama paneigti tokios žalos atsiradimą, byla būtų išnagrinėta nevisapusiškai.
20. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog siekiant nustatyti asmens nedarbingumo laikotarpį dėl patirto sveikatos sužalojimo eismo įvykio metu, nepakanka vadovautis vien tik asmens sveikatos priežiūros įstaigų išduotais nedarbingumo pažymėjimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013).
21. Ieškovas, prašydamas priteisti iš apeliantės žalos atlyginimą, privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę bei žalos dydį. Atliekant teismo ekspertizę, buvo vertinami visi byloje esantys medicininiai dokumentai, tačiau juose užfiksuotas tik subjektyvus sužalojimų vertinimas ir aprašymas vien iš trečiojo asmens R. P. nusiskundimų, o dalis diagnozuotų ligų patvirtintos dar iki bylos aplinkybėse nagrinėjamo eismo įvykio. Tuo tarpu objektyviais tyrimais jokių traumos požymių nebuvo nustatyta. Iš nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ieškovas pateiktu teismui ieškiniu neįrodė patirtos žalos dydžio. Vien tai, jog trečiajam asmeniui buvo tęsiamas nedarbingumas bei išmokėta nedarbo draudimo išmoka, nėra pakankamas pagrindas reikalauti visų šių išlaidų priteisimo iš apeliantės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovas objektyviais įrodymais nepagrindė jos nurodytų aplinkybių, kad trečiojo asmens sveikatos būklė buvo tokia, dėl kurios po įvykusio eismo įvykio buvo reikalinga tęsti nedarbingumą bei išmokėti nedarbo draudimo išmoką.
22. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir netinkamai atliko įrodymų vertinimą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas panaikina 2018-11-09 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
23. Toks teismo sprendimas, ieškovui neįrodžius apeliantės draudėjo veiksmais padarytos žalos fakto, savaime nėra ir negali būti pagrindu paneigti ieškovės sprendimą sumokėti nedarbingumo išmoką trečiajam asmeniui.
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis automatiškai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Į bylą yra pateikti įrodymai, jog apeliantė už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patyrė 525,84 Eur išlaidų už prašymą skirti teismo ekspertizę (sumokėta 550 Eur, grąžinta 24,16 Eur). Šias apeliantės patirtas išlaidas turi atlyginti ieškovas.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo Šilalės skyriaus 540,84 Eur atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.